d3ae4e0a-812c-45f4-b33e-1efede220db6 · Kauno apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-14-478/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41378-2015-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.2.25.4.2.2; 2.4.6.4.1. (S) Kauno apygardos teismas N U o s p r e n d I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. vasario 17 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Kantaravičiaus ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Andriui Brasui nuteistajam J.

W. (J. W.), jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui, mažamečio nukentėjusiojo E. V. (E. V.) atstovams pagal įstatymÄ ir civiliniams ieÅ¡kovams B. B. – V. (B. B. – V.) ir P. W. (P. W.), vertėjai Jadvygai Gabertienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo J. W. apeliacinį skundÄ dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. W. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį – 60 MGL dydžio bauda, jÄ sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

IÅ¡ J. W. priteista 1500 Eur atstovavimo iÅ¡laidų nukentėjusiojo E. V. naudai, Å¡ias iÅ¡laidas uzufrukto teise pavedant valdyti jo atstovams pagal įstatymÄ P. W. ir B. B.–V.. IÅ¡ civilinio atsakovo P. Z. U. S. A. (PZU SA) priteista: nukentėjusiajam E. V. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, Å¡ias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti įstatyminiams atstovams P. W., ir B. B. – V., civiliniam ieÅ¡kovui P. W. 1000 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, civiliniai ieÅ¡kovei B.

B. – V. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. J. W. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 24 d., apie 15.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas A. Z. (adresu (duomenys neskelbtini)) priklausantį krovininį automobilį VOLVO FH 4XT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SKO 24SKO 24, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 28 punktÄ , nurodantį, kad Å¡viesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai Å¡viesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti keliÄ nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į jÄ esant leidžiančiam eiti signalui, t. y. bÅ«damas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vairuodamas krovininį automobilį prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad jam iÅ¡ kairės pusės link jo pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas E. V., jo nepraleido ir su juo susidÅ«rė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.

2. Prienų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. nuosprendyje padarė iÅ¡vadÄ , kad nepaisant to, jog nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko jo veiksmai techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ , tačiau nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių bÅ«tinoji sÄ lyga ir priežastis, kadangi eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis vaikas, bÅ«damas jaunesnis nei 8 metų ir neprižiÅ«rimas suaugusiojo, važiavo su dviračiu per perėjÄ esant leidžiamajam Å¡viesoforui, o todėl, kad kaltinamasis nedavė kelio nespėjusiam Å¡iuo atveju pervažiuoti važiuojamosios dalies dviratininkui, pirmam pradėjusiam judėjimÄ esant leidžiančiam žaliam Å¡viesoforo signalui.

Taigi, kaltinamojo minėti KET pažeidimai yra bÅ«tinoji eismo įvykio padarinių – nukentėjusiojo E. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo kilimo sÄ lyga, kadangi analogiÅ¡koje situacijoje kaltinamajam kaip eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų prieÅ¡ pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti keliÄ (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, praleisti nespėjusius pereiti eismo dalyvius, Å¡iuo atveju nespėjusį pervažiuoti dviratininkÄ , Å¡is eismo įvykis nebÅ«tų įvykęs vien dėl to, kad nukentėjusysis dviračiu per perėjÄ važiavo, o ne ėjo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad J. W. nėra linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, sprendė, jog siekiant tinkamai nubausti tokį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principÄ ir bausmės paskirtį, turi bÅ«ti paskirta straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis.

3. Nuteistasis J. W. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su jam paskirta bauda. Nuteistojo teigimu, 2016 m. jis patyrė insultÄ ir nuo to laiko yra nuolatos prižiÅ«rimas gydytojo. Dėl sveikatos negali dirbti, negauna jokių pajamų. Turi Å¡eimÄ , penkis vaikus. Žmona uždirba apie 2000 zlotų. Su nukentėjusiais susitaikė, nuolatos palaiko ryšį.

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį panaikino ir J. W. iÅ¡teisino dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mažamečio nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo E. V., ir civilinių ieÅ¡kovų B. B. – V., ir P. W. civilinius ieÅ¡kinius dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo paliko nenagrinėtus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimÄ ir iÅ¡nagrinėjęs nuteistojo J.

W. baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo vairuotojo J. W. veiksmai; Å¡i iÅ¡vada neatitinka bylos aplinkybių, padaryta iÅ¡nagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumÄ .

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bÅ«tent dviratininko E. V. padaryti KET pažeidimai buvo bÅ«tinoji eismo įvykio ir padarinių (jo paties sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sÄ lyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir nulipęs nuo dviračio, per jÄ vesdamas dviratį, bÅ«tų saugiai perėjęs, į pėsčiųjų perėjÄ Ä¯važiavo dviračiu, o pamatęs kliÅ«tį dviračio nestabdė, pasuko vairÄ Ä¯ kairę, ketindamas apvažiuoti krovininį automobilį iÅ¡važiavo iÅ¡ pėsčiųjų perėjos ribų ir su juo susidÅ«rė.

Taigi, šiuo atveju nėra nustatyta J. W. kaltės, kuri yra būtinasis BK 281 straipsnio nusikaltimo požymis.

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. J. ir nukentėjusiojo E. V. atstovų pagal įstatymÄ P. W., B. B.-V. ir įgaliotojo atstovo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinius skundus tenkino iÅ¡ dalies, panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir perdavė bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Teismas konstatavo, kad byloje esant skirtingiems iÅ¡teisintojo J. W. ir liudytojos B. S. parodymams, specialisto iÅ¡vadai ir paaiÅ¡kinimams, kad tiek dviratininko, tiek vairuotojo veiksmai techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir kad jie abu turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti eismo įvykio, pirmosios instancijos teismas, o jam to nepadarius – apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai iÅ¡analizuoti bylos aplinkybes dėl vairuotojo J. W. galimybės pamatyti dviratininkÄ ir iÅ¡vengti eismo įvykio (sustabdyti krovininę transporto priemonę ir pan.) ir, jei reikalinga, imtis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų procesinių priemonių su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir (ar) patikslinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad neišsiaiškinus minėtų aplinkybių ir jų neįvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytų kitų aplinkybių kontekste, negalima išspręsti, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo kilusių padarinių pagrindinė priežastis, o kartu ir dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo J. W. veiksmuose.

6. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje J. W. savo skundÄ palaikė, jo gynėjas advokatas Saulius Majauskas prašė jo ginamojo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymÄ B. B. – V. ir prokuroras prašė nuteistojo skundÄ atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

7. Nuteistojo J. W. apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Pirmosios instancijos teismas bausmę nuteistajam paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamÄ jį įstatymÄ , todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Ä®statymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys).

Ä®rodymų vertinimas turi bÅ«ti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylÄ , nustato esminių Å¡io kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi pareigÄ itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumÄ ir teisėtumÄ . Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumÄ ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumÄ bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumÄ , apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotÄ sprendimÄ , t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimÄ baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose; esant bÅ«tinybei, atlikti įrodymų tyrimÄ (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008).

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog J. W. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , dėl ko jo atžvilgiu priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje atliktÄ jų analizę, taip pat atlikusi įrodymų tyrimÄ ir įvertinusi apeliacinės instancijos teisme gautus surinktus duomenis, konstatuoja, kad nepaisant to, jog nors pirmosios instancijos teismui ir nepakako neginčijamų įrodymų apelianto kaltei pagrįsti, vis tik teismas teisingai nusprendė, kad J. W. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , todėl naikinti skundžiamÄ nuosprendį nėra pagrindo.

10. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, J. W. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais: Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto iÅ¡vada, eksperto L. A., pasiraÅ¡iusio Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , parodymais, liudytojos B. S. parodymais, liudytojo V. B. parodymais, eismo įvykio vaizdo įraÅ¡u ir kitais byloje surinktais įrodymais. 10.1. Kaip matyti iÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu byloje pateiktos Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto iÅ¡vados Nr. 11 – 1569 (15), joje konstatuota, kad:

1) Å¡io eismo įvykio mechanizmas buvo toks: vilkikas „Volvo FH 4XT“, vairuojamas J. W., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, pradėjo posÅ«kio į kairę manevrÄ , prilėtino greitį prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ per F. M. gatvę, kur praleido einančius pėsčiuosius (vilkiko atžvilgiu iÅ¡ kairės į deÅ¡inę). Tuo metu dviratininkas E. V., prieÅ¡ tai važiavęs Å¡aligatviu palei V. gatvę, privažiavęs Å¡viesoforų reguliuojamÄ F. M. – V. gatvių sankryÅ¾Ä , įvažiavo į F.

M. gatvės važiuojamÄ jÄ dalį. Vilkikas „Volvo FH 4XT“, praleidęs pėsčiuosius, pradėjo greitėti (žr. 2 pav.), o dviratininkas, pavažiavęs pėsčiųjų perėjos ribose maždaug dvi eismo juostas, pradeda nusukinėti į kairę ir tuo metu į dviračio priekinio rato deÅ¡inį Å¡onÄ , priekinės dalies kairiu kampu, atsitrenkė vilkikas „Volvo FH 4XT“. SusidÅ«rimas įvyko vilkikui priekine dalimi jau bÅ«nant už pėsčiųjų perėjos. Sprendžiant iÅ¡ transporto priemonių sugadinimo masto ir pobÅ«džio bei filmuotoje medžiagoje matomo susidÅ«rimo, susidÅ«rimo metu tarp dviračio deÅ¡inio Å¡ono ir vilkiko kairio Å¡ono buvo smailus kampas, atviras link vilkiko užpakalinės dalies;

2) dviratininko E. V. veiksmai – dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ , o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliÅ«ties apvažiavimo manevrÄ , – techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ ;

3) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojo J. W. veiksmai – sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė – techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir taip pat sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ ;

4) vilkiko VOLVO FH 4XT vairuotojas J. W. bÅ«tų turėjęs techninę galimybę iÅ¡vengti susidÅ«rimo su dviračiu, jeigu dviratininkui įvažiavus į vilkiko kertamojo kelio važiuojamÄ jÄ dalį nuo kairiojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to nebÅ«tų tęsęs judėjimÄ per pėsčiųjų perėjÄ (1 t. b. l. 57-60). 10.2. Ekspertas L. A. teisiamojo posėdžio metu savo pateiktÄ iÅ¡vadÄ patvirtino ir parodė, kad avarijos mechanizmas matyti iÅ¡ eismo įvykio užfiksuotos vaizdo medžiagos ir, įvertinus abiejų transporto priemonių judėjimo kryptis, jų elgesį nurodė, kad tiek dviratininko veiksmai, tiek ir vilkiko vairuotojo veiksmai buvo neleistini ir pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl laikytina, kad ir eismo įvykį sÄ lygojo jų abiejų veiksmai.

TokiÄ savo iÅ¡vadÄ jis pakomentavo taip, kad vilkiko vairuotojas, prieÅ¡ pradėdamas judėti, privalėjo įsitikinti, kad judėti yra saugu, todėl turėjo apsidairyti į visas puses, tuomet bÅ«tų matęs, nes jokių dviratininkÄ užstojančių objektų nebuvo, kurios bÅ«tų trukdę vairuotojui matyti. Vairuotojui sukant yra nukertamas puspriekabės kampas, tačiau tai priklausytų nuo tos vietos, kur vaikas sustotų, nors 4 metrų kampo puspriekabė nenukerta. Nukerta daugiausiai apie metrÄ .

Vairuotojas bet kokiu atveju turėjo praleisti visus eismo dalyvius, kieno kryptį jis kirto sukdamas į kairę. Vaiko puspriekabės kampas nebūtų kliudęs, jeigu vaikas butų sustojęs toje vietoje, kur pradėjo sukti į kairę. Dviratininkas nevažiavo dideliu greičiu ir techniškai būtų spėjęs sustoti. Vaikui tikrai buvo vietos sustoti, kadangi atstumas, kurį buvo įvažiavęs dviratininkas, yra vos keli metrai. Dviratis būtų sustojęs, nes dviračio sustojimo kelias nėra didelis (3 t., b. l. 80-84). 10.3.

Liudytoja B. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė tokias pačias aplinkybes. Ji parodė, kad ji perėjo per pėsčiųjų perėjÄ , degant žaliai Å¡viesoforo Å¡viesai, ir ėjo link autobusų stoties. Tuo metu pėsčiųjų perėja daugiau niekas nėjo. Tuo metu, kai ji perėjo gatvę bei pradėjo eiti Å¡aligatviu ir dar buvo nedaug nuėjusi nuo pėsčiųjų perėjos, pamatė prieÅ¡ais jÄ atvažiuojantį berniukÄ su dviračiu. Jai su juo prasilenkus, pamatė, kad berniukas sulėtino greitį ir įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ .

Tada ji atsisuko link pėsčiųjų perėjos ir pamatė, kad jai iÅ¡ deÅ¡inės pusės važiuoja krovininis automobilis, kurio priekinė dalis jau buvo pėsčiųjų perėjoje, į kuriÄ Ä¯važiavo berniukas. Tada pamatė, kaip berniukas su dviračiu iÅ¡važiavo iÅ¡ pėsčiųjų perėjos, mano, kad norėdamas apvažiuoti vilkikÄ iÅ¡ priekio, nes jei bÅ«tų pėsčiųjų perėja važiavęs tiesiai, tai bÅ«tų atsitrenkęs į krovininio automobilio kairį Å¡onÄ .

Vilkikas važiavo toliau, matė, kad jis žiÅ«rėjo į deÅ¡inę ir berniuko savo kairėje pusėje nematė. Matė, kad krovininis automobilis labai lėtai važiuoja. Paskui pamatė, kad vaikas tikrai palys po automobilio ratais ir nusisuko, nes iÅ¡sigando. Po keleto sekundžių iÅ¡girdo didelį garsÄ . Tada suprato, kad vaikas susidÅ«rė su automobiliu, tačiau ten nežiÅ«rėjo ir nėjo prie vaiko. Nubėgo tik jos draugas ir iÅ¡traukė vaikÄ iÅ¡ po automobilio. B. S., apklausta papildomai, nurodė, kad matė, kaip berniukas sustojo prie sunkvežimio, nes buvo jau perėjoje ir vis dėlto nusprendė apvažiuoti sunkvežimį iÅ¡ kairės pusės. Ji pažiÅ«rėjo į sunkvežimio langÄ ir matė, kad vairuotojas buvo nusisukęs į deÅ¡inę pusę, t. y. nematė berniuko iÅ¡ kairės pusės. Tuomet suprato, kad, sunkvežimiui pradėjus judėti, įvyks įvykis, todėl iÅ¡ iÅ¡gÄ sčio nusisuko.

Ä®važiuodamas į sankryÅ¾Ä berniukas važiavo negreitai. Nebuvo taip, kad jis visiÅ¡kai sustotų, tačiau prie sankryžos jis pristojo. Kai vaikas įvažiavo į perėjÄ , vairuotojas žiÅ«rėjo į prieÅ¡ingÄ pusę. Ji mano, kad vairuotojas nematė vaiko. Berniukas vienintelis kirto sankryÅ¾Ä , o kiti eismo dalyviai jau buvo praėję (1 t., b. l. 91-92, 3 t., b. l. 80-81). 10.4. Liudytojas V. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis paties eismo įvykio nematė, tačiau po eismo įvykio iÅ¡traukė vaikÄ iÅ¡ po vilkiko ratų ir laikė jį ant rankų, kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba.

Vaikui degė žalia, nes apie tai kalbėjo ir policija, ir liudininkai, kad tiek vaikui, tiek vilkikui buvo žalias Å¡viesoforo signalas (3 t., b. l. 81-82). 10.5. Eismo įvykio vaizdo įraÅ¡u bei jo apžiÅ«ros protokolais nustatyta, kad vaizdo įraÅ¡e matosi skaičiai 2015/07/24 14:33:56, T formos sankryža, 14:41:54 prie sankryžos antroje eismo juostoje stovi krovininis automobilis, kuris suka į kairę, privažiavęs perėjÄ sustoja, tuo metu eina per perėjÄ 4 žmonės ir Å¡uo; 14:42:17 į perėjÄ Ä¯važiuoja dviratininkas ir tada pradeda judėti krovininis automobilis, kerta pėsčiųjų perėjÄ .

Dviratininkas, privažiavęs vidurį gatvės, iÅ¡važiuoja iÅ¡ pėsčiųjų perėjos ir susiduria su krovininiu automobiliu, trenkiasi į krovininio automobilio priekį, nugriÅ«na, krovininio automobilio pakyla priekinis kairys ratas, lyg kÄ pervažiuotų, ir po to sustoja, pribėga prie krovininio automobilio žmonės (1 t., b. l. 24-25, 26).

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. priimtÄ nutartį Å¡ioje baudžiamojoje byloje, kur konstatuota, jog iÅ¡vada dėl J. W. kaltės buvo grindžiama ne neginčytinais, abejonių nekeliančiais įrodymais, tikslu nustatyti minimoje nutartyje iÅ¡dėstytas neiÅ¡tirtas ir neiÅ¡analizuotas aplinkybes, ir priimti teisingÄ , patikimais įrodymais paremtÄ sprendimÄ , atliko įrodymų tyrimÄ .

12. Tikslu detaliau iÅ¡siaiÅ¡kinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti jame dalyvavusių transporto priemonių greičius, atstumus, trajektorijas bei kitus parametrus, įtakojusius ar galėjusius įtakoti eismo įvykio kilimÄ , teisėjų kolegija paskyrė atlikti papildomÄ specialisto tyrimÄ . 12.1. TyrimÄ atlikęs ekspertas L. A. pateikė iÅ¡vadÄ , kurioje atsakė į teismo užduotus klausimus:

1. Dviratininkas E. V. per pėsčiųjų perėjÄ iki susidÅ«rimo važiavo apie 13 km/h greičiu;

2. Transporto priemonių suartėjimo mechanizmas buvo toks: dviratininkas E. V., prieÅ¡ tai važiavęs Å¡aligatviu palei V. gatvę, privažiavęs Å¡viesoforų reguliuojamÄ F. M. - V. gatvių sankryÅ¾Ä , ties pėsčiųjų perėjos viduriu įvažiavo į F. M. gatvės važiuojamÄ jÄ dalį, tuo momentu vilkikas „Volvo FH 4XT“ stovėjo prie pėsčiųjų perėjos. Tuo momentu, kai vilkikas „Volvo FH 4XT“, praleidęs pėsčiuosius, pradėjo greitėti, dviratininkas buvo įvažiavęs apie 2,0 m atstumu į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, o iki vilkiko buvo apie 6,8 m atstumas.

Vilkikui toliau tęsiant judėjimÄ , dviratininkas, įvažiavęs į antrÄ eismo juostÄ , pradėjo nusukinėti į kairę. Dviračiui pasukus į kairę, pervažiavus antrÄ eismo juostÄ ir iÅ¡važiavus iÅ¡ pėsčiųjų perėjos ribų, į dviračio priekinio rato deÅ¡inį Å¡onÄ priekinės dalies kairiu kampu atsitrenkė vilkikas „Volvo FH 4XT“; 3.Tuo momentu, kai vilkikas „Volvo FH 4XT“ įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ , dviratininkas E. V. jau buvo įvažiavęs apie 2,0 m atstumu į važiuojamÄ jÄ kelio dalį;

4. Nuo važiuojamosios dalies kraÅ¡to iki susidÅ«rimo vietos dviratis judėjo apie 2,88 s ir nuvažiavo apie 10,7 m atstumÄ ;

5. Kai dviratis, vairuojamas E. V., įvažiavo pėsčiųjų perėjoje į F. M. gatvės važiuojamÄ jÄ kelio dalį, vilkikas dar nebuvo pradėjęs greitėti, todėl vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojas J. W. bÅ«tų turėjęs techninę galimybę iÅ¡vengti susidÅ«rimo su dviračiu, jeigu dviratininkui įvažiavus į vilkiko kertamojo kelio važiuojamÄ jÄ dalį nuo kairiojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to nebÅ«tų tęsęs judėjimo per pėsčiųjų perėjÄ ;

6. Vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojo J. W. veiksmai - sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. - techniniu požiūriu buvo nepriimtini;

7. Klausimo, ar E. V., vesdamasis dviratį per pėsčiųjų perėjÄ , bÅ«tų galėjęs sustoti, sprendimas nėra eismo įvykio tyrimo eksperto kompetencija. Per 2,88 s, eidamas pėsčiomis, E. V. nueitų apie 4,5-5,4 m atstumÄ , t. y. neprieitų iki vilkiko judėjimo trajektorijos;

8. Dviratininko E. V. veiksmai - dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ , o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliÅ«ties apvažiavimo manevrÄ - techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ . Vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojo J. W. veiksmai - sukdamas sankryžoje į kairę nepraleido pėsčiųjų perėjÄ važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė - techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir taip pat sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ (5 t., b. l. 130-135). 12.2.

Kaip matyti iÅ¡ iÅ¡dėstytų specialisto iÅ¡vados ir ekspertizės akto, pagal jam pateiktÄ eismo įvykio vaizdo įraÅ¡Ä , ekspertas nustatė dviratininko judėjimo pėsčiųjų perėja greitį, abiejų transporto priemonių judėjimo trajektorijas ir atstumus tarp jų, esant tam tikrose padėtyse, tačiau pagal visus skaičiavimus buvo padaryta tokia pati iÅ¡vada, kaip ir po pirmojo tyrimo – kad tiek dviratininko E. V. veiksmai, kad jis dviračiu įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ , o atsiradus kliūčiai, nestabdė savo vairuojamo dviračio, bet pradėjo skersai kelio judančios kliÅ«ties apvažiavimo manevrÄ , tiek ir vilkiko „Volvo FH 4XT“ vairuotojo J.

W. veiksmai, kad jis, sukdamas sankryžoje į kairę, nepraleido pėsčiųjų perėja važiavusio dviratininko E. V. ir jį partrenkė, – techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir sÄ lygojo Å¡io eismo įvykio kilimÄ .

13. Siekiant patikrinti, ar liudytoja B. S. perėjusi gatvę pėsčiųjų perėja, eidama Å¡aligatviu, objektyviai turėjo galimybę pamatyti ir (ar) galėjo matyti krovininio automobilio vairuotojo kabinoje esantį vairuotojÄ ir kur tiksliai žiÅ«ri vairuotojas, buvo paskirta atlikti jos parodymų patikrinimÄ vietoje. 13.1. Parodymų patikrinimo metu buvo atkurta eismo įvykio situacija, įvykio vietoje buvo pastatytas tokios pat markės krovininis automobilis Volvo FH 4XT, su puspriekabe S. C., kaip ir 2015-07-24 įvykusio eismo įvykio metu.

Ä®vykio vietoje liudytoja B. S., stovėdama pėsčiųjų perėjoje, F. M. gatvėje, parodė, iÅ¡ kur ji, degant žaliam Å¡viesoforo signalui, įžengė į Å¡iÄ pėsčiųjų perėjÄ ir jÄ perėjo, parodė vietÄ ant Å¡aligatvio, kur ji, eidama nuo pėsčiųjų perėjos, prasilenkė su jai iÅ¡ priekio Å¡aligatviu dviračiu važiuojančiu berniuku. Taip pat ji paaiÅ¡kino, kad, kai ji Å¡ioje vietoje prasilenkė su dviratininku, ji iÅ¡ karto apsisuko, tai yra atsisuko link pėsčiųjų perėjos ir žiÅ«rėdama link jos matė, kad pėsčiųjų perėja važiuoja dviratininkas ir kad krovininio automobilio vilkikas nežiÅ«ri į jos, t. y. kairę pusę, tai yra į pėsčiųjų perėja važiuojantį dviratininkÄ .

Taip pat ji paaiÅ¡kino, kad jai niekas neužstojo matomumo ir jai gerai matėsi krovininio automobilio vairuotojas. Ji matė, kad krovininio automobilio vairuotojas, kai ji buvo atsisukusi link pėsčiųjų perėjos, kuria važiavo dviratininkas, iki susidÅ«rimo nebuvo atsisukęs į kairę ir nežiÅ«rėjo, ar jam iÅ¡ kairės pusės pėsčiųjų perėja link jo daugiau niekas neina, nes vairuotojo veidas buvo pasisukęs į deÅ¡inę. Ji matė, kad dviratininkas, važiavęs pėsčiųjų perėja, suka kairiau, nes jau jam keliÄ užstojo per pėsčiųjų perėjÄ važiavęs krovininis automobilis.

Dviratininkas, važiuodamas tiesiai, bÅ«tų atsitrenkęs į krovininį automobilį, jis pasuko į kairę, nes jam krovininis automobilis, pradėdamas važiuoti, sudarė kliÅ«tį baigti važiuoti pėsčiųjų perėja (5 t., b. l. 137-141). 13.2. Visi B. S. parodymai įvykio vietoje buvo užfiksuoti fotolentelėje (priedas prie protokolo). Kaip matyti iÅ¡ fotolentelėje esančios 4 nuotraukos, pagal B. S. nurodytÄ jos stovėjimo padėtį bei vilkiko judėjimo kryptį bei greitį, kuris, akivaizdu, posÅ«kio metu nebuvo didelis, pro vairuotojo durelių stiklÄ liudytoja turėjo galimybę matyti vilkiko vairuotojÄ ir jo galvos judesius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo netikėti šios liudytojos parodymų atitikimu faktinėms įvykio aplinkybėms, nes ji nėra pažįstama nei su nukentėjusiuoju ar jo šeimos nariais, nei su vilkiko vairuotoju, ji yra visiškai pašalinis asmuo, tiesiogiai matęs eismo įvykį, ir jai nėra jokių priežasčių nurodyti tokias aplinkybes, kurių ji nematė arba nurodyti priešingas matytoms. Tikėti šios liudytojos parodymais, kad ji neabejotinai matė, jog vilkiko vairuotojas tikrai nežiūrėjo į kairę, iš kur dviračiu važiavo vaikas, leidžia ne tik jos parodymų nuoseklumas, tačiau ir pačios situacijos kontekstas.

B. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir vienodus parodymus, kad prasilenkusi su dviratininku ir pamačiusi, jog jis įvažiavo į pėsčiųjų perėjÄ , ji atsisuko į jo pusę ir iÅ¡ karto pamatė lėtai sukantį vilkikÄ . Akivaizdu, kad tokioje pavojingoje situacijoje ji suprato, kad vaikui kyla pavojus, todėl atidžiai stebėjo vilkiko vairuotojÄ , ar jis mato jo kelyje atsiradusiÄ kliÅ«tį – dviratininkÄ . Supratusi, kad vairuotojas nežiÅ«ri į kairę ir vaiko nemato, ji iÅ¡sigando, kad vilkikas gali jį partrenkit, todėl net nusisuko nuo įvykio vietos pusės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti B.

S. nuosekliais parodymais, kuriuos ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

14. Tikslu iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar J. W., vairuodamas krovininį automobilį VOLVO FH 4XT sankryžoje ir sukdamas į kairę, galėjo matyti į pėsčiųjų perėjÄ Ä¯važiavusį dviratininkÄ E. V., ir jei pamatė, ar jam buvo galimybė iÅ¡vengti eismo įvykio – sustabdyti pradėjusiÄ judėti didelę krovininę transporto priemonę, buvo atliktas eksperimentas. 14.1. Eksperimento metu Prienų mieste, V. ir F. M. gatvių sankryžoje buvo pastatytas krovininis automobilis VOLVO FH 4XT su priekaba, kurio vilkiko priekis, tiksliau ratai buvo prie pat pėsčiųjų perėjos, esančios F.

M. gatvėje. Po to, ant Å¡aligatvio, prie pat kelio važiuojamosios dalies ( F. M. g. ), ties pėsčiųjų perėja, vilkikui kairėje pusėje (nuo vilkiko kairio rato 9,9 m atstumu), pastatytas buvo dviratis ir ant jo uždėtas manekenas. Jis stovėjo nuo deÅ¡inio Å¡aligatvio 14,40 m atstumu. Dviračio ir manekeno aukÅ¡tis atitiko 6 m. berniuko aukÅ¡tį ant dviračio (FOTO Nr. 1, 2). Tada prie vilkiko vairo atsisėdo R. Å ., kuriam buvo nurodyta pažiÅ«rėti į kairę pusę ir pasakyti, ar jis mato dviratininkÄ toje vietoje, kur jis Å¡iuo metu stovi.

R. Å . nurodė, kad jis mato pilnai dviratį ir dviratininkÄ toje vietoje, ir jam jo niekas neužstoja (FOTO Nr. 3, 4). Po to, tokį patį veiksmÄ atliko ir kitas vairuotojas R. J., kuris taip pat nurodė, kad toje vietoje, kur Å¡iuo metu yra dviratininkas, jį gerai mato (FOTO Nr. 5, 6). Po to, prie vikliko vairo atsisėdo kitas vairuotojas J. Å ., kuris taip pat nurodė, kad jam dviratininkas toje vietoje, kur jis Å¡iuo metu yra, gerai matosi ( FOTO Nr. 7, 8). Po to, tas pats dviratis su manekenu buvo pastatytas pėsčiųjų perėjoje, nuo deÅ¡inio važiuojamosios dalies kraÅ¡to link vidurio 7,90 m atstumu, vilkiko kairėje pusėje.

Vilkikas stovėjo toje pačioje vietoje, tai yra priekiu prie pėsčiųjų perėjos. Tada vėl prie vilkiko vairo atsisėdo R. Å ., kuriam buvo nurodyta pažiÅ«rėti į kairę pusę ir pasakyti, ar jis mato dviratininkÄ toje vietoje, kur jis Å¡iuo metu stovi. R. Å . nurodė, kad jis mato pilnai dviratininkÄ toje vietoje, ir jam jo niekas neužstoja (FOTO Nr. 9). Po to tokį patį veiksmÄ atliko ir kitas vairuotojas R. J., kuris taip pat nurodė, kad toje vietoje, kur Å¡iuo metu yra dviratininkas, jį gerai mato (FOTO Nr. 10, 11).

Po to, prie vilkiko vairo atsisėdo kitas vairuotojas J. Å ., kuris taip pat nurodė, kad jam dviratininkas toje vietoje, kur jis Å¡iuo metu yra, gerai matosi ( FOTO Nr. 12, 13). Po to vilkikas buvo patrauktas į priekį, jo priekis buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėjÄ ir pastatytas nuo pėsčiųjų perėjos 3,3 m atstumu F. M. gatvėje. Tuo metu dviratis su manekenu buvo pastatytas prie pat vilkiko priekinio rato, priekiu (FOTO Nr. 14). Tada prie vilkiko vairo atsisėdęs R. Å ., kuriam buvo nurodyta pažiÅ«rėti į kairę pusę ir pasakyti, ar jis mato dviratininkÄ toje vietoje, kur jis Å¡iuo metu stovi, nurodė, kad, jam bÅ«nant Å¡ioje vietoje, visiÅ¡kai nemato nei dviračio, nei dviratininko (FOTO Nr. 15, 16) TÄ patį patvirtino ir kiti du vairuotojai – J.

Å . ir R. J. (FOTO Nr. 17, 18, 5 t., b. l. 145-155). 14.2. Kaip matyti iÅ¡ eksperimento eigos, vilkiko ir dviratininko padėtys sankryžoje buvo iÅ¡dėstytos pagal eismo įvykį užfiksavusiÄ vaizdo medžiagÄ . Visi trys eksperimente dalyvavę asmenys, sėdėję vilkiko vairuotojo vietoje, analogiÅ¡kai patvirtino, kad vilkikui stovint jo ratams esant prie pat pėsčiųjų perėjos ir vairuotojui žiÅ«rint į kairę pusę, ant Å¡aligatvio, prie pat kelio važiuojamosios dalies F. M. gatvėje, ties pėsčiųjų perėja vilkikui kairėje pusėje stovintis dviratis su dviratininku labai aiÅ¡kiai matomas ir niekas jo neužstoja.

Dviratį su manekenu pastačius pėsčiųjų perėjoje, nuo deÅ¡inio važiuojamosios dalies kraÅ¡to link vidurio 7,90 m atstumu, vilkiko kairėje pusėje, vilkikui stovint toje pačioje vietoje, prie vilkiko vairo atsisėdę tie patys trys eksperimente dalyvavę asmenys patvirtino, kad pažiÅ«rėjus į kairę pusę perėjoje stovintis dviratininkas taip pat matomas pilnai, vairuotojui jo niekas neužstoja. Ir tik tuomet, kai vilkiko priekis buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėjÄ ir pastatytas nuo pėsčiųjų perėjos 3,3 m atstumu F.

M. gatvėje, o dviratis su manekenu pastatytas prie pat vilkiko priekinio rato, priekiu, visi prie vilkiko vairo atsisėdę eksperimento dalyviai nurodė, kad pažiūrėję į kairę dviračio ir dviratininko nemato. Tokius šių asmenų paaiškinimus neginčijamai patvirtina ir fotonuotraukos, darytos iš vilkiko vairuotojo kabinos.

15. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamÄ jį įstatymÄ , bÅ«tina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumÄ : veikÄ (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryÅ¡iu su Å¡io straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.

16. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryÅ¡io nustatymas apima du momentus: bÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos nustatymÄ ir priežastinio ryÅ¡io pobÅ«džio nustatymÄ . BÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos taisyklė įpareigoja iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo bÅ«tina padarinių kilimo sÄ lyga, o priežastinio ryÅ¡io pobÅ«dis parodo, ar priežastinis ryÅ¡ys yra dėsningas (bÅ«tinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008).

Turi bÅ«ti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikÅ¡mės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, bÅ«tina spręsti priežastinio ryÅ¡io klausimÄ tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.).

Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Pažymėtina ir tai, kad kelių transporto eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas jo subjektyvusis požymis – kaltė.

Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami.

17. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerÅ«pestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingÄ savo veikos pobÅ«dį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalÄ kito asmens sveikatai, tačiau lengvabÅ«diÅ¡kai tikėjosi Å¡ių padarinių iÅ¡vengti.

Nusikalstamas nerÅ«pestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalÄ kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi, pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ abiejų neatsargios kaltės rÅ«Å¡ių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais.

Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali bÅ«ti laikomas tik vienu iÅ¡ neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo iÅ¡vadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytÄ nusikaltimÄ , nes, sprendžiant asmens kaltės klausimÄ , turi bÅ«ti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sÄ lygos ir temperatÅ«ra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė bÅ«sena, profesinė ir gyvenimiÅ¡ka patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Vertinant kaltininko veiksmus (neveikimÄ ) ir sprendžiant priežastinio ryÅ¡io tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus bÅ«tina nustatyti momentÄ , kada kaltininkas turėjo realiÄ galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliÅ«ties, apribojančios matomumÄ , atsiradimas).

Galėjimas numatyti padarinius reiÅ¡kia vairuotojo realiÄ galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumÄ ar pavojingumÄ bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi bÅ«ti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sÄ lygas bei situacijÄ , kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų iÅ¡vengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iÅ¡ vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatÅ«s kilusiam pavojui, ar jis turėjo realiÄ galimybę iÅ¡vengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017 ir kt.) 18.

Sprendžiant priežastinio ryÅ¡io tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus, vertintina ir paties nuteistojo pozicija. J. W., apklaustas specialiuoju liudytoju, nurodė, kad jam sankryžoje pasukus į kairę, buvo pėsčiųjų perėja. Jis nematė, ar ji buvo reguliuojama Å¡viesoforu. Jam privažiavus pėsčiųjų perėjÄ , jam iÅ¡ kairės pusės pėsčiųjų perėja ėjo du vaikinai ir vaikas, kuris vedėsi Å¡unį. Jis juos praleido. Kiek prisimena, daugiau niekas nėjo pėsčiųjų perėja (1 t., b. l. 97-98).

Apklausiamas įtariamuoju, jis savo kaltę neigė, nes, jo nuomone, visų pirma, vaikas neturėjo bÅ«ti gatvėje be suaugusių priežiÅ«ros, negalėjo bÅ«ti važiuojamojoje kelio dalyje ant dviračio, be to, tvirtino, kad jam praleidus per pėsčiųjų perėjÄ einančius žmones, daugiau ant Å¡aligatvio nieko nebuvo, ir tada važiavo tolyn, negali nurodyti, ar tuo metu pėstiesiems dar degė žalia Å¡viesa, ar jau raudona. Nematė, kas vyksta ant Å¡aligatvio kairėje pusėje ir nematė jokio dviratininko.

Mano, kad yra nekaltas, nes neturėjo jokios galimybės iÅ¡vengti autoįvykio, bei negalėjo tikėtis, kad kažkas įvažiuos po puspriekabe (1 t., b. l. 154 – 164). Vėliau, susipažinęs su vaizdo įraÅ¡u, kuriame užfiksuotas eismo įvykis, bei su autotechninio tyrimo iÅ¡vada jis savo kaltę jau pripažino dalinai, kadangi eismo įvykis kilo dėl to, kad vaikas, važiuodamas dviračiu pėsčiųjų perėja, nesustabdė dviračio, pamatęs jo vairuojamÄ vilkikÄ , ir dėl to, kad jis pats neįsitikino, jog pėsčiųjų perėja jam iÅ¡ kairės pusės atvažiavo dviratininkas ir važiavo per pėsčiųjų perėjÄ (1 t. b. l. 178-178).

BylÄ nagrinėjant pirmÄ kartÄ apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis savo kaltę neigė, nors taip pat pripažino, kad ir jo kaltės yra, nes jeigu praleidęs žmones per perėjÄ prieÅ¡ pradėdamas vėl važiuoti bÅ«tų pažiÅ«rėjęs į kairę pusę, bÅ«tų pamatęs dviratininkÄ ir nepajudėjęs iÅ¡ vietos, o praleidęs ir jį. Taip pat nuteistasis nurodė, kad nors jis yra mažo Å«gio, tačiau tai netrukdo jam matyti aplinkÄ , nes langas didelis ir pro jį yra geras matomumas (4 t., b. l. 170-171).

19. Visos aptartos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad jeigu vilkiko vairuotojas J. W. bÅ«tų laikęsis Kelių eismo taisyklių 28 punkto reikalavimų Å¡viesoforu reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai Å¡viesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, duoti keliÄ nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į jÄ esant leidžiančiam eiti signalui, ir bÅ«tų pažiÅ«rėjęs ne tik į deÅ¡inę pusę, tačiau ir į kairę, ko, kaip matyti iÅ¡ nustatytų duomenų, nepadarė, jis turėjo objektyviÄ galimybę pamatyti dviratininkÄ tiek stovintį prie perėjos, tiek ir jau pradėjusį ja važiuoti.

Å iuo atveju svarbu pažymėti, kad tuo momentu, kai dviratininkas ties pėsčiųjų perėjos viduriu įvažiavo į gatvės važiuojamÄ jÄ dalį, vilkikas „Volvo FH 4XT“ dar stovėjo prie pėsčiųjų perėjos, nes praleido pėsčiuosius, o kai dviratininkas buvo įvažiavęs apie 2,0 m atstumu į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, ir iki vilkiko jis buvo dar apie 6,8 m atstumu, vilkikas vėl pradėjo važiuoti. J. W., sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir vėl prieÅ¡ pradėdamas važiuoti, turėjo realiÄ galimybę imtis visų atsargumo priemonių, – nepradėti važiuoti arba sustabdyti tik pradėjusiÄ važiuoti savo vairuojamÄ transporto priemonę ir praleisti per pėsčiųjų perėjÄ važiuojantį dviratininkÄ .

20. Tokio pobÅ«džio bylose svarbu pažymėti, kad, nustatant asmens kaltę, bÅ«tina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų iÅ¡vengti. Vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiÅ¡kia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstÄ teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015).

Tačiau, kaip buvo nurodyta, sprendžiant asmens kaltės klausimÄ , turi bÅ«ti įvertinama ne tik objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma, tačiau ir asmeninės vairuotojo savybės: fizinė bÅ«sena, profesinė ir gyvenimiÅ¡ka patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. IÅ¡ bylos aplinkybių matyti, kad eismo įvykis įvyko miesto teritorijoje, kur iÅ¡vystyta infrastruktÅ«ra, yra gyvenamieji namai, prekybos centrai, kas rodo ir pėsčiųjų judėjimo didesnę tikimybę.

J. W. miesto teritorijoje vairavo stambiagabaritę transporto priemonę, posÅ«kio manevrÄ atliko Å¡viesoforais reguliuojamoje sankryžoje, prieÅ¡ tai praleidęs per pėsčiųjų perėjÄ Ä—jusius pėsčiuosius, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jis, bÅ«damas profesionaliu ir patyrusiu vairuotoju (krovininius automobilius vairuoja apie 12 – 13 metų), valdančiu ypatingai didelio pavojaus Å¡altinį, ir juo važiuodamas gyvenvietėje, turėjo adekvačiai įvertinti Å¡iÄ situacijÄ ir bÅ«ti ypatingai dėmesingas, ko Å¡ioje situacijoje nebuvo, nes, kaip matyti iÅ¡ J.

W. parodymų, jis net neatkreipė dėmesio, ar pėsčiųjų perėja buvo reguliuojama Å¡viesoforu ir koks signalas degė pėstiesiems. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartÄ , konstatuoja, kad Å¡ioje situacijoje dviratininko padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, kad jis per perėjÄ esant leidžiamam Å¡viesoforo signalui važiavo, o ne nulipęs varėsi dviratį, kitų nustatytų aplinkybių kontekste leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog nukentėjusiojo veiksmai neapribojo J. W. galimybės numatyti BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytų padarinių atsiradimÄ ir tuo pačiu galimybę jų iÅ¡vengti.

Taigi, nustačiusio nuteistojo veiksmuose esant bÅ«tinÄ jį nusikaltimo sudėties elementÄ â€“ asmens kaltę, pasireiÅ¡kusiÄ nusikalstamu nerÅ«pestingumu (nenumatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti), J. W. pagal pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai.

21. Dėl paskirtos bausmės. Apeliaciniame skunde nuteistasis praÅ¡o suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę, atsižvelgus į jo sveikatos bÅ«klę, Å¡eimos finansinę padėtį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagÄ ir skundžiamÄ nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes, tačiau, tinkamai įvertinęs bausmei skirti reikÅ¡mingas aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir neteisingai paskyrė nuteistajam bausmę. 21.1.

BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rÅ«Å¡ys – bauda, areÅ¡tas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad J. W. padarė neatsargų nusikaltimÄ dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo. Teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad jis ankščiau neteistas, administracine tvarka baustas tik vienÄ kartÄ , nuobauda negaliojanti, yra dirbantis, sveikas, dėl psichiatrijos ir priklausomybės ligų nesigydė, vedęs, turi 5 vaikus, iÅ¡ kurių 3 nepilnamečiai.

Ä®vertinęs visas Å¡ias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. W. nėra linkęs pažeisti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, todėl, siekiant tinkamai nubausti tokį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, bei įgyvendinti teisingumo principÄ ir bausmės paskirtį, skyrė jam Å¡velniausiÄ iÅ¡ straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudÄ , jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (BK 47 straipsnio 1, 2 dalys, 3 dalies 5 punktas). 21.2.

Apeliantas praÅ¡o paskirtÄ bausmę Å¡velninti, atsižvelgus į jo sveikatos bÅ«klę, kadangi jis Å¡iuo metu nedirba, negauna pajamų. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, pirmÄ kartÄ nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme, J. W. pateikė 2018 m. sausio 18 d. gydytojo iÅ¡duotÄ pažymÄ , kad 2016 m. dėl pablogėjusios sveikatos bÅ«klės J. W. buvo paguldytas į ligoninę, taip pat 2018 m. sausio 18 d. darbdavio iÅ¡duotÄ pažymÄ , kad J. W. pagal darbo sutartį dirba įmonėje PAW-MAR A.

Z. neapibrėžtam laikotarpiui nuo 2013 m. spalio 1 d. Taigi, apeliantas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad dėl sveikatos bÅ«klės jis tapo laikinai nedarbingas, kas, paaiÅ¡kėjus naujoms aplinkybėms, galėtų įtakoti teisėjų kolegijÄ Å¡velninti nuteistajam paskirtÄ bausmę vertinant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytas aplinkybes. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bausmei skirti reikÅ¡mingas aplinkybes ir pagrįstai nurodęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti nustatant nuteistajam baudos dydį, mažesnį nei įstatyme numatytas jos vidurkis, kaip jau buvo paminėta, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , dėl ko, pagal nuteistajam taikytinÄ Ä¯statymo redakcijÄ , jam paskirta 60 MGL dydžio bauda laikytina per griežta bausme. 21.3.

BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumÄ panaikinantis, bausmę Å¡velninantis arba kitokiu bÅ«du nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamÄ jÄ galiÄ , t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamÄ veikÄ padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumÄ asmenims. 21.4. J. W. nusikaltimÄ padarė 2015 m. liepos 24 d. Tuo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto įstatymo redakcija (2011 m. balandžio 28 d. redakcija, pakeista 2015 m. birželio 25 d.

įstatymu Nr. XII-1871 (įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. – remiantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428)), už neatsargius nusikaltimus numatė iki 75 MGL dydžio baudÄ . Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo 2016 m. balandžio 1 d. BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto redakcija, už neatsargius nusikaltimus numatanti baudÄ iki 225 MGL. Kaip matyti, vėlesnė, po nusikaltimo padarymo įsigaliojusi įstatymo redakcija numatė griežtesnę atsakomybę nei redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl, remiantis minėta BK 3 straipsnio nuostata, teismas turėjo taikyti Å¡velnesnę bausmę numatantį įstatymÄ , kuris turi grįžtamÄ jÄ galiÄ .

Remiantis iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas J. W. nuosprendžio priėmimo metu galiojusiÄ BK 47 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcijÄ ir paskyręs jam 60 MGL dydžio baudÄ , netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir paskyrė per griežtÄ bausmę, todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, n u s p r e n d ž i a: nuteistojo J.

W. (J. W.) apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį: J. W. (J. W.), pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, paskirti 35 (trisdeÅ¡imt penkių) MGL dydžio 1 318,10 (vieno tÅ«kstančio trijų Å¡imtų aÅ¡tuoniolikos Eur 10 ct) eurų baudÄ . KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Å is Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos. Teisėjai JÅ«ratė Jakubonienė Darius Kantaravičius ArÅ«nas PaÅ¡tuolis