2019-02-27 Nr. AB-5364-3-61-3-03852-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1665-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03852-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtina vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo teigimu, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį, besinaudojantį tualetu, bet kada galėjo pamatyti budėtojas, taigi, naudodamasis tualetu, jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumus. Pareiškėjas skunde taip pat išdėstė pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos. Pareiškėjo teigimu, jis serga odos liga ((duomenys neskelbtini)) ir dėl naudojamų vaistinių tepalų pageidauja galimybės bent du kartus per savaitę nusiprausti visą kūną po karštu vandeniu. Dėl šių pažeidimų jis jautė pažeminimą, baudimą ir kankinimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, kamerose įrengta kabelinė televizija. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne nei 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose 2017 m. buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę teisės aktai nenustato, išimtis gali būti taikoma tik esant aiškiomis medicininėms, tačiau ne higieninėms indikacijoms, kai kitu būdu negalima pasiekti reikiamo rezultato. Gyvenamosiose kamerose nuolat tiekiamas šaltas vanduo, todėl galima apsiprausti šaltu vandeniu arba jį pasišildžius kameroje.

7. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu bylos dalį pagal pareiškėjo R. M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir privatumo neužtikrinimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliko nenagrinėtą, likusią skundo dalį tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. imtinai (b. l. 12, 20–21, 27–29). Teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas 112 dienų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui (2017 m. sausio 25 d. – 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. liepos 3 d.).

10. Nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3171-189/2017, kuriame, be kita ko, vertino ir šioje byloje keliamą klausimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumo ir privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d. teismas bylos dalį, kurioje reikalaujama priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliko nenagrinėtą. Teismas nagrinėjo ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo juo naudojantis užtikrinimo nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d.

11. Nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pažeidė jo subjektinę teisę į privatumą.

12. Teismas nustatęs, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 44 punkte įtvirtinta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl galimybių naudotis dušu nenustatė. Iš byloje esančios medicininės kortelės teismas nustatė, kad pareiškėjas serga odos liga – (duomenys neskelbtini), nuolat yra konsultuojamas gydytojo dermatologo, jam skirtas gydymas tepalu „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 44–84). Taip pat teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. rugsėjo 7 d. raštu ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjui atsakė, kad teisės aktai nenustato galimybės naudotis dušu dažniau nei 15 min. vieną kartą per savaitę; esant būtinybei nusiprausti dar kartą per savaitę, asmuo tai gali padaryti pasišildęs vandens kameroje ar šaltu vandeniu, kuris tiekiamas į kameroje esančią prausyklą (b. l. 7–8, 10–11, 30). Pareiškėjas šių raštų neskundė.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam dėl to, jog serga odos liga, turėtų būti suteikta išimtinė galimybė naudotis dušu kasdien arba bent jau 2 kartus per savaitę, teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nurodė higienines priežastis, bet ne mediciniškai pagrįstus gydytojo nurodymus. Kadangi iš medicininių dokumentų nenustatyta, jog pareiškėjo liga yra paūmėjusi, teismas priėjo prie išvados, kad esant būtinybei nusiprausti asmuo tai gali padaryti pasišildęs vandens kameroje ar šaltu vandeniu, kuris tiekiamas į kameroje esančią prausyklą. Be to, pareiškėjas gali naudotis įvairias sausas ar drėgnas servetėles tepalo pertekliui nuo odos pašalinti.

14. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau įvertinęs tai, kad konstatuotas jo privatumo pažeidimas nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., taip pat konstatuotas kalinimo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala, ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

16. Apeliantas, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju pažeista asmens neturtinė teisė negali būti apginta vien pripažįstant pažeidimą, pareiškėjas turėjo pateikti kuo daugiau ir kuo reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo kalinimo sąlygų neigiamo poveikio.

17. Apelianto teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Lukiškių TI-K teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytas klaidingas pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas netirtinės žalos atlyginimo dydis, Lukiškių TI-K apeliacinį skundą vertina kaip bandymą išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį, kurioje reikalaujama priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliko nenagrinėtą. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas tenkino iš dalies – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 112 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (ne mažiau 3,6 kv. m), taip pat pripažinęs, jog nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, pareiškėjo nusiskundimą dėl nepakankamų galimybių naudotis dušu atmetęs, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

22. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų.

27. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas 112 dienų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui (2017 m. sausio 25 d. – 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. liepos 3 d.).

28. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

29. Pareiškėjas skunde teigė, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Nagrinėjamoje byloje taikytiname Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto atskaitė sanitarinio mazgo plotą, nors byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimali ploto norma (3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2017 m. sausio 25 d. – 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 100, kurios plotas 7,56 kv. m, 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. liepos 3 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 76, kurios plotas 7,52 kv. m (b. l. 12, 2 –21). Taigi matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m) nebuvo pažeista (7,56/2=3,78; 7,52/2=3,76).

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tiek, kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo ginčo laikotarpiu konstatavimu, sutiktina su apelianto argumentais, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

32. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

34. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. (t. y. 233 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.)

36. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio vertinimui, o pirmosios instancijos teismas apskaičiuotos neturtinės žalos atlyginimo sumos nepagrindė objektyviais kriterijais. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byloje yra išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, jį pateikė pats atsakovas (b. l. 43–84). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, ištyręs byloje pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, kad byloje nėra duomenų apie ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą pareiškėjo sveikatai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog nustatyti pažeidimai būtų padaryti sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, kurie ir yra bendrieji teisės principai. Todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

37. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (233 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija. Atsižvelgdama į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti adekvačia ir teisinga kompensacija laikytina 600 Eur.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė