2021-02-10 Nr. AB-3364-3-61-3-02457-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. TA-194-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti minimalią gyvenamojo ploto normą; gyvenamąjį plotą mažino kamerose esantys baldai. Kamerų sienos pasidengusios pelėsiu, nuo lubų krito besilupantis tinkas, grindys aptrupijusios, paviršiai nelygūs; kamerose siausdavo tarakonai, naktimis buvo sunku užmigti. Tarp dušų nėra pertvarų, todėl pažeidžiamas pareiškėjo privatumas; duše nėra vietos persirengimui, įrengtos pakabos, tačiau ant jų rūbai peršlampa; duše įrengtos slidžių plytelių grindys, patalpų sienos slidžios ir gleivėtos; nėra įrengtos rankenos; įrengta elektros instaliacija kėlė pavojų sveikatai. Ginčo laikotarpiu buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazge; nebuvo įrengta atskira ventiliacija. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per parą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjas teigė, kad toks laikymas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimu nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimo. Pareigūnai nuteistuosius ir suimtuosius nuolat stebi per duryse įrengtas stebėjimo akutes ar langelius taip siekiant palaikyti nuolatinę kontrolę ir užkardyti konfliktines situacijas. Sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio gyvenamojo ploto teisės aktuose nenumatytas. Laikantis teisės aktų reikalavimų, kamerose yra atitinkami baldai ir inventorius. Kamerose, dušuose, elektros įrenginių instaliacija tvarkinga ir niekada nekėlė pavojaus gyvybei ar sveikatai. Dušuose, siekiant užtikrinti privatumą, įrengtos pertvaros. Pasivaikščiojimui suteikiama iki valandos. Pareiškėjo skundo argumentai abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui A. S. 150 Eur neturtinei žalai atlygini ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažymėjo, kad nenustatytas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme. Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

7. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės), 14.5 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodyta, jog ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Įvertinęs šiuos duomenis ir Vilniaus PN atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, teismas nurodė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. 61 parą buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir kuriose buvo įrengtos užuolaidos. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas nurodytu laikotarpiu nepažeidė nacionalinės teisės reikalavimų, tačiau pareiškėjo teisė į privatumą nurodytais laikotarpiais, kai jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir buvo įrengtos užuolaidos, buvo pažeista. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad Vilniaus PN, iš viso 61 parą neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatyta, jog Vilniaus PN privalo įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitariniame mazge.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, jog nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Įvertinęs teisės aktų nuostatas teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog jam buvo leidžiama tik 1 val. pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, patvirtina, jog Vilniaus PN administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus turi veikti. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl minėtos rekomendacijos nesilaikymo.

9. Pareiškėjas skundėsi, kad Vilniaus PN jam naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo pertvarų. Siekdamas paneigti šiuos pareiškėjo skundo argumentus Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad asmenų privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše buvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teigia priešingai, nei Vilniaus PN, o objektyvių duomenų Vilniaus PN nepateikė, pagrindžiančių jo poziciją, tokiu atveju, teismas nurodė, kad spręs dėl privatumo naudojantis dušu pažeidimo kitų nustatytų pažeidimu kontekste, sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo.

10. Pareiškėjas teigė, kad dušuose buvo slidžios plytelės, duše nėra vietos, kur persirengti, įrengtos pakabos, tačiau ant jų rūbai peršlampa. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodyta, jog dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai buvo lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios. Vilniaus PN buvo įrengta vieta nusirengimui (apsirengimui). Jei drabužiai nusirengimo (apsirengimo) vietoje padėti tvarkingai, per 15 min., Vilniaus PN teigimu, jie sušlapti negalėtų. Nebuvo pastebėta nė vieno suimtojo ir nuteistojo, kuris būtų iš dušo išėjęs šlapiais drabužiais. Teismas nurodė, kad šiuo atveju byloje nepateikti patikrinimo aktai ar kiti dokumentai, kurie objektyviai paneigtų pareiškėjo skundo argumentus. Vis dėlto, kaip pažymėjo teismas, byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais, susijusiais su dušo įrengimu, taip pat nėra. Be to, teismas pažymėjo, kad vertinant galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, nors ir nepaneigti, nepagrindžia intensyvumo, dėl kurio būtų galima vertinti galimą neturtinę žalą. Todėl, skundo argumentus, susijusius su dušų įrengimu, įvertino kaip per daug abstrakčius ir deklaratyvius, todėl atmetė kaip nepagrįstus.

11. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose sveikatai pavojų kėlė elektros instaliacija. Vilniaus PN atsilepime nurodė, kad dušuose elektros įrenginių instaliacija buvo tvarkinga ir nekėlė pavojaus žmogaus gyvybei ar sveikatai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo nėra kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją taip pat nėra ir į tai, kad teismas nenagrinėja hipotetinio pobūdžio argumentų, kurie nepagrindžia padarytų pažeidimų, o tik kelia abejonę dėl ateityje galimai kilsiančių pasekmių, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl elektros įrenginių instaliacijos dušuose atmestini kaip nepagrįsti.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 22.2 papunktyje nustatyta, kad paviršiai, ant kurių dedami instrumentai ir kitos darbo priemonės, turi būti lygūs, padengti drėgmei atsparia medžiaga ir 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. sausio 15 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-106 teismas nustatė, kad kameroje Nr. 348, kurioje tuo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad kitas byloje pateiktas patikrinimo aktas, kuriame buvo tikrinama, ar patalpos neprieštarauja higienos normoms, atsižvelgus į ginčo laikotarpį ir kameras, kuriose pareiškėjas per jį buvo laikomas, laikytinas neaktualiu, todėl teismas jo nevertino. Visgi, kitų objektyvių įrodymų, kaip nurodė teismas, paneigiančių pareiškėjo nurodytus higienos pažeidimus nėra. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant galimai patirtą neturtinę žalą, pažymėtina tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, nors ir nepaneigti, nepagrindžia intensyvumo, dėl kurio būtų galima vertinti galimą kilsiančią neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir deklaratyvūs, pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo reikšmingų aplinkybių, leidžiančių abejoti Vilniaus PN veiksmų teisėtumu. Todėl skundo argumentus dėl nurodytų higienos pažeidimų teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas 61 parą, ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. 61 parą buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu, ir atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN nenuginčijo, kad dušuose nebuvo pertvarų, todėl galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis dušu, priėjo išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.

14. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, priešingai nei teigė pareiškėjas, jog Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bet ir į tai, kad tik vieną parą ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis aktualia suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui priteistina 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 8 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

15. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog esant pareiškėjo prašymui, bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo procesinės palūkanos priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, teismas pareiškėjui priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

III. 16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo išsamiai išnagrinėti skundą, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai, priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo.

17. Pareiškėjas teigia, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti atlyginta tokia maža suma, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Civilinio kodekso 6.371 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad jam pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija negali būti laikoma pakankama.

18. Atsakovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenki atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

19. Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytos žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pabrėžia, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, atsakovas daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Teigia, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

22. Pažymi, kad atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais. Be to, atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 61 parą buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir Vilniaus PN nenuginčijo, jog dušuose nebuvo pertvarų, todėl galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

25. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Atsakovo atstovas taip pat teigia, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimu.

29. Atsakydama tiek į pareiškėjo, tiek į atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

32. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus (pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, Vilniaus PN nenuginčijo, jog dušuose nebuvo pertvarų, todėl galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu), atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (61 para), bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės socialinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), teismų panašiose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 8 000 Eur. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti atsižvelgus ir į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl 8 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau darytina išvada, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo tokie mažareikšmiai, jog šiuo atveju kaip pakankamos satisfakcijos užtektų pripažinimo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovo atstovas. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei atsakovo atstovo apeliacinio skundo, nei pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius