2020-10-28 Nr. AB-20135-3-65-3-00004-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1891-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00004-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Č. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK), priteisti 3 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. kovo mėnesio periodiškai (ne mažiau nei 10 kartų) iš Panevėžio apskrities VPK areštinės buvo konvojuojamas į Panevėžio apylinkės teismą ir atgal. R. Č. nurodė, kad tiek konvojuojant, tiek laukiant teismo posėdžio, tiek teismo posėdžio metu jis buvo laikomas su antrankiais, jie nebuvo nuimami net pareiškėjui einant į tualetą, o vežant automobiliais, nebuvo segami saugos diržai. Nors R. Č. ir prašė teismo posėdyje jam nuimti antrankius, tačiau tai nebuvo padaryta, o konvojaus pareigūnai teismui teigė, kad antrankiai pareiškėjui netrukdo ir taip yra saugiau.

3. Nurodytas konvojavimo sąlygas pareiškėjas R. Č. vertino kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

4. Pareiškėjas taip pat teigė, kad siekdamas surinkti jo netinkamo konvojavimo ir laikymo su antrankiais teismo posėdyje įrodymus, kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau pareigūnai R. Č. prašymus priimti ir registruoti atsisakė, motyvuodami tuo, kad jo teisės nebuvo pažeistos. Prašymus taip pat buvo atsisakyta išsiųsti kitiems viešojo administravimo subjektams, o dėl skundų rašymo buvo grasinama skirti nuobaudas arba nesuteikti tam tikrų teisių.

5. Pareiškėjas nurodė, kad dėl, jo nuomone, neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė stiprius dvasinius skausmus bei išgyvenimus, depresiją, baimę dėl sveikatos ir gyvybės.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo R. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Panevėžio apskrities VPK paaiškino, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje yra vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – Konvojavimo taisyklės), kurių 221 punkte yra įtvirtinta, jog konvojuotojai specialiąsias priemones konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reguliuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais policijos pareigūnai turi teisę naudoti antrankius – konvojuodami arba pristatydami į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas padariusius (galbūt padariusius) asmenis. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teismui pareikalavus, konvojaus pareigūnai visada nuima specialiąsias priemones, taip pat yra elgiamasi nuvedus konvojuojamąjį į tualetą.

8. Panevėžio apskrities VPK nurodė, kad Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, jog specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai. Atsakovo atstovo nuomone, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą.

9. Panevėžio apskrities VPK akcentavo, kad R. Č. neturtinės žalos nekonkretizavo, nepagrindė įrodymais, o jo prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

10. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas akcentavo, kad kategoriškai nesutinka, jog buvo konvojuojamas tik nuo 2016 m. lapkričio 18 d. ir kad jam antrankiai buvo nuimami teismo posėdžių salėje, laikino sulaikymo kameroje bei tualete. R. Č. taip pat prašė išreikalauti papildomų įrodymų ir atlikti automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, patikrą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovo argumentai apie per didelę jo prašomą priteisti neturtinės žalos sumą patvirtina, kad Panevėžio apskrities VPK pripažįsta kaltę.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo R. Č. skundą patenkino iš dalies: jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad R. Č. buvo konvojuojamas nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2018 m. kovo 3 d. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo, yra reikšmingi ir turi būti analizuojami jo nurodyti nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2018 m. kovo 3 d. galbūt atlikti teisės aktų pažeidimai.

13. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų bei pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų.

14. Teismas nurodė, kad konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas bei konvojaus pareigūnų veiklą reguliuoja Konvojavimo taisyklės.

15. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2018 m. kovo 3 d. R. Č. specialiaisiais automobiliais buvo konvojuojamas iš Panevėžio apskrities VPK į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.

16. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtinti Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtinti Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

17. Pacitavęs Konvojavimo taisyklių 3, 145, 146 ir 147 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkto 4 dalyje nėra nustatyta, jog specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsižvelgęs į nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities VPK neteisėtų veiksmų ar neveikimo, ginčo automobiliuose konvojuojamiems asmenims neįrengus saugos diržų, nebuvo nustatyta.

18. Teismas nurodė, kad Specialiųjų priemonių naudojimas konvojavimo metu yra reguliuojamas Konvojavimo taisyklių XII skyriuje. Pacitavęs nurodytų taisyklių 9, 64.6, 64.8, 64.9, 65, 221, 223.2 ir 223.3 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad 2019 m. sausio 25 d. tarnybiniame pranešime yra nurodyta, jog pareiškėjas su antrankiais buvo konvojuojamas į Panevėžio apylinkės teismo posėdžius bei Panevėžio apskrities VPK. Taip pat buvo pateikta informacija, kad R. Č. buvo konvojuojamas policijos specialiaisiais automobiliais, pritaikytais konvojuoti asmenis. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė pareiškėjo konvojavimo pažymų, kuriose būtų nurodyti duomenys, jog jis yra linkęs pabėgti, užpulti konvojų, žalotis pats ar kitus asmenis, kad yra teistas už labai sunkių nusikaltimų padarymą, institucija taip pat nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kuriais vadovaujantis, buvo galima spręsti, jog R. Č. gali užpulti konvojaus pareigūnus, žalotis ar sužaloti kitus asmenis. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio („Sukčiavimas“) 2 dalyje ir 289 straipsnyje („Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimas“). Teismas pažymėjo, kad nusikaltimai, už kurių padarymą pareiškėjas buvo teisiamas, pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 6 dalies nuostatas nėra priskiriami labai sunkiems nusikaltimams, jie nėra smurtiniai. Įvertinęs nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas, R. Č. su antrankiais specialiuoju automobiliu konvojuodamas iš Panevėžio apskrities VPK į Panevėžio apylinkės teismą 2016 m. lapkričio 18 d., 2016 m. gruodžio 13 d., 2017 m. sausio 4 d., 2017 m. sausio 17 d., 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. birželio 21 d., 2017 m. rugsėjo 18 d., 2017 m. spalio 18 d., 2017 m. lapkričio 17 d., 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. balandžio 3 d., neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Konvojavimo taisyklių 223.2 punkto nuostatų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

19. Pacitavęs Konvojavimo taisyklių 193 ir 195 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamam uždėtų antrankių nuėmimo. Teismas padarė išvadą, kad teismo posėdyje bei atvykus į teismą ir laikant asmenį laikino sulaikymo patalpoje, pareigūnai yra pavaldūs teismo posėdžio pirmininkui, todėl nuimti pareiškėjui antrankius buvo galima tik gavus jo leidimą. R. Č. nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio pirmininko nurodymų nevykdė. Teismas taip pat nenustatė pagrindo teigti, kad pareigūnai tyčia siekė pareiškėjui sukelti nepatogumus, jį pažeminti ar kaip kitaip išskirti iš kitų į teismo posėdžius konvojuojamų asmenų.

20. Atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 210 punkto ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nesprendė dėl pareiškėjo argumentų apie antrankių naudojimą teismo posėdžiuose, vykdant ikiteisminius procesinius veiksmus (parodymų patikrinimą vietoje) bei laikant pareiškėją teismo laikino sulaikymo patalpoje.

21. Aptaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytą neturtinės žalos apibrėžimą ir tokios žalos įrodinėjimo ypatumus, teismas pažymėjo, kad R. Č. buvo konvojuotas 12 dienų, jį nepagrįstai laikant surakintą antrankiais. Teismas pripažino, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, todėl sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

22. Vertindamas R. Č. patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus (didelius dvasinius skausmus, depresiją, baimę dėl gyvybės) labiausiai siejo su jo laikymu surakintu konvojuojant bei teismo posėdžiuose. Teismas pažymėjo, kad R. Č. nenurodė dėl jo fizinei ar psichinei sveikatai konvojavimo metu galbūt padarytos žalos kreipęsis į psichologus ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus bei prašymus konvojavimo metu arba skundus dėl konvojavimo sąlygų Panevėžio apskrities VPK viršininkui ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo R. Č. patyrė sunkių neigiamų pasekmių.

23. Įvertinęs Panevėžio apskrities VPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (12 dienų R. Č. buvo konvojuotas, būdamas nepagrįstai surakintas antrankiais, konvojavimas vyko neilgą laiko tarpą), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir panašiai) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjui R. Č. iš atsakovo atstovo turi būti priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. 24. Pareiškėjas R. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos sprendimu sutinka tik iš dalies – nesutinka dėl jam priteistos neturtinės žalos dydžio bei atsakovo atstovo nurodyto konvojavimų skaičiaus. Pareiškėjas pažymi, kad siekiant nustatyti tikslų jo konvojavimų skaičių, iš Panevėžio apskrities VPK reikia išreikalauti registracijos žurnalus. R. Č. teigia, kad nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. buvo daugiau kartų konvojuojamas, negu nustatė teismas, kadangi atsakovo atstovo tarnybiniame pranešime yra neteisingai nurodyta, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas tik nuo 2016 m. lapkričio 18 d. R. Č. pažymi, kad jis maždaug tris kartus buvo konvojuojamas nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d., t. y. iš viso buvo konvojuojamas maždaug 15 kartų.

25. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo konvojuojamas be saugos diržų ir surakintas antrankiais, o tai kėlė pavojų ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. R. Č. pažymi, kad teismo jam priteistas neturtinės žalos dydis nėra proporcingas atsakovo atstovo padarytam pažeidimui. Akcentuoja, kad teismo prašė jam priteisti 3 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau jo argumentus dėl laikymo su antrankiais teismo salėje ir laikinoje kameroje teismas atmetė.

26. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamo konvojavimo, pažeidusio Konvencijos 3 straipsnio nuostatą, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir didelę baimę dėl savo gyvybės. Po tokio konvojavimo R. Č. buvo labai sunku susikaupti teismo posėdyje, tinkamai gintis, bendrauti su teisėja ir kitais teismo proceso dalyviais. Pareiškėjas nurodo, kad netinkamo konvojavimo pasekmes jaučia iki šiol, jis prisimena greitą konvojaus važiavimą, stabdymą ar staigų pasisukimą, kaip negalėjo įsikibti ir prisilaikyti, kadangi buvo surakintas. Atsižvelgęs į tai, R. Č. prašo jam priteisti didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti – po 50 Eur už kiekvieną iš 14 netinkamų konvojavimų, kėlusių pavojų jo sveikatai bei gyvybei ir sukėlusių juntamas pasekmes. Teigia, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjas galėjo netekti gyvybės.

27. R. Č. atkreipia dėmesį, kad vienas iš konvojavimų, kai jis Panevėžio apskrities VPK konvojaus skyriaus pareigūnų buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus ir atgal, buvo labai ilgas ir sudarė maždaug 160 kilometrų. Pareiškėjas buvo konvojuojamas su antrankiais ir neprisegtais saugos diržais. Už šį konvojavimą R. Č. prašo priteisti 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš viso pareiškėjas prašo jam iš atsakovo priteisti 720 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas taip pat prašo, esant galimybei, jo apeliacinį skundą nagrinėti skubos tvarka.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir, remiantis atsakovo pateiktu apeliaciniu skundu, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti.

30. Panevėžio apskrities VPK pažymi, kad pareiškėjas, manydamas, jog jam priteista neturtinė žala yra per maža, jokių įrodymų ar aplinkybių, pagrindžiančių apeliacinio skundo argumentus, nepateikia.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjo R. Č. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti ir pripažinti teisės pažeidimo faktą, kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

32. Panevėžio apskrities VPK nesutinka, kad pareiškėjas buvo konvojuotas, būdamas nepagrįstai surakintas antrankiais. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nėra paremtas objektyviais byloje esančiais duomenimis ir įrodymais.

33. Panevėžio apskrities VPK paaiškina, kad teismas nepagrįstai taikė Konvojavimo taisyklių 223.2 punkto normą, kurioje yra įtvirtinta Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų teisė, kada konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat gali naudoti konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Priešingai nei nurodė teismas, Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyrius nėra pavaldus įvardytoms institucijoms, jis veikia kaip Panevėžio apskrities VPK skyrius, todėl savo veikloje remiasi šios institucijos veiklą reguliuojančiais teisės aktais.

34. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyrius, užtikrindamas konvojuojamųjų asmenų teises ir pareigas bei konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vadovaujasi Konvojavimo taisyklėmis, o specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarką iki 2017 m. sausio 1 d. reguliavo ir buvo vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1226 „Dėl specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, o nuo 2017 m. sausio 1 d. yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 „Dėl specialiųjų priemonių specifikacijos ir specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Panevėžio apskrities VPK nurodo, kad 2019 m. sausio 25 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. Č.“ yra pažymėta, jog konvojaus pareigūnai antrankius naudoja vadovaudamiesi minėtinais teisės aktais. Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat yra nurodyta, kad konvojuojant pareiškėją iš Panevėžio apskrities VPK į Panevėžio apylinkės teismą, antrankiai jam buvo nuimami posėdžių metu teismo salėje, vedant į tualetą, kai R. Č. buvo laikomas laikino sulaikymo patalpoje ir kai buvo vežamas policijos specialiaisiais automobiliais. Panevėžio apskrities VPK pareigūnai antrankius R. Č. uždėdavo tik konvojuojant jį iš Panevėžio apskrities VPK į specialųjį automobilį, iš specialiojo automobilio į Panevėžio apylinkės teismą ir atgal, t. y. tik tada, kai specialiųjų priemonių naudojimas buvo būtinas, siekiant užtikrinti ne tik sulaikytojo, bet ir kitų asmenų apsaugą. Atsakovo atstovas pažymi, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai antrankius konvojuojamųjų atžvilgiu naudoja laikydamiesi teisės aktuose nustatytos tvarkos ir užtikrindami konvojaus apsaugą.

35. Panevėžio apskrities VPK taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pažymi, kad teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių R. Č. fizinei ar psichinei sveikatai būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad teismų praktikoje yra suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilius ir ilgalaikius padarinius. Panevėžio apskrities VPK pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog žalos atlyginimui tam tikrose bylose užtenka konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nepriteisiant piniginės kompensacijos, bei mano, kad ši nuostata turėtų būti taikoma ir šioje administracinėje byloje.

36. Pareiškėjas R. Č. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

37. Pareiškėjas paaiškina, kad su atsakovo apeliaciniu skundu kategoriškai nesutinka ir teigia, jog Panevėžio apskrities VPK visais įmanomais būdais bando išvengti atsakomybės. R. Č. akcentuoja, kad atsakovo atstovas pripažįsta, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, kad jis patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ir baimę dėl savo gyvybės, kadangi apeliaciniame skunde prašo pripažinti teisės pažeidimo faktą, kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

38. R. Č. pažymi, kad jis patyrė daug nepatogumų, baimę, kad gali žūti ar būti stipriai sužalotas. Nurodo, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai antrankius jam uždėdavo areštinėje ir juos nuimdavo tik grįžus į areštinę, o teismo posėdžiuose ir teismo laikino sulaikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais ir tai jam kėlė didelių nepatogumų. Teigia, kad šias aplinkybes gali patvirtinti filmuota medžiaga.

39. R. Č. atkreipia dėmesį, kad su antrankiais buvo konvojuojamas su neprisegtais saugos diržais automobiliuose, kuriose tokie diržai buvo. Dėl jo jam buvo ne tik nepatogu, bet ir baisu, kad automobiliui darant manevrus, pareiškėjas neparvirstų. Teigia, kad įvykus eismo įvykiui, būtų stipriai nukentėjęs ar net žuvęs.

40. Pareiškėjo nuomone, jam teismo priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža, kadangi jis iki šiol jaučia patirtų neigiamų išgyvenimų pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Panevėžio apskrities VPK veiksmų dėl to, kad konvojuojant nebuvo segami saugos diržai ir dėl laikymo su antrankiais, atlyginimo.

42. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 12 dienų buvo konvojuotas nepagrįstai surakintas su antrankiais, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

43. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nurodytu jo konvojavimo atvejų skaičiumi bei teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu bei akcentuoja, kad buvo konvojuojamas su antrankiais ir neprisegtais saugos diržais. Atsakovas teigia, kad antrankiai buvo naudojami laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu.

44. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

45. Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Konvojavimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-624/2019).

46. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu vadovautinasi nuo 2015 m. liepos 1 d. galiojančios Konvojavimo taisyklių redakcijos 221, 222, 223 ir 224 punktais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią buvimas su antrankiais (surakinimas antrankiais) paprastai nėra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, kai ši priemonė taikoma dėl teisėto sulaikymo ar laisvės atėmimo ir nesukelia nei didesnio jėgos panaudojimo, nei viešo demonstravimo, negu pagrįstai būtina bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493-421/2016), ir sprendžiama, ar asmuo gali būti priskiriamas prie asmenų, kuriuos pagal Konvojavimo taisykles konvojuojant gali būti naudojami antrankiai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) teikia ypatingą reikšmę kiekvienos bylos aplinkybėms ir kiekvienu atveju nagrinėja, ar šios prievartos priemonės taikymas buvo būtinas (žr., pvz., 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Gorodnitchev prieš Rusiją (peticijos Nr. 52058/9); 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje Radkov ir Sabev prieš Bulgariją (peticijų Nr. 18938/07 ir 36069/09).

47. Nagrinėjamu atveju atsakovas nei atsiliepime į skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių, būtent su pareiškėju susijusių aplinkybių, pagrindžiančių konkrečiais atvejais buvus būtinybę konvojavimo specialiaisiais automobiliais metu pareiškėją laikyti su antrankiais.

48. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

49. Atsakovas šiuo atveju nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas surakintas su antrankiais viso konvojaus metu jam vykstant policijos specialiuoju automobiliu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus, 12 kartų konvojuojant pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu su antrankiais.

50. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimo dienų skaičiumi (12), tačiau atsižvelgiant į paminėtas įrodinėjimo taisykles, nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo abstrakčiais teiginiais, kad pažeidimas truko ilgiau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė tik apytikslį pažeidimo dienų skaičių, tiksliai neįvardijo konkrečių konvojavimo atvejų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

51. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su saugos diržų nebuvimu automobiliuose, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju buvo pažeidžiami keleivių saugos reikalavimai. Pažymėtina, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės (146 p.) nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

52. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę (12 kartų pareiškėjas buvo konvojuojamas nepagrįstai surakintas antrankiais), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

54. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per maža, kaip teigia pareiškėjas, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl keisti ją nėra pagrindo. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelis ir neadekvatus padarytam pažeidimui.

55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

56. Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti skubos tvarka pažymėtina, kad administracinės bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme skiriamos nagrinėti griežtai laikantis nustatytos bylų paskirstymo tvarkos, t. y. pagal bylų gavimo teisme datą, registracijos numerį ir bylų skyrimo skubos tvarka pagrindus bei teisėjo pranešėjo darbo krūvį. Nesilaikant šių bylų skyrimo į posėdžius kriterijų ir paskyrus pageidaujamą administracinę bylą nagrinėti ne eilės tvarka, būtų pažeistos kitų administracinių bylų proceso dalyvių, kurių bylos teismą yra pasiekusios anksčiau, teisės ir teisėti lūkesčiai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos priežastys nesudarė pagrindo priskirti šią administracinę bylą skubiai nagrinėjamų bylų kategorijai, todėl ji buvo paskirta nagrinėti ir išnagrinėta bendra eilės tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė