2022-05-04 Nr. AB-11317-3-61-3-05255-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2227-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05255-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos H. A. S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. A. S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja H. A. S. S. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37559 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2486 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) jai kyla grėsmė, nes yra persekiojama ir galimai bus nužudyta už giminės garbės suteršimą, nes be tėvo žinios pabėgo ir susituokė su vyru, kuris šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), turėdamas leidimą gyventi šalyje. Pareiškėja pateikė santuokos sudarymą įrodančius dokumentus ir foto nuotraukas. Pažymėjo, kad nuolat patiria baimę dėl gresiančio smurto, kenčia nuo diskriminacijos ir depresijos.

3. Pareiškėja mano, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėja teigė, kad nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, jog ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pažymėjo, kad savo elgesiu ji niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška. Pareiškėja taip pat mano, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Šis terminas nėra proporcingas, pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdama apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai.

5. Pareiškėja nurodė, kad prašė, jog jos skundas Komisijoje būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, užtikrinant tiesioginį ir betarpišką jos išklausymą, tačiau Komisija atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl to nebuvo užtikrinta pareiškėjos teisė būti išklausytai. Pažymėjo, kad būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, negali būti paneigta asmens teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

6. Vadovaudamasi Tarybos Direktyvos 2003/86/EB 2003 m. rugsėjo 22 d. teisės į šeimos susijungimą nuostatomis, pareiškėja prašė tenkinti prieglobsčio prašymą ir suteikti galimybę vykti pas savo teisėtą sutuoktinį, kuris šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini).

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas buvo itin fragmentiškas, nedetalus, paremtas bendro pobūdžio aplinkybėmis (pabėgo su vyru ir sudarė santuoką, kuriai nepritarė tėvas, taip užtraukė nešlovę šeimai ir dėl to gali būti nužudyta). Pareiškėja nežinojo, kur konkrečiai vyko santuokos ceremonija bei kas ją sutuokė. Pareiškėja nedaug kalbėjo apie santykį su tariamu savo sutuoktiniu A. Z. H., nepateikė jokių detalių apie jos ir vyro santykius, bendrus planus ir kt. Be to, pareiškėja nurodė, kad praėjus savaitei po santuokos vyras išvyko atgal į (duomenys neskelbtini), kur turi leidimą gyventi, o ji visą laikotarpį iki kol atvyko į Lietuvos Respubliką, t. y. apie pusę metų, gyveno (duomenys neskelbtini) pas vyro giminaičius, tačiau pareiškėja tiksliai nežino šių asmenų vardų ir pavardžių.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos pasakojimas buvo vertinamas kritiškai ir savaime nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Surinkta kilmės valstybės informacija, nors ir patvirtino (duomenys neskelbtini) nusistovėjusias tradicijas ir normas, kuriomis grindžiama pareiškėjos istorija, tačiau nepagrindė tikimybės, jog jos nurodytoje situacijoje „garbės nužudymo“ taikiniu galėtų tapti ji pati. Atsakovas sprendė, kad pareiškėja neįrodė „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

10. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, pareiškėjos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Komisija nepagrįstai atsisakė jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėja nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

12. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką ji atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti.

13. Atsakovas pažymėjo, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pabrėžė, kad nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti valstybės sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos H. A. S. S. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37559 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti H. A. S. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37559 rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi H. A. S. S. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 6K-2486 dalį; kitą skundą dalį teismas atmetė.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjos teigimu, kilmės šalyje jai kyla grėsmė, nes yra persekiojama ir galimai bus nužudyta už giminės garbės suteršimą, nes be tėvo žinios pabėgo ir susituokė su vyru, kuris šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), turėdamas leidimą gyventi šalyje.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, remdamasis pareiškėjos pasakojimu ir surinkta kilmės valstybės informacija, nustatė, jog pareiškėjos pasakojimas buvo itin fragmentiškas, nedetalus, paremtas bendro pobūdžio aplinkybėmis. Kaip matyti iš kilmės valstybės informacijos, smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, nes norima apsaugoti šeimos ar genties garbę, todėl smurtas gali būti vykdomas dėl tokių aplinkybių, kurias nurodė pareiškėja, t. y. dėl pabėgimo ar santuokos prieš šeimos valią. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių individualių detalių, kurios galėtų pagrįsti jos teiginių tikrumą, o paklausus, kuo vardu buvo ją ir A. Z. H. sutuokęs (duomenys neskelbtini), ji nežinojo. Be to, paklausus, kur tiksliai vyko tuoktuvės, ji nurodė (duomenys neskelbtini) miestą, o paprašius patikslinti – paaiškino, kad nėra susipažinusi su (duomenys neskelbtini) ir nežino, kokiame rajone tai vyko, tik teigė, jog viskas vyko namuose, kurie priklausė vyro giminaičiams. Pareiškėja nepateikė jokių detalių apie jos ir vyro santykius, bendrus planus, nurodė, kad praėjus savaitei po santuokos vyras išvyko atgal į (duomenys neskelbtini), o ji apie pusę metų gyveno (duomenys neskelbtini) pas vyro giminaičius.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai apie „garbės nužudymą“ nėra paremti objektyviais įrodymais, leidžiančiais daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjos persekiojimą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jog rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą būtiną, su pareiškėja susijusią, individualią informaciją kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) informacijos kontekste. Pateikta medžiaga patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jos išvykimą iš kilmės valstybės, išdėstytus faktus, kilmės valstybės informaciją, sprendė, kad pareiškėjos paaiškinimams trūksta tiek detalumo, tiek nuoseklumo, todėl jos paaiškinimai vertintini kritiškai, nelaikytini patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Kitų įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes, pareiškėja nepateikė, nors teigė juos turinti. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo rizikos tikimybę, todėl pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ taikymo nuostata nėra įvykdyta, prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

19. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėja be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei atsakovui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Be to, pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, todėl pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

20. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamentas jos skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas pažymėjo, kad pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, Migracijos departamentas turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Taigi pareiškėjos prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėja savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė, išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

21. Dėl pareiškėjos argumentų, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėja H. A. S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėja nurodo, kad teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

25. Pareiškėja teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

26. Pareiškėja mano, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo jos nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjos kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjos pasakojimu, neatsižvelgė į tai, jog pagal Europos prieglobsčio paramos biurą (toliau – ir EPPB) pareiškėja, būdama moterimi, priskiriama prie padidintos rizikos asmenų profilio.

27. Pareiškėja pažymi, kad jos kilmės šalyje vis dar yra aktualus kraujo kerštas, ypatingai, kai tai susiję su šeimos garbe. Šiuo atveju pareiškėja susituokė slapta, apie tai neinformavusi savo šeimos. Tokiu elgesiu pareiškėja užtraukė gėda savo šeimai ir sužinoję apie šią slaptą santuoką pareiškėjos šeimos vyrai pradėjo ją persekioti. Dėl šios priežasties pareiškėja pagrįstai bijo dėl savo gyvybės, mano, jog jai grįžus į kilmės valstybę – jos lauktų mirtis. Pabrėžia, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog kraujo kerštas palaikomas visuomenės ir teisėsaugos institucijos, todėl pareiškėja neturi galimybės kreiptis pagalbos savo valstybėje.

28. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

29. Pareiškėjos teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, jog pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat surinkta informacija neleido vertinti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje kyla grėsmė susidurti su nežmonišku elgesiu. Pareiškėjos pasakojimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ar kilmės valstybės informacija bei pasižymėjo esminiais trūkumais, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

32. Atsakovas taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, kad pareiškėjai galėtų kilti reali rimta žala, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

33. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti valstybės sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pasak atsakovo, šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo nuomone, jis, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos bei pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjos situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37559 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 6K-2486 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

40. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, o teismas neišsamiai išnagrinėjo jos nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjos kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Pažymi, kad jos kilmės šalyje vis dar yra aktualus kraujo kerštas dėl garbės nusikaltimų, todėl pareiškėja pagrįstai bijo dėl savo gyvybės. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

41. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

43. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

44. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

45. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

46. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

47. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

48. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

49. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

50. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės šalyje jai kyla grėsmė, nes yra persekiojama ir galimai bus nužudyta už giminės garbės suteršimą. Pareiškėja teigė, jog be savo tėvo žinios pabėgo ir susituokė su vyru, kuris šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), turėdamas leidimą gyventi šalyje, dėl to užtraukė savo šeimai gėdą.

51. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo garbės nusikaltimo reiškinį, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad garbės nužudymai yra „įprastas“ reiškinys (duomenys neskelbtini). Garbės nužudymai labiau būdingi kaimo vietovėse nei didmiesčiuose. Smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, nes norima apsaugoti šeimos ar genties garbę. Smurtas vykdomas nepriklausomai nuo religinių ir etninių skirtumų, nes šis smurtas yra ilgalaikis genčių kultūros elementas, susijęs su stipriais patriarchaliniais pamatais. Garbės nusikaltimai dažniausiai susiję su moterimis, o ne su vyrais. Smurtas dėl garbės įvyksta dėl įvairių priežasčių: svetimavimo, nekaltybės praradimo (net kai auka yra išžaginama), atsisakymo nuo sutartos tarp šeimų santuokos, santuokos prieš šeimos valią ar skyrybų. Garbės nusikaltimus dažniausia vykdo šeimos nariai vyrai. Siekis atkeršyti ir atstatyti šeimos garbę priklauso nuo moters šeimos, t. y. nuo šeimai būdingų religinių, kultūrinių, socialinių elementų. (duomenys neskelbtini) valdžia ėmėsi priemonių kovoti su šia praktika ir baudžiamajame kodekse panaikino straipsnius, kuriuose šeimos narių nužudymas dėl garbės buvo laikoma švelninanti aplinkybė.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas nuosekliai įvertino pareiškėjos situaciją ir pagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ji taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja savo prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme, susijusia su garbės klausimu (dėl santuokos be tėvo žinios), tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes. Pareiškėja santuokos sudarymą įrodinėjo vestuvių nuotraukomis ir vyro A. Z. H. paso nuotrauka, tačiau pats A. Z. H. nepateikė jokios informacijos, galinčios patvirtinti santuokos su pareiškėja sudarymą. Pareiškėjos pasakojimas nebuvo detalus, paremtas bendro pobūdžio aplinkybėmis (pabėgo su vyru ir sudarė santuoką, kuriai nepritarė tėvas, taip užtraukė nešlovę šeimai ir dėl to gali būti nužudyta), kurių pareiškėja nesusiejo su individualia situacija.

Pareiškėja nedetalizavo jai individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, prieglobsčio prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pareiškėjos pasakojimas nepatvirtina, jog grįžus į kilmės valstybę jai kils reali grėsmė sveikatai ar gyvybei, t. y. pareiškėja nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jai galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

54. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad atsakovas nesilaikė Įstatymo ir Tvarkos aprašo reikalavimų, tačiau nenurodoma, kokias individualias pareiškėjos prieglobsčio prašymą turinčias pagrįsti aplinkybes atsakovas turėtų patvirtinti ar paneigti. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį.

Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

55. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis taip pat paliekama nepakeista.

56. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

57. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos H. A. S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė