2020-02-19 Nr. AB-3734-3-61-3-01749-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-704-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01749-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.), skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ((juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas. Taip pat nurodytu laikotarpiu kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo), t. y. laikant pareiškėją teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jis jautė diskomfortą, buvo netiesiogiai kankinamas, todėl jam kilo neturtinė žala, kurią ir prašo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kad jam tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo pažymi, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Asmenų privatumui užtikrinti dalyje gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios artimiausiu metu bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinę žalą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. spalio 2 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 106, 108, 160, 190, 221, 278, 279, 281, 292, 293, 294, 295, 312, 320, 324, 326, 328, 342, 366. Teismas nurodė laikotarpius, kamerų plotus, kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 2 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitais asmenimis, visose kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (pareiškėjui kameroje tekdavo nuo 3,78 kv. m iki 8,2 kv. m). Nurodė, kad teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su privatumo neužtikrinimu, nustatė, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleido 312 parų. Iš jų 85 paras kamerose buvo vienas, su kitais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas 227 paras. Atkreipė dėmesį, kad 2016 m. gruodžio 20 d. ir 2017 m. balandžio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu, tačiau vėliau buvo perkeltas į kitas kameras, kuriose jau buvo laikomas vienas.

9. Teismas remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika sprendžiant analogiško pobūdžio bylas, byloje pateiktais įrodymais, nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog sanitariniame mazge asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Šios aplinkybės iš esmės nepaneigė ir pats pareiškėjas. Teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 85 paras buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau 227 paras pareiškėjas praleido kamerose su kitais asmenimis, todėl šį laikotarpį pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta. Pažymėjo, kad EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikoma daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismas vertino, kad šios aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

10. Vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, ir atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (227 paras)), patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurie viršijo įprastus kalinimo suvaržymus. Teismas sprendė, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikė pagrįstu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, vertino, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 000 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 2 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto nenumatytas. Pažymi, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas yra apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Užuolaidos įrengtos 1 korpuso 2, 3 ir 4 postų kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, 6 posto kamerose nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, 8–11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200, 12 posto kamerose nuo Nr. 202 iki Nr. 227, taip pat 2 korpuso 21 posto kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, 22 posto kamerose nuo Nr. 371 iki Nr. 385, 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki Nr. 323, 19 posto kamerose nuo Nr. 324 iki Nr. 338, 20 posto kamerose nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Taip pat postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K 2017 m. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

13. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

14. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, su kuriuo jis sutinka, nors priteista neturtinės žalos suma mažesnė nei pareiškėjas prašė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu iš viso 227 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, konstatavęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu nustatytas privatumo pažeidimas, kadangi visose kamerose sanitariniai įrenginiai atskirti 1,5 m aukščio sienele, taip pat asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų.

21. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas iš viso ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. spalio 2 d., Lukiškių TI-K buvo kalinamas 312 parų. Lukiškių TI-K per minėtą laikotarpį 227 paras pareiškėjui neužtikrino privatumo. Nors atsakovas teigia, kad sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamosios patalpos yra atskirti 1,5 m aukščio sienele ir sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, taip pat sanitarinis mazgas kai kuriose kamerose buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 227 paras, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitais asmenimis, neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

22. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

23. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, tokiu būdu pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis (227 paros), sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma yra per didelė, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

28. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinant iki 700 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. V. (V. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan