2020-03-04 Nr. AB-5055-3-61-3-00734-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-305-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00734-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Ryanair) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Pajėgų valdymo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2018 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. IN/9309/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei prašymas panaikinti Nutarimą nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos; 3) atlyginti pareiškėjui išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, kuriuo įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse, jų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tada, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. API direktyvoje yra numatyta vežėjo pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti šioje direktyvoje apibrėžtus keleivių duomenis. Įstatyme, įgyvendinančiame API direktyvą, nustatoma pareiga pateikti duomenis yra nepagrįstai išplečiama, vežėjas įpareigojamas pateikti ne tik API direktyvoje nurodytą informaciją, tačiau ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (toliau – ir PNR direktyva) nurodytus duomenis. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas dėl duomenų pateikimo yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kurioje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatymu nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka API direktyvos nuostatų – Įstatymu numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. API direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, tuo tarpu Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus, be to, nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įteikti procesinius dokumentus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkamu pranešimu apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu proceso šalies buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai proceso šalis nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą. Ryanair yra didelė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė A. M. P. prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodytu skyriaus, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu, todėl priešingai negu teigiama Nutarime, pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus bei užtikrinti atstovavimą.

5. Pareiškėjas teigė, kad paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Kadangi pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl atsakovas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei mažinti paskirtos baudos dydį.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal API direktyvą, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas. Pareiškėjo įsitikinimu, prieš paskirdamas baudą, atsakovas turėjo suteikti jam visą informaciją, apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl skundžiamas Nutarimas naikintinas.

7. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad Nutarimas priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne tik pareiškėjo nurodytą API direktyvą. Įstatymu yra įgyvendinamos keturios ES direktyvos, kurios yra tarpusavyje susijusios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi tik API direktyvos nuostatomis, ir nevertino kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek API direktyva, tiek ir PNR direktyva, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau PNR direktyva, be API duomenų, numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva, ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų sistemiškai, nepagrįstas ir atmestinas.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal aktualią Įstatymo redakciją, vežėjas buvo įpareigojamas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal API direktyvos nuostatas. Tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų yra papildomais palyginti su reikalaujamais pateikti pagal API direktyvą. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad pagal API direktyvą informacijos saugojimo terminai buvo reglamentuoti įsakmiai. API direktyva suteikė valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų ir tai buvo nurodyta jos 6 straipsnyje, tačiau pareiškėjas necitavo direktyvos nuostatų visa apimtimi, selektyviai pateikdamas tik dalį normų, kurios, jo teigimu, buvo pakankamai įsakmios.

11. Atsakovo vertinimu, procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo buveinės adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, pareiškėjo klientų aptarnavimo centrui, ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Atsakovas teigė, kad Policijos departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pranešimo įteikimas pareiškėjo darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimo. Bylos šalis taip pat yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad dokumentai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsta į oficialią vežėjo buveinę, t. y. buveinės registracijos adresu, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

12. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad jo atžvilgiu taikytina Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjos veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo, priešingai, pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų.

13. Atsakovas paaiškino, kad API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu 10 metų ir šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemų pritaikymui, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, vežėjams buvo išplatintos atimtinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

14. Atsakovas nurodė, kad iki 2018 m. kovo 2 d. pareiškėjas nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka ir forma pateikęs reikalaujamo pranešimo ir aiškiai bei nedviprasmiškai pareiškęs apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus, formatus bei pateikęs kitą reikalaujamą informaciją. Iki pažeidimo padarymo dienos – 2017 m. gruodžio 17 d., pareiškėjas ne tik nepateikė oficialaus teisės aktų numatyto pareiškimo, bet susitikimų ir vaizdo konferencijų metu bei vykdant komunikavimą elektroniniu paštu, iki Nutarimo priėmimo dienos pareiškėjas nuolat keitė nuomonę ir nepasisakė aiškiai dėl to, kokį duomenų teikimo būdą ir formą pasirenka keleivių duomenų teikimui.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Valdyba 2017 m. gruodžio 28 d. surašė įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 5-IL-6864, kuriame užfiksavo, kad Ryanair 2017 m. gruodžio 17 d. 22.45 val. į Kauno oro uostą atskraidino 164 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

17. Policijos departamentas 2017 m. gruodžio 28 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-s-12438 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimą, siūlydamas iki 2018 m. sausio 22 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus raštu.

18. Policijos departamentas, posėdžio metu išnagrinėjęs vežėjo Ryanair Įstatymo pažeidimo bylą, Nutarimu nustatė, kad 2017 m. gruodžio 17 d. Ryanair į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublika, atskraidino 164 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybė, tačiau nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už minėtą pažeidimą pareiškėjai paskirta 4 200 Eur bauda.

19. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 191 straipsnio 1 ir 2 dalimis, API direktyva ir PNR direktyva, kurios Įstatymu perkeltos į nacionalinę teisę.

20. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas ir palyginęs jų pagrindu prašomų pateikti duomenų turinį ir apimtį, teismas padarė išvadą, kad Įstatymo pagrindu prašomi pateikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys atitinka API ir PNR direktyvose, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nurodytus duomenis. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad direktyvų nuostatos, apibrėžiančios įgaliotoms institucijoms teiktinus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis, į nacionalinę teisę yra perkeltos netinkamai ir Įstatymo pagrindu teiktini bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys yra pertekliniai direktyvose nustatyto reguliavimo prasme.

21. Teismas pabrėžė, kad priešingai negu teigia pareiškėjas, API direktyvoje nėra nustatytas absoliutus įpareigojimas nustatyti nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį surinkti duomenys būtų panaikinti per 24 valandas po perdavimo, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei tokia būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Savo ruožtu PNR direktyvoje nurodytas reglamentavimas numato 5 metų duomenų saugojimo terminą ir pareigą juos nuasmeninti po 6 mėnesių nuo minėtų duomenų perdavimo. Vadinasi, Įstatyme nustatytas reglamentavimas dėl duomenų saugojimo terminų ir tvarkos yra analogiškas nustatytajam PNR direktyvoje ir neprieštarauja API direktyvai.

22. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Policijos departamento pareiškėjo buveinės adresu (duomenys neskelbtini) bei kitu pareiškėjo 2018 m. gruodžio 20 d. elektroniniame laiške nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė 2017 m. gruodžio 28 d. pranešimą dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-12438 apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nebuvo. Policijos departamentas 2017 m. gruodžio 28 d. elektroniniu paštu pareiškėjo atsakingam asmeniui A. M. P., adresu: (duomenys neskelbtini) bei Ryanair klientų aptarnavimo centrui elektroninio pašto adresu: (duomenys neskelbtini), ir kitiems Ryanair atstovams elektroninio pašto adresais (duomenys neskelbtini) išsiuntė Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus.

23. Teismo vertinimu, pateikti įrodymai patvirtino, kad atsakovo registruotas laiškas su pranešimu apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymu susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus vežėjui buvo išsiųstas tinkamai, Įstatyme nustatytu būdu. Atsakovas, tinkamai išsiuntęs korespondenciją, ėmėsi ir papildomų veiksmų, t. y. pareiškėjo atsakingam asmeniui ir kitiems Ryanair atstovams elektroninio pašto adresais išsiuntė Įstatymo pažeidimo protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumento vertimą į anglų kalbą.

24. Teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi ir 26 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad vežėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą. Teismas vertino, kad Nutarimu pareiškėjui skirta 4 200 Eur dydžio bauda atitiko sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį. Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylai nagrinėti jis pasitelkė atstovus, pati savaime negali būti vertinama kaip pagalba tyrimui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 191 straipsnyje nustatyta vežėjo pareiga teikti duomenis yra susijusi su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencija, nustatymu ir tyrimu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.

25. Apibendrinęs sprendime išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį. Nutarimu skirta nuobauda buvo pagrįsta ir adekvati padaryto pažeidimo mastui.

III. 26. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, o jeigu šis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki Įstatyme nustatytos minimalios baudos. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti vežėjui išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, atsakovo veiksmų informuojant pareiškėją dėl nustatyto Įstatymo pažeidimo, paskirtos baudos dydžio buvo nurodęs skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, todėl reikalavimas vežėjui pateikti keleivių duomenis pagal vieną iš jų kol kas nekyla. Kadangi PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje (Policijos departamentui) nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje kol kas neegzistuoja. Pareiškėjo nuomone, didesnio kiekio informacijos, nei nurodyta API direktyvoje, reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. Į šias aplinkybes taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino.

28. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) 6 straipsnyje. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

29. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį traktuodamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pavyzdžiui, vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos, nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

30. Pareiškėjas nurodo, kad nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl API direktyvos įgyvendinimo.

31. Vykstant deryboms ir pareiškėjui planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vežėjas su institucija derino dėl PNR, o ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad Policijos departamento įgaliotas padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių, duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamai laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų laiku užtikrintas saugus duomenų pateikimas su atsakovu suderintomis techninėmis priemonėmis. Prieš skirdamas baudą atsakovas privalėjo suteikti visą informaciją pareiškėjui apie reikiamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, naikintinas.

33. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su Nutarimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, pagal Įstatymą privalomų teikti duomenų saugojimo laikotarpiu, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę. Nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvos nuostatas ir kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą.

35. Atsakovas pripažįsta, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Įstatymu. PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

36. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

37. Dėl pareiškėjo nurodyto teiginio, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato „vieno langelio principą“, klaidingai jį aiškindamas, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakęs dėl minimo keleivių duomenų rinkimo „vieno langelio principu“, todėl yra neaišku ką pareiškėjas ginčija ir kuo remiantis daro tokią išvadą.

38. Atsakovo teigimu, teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui. Taip pat teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui paskirtos baudos dydis būtų neadekvatus padaryto nusižengimo mastui, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylai nagrinėti buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertinama kaip pagalba tyrimui. Be to, atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nėra pateikęs iki šios dienos nei vieno iš 2017 m. gruodžio 17 d. atskraidintų iš Izraelio valstybės 164 keleivių duomenų.

39. Dėl galimybės pasiruošti teikti duomenis atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apie prievolę teikti informaciją sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėnesį, todėl, atsakovo nuomone, buvo pakankamai ilgas laiko tarpas pritaikyti duomenų bazes informacijai perduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. IN/9309/88/LT/17, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai kad, vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. ir 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, pareiškėjo Ryainair DAC apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, nenustatė priežasčių, dėl kurių neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje.

44. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., nes skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas Nutarimas, vykdytas 2017 m. gruodžio 17 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

45. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2483 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2017m. sausio 1d., o įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi nustatyta išimtis, kad Įstatymo 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d. Todėl atsižvelgiant į tai, kad skrydis buvo vykdytas 2017 m. gruodžio 17 d., konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo pateikti Įstatymo 1 priedo 1.1.–1.5., 1.8. ir 2.1.–2.4. papunkčiuose nurodytus duomenis.

46. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties, nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

47. Pareiškėjas teigia, kad PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl 2006 m. rugsėjo 28 d. nuomonės, kuria remiasi pareiškėjas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, minėta darbo grupės nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), o pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

48. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

49. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tinkamai tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju ­– pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

50. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo skirta per didelė bauda, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymu ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš ne ES valstybės atskraidino 164 keleivius ir nepateikė nei vieno iš keleivio duomenų.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, padarytos išvados dėl ginčo esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė