Legislator Case Law & Legislation
d3b3620b-b05d-4bd1-baaf-cbf4b63c43de AI generated

Lithuanian court dismisses appeal regarding extradition costs not being deductible as defense expenses for defendants who fled before investigation.

Case Number d3b3620b-b05d-4bd1-baaf-cbf4b63c43de
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Partially Allowed

Legislator summary

AI generated

The appellate court partially overturned the lower court's decision to deduct extradition costs from the defendants' sentences. The defendants argued these costs should be reimbursed as defense expenses, but the court found they were state obligations incurred before any investigation began. Consequently, the court ruled that these specific costs could not be deducted from the fines imposed on the defendants.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BPK) 326 str. 1 d. 1, 3 p.; 328 str. 4 p.: Extradition costs incurred by the state prior to the initiation of criminal proceedings cannot be classified as defense expenses deductible from the defendant's sentence.

Keywords

AI generated
extradition costs defense expenses criminal procedure sentence reduction state obligation deductible expenses criminal appeal

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BPK) 326 str. 1 d. 1, 3 p.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BPK) 328 str. 4 p.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla Nr                                                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-134/2012                                                                           Proceso Nr. 1-31-1-00574-2007-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.6.;    1.2.28.4.; 1.2.26.2.; 2.1.14.; 2.4.6.3.4. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismasN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 1 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo), teisėjų:

SvajÅ«no Knizlerio, Aloyzo Kruopio, sekretoriaujant Agatai Minkel, Gabrielei SamaÅ¡kienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui BekiÅ¡,nuteistiesiems I. T. (I. T.), A. L. (A. L.), D. C. (D. C.), V. U. (V. U.), gynėjams Algimantui Å liaupai, Viačeslavui Žarkovui, Aivarui Surbliui, Gražinai Mauručaitienei, ekspertams Vidmantui Armonui, Antanui Algirdui Garmui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. U. gynėjo, nuteistųjų A. L. ir I. T. bei nuteistojo D. C. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuoD.

C. pripažintas kaltu ir nuteistas:- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu keturiolikai metų;- pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir Å¡eÅ¡iems mėnesiams;- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2011 m. birželio 22 d. laikas.

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu trylikai metų;- pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo nuo 2009 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. gegužės 18 d. laikas.V.

U. pripažintas kaltu ir nuteistas:- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu dvylikai metų;- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.V. U. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

I. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:- pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. - laisvės atėmimu aÅ¡tuoneriems metams;- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aÅ¡tuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. laikas.I. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., iÅ¡teisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

IÅ¡ D. C., A. L., V. U. ir I. T. solidariai priteista 4656,65 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo M. Å . gydymo iÅ¡laidoms atlyginti bei nukentėjusiajai D. Å . 1548 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlygini. IÅ¡ D. C. priteista 7494,40 Lt bei iÅ¡ I. T. – 5185, 40 Lt valstybei proceso iÅ¡laidoms atlyginti. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : D. C. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d., apie 5 val., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdydami ginčijamÄ , bet nerealizuotÄ D.

C. teisę - siekdami susigrÄ Å¾inti iÅ¡ M. Å . pastarojo pasisavintÄ D. C. megztinį, (duomenys neskelbtini) užpuolė M. Å ., kuriam D. C. kumščiu smogė į veidÄ , po to abu nukentėjusįjį pargriovė ir po keletÄ kartų įspyrė kojomis į įvairias kÅ«no vietas. M.Å . iÅ¡trÅ«kus ir ėmus bėgti, A. L. prisivijo nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) aikÅ¡tėje, ranka sugriebė jį už peties, kumščiu smogė į veidÄ ir du kartus į petį bei atėmė iÅ¡ nukentėjusiojo ir numetė į Å¡alį jo turėtÄ peilį, tuo metu pribėgęs D.

C. nukentėjusiajam penkis kartus smogė kumščiu ir du kartus spyrė koja į įvairias kÅ«no vietas, jį pargriaudamas, po ko D. C. ir A. L. atsiėmė iÅ¡ nukentėjusiojo pastarojo vilkėtÄ D. C. megztinį. Po to, D. C. ir A. L., toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, ir nuteistieji I. T. bei V. U., veikdami bendrininkų grupe, įžūliai elgdamiesi ir tyčiodamiesi iÅ¡ nukentėjusiojo, demonstruodami nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, kerÅ¡taudami nukentėjusiajam už D. C. megztinio pasisavinimÄ ir vengimÄ grÄ Å¾inti megztinį savininkui, neleisdami pargriautam nukentėjusiajam atsistoti ir pabėgti, tyčia rankomis ir kojomis kiekvienas sudavė daugybinius smÅ«gius nukentėjusiajam daugiausiai į galvÄ , o taip pat ir į kitas kÅ«no vietas, sukeldami nukentėjusiajam didelį skausmÄ ir kančias, nukentėjusįjį nurengė, po ko I.

T. ir D. C. ant nukentėjusiojo po keletÄ kartų metė betoninį luitÄ , o I. T. žalojamÄ nukentėjusįjį ir jam jau padarytus kÅ«no sužalojimus nufilmavo mobilaus ryÅ¡io telefonu. Å iais bendrais smurtiniais veiksmais D. C., A.L., I. T. ir V. U. padarė M. Å . kraujosruvÄ apatinės lÅ«pos kairės pusės gleivinėje, odos nubrozdinimus abiejų kojų kelių, kairio klubo srityje, poodines kraujosruvas krÅ«tinės lÄ stos – juosmens deÅ¡inės pusės, kaklo abiejų pusių, kairio peties, abiejų plaÅ¡takų srityse, muÅ¡tai plėštÄ kairės plaÅ¡takos žaizdÄ , dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, taip pat poodines kraujosruvas abiejų ausų, akių vokų, skruostų, nosies, momenų, pakauÅ¡io, smilkinių, kaktos, virÅ¡ugalvio srityse, muÅ¡tines žaizdas abiejų antakių iÅ¡oriniuose kraÅ¡tuose, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ kairio smegenų pusrutulio kaktinės skilties, deÅ¡inio pusrutulio momeninės dalies, deÅ¡inio pusrutulio kaktinės – momeninės dalių gilumos srityse, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

Dėl galvos sužalojimų visumos nukentėjusiajam iÅ¡siliejo kraujas po minkÅ¡taisiais deÅ¡iniojo pusrutulio dangalais, o iÅ¡ galvos smegenų sumuÅ¡imo – kontuzinio židinio kraujas pratrÅ«ko į smegenų skilvelius, dėl ko iÅ¡sivystė koma ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. M. Å . ligoninėje mirė. Tokiu bÅ«du D. C., A. L., I. T. ir V. U. tyčia itin žiauriai nužudė M. Å . bei sutrikdė visuomenės tvarkÄ .Nuteistojo V. U. gynėjas apeliaciniu skundu praÅ¡o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje V.

U. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., panaikinti ir Å¡ioje dalyje jo ginamÄ jį iÅ¡teisinti. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai nustatė jo ginamojo kaltės formÄ ir nepagrįstai konstatavo, jog Å¡is turėjo tyčia nužudyti nukentėjusįjį. Juo labiau, kad ir pats teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog apelianto ginamasis ėmėsi visų jam įmanomų priemonių (liovėsi smurtauti, įtikino nuteistÄ jį A. L. nustoti vartoti fizinį smurtÄ bei bandė nutraukti nuteistųjų D.

C. ir I. T. smurtinius veiksmus), kad bÅ«tų iÅ¡vengta tokių sunkių pasekmių. Be to, byloje nustatyta, kad prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo smurtaujama siekiant atgauti neteisėtai pasisavintus daiktus, tačiau vėlesniuose veiksmuose, kai M. Å . buvo spardomas, daužomas bei tyčiojamasi iÅ¡ jo, apelianto ginamasis nedalyvavo, o ėmėsi veiksmų Å¡iam smurtui nutraukti. Todėl teismo iÅ¡vada apie visų nuteistųjų bendrÄ tyčiÄ nužudyti M. Å ., iÅ¡imtinai liečia tik kitus nuteistuosius ir negali bÅ«ti inkriminuojama apelianto ginamajam, kuris savo veiksmais aiÅ¡kiai tam nepritarė.Teismas nepagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto iÅ¡vada Nr. M 773/07(03).

Skundo autoriaus nuomone, Å¡i iÅ¡vada yra neiÅ¡sami, joje nepagrįstai neiÅ¡skirti smÅ«giai, nesusiję tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su nukentėjusiojo mirtimi. Be to, Å¡i iÅ¡vada prieÅ¡tarauja teismo medicinos specialisto A.A. Garmaus konsultacinei iÅ¡vadai Nr. A-KI-138-86.Byloje liko neįrodyta, kad galėjo bÅ«ti ir tokių smÅ«gių, suduotų į nukentėjusiojo galvÄ , kurie nebuvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su M. Å . mirtimi. Apeliantas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, teigia, kad eksperto nesugebėjimas iÅ¡skirti atskirų smÅ«gių, lėmusių mirtį, neturi apsunkinti jo ginamojo, sudavusio vienÄ ar du nestiprius ir galimai neturėjusių įtakos nukentėjusiojo mirčiai, smÅ«gius pastarajam į veidÄ , padėties.

Skundo autorius mano, kad tas nedidelis pradiniame etape jo ginamojo pavartotas smurtas prieš M. Š. negali būti pagrindas apkaltinti jį nukentėjusiojo nužudymu. Šie apelianto ginamojo veiksmai atitinka veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymius ir todėl jam turėtų būti skirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., panaikinti ir šioje dalyje jį išteisinti, nes jis nepadarė šio nusikaltimo.

Apelianto nuomone, Å¡ioje skundžiamo nuosprendžio dalyje teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pagrįstos prielaidomis ir spėjimais. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, nes nenustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties elementai bei skundžiamame nuosprendyje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apeliantas davė iÅ¡ esmės nuoseklius parodymus. Jo parodymuose esantys neatitikimai dėl smÅ«gių, kuriuos nukentėjusiajam sudavė kiti nuteistieji, skaičiaus atsirado dėl sÄ Å¾iningo klydimo ir užmirÅ¡imo, nes apeliantas teisme davė parodymus nuo įvykio praėjus labai dideliam laiko tarpui.

Be to, įvykio metu buvo keletÄ kartų pasiÅ¡alinęs iÅ¡ įvykio vietos, todėl negalėjo matyti visų smurto vartojimo aplinkybių. Apelianto parodymus, kad jis nesudarė nei vieno smÅ«gio nukentėjusiajam į galvÄ , patvirtino ir kiti nuteistieji. Tačiau teismas iÅ¡kraipė jo parodymus, duotus teisme, o skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados apie tai, kad visi keturi nuteistieji sudavė daugybinius smÅ«gius nukentėjusiajam į galvÄ , neatitinka faktinių bylos aplinkybių.Be to, jis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį.

Tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad nuteistajam V. U. sudraudus apeliantÄ , pastarasis kartu su Å¡iuo nuteistuoju tik pasyviai stebėjo kitų nuteistųjų (I. T. ir D. C.) smurtinius veiksmus, atliekamus prieÅ¡ nukentėjusįjį. Byloje nustatyta, kad apeliantas smurtavo tik įvykio pradžioje, kai siekė iÅ¡ nukentėjusiojo atgauti pasisavintus daiktus, ir vėliau jam nei vieno smÅ«gio į galvÄ nesudavė. Todėl teismo iÅ¡vada apie visų nuteistųjų bendrÄ tyčiÄ nužudyti M. Å ., iÅ¡imtinai liečia tik kitus nuteistuosius ir negali bÅ«ti inkriminuojama apeliantui.

Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos J. K. parodymais apie smurto vartojimÄ tribÅ«noje, nes ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų protokolÄ ji pasirašė jo neperskaičiusi. Skundo autorius pažymi ir tai, kad įvykio metu Å¡i liudytoja buvo neblaivi, o jos nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo iÅ¡vaizdÄ , neatitinka tikrovės. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. nuostatomis, teigia, kad apygardos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiÅ¡kose bylose, nes už nužudymÄ atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Tam, kad paneigti apelianto parodymus (jog jis nesudavė nė vieno smÅ«gio M. Å . į galvÄ ), kurie, pagal BPK 20 str. nuostatas, taip pat yra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, nepakanka vien jais netikėti ir bÅ«tina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai juos paneigia. Byloje tokių įrodymų, tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos kontekste, nėra, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodydamas tokių duomenų, pažeidė BPK 20 str. reikalavimus.Taip pat, apeliantas praÅ¡o suÅ¡velninti bausmes, jam paskirtas pagal BK 294 str. 2 d. ir 284 str. 1 d.

Skundo autorius pažymi ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje teismas nekonstatavo, jog apeliantas ir nuteistasis D. C. padarė savavaldžiavimÄ , nors už Å¡ios veikos padarymÄ jie yra nuteisti.Nuteistasis D. C. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl esminių materialinės ir procesinės normų pažeidimų bei baudžiamÄ jÄ bylÄ grÄ Å¾inti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Apeliantų nuomone, teismas netyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų.

Skunde ginčijamas asmens tapatybės nustatymo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo M. Š. atpažinimo patikimumas. Pastarojoje byloje yra nenustatyto pareigūno priklijuoti iš nenustatyto asmens nuimti pirštų antspaudai. Tačiau paminėtoje byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių šių pirštų antspaudų priklausomybę - ar jie buvo nuimti nuo nežinomo asmens, pristatyto į ligoninę, ar nuo M. Š.. Apeliantai pažymėdami nukentėjusiojo ankstesnius teistumus, teigia, kad šie antspaudai yra būtent kažkada anksčiau nuimti M.

Å . pirÅ¡tų antspaudai. Taip pat, apeliantai teigia, kad palyginus fotonuotraukoje užfiksuotas M. Å . ir nežinomo asmens, pristatyto į ligoninę, ypatingas žymes, matyti, kad policijos pareigÅ«nai ant pastarojo (nežinomo asmens) neužfiksavo užraÅ¡o „B.“. Byloje nėra nurodyta pagal kokius požymius nukentėjusiojo motina D. Å . atpažino savo sÅ«naus lavonÄ . Teismas nepaÅ¡alino abejonių dėl lavono atpažinimo, todėl byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog pristatytas į ligoninę nežinomas asmuo ir M.

Å . yra vienas ir tas pats asmuo. Esant Å¡ioms abejonėms dėl nukentėjusiojo asmenybės, teismas negalėjo tinkamai nustatyti nusikaltimų, numatytų BK 129 ir 294 str., sudėties požymių.Teismo iÅ¡vada, kad ekstradicijos iÅ¡laidos atsirado dėl nuteistojo D. C. sÄ moningų veiksmų (vengdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus iÅ¡vyko į užsienį), yra nepagrįsta. Skunde nurodomas D. C. iÅ¡vykimo į užsienį laikas bei teigiama, kad tuo metu jis nežinojo apie nukentėjusiojo mirtį ir byloje nebuvo nustatyti asmenys, įtariami nukentėjusiojo nužudymu.

Be to, teismas nepagrįstai nesiaiÅ¡kino ar D. C. buvo žinoma apie pradėtÄ baudžiamÄ jį persekiojimÄ Lietuvoje, ar jis iki sulaikymo palaikydavo santykius su savo artimaisiais ir giminaičiais.D. C. neturėjo tiesioginės neapibrėžtos tyčios atimti nukentėjusiajam M. Å . gyvybę. Skunde analizuojami nuteistųjų parodymai ir teigiama, kad jie (nuteistieji) ne tik nenorėjo nužudyti M. Å ., kuris iÅ¡provokavo konfliktÄ , bet ir objektyviai nenumatė tokių pasekmių. Be to, jie iÅ¡kvietė greitÄ jÄ pagalbÄ .

Todėl apeliantai teigia, kad visi nuteistieji smurtavo be jokio iÅ¡ anksto parengto plano ir tikslo, ne tik nesuprato, jog atima gyvybę kitam žmogui, bet ir nenorėjo tai daryti. Skunde cituojami nuteistojo D. C. parodymai ir pažymima, kad jis ketino užkirsti keliÄ savo veiklos pavojingų pasekmių atsiradimui. Å i aplinkybė paneigia, kad jis veikė tiesiogine tyčia, ir patvirtina, kad tiek jis, tiek kiti nuteistieji veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia.Skundo autoriai teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo D.

C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Šis nuteistasis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, nurodė esmines veikos padarymo aplinkybes, neneigė suduotų smūgių skaičiaus, nesiekė sumažinti savo veiksmų apimties ir atsakomybės, savo elgesį vertino kritiškai, atsiprašė nukentėjusiosios. Teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo D. C. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p. Byloje nėra nustatyta jo apsvaigimo būklė, turėjusi įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Taip pat, nepagrįstai atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta ir tai, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Šioje byloje nuteistieji veikė netiesiogine tyčia ir teismas nenurodė jų bendrininkavimo požymių. Todėl abi paminėtos sunkinančios atsakomybę aplinkybės turi būti pašalintos.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis D. C. buvo grupinių nusikaltimų iniciatorius ir aktyviausias nusikaltimo padarymo vykdytojas, yra nepagrįsta. Byloje nustatyta, kad kai nuteistieji pastebėjo, jog dingo D.

C. daiktai (megztinis ir brendžio butelis) iÅ¡siskirstė tikslu surasti Å¡iuos daiktus. Byloje nenustatyta, kad prieÅ¡ šį iÅ¡siskyrimÄ nuteistieji turėjo tikslÄ vartoti smurtÄ prieÅ¡ asmenį, paėmusį paminėtus daiktus. Be to, nuteistieji D. C. ir A. L., pastebėję nukentėjusįjį, norėjo tik susigražinti Å¡iuos daiktus. Apeliantai sutinka su teismo iÅ¡vada apie D. C. ir A. L. smurto vartojimo tikslÄ â€“ įveikti nukentėjusiojo pasiprieÅ¡inimÄ ir atsiimti pagrobtÄ megztinį.

Byloje nustatyta, kad nuteistiesiems V. U. ir I. T. nebuvo žinoma muÅ¡tynių priežastis, vartotÄ smurtÄ ir grasinimÄ D. C. bei A. L. peiliu.Skundo autoriai apraÅ¡o nuteistųjų A. L. ir I. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, ir teigia, kad teismas, darydamas iÅ¡vadÄ dėl D. C. vaidmens, pažeidė įrodinėjimo taisykles. Be to, teismas, vertindamas įrodymus, buvo Å¡aliÅ¡kas. Byloje esant prieÅ¡taringiems nuteistųjų ir liudytojų parodymams, teismas užėmė kaltintojo pozicijÄ ir iÅ¡kreipė įrodymų esmę tokiu bÅ«du, kad pagrįstų savo iÅ¡ankstinę nuomonę dėl nuteistųjų kaltės. Juo labiau, kad teismas buvo nepalankus tik nuteistajam D.

C., kuriam tuo metu buvo paskirtas suėmimas.Apeliantai teigia, kad teismo medicinos specialisto A.A. Garmaus konsultacinės iÅ¡vados Nr. A-KI-138-86 prieÅ¡tarauja teismo medicinos specialistų iÅ¡vadoms Nr. G 1820/07/(03) ir Nr. M 773/07/(03). Tačiau teismas nepagrįstai atmetė gynybos praÅ¡ymÄ apklausti specialistÄ A.A. Garmų ir tokiu bÅ«du pažeidė BPK 284 str. reikalavimus, rungtyniÅ¡kumo ir neÅ¡aliÅ¡kumo principus bei suvaržė nuteistojo D. C. teisę į gynybÄ .Skundo autoriai, kritikuodamas teismo medicinos specialistų R.P. Petkaus ir V.

Armono teisme duotus parodymus, tvirtina, kad teismas nepagrįstai suteikė Å¡iems specialistams teisę revizuoti kito specialisto iÅ¡vadÄ ir taip pažeidė pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, jei teismas sutiko su eksperto V. Armono paaiÅ¡kinimu, kad specialistas A.A.Garmus sÄ moningai nutyli tam tikra faktÄ , tai turėjo apklausti pastarÄ jį specialistÄ ir pasitvirtinus (arba nepasitvirtinus) tokiam faktui, spręsti klausimÄ dėl konsultacinės iÅ¡vados patikimumo arba dėl eksperto V. Armono atsakomybės. Todėl apeliantai teigia, kad teismas nesilaikė teismų praktikos, suformuotos kasacinėje byloje Nr. 2K-641/2006.

Tuo pačiu apeliantai teigia, kad teismas nesilaikė ir BPK 20 str., 242 str. 1 d. ir 305 str. reikalavimų.Apeliantų nuomone, teismas konstatuodamas, kad nuteistasis A. L. nesugebėjo įtikinamai paaiÅ¡kinti kodėl jo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra nurodytos smurto vartojimo aplinkybės, bei, kad Å¡is nuteistasis nepaneigė savo parodymų, jog draugai buvo iÅ¡gėrę ir nusiteikę agresyviai, iÅ¡ esmės pažeidė procesinė teisės normas. Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje neužsiminė apie draugų agresijÄ bei parodė, kad smÅ«gių skaičių jam pasakė ikiteisminio tyrimo tyrėja.

Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo iÅ¡tirtas nuteistojo A. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuris tik buvo pagarsintas. A. L. parodė, kad Å¡io protokolo neskaitė, jį pasirašė tik baigus bylos tyrimÄ .Skundo autoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teigdamas, jog nuteistasis V. U. nesugebėjo įtikinamai paaiÅ¡kinti dėl jo nurodytų skirtingų smurto vartojimo aplinkybių ikiteisminio tyrimo apklausos ir akistatos su nuteistuoju D. C. metu, taip pat iÅ¡ esmės pažeidė procesinės teisės normas.

Ikiteisminio tyrimo metu atlikta akistata tarp D. C. ir V. U. teisiamajame posėdyje iÅ¡ viso nebuvo įrodymų tyrimo teisme objektu. Teismas nepagrįstai nuteistųjų D. C. ir A. L. parodymus apie smurto vartojimo aplinkybes atmetė ir vertino kaip siekimÄ iÅ¡vengti atsakomybės. Apeliantai teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, o ne iÅ¡samiu visų bylos aplinkybių iÅ¡tyrimu.Kartu jie pažymi ir tai, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl liudytojų D. K. ir S. B. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, iÅ¡ kurių seka, jog ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai naudojo neteisėtus bylos tyrimo metodus.

Tai turi reikÅ¡mės vertinant patikimumo aspektu nuteistojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.Apeliantai nesutinka ir su liudytojos J. K. parodymų vertinimu. Nurodydami Å¡ios liudytojos gyvenimo bÅ«dÄ , jie teigia, kad jos parodymai prieÅ¡taringi ir juose nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo iÅ¡vaizdÄ neatitinka tikrovės. Be to, teismas apkaltinamÄ jį nuosprendį nepagrįstai pagrindė neiÅ¡samiai ir Å¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei įvertintais nuteistųjų A. L., V. U. ir I. T. parodymais.

Å ie nuteistieji apkalbėjo D. C., nes visų trijų nuteistųjų parodymus, kad D. C. kiÅ¡o pagalį nukentėjusiam į iÅ¡einamÄ jÄ angÄ , paneigė teismo medicinos ekspertai. Be to, visų trijų nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ir teisme, skiriasi iÅ¡ esmės. Tačiau teismas, pažeisdamas BPK 242 str. 1 d. ir 276 str. 4 d. reikalavimus, Å¡ių parodymų neperskaitė, neanalizavo bei nevertino juose esančių prieÅ¡taravimų.Apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų V.

U. ir I. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Dėl Å¡ios priežasties teismas, individualizuodamas ir skirdamas Å¡iems nuteistiesiems bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . Vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 6 p. nuostatomis, apeliantai teigia, kad teismas nenustatė ar nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis paminėtų nuteistųjų atžvilgiu ir ar buvo tokio pobÅ«džio ir intensyvumo, kad galėjo paskatinti Å¡iuos nuteistuosius padaryti labai sunkų nusikaltimÄ .Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiojo rizikingi veiksmai prieÅ¡ nuteistuosius D.

C. ir A. L. paskatino Å¡iuos panaudoti smurtÄ . Apygardos teismas, iÅ¡teisindamas I. T. ir V. U. pagal BK 294 str. 2 d., pripažino, jog Å¡ių nuteistųjų veikos padarymui neturėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo M. Å . elgesys. Byloje nustatyta, kad nuteistieji I. T. ir V. U. neturėjo pakankamo pagrindo įtarti, jog nukentėjusysis yra prisidėjęs prie D. C. turto vagystės, elgėsi agresyviai prieÅ¡ pastarÄ jį nuteistÄ jį ir A. L., tokiu savo elgesiu paskatindamas juos smurtauti. Be to, teismas nemotyvavo kodėl skirdamas bausmę nuteistajam I.

T. atsižvelgė į Å¡io nuteistojo elgesį po nužudymo padarymo (praėjus dvejoms dienoms po Å¡io įvykio padarė kitÄ smurtinį nusikaltimÄ ), o individualizuodamas ir skirdamas bausmę A. L. į Å¡iÄ aplinkybę neatsižvelgė.Apeliantai mano, kad teismas nesilaikė BK 61 str. ir BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostatų, nes D.C. nepagrįstai paskyrė griežčiausiÄ bausmę. Byloje nenustatyti nuteistųjų I. T. ir V. U. smurto panaudojimo motyvai. Apeliantai mano, kad jei Å¡ie nuteistieji pradėjo vartoti fizinį smurtÄ , po to, kai kiti (D.

C. ir A. L.) jau pasiekė tikslÄ - grÄ Å¾ino megztinį, tai reiÅ¡kia, kad bÅ«tent jų (I. T. ir V. U.) veiksmai paskatino D. C. ir A. L. tęsti smurtavimÄ prieÅ¡ M. Å .. Tačiau, jei I. T. ir V. U. veikos siekis yra atkerÅ¡yti nukentėjusiajam už neteisėto svetimo turto užvaldymÄ , tada teismas nepagrįstai konstatavo, kad I. T. ir V. U. veikoje nėra nusikaltimo numatyto BK 294 str. 2 d. Todėl apeliantai teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ individualizuojant nuteistųjų atsakomybės klausimÄ ir skiriant bausmes.Skundo autoriai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (2000 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 42095/98 byloje Daktaras prieÅ¡ LietuvÄ ) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-527/2010, 2K- 195/2010, 2K-193/2010, 2K-176/2010, 2K-446/2009, 2K-228/2009, 2K-198/2009, 2K-340/2008), teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas tiek nuteistojo D.

C., tiek kitų nuteistųjų atžvilgiu.Nuteistasis I. T. apeliaciniu skundu praÅ¡o perkvalifikuoti jo padarytÄ nusikaltimÄ iÅ¡ BK 129 str. 2 d. 6 p. į BK 132 str. 1 d. arba į BK 129 str. 1 d. bei suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę. Taip pat praÅ¡o jį iÅ¡teisinti pagal BK 284 str. 1 d.Teismas apelianto kaltę grindė remdamasis tik kitų nuteistųjų prieÅ¡taringais parodymais. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė nuteistųjų vienus parodymus, o kitais vadovavosi ir laikė jais įrodymais. Plačiai aptardamas nuteistųjų D.

C., V. U. ir A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apeliantas mano, kad teismas nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų, esančių paminėtų nuteistųjų parodymuose. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, remdamasis tik tokiais duomenimis. Be to, visi kiti nuteistieji, siekdami iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės ir suÅ¡velninti savo padėtį, apkalbėjo apeliantÄ , nes įvykio metu jis buvo jauniausias iÅ¡ jų visų ir atliekant ikiteisminį tyrimÄ buvo iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos.Apelianto parodymus apie tai, kad jis ant nukentėjusiojo nemetė jokių akmenų, betono luitų ar lietaus latakų, patvirtino teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas V.

Armonas. Nuteistasis pripažįsta tik vienÄ suduotÄ smÅ«gį koja nukentėjusiajam į rankÄ . Šį smÅ«gį sudavė tuo metu kai norėjo iÅ¡muÅ¡ti peilį iÅ¡ nukentėjusiojo rankų. Tačiau jokio tikslo vartoti smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, o juo labiau, jį nužudyti, apeliantas neturėjo. Apeliantas tvirtina, kad jo suduotas smÅ«gis nukentėjusiajam į rankÄ , tikrai negalėjo sukelti tokių pasekmių – nukentėjusiojo mirties. Skundo autoriaus nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4, 8 p. nuostatų.

ApraÅ¡ydamas įvykio aplinkybes, nurodo, kad jokio susitarimo tarp apelianto ir kitų nuteistųjų nužudyti nukentėjusįjį nebuvo ir jie tam net nesiruošė. Dėl įvykio metu buvusio apelianto amžiaus, jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad suduodami smÅ«giai nukentėjusiajam gali sukelti mirtį. Jis manė, kad nukentėjusysis bus tik sumuÅ¡tas, t.y. jam bus padaryti kÅ«no sužalojimai už tai, kad jis pavogė D. C. daiktus. Tai, kad jis nesiekė tokių padarinių, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po įvykio iÅ¡kart iÅ¡kvietė greitÄ jÄ medikų pagalbÄ .

Be to, apelianto nesuvokimÄ apie galimus padarinius, patvirtina ir tai, kad, sužinojęs apie nukentėjusiojo priklausomybę narkotinėms medžiagoms, pastarÄ jį jis pradėjo filmuoti mobilaus ryÅ¡io telefonu, norėdamas parodyti, kad tokio asmens vengtų ir jo draugai bei artimieji, nes narkotikų vartojimas, apelianto nuomone, rodo visiÅ¡kÄ Å¾mogaus degradacijÄ . Apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis buvo nužudytas itin žiauriai. Teismo medicinos specialistas nekonstatavo, kad M.

Å . buvo ilgai kankinamas, nes jam praradus sÄ monę, jis jokio skausmo jau nejautė. Skundo autorius mano, kad nukentėjusysis sÄ monę prarado jau po kelių smÅ«gių, nes visi nuteistieji nurodė, jog muÅ¡tynės truko labai trumpai. Byloje nėra surinkta kitų įrodymų, todėl Å¡i kvalifikuojanti aplinkybė turi bÅ«ti paÅ¡alinta. Apelianto nuomone, teismas galėjo pripažinti jį kaltu tik dėl smÅ«gių sudavimo nukentėjusiajam ir dėl to padaryto jam nežymaus sveikatos sutrikdymo. Taip pat, skundo autorius mano, kad apelianto veika galėjo bÅ«ti kvalifikuojama ir pagal BK 132 str., nes pagal šį straipsnį kaltė yra neatsargumas, galintis pasireikÅ¡ti dvejomis formomis - nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerÅ«pestingumu.

Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiÅ¡kai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerÅ«pestingumas), arba suvokia tik rizikingÄ savo veiksmų pobÅ«dį ir lengvabÅ«diÅ¡kai tikisi iÅ¡vengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Apeliantas nesutinka ir su teismo iÅ¡vada pripažinti jį kaltu pagal BK 284 str. 1 d., nes byloje nenustatyta apelianto tyčia, t. y. jo noras įvykio metu demonstruoti nepagarbÄ aplinkiniams ir trikdyti visuomenės rimtį.

Konfliktas tarp apelianto ir kitų nuteistųjų bei nukentėjusiojo kilo iÅ¡ asmeninių, o ne iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų. Jie nepradėjo muÅ¡tis su nukentėjusiuoju be priežasties, vien tik siekdami sutrikdyti visuomenės tvarkÄ . Be to, įvykis buvo 5 val. ryto, nuoÅ¡alioje vietoje, (duomenys neskelbtini), kur tuo metu nebuvo jokių paÅ¡alinių žmonių ir savo veiksmais jis kitų asmenų rimties nesutrukdė. Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, pažeidė ir BK 54, 80 bei 91 str. nuostatas, nes nusikaltimo padarymo metu jis buvo nepilnametis.

Nurodydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d., sankcijos minimalų ir maksimalų dydžius, teigia, kad teismas nepagrįstai jam skyrė Å¡ios bausmės beveik maksimalų dydį. Jis yra charakterizuojamas gerai, mokėsi ir dirbo, todėl mano, kad teismas galėjo padaryti iÅ¡vadÄ , jog tokios ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nepakeis jo gyvenimo bÅ«do ir neturės auklėjamojo poveikio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistojo I. T. ir nuteistojo D. C. bei jo gynėjo Viačeslavo Žarkovo apeliaciniai skundai tenkintini iÅ¡ dalies, nuteistojo V. U. gynėjo Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo A. L. apeliaciniai skundai atmestini.Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo iÅ¡vadų dėl nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei paskirtų bausmių dydžių nepaneigia.Pagal BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to paraÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Visi apeliantai neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku nuteistieji sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad jų pavartotas smurtas nėra priežastiniame ryÅ¡yje su nukentėjusiojo mirtimi ir nei vienas iÅ¡ jų neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, t. y. ginčija jų padarytos veikos juridinį vertinimÄ ir tyčios turinį.Å ie apeliantų teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog visi keturi nuteistieji teisme faktiÅ¡kai neprisipažino bendrais veiksmais nužudę M.

Å ., nepaneigia jų dalyvavimo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų parodymai, atlikta Å¡ių parodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, motyvuotai paneigti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms prieÅ¡taraujantys nuteistųjų parodymai.IÅ¡ tiesų, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti įtariamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai neturi bÅ«ti vertinami kaip turintys įrodomosios reikÅ¡mės priimant nuosprendį.

Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, į juos neturi atsižvelgti. Å ie parodymai turi reikÅ¡mės vertinant kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, tarp jų ir kaltinamųjų ar nuteistųjų teisme duotus parodymus. Jei ikiteisminio tyrimo metu duoti įtariamųjų parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikÅ¡mės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. TokiÄ teismų praktikÄ dėl įtariamųjų parodymų įrodomosios vertės formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-554/2006, 2K-7-198/2008).Kolegijos nuomone bÅ«tent taip nuteistųjų D.

C., I. T., A. L. ir V. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams, vertino apygardos teismas. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visų nuteistųjų parodymus, duotus nagrinėjant bylÄ teisme, įvertino kaip siekimÄ palengvinti savo teisinę padėtį ir pagrįstai juos vertino kritiÅ¡kai. IÅ¡ teismo medicinos specialisto iÅ¡vadų Nr. M 773/07 (03) seka, kad nukentėjusysis M. Å . mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos, kurios pasekoje buvo sumuÅ¡tos galvos smegenys, iÅ¡ sumuÅ¡imo - kontuzinių žinių kraujas pratrÅ«ko į galvos smegenų skilvelius, sukėlė mirtimi pasibaigusiÄ smegenų komÄ - patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto galvos trauma yra priežastiniame ryÅ¡yje su mirtimi.

Å ios ekspertizės iÅ¡vadose nurodyti nukentėjusiojo patirti traumuojantys poveikiai galvos srityje yra sunkaus sveikatos sutrikdymo masto. Kadangi kraujosruvos galvoje tarpusavyje susiliejančios – nėra galimybės identifikuoti patirtų traumuojančių kontaktų į galvÄ skaičiaus, sunki galvos trauma – dėl traumuojančių smÅ«ginių poveikių į galvÄ visumos (1 t. 68-70 b. l.). Å ios teismo medicinos specialisto iÅ¡vados ir jo paaiÅ¡kinimai, duoti tiek pirmosios (8 t. 74-77 b. l.), tiek apeliacinės instancijos teisme, yra aiÅ¡kÅ«s ir kolegijai jokių abejonių nekeliantys.

Teismo medicinos specialistas teisme išsamiai atsakė į proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistųjų gynėjų (8 t. 74-77 b. l.) klausimus ir paaiškino kodėl konsultacinėse teismo medicinos specialisto išvadose Nr. A-KI-138-86 (8 t. 24-36 b. l.) ir Nr. A-KI-159-64 (10 t. 57-75 b. l.) nurodytas sužalojimo būdas – dalis mirtį sukėlusių sužalojimų gauti kritiminės traumos metu, šiuo atveju, yra negalimas dėl nustatytų sužalojimų požymių neatitikimo tokios (kritimo) traumos požymiams.

Be to, ir konsultacines iÅ¡vadas pateikusio specialisto nurodytas sužalojimo bÅ«das (kritimo trauma) yra neįtikinamas atsižvelgiant į nukentėjusiojo kÅ«ne nustatytų sužalojimų kiekį (mažiausiai 35) ir dėl to nereikalaujantis atskiro aptarimo.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali bÅ«ti kvalifikuojama kaip nužudymas tik esant bendrininkavimo nužudyti kitÄ Å¾mogų požymiams. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimÄ tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų.

Susitarimas nužudyti kitÄ Å¾mogų gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki tol, kol nusikaltimas dar nėra baigtas. Esant susitarimui nužudyti, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus kiekvienas iÅ¡ jų padarė, atsako pagal vienÄ BK specialiosios dalies straipsnį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčiÄ nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai).

Be to, pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ nėra bÅ«tina, kad kiekvienas iÅ¡ tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų. Jeigu smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir Å¡is mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kÅ«no sužalojimus padarę asmenys. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtÄ naudojo keli asmenys, o smurto pobÅ«dis ir intensyvumas rodo tyčiÄ nužudyti arba neapibrėžtÄ tyčiÄ , kuri apima ir gyvybės atėmimÄ , tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-229/2008, 2K-366/2011, 2K-145/2011, 2K-7-156/2010).).Tai, kad pagal Å¡ios bylos aplinkybes nėra galimybės nustatyti vieno, dviejų ar visų keturių nuteistųjų suduoti smÅ«giai sukėlė mirtinus sužalojimus, neturi jokios reikÅ¡mės sprendžiant nuteistųjų padarytos veikos juridinio įvertinimo klausimÄ .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino visus nuteistuosius bendravykdytojais ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad visi keturi nuteistieji, rankomis ir kojomis suduodami pargriautam ant žemės M. Å . daugybinis smÅ«gius į galvÄ ir kitas kÅ«no vietas bei ant iÅ¡rengto nukentėjusiojo po keletÄ kartų I. T. bei D. C. užmetus betoninius luitus, savo sÄ monėje nedetalizavo padarinių kokybinės iÅ¡raiÅ¡kos (sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo) ir nesiekė nukentėjusiojo mirties.

Tačiau visi keturi nuteistieji, neabejotinai suvokdami bendrai daromos veikos pavojingumÄ , numatė, jog jie gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti. IÅ¡ liudytojos J. K. ir pačių nuteistųjų parodymų seka, kad nukentėjusysis žalojamas buvo gana ilgÄ laikÄ â€“ ne mažiau kaip 20 min., kad smurtavimo prieÅ¡ jį metu iÅ¡ jis skausmo „<...Å¡aukė, klykė...>“. Nuteistasis D. C. patvirtino, kad tuo metu kai jis su pagaliu, ant kurio rasti nukentėjusiojo kraujo pėdsakai (1 t. 29-30, 32-33 b. l.), pajudino ant žemės gulintį M.

Š., šis ėmė dejuoti. Be to, nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai 35 trauminiais poveikiais, jį nuteistieji smurtavimo metu išrengė nuogai, po ko ant jo I. T. ir D. C. užmetė betoninius luitus, kurie liudytojo G. J. parodymų patikrinimo vietoje metu rasti ir paimti (1 t. 156-159 b. l.), o visas smurto panaudojimo momentus, I. T. dar ir filmavo savo mobilaus ryšio telefonu. Šių duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo sukeltos didelės fizinės ir dvasinės kančios.

Taigi, pirmosios instancijos teismas visų nuteistųjų bendrais veiksmais padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., kaip nužudymÄ itin žiauriai, padarytÄ tiesiogine neapibrėžta tyčia. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir paminėtas teismo medicinos specialisto iÅ¡vadas ir paaiÅ¡kinimus bei nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji ir (ar) jų gynėjai, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, o juo labiau, pagrįstas pažeidžiant nuteistųjų teises į teisingÄ ir (ar) neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ .

Be to, apeliantai savo skunduose nenurodo, kad jų kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais bÅ«tų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.Kartu kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų ir Å¡ioje nutartyje aptartų duomenų visetu, nuosprendžio iÅ¡vados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę sekÄ .Pirmosios instancijos teismas motyvuotai aptarė liudytojos J.

K. parodymų patikimumÄ ir įrodomÄ jÄ vertę. Nuosprendyje iÅ¡dėstytas Å¡ios liudytojos parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.PrieÅ¡ingai nei teigia nuteistasis A. L. savo apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje (nuosprendžio 16-as lapas) yra konstatuota, kad nuteistieji A. L. ir D. C. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 294 str. 2 d.  Tai kad, įvykio metu buvo sužalotas bÅ«tent nukentėjusysis, patvirtina Neatpažinto lavono, nežinomo ligonio ar vaiko asmens tapatybės nustatymo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esanti ADIS duomenų bazės informacija (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 7 lapas) bei nukentėjusiosios D.

Å . atpažinimas (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 25 lapas). Teisiamajame posėdyje Å¡ie duomenys buvo iÅ¡tirti ir proceso dalyvių sutikimu minėta byla buvo pridėta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos (8 t. 77-78 b. l.).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 284 str. 1 d. Šį savo sprendimÄ teismas iÅ¡samiai ir pakankamai plačiai motyvavo. Kolegija sutinka su nuosprendyje iÅ¡dėstytais veikos kvalifikavimÄ pagrindžiančiais motyvais, todėl plačiau Å¡ių motyvų neaptarinėja.

Pažymėtina tik tai, kad asmeninių paskatų, kurios nulėmė nuteistųjų apsisprendimÄ smurtauti, buvimas dar nereiÅ¡kia, jog tokiu smurtavimu vieÅ¡oji tvarka nepažeidžiama.Pats smurtavimo bÅ«das, vieta, tyčiojimasis iÅ¡ nukentėjusiojo ir iÅ¡rengimas jį nuogai, jo filmavimas, neabejotinai rodo, kad nuteistieji siekė save prieÅ¡pastatyti aplinkiniams ir aplinkai, o konkrečiai – J. K.. Å iais nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. TokiÄ praktikÄ vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo (chuliganizmo) bylose formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011).Nuteistojo D.

C. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamÄ provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, kuris, apeliantų nuomone, ir buvo konflikto priežastis, pirmosios instancijos teismas pripažino visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p. Todėl dar kartÄ analizuoti tokiÄ aplinkybę ar revizuoti paminėtÄ skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vadÄ , kolegija nemato prasmės ir neturi įstatymų leidėjo suteiktos teisės (BPK 320 str. 4 d.). Tai, kad įvykio metu visi nuteistieji gėrė alkoholinius gėrimus (apie du butelius degtinės, alkoholinio kokteilio bei po butelį brendžio ir alaus), pripažino ne tik jie patys.

Alkoholio vartojimo aplinkybę patvirtino ir liudytojai S. U. (3 t. 48-49 b. l.; 8 t. 12-13 b. l.) bei D. K. (3 t. 97-98 b. l.; 8 t. 14-15 b. l.). Todėl kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apygardos teismas girtumÄ pagrįstai pripažino visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p.Viena iÅ¡ atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, arba padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis).

IÅ¡ to seka, jog Å¡ioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimÄ , reikia nustatyti tai, kad nuteistasis D. C. prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 str. 2 d. 6 p., ir kad dėl jos nuoÅ¡irdžiai gailisi. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ nustatomas tada, kai asmuo savanoriÅ¡kai prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , t. y. veikÄ , kuriÄ jis betarpiÅ¡kai padarė. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ laikytinas savanoriÅ¡ku, kai jis apie tai praneÅ¡a savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių.

Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiÅ¡kia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikÅ¡mingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ , jeigu jo tokia veika buvo iÅ¡aiÅ¡kinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iÅ¡ dalies teisingus parodymus apie jÄ , siekdamas suÅ¡velninti savo atsakomybę (kasacinės bylos Nr. 2K-201/2007, 2K-438/2008, 2K-270/2008). Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamÄ veikÄ , kaip vienam iÅ¡ BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriÅ¡kumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo iÅ¡samumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28, psl. 295-296).Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius, t. y. atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus.

Tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar asmens gailėjimasis yra nuoÅ¡irdus, neapsimestinis (tariamas), ar jis gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar iÅ¡gyvena tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už šį nusikaltimÄ , patirti įstatymo nustatytus suvaržymus. Nustatant kaltininko nuoÅ¡irdų gailėjimÄ si dėl padaryto nusikaltimo, paprastai yra įvertinamas jo elgesys tuoj po jo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28, psl. 298).Kaip matyti iÅ¡ nuteistojo D.

C. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (8 t. 106-108 b. l.), juose nurodytos smurto vartojimo aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu (5 t. 145-150 b. l.), bei nurodytoms kitų nuteistųjų parodymuose. Priešingai nei teigiama šio nuteistojo apeliaciniame skunde, tokie duomenys rodo, kad jis siekia sušvelninti savo vaidmenį darant nusikalstamas veikas. Todėl nepripažinus esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyviai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad D.

C. prisipažino padarę nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 str. 2 d. 6 p. Taigi, nesant visų BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų lengvinančios aplinkybės sÄ lygų, nėra pagrindo jos pripažinti Å¡io nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas visiems nuteistiesiems ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų skaičių ir pavojingumo laipsnį (D.

C. ir A. L. padarė tris, o I. T. ir V. U. – dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai), kaltininkų asmenybes (anksčiau neteisti, administracine tvarka nebausti, charakterizuojami teigiamai, po nusikaltimo padarymo dirbo (D. C., V. U., A. L.) ir mokėsi (I. T., A. L.)), jų atsakomybę dvi lengvinančias (nusikaltimų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių) ir dvi sunkinančias jų atsakomybę aplinkybės (veikas padarę bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui) bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Nuteistiesiems už labai sunkaus nusikaltimo padarymÄ paskirtos bausmės, kurių dydis yra lygus (D. C.) sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui ar Å¡iam dydžiui artimas (A. L., V. U. ir I. T.). PrieÅ¡ingai nei teigia D.C., skiriant jam bausmę, bausmės individualizavimo ir teisingumo principai nepažeisti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę I. T., įvertino Å¡io nuteistojo amžių, kurios jis buvo sulaukęs nusikaltimų darymo metu, teisingai taikė BK 91 str. nuostatas ir jų nepažeidė.

Taigi, paskirtos nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės jokiu bÅ«du nėra per griežtos ir neprieÅ¡tarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Nuteistasis D. C. ir jo gynėjas V. Žarkovas apeliaciniame skunde ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimÄ pripažinti proceso iÅ¡laidomis ekstradicijos iÅ¡laidas 7494,40 Lt dėl D.C. parvežimo iÅ¡ Jungtinės Karalystės į LietuvÄ bei jas iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo. Kolegija sutinka su minėtu apeliantų argumentu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl ekstradicijos iÅ¡laidų pripažinimo proceso iÅ¡laidomis keistinas dėl netinkamai iÅ¡spręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).Nuteistasis I.

T. nuosprendžio Å¡ioje dalyje neskundžia. Tačiau kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl ekstradicijos iÅ¡laidų pripažinimo proceso iÅ¡laidomis suÅ¡velnina ir nuteistajam I. T.. BPK 103 str. numatyta, kad proceso iÅ¡laidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams iÅ¡mokami pinigai, skirti jų kelionės į iÅ¡kvietimo vietÄ ir gyvenimo joje iÅ¡laidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimÄ nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo iÅ¡laidos; kitos iÅ¡laidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso iÅ¡laidomis.

Pagal BPK 104 str. 1 d. nuostatas, proceso iÅ¡laidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iÅ¡ ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratÅ«ros ar teismo lėšų. Tuo tarpu Å¡io straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokio pobÅ«džio iÅ¡laidos gali bÅ«ti pripažįstamos proceso iÅ¡laidomis ir iÅ¡ieÅ¡komos iÅ¡ nuteistojo. Pagal BPK 104 str. 2 d. nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiÅ«ra pakvietė dalyvauti procese ekspertÄ , specialistÄ , gynėjÄ ar atstovÄ arba turėjo kitų iÅ¡laidų, jas apmokas pats iÅ¡ savo lėšų.

Taip pat jis turi teisę praÅ¡yti, kad Å¡ios iÅ¡laidos bÅ«tų pripažintos proceso iÅ¡laidomis ir iÅ¡ieÅ¡kotos iÅ¡ nuteistojo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103 str. 6 p., pripažino proceso iÅ¡laidomis D. C. parvežimo iÅ¡ Jungtinės Karalystės į Lietuvos RespublikÄ bei I. T. parvežimo iÅ¡ Å vedijos Karalystės į Lietuvos RespublikÄ iÅ¡laidas ir priteisė jas iÅ¡ Å¡ių apeliantų. Demokratinėse valstybėse laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomÄ jÄ priemonę, materialinio – buitinio aprÅ«pinimo, sveikatos priežiÅ«ros, maitinimo ir kitų su jo iÅ¡laikymu susijusių iÅ¡laidų užtikrinimas yra valstybės pareiga.

Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradicijÄ iÅ¡duodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ . Vadinasi, visos iÅ¡laidos, susijusios su Å¡io asmens materialiniu – buitiniu aprÅ«pinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios iÅ¡laidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso iÅ¡laidų, nurodytų BPK 103 ir 104 str.

Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas.

Kaip teisingai nurodoma D. C. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, jis iÅ¡ Lietuvos iÅ¡vyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo atžvilgiu nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sÄ lygas jis, iÅ¡vykdamas į užsienį, bÅ«tų pažeidęs. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimÄ D. C. atžvilgiu ir nustačius jo gyvenamÄ jÄ vietÄ užsienyje, policijos pareigÅ«nams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti įtariamÄ jį į LietuvÄ , neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad ekstradicijos iÅ¡laidas lėmė paties D.

C. veiksmai. Ä®vertinusi minėtas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. C. ekstradicija į Lietuvos RespublikÄ yra viena iÅ¡ policijos funkcijų, kuriÄ finansuoti privalo valstybė iÅ¡ savo biudžeto. AnalogiÅ¡ka situacija yra ir dėl nuteistojo I. T. padėties – jis iÅ¡ Lietuvos iÅ¡vyko taip pat tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sÄ lygas jis, iÅ¡vykdamas į užsienį, bÅ«tų pažeidęs. Taigi, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad, Å¡iuo atveju, ekstradicijos iÅ¡laidos negali bÅ«ti pripažintinos proceso iÅ¡laidomis, nes jos atsirado ne dėl minėtų nuteistųjų sÄ moningų veiksmų.

Todėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria proceso išlaidomis pripažintos ekstradicijos išlaidos dėl D. C. ir I. T. parvežimo ir nuspręsta išieškoti iš šių nuteistųjų atitinkamai 7494,40 Lt ir 5185,40 Lt valstybės naudai, naikintina. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 328 str. 4 p., n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti.Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš nuteistojo D.

C. 7494,40 Lt ir nuteistojo I. T. – 5185,40 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.Nuteistojo V. U. gynėjo Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                           Valdimaras BavėjanasTeisėjai                                                                                    Svajūnas Knizleris                                                                                     Aloyzas Kruopys