2015-09-30 Nr. AB-20487-3-61-3-00083-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1110-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00083-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis nei leistinas minimalus 3,6 kv. m. ir dėl to kamerose trūko oro, pareiškėją vargino galvos skausmas, svaigimas, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti ir pasimankštinti. Kai kuriose kamerose nebuvo stalų, tualetai kamerose buvo nešvarūs, nesutvarkyti ir dvokiantys, kai kur sienų lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio, kamerose nebuvo šilto vandens, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės išsiplauti indų.

Pareiškėjas teigė, kad dėl sveikatos pablogėjimų, galvos skausmų psichinių sutrikimų daug kartų kreipėsi dėl psichologo ir psichiatro pagalbos suteikimo, tačiau jam buvo atsisakyta ją suteikti, motyvuojant tuo, kad jo byla „neatidaryta“, nes jis iš Marijampolės pataisos namų yra etapuojamas tranzitu į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pareiškėjas nurodė, kad jis daug kartų žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama.

Pažymėjo, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose žiauriomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis pareiškėjas patyrė diskomfortą, sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, pablogėjo bendravimo galimybės.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. vasario 20 d. paštu pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos, kas žemino pareiškėjo garbę ir orumą, nes jis turėjo atlikti fiziologinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje. Paaiškino, kad į tranzitinę kamerą pareiškėjas būdavo patalpinamas apie 22.00 val. ir tuo metu jau nebeturėdavo jėgų tvarkyti kameros. Nurodė, kad kamerose gultai įrengti prie pat sienos, kurioje yra langas, todėl tuo metu, kai būdavo atidarytas langas, esant oro temperatūrai 20 ºC, tai sukeldavo pavojų pareiškėjo gyvybei (b. l. 46-47).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojus naujai Lietuvos higienos normai minimali gyvenamojo ploto kamerose laikomiems asmenims norma nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Pagal teisinį reglamentavimą maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius viršijamas ir esant tokiai situacijai stengiamasi kalinius perkelti į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, jog už kamerų tvarką ir švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tuo tikslu jiems išduodamas reikalingas inventorius, priemonės indų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba” ir kiekvieną savaitę skirtingose patalpose yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai.

Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, vėdinama natūraliu būdu, todėl tai atitinka higienos reikalavimus. Tose kamerose, kur vėdinama reguliariai, problemų dėl pelėsio ar drėgmės neatsiranda. Kamerose yra įrengtas sanitarinis kampas, nuo bendros patalpos tualetai atitverti specialia pertvara. Nuo 2013 m. visose kamerose yra stalai, kurių anksčiau nebuvo kai kuriose „karantino“ kamerose, tačiau šiose kamerose asmenys yra laikomi trumpai.

Atsakovas dėl medikų apžiūros ar pagalbos pareiškėjui paaiškino, kad asmeniui turint nusiskundimų ar prašymų sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai visada, neišskirdami ir tranzitu per įstaigą vykstančių asmenų, išklauso prašymus, nusiskundimus, apžiūri asmenį ir tai fiksuoja atitinkamame žurnale. Jeigu asmuo vyksta tranzitu, tuomet sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas iš Įskaitos skyriuje laikomos asmens bylos paprašo medicinos kortelę ir suteikia asmeniui pagalbą.

Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nėra gavusi pareiškėjo prašymų ar skundų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K būdavo dažnai, tačiau labai trumpą laiką (po vieną dieną ar kelias dienas), nes per Lukiškių TI-K vykdavo tranzitu, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 52-57) pareiškėjo V. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą atvyko į Lukiškių TI-K iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 2012 m. sausio 5 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 114 (plotas – 7,31 kv. m.), joje vakare buvo laikomi 6 asmenys; 2012 m. sausio 6 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN); 2012 m. sausio 19 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m.), vakare – 6 asmenys; 2012 m. sausio 19 d. – 2012 m. sausio 22 d. – kameroje Nr. 399 (plotas – 31,61 kv. m.): ryte – 10, vakare – 10; 2012 m. sausio 23 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. vasario 8 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.), vakare – 12; 2012 m. vasario 9 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. kovo 8 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 109 (plotas – 7,31 kv. m.): vakare – 6, 2012 m. kovo 9 d. ryte – 2; 2012 m. kovo 9 d. vakare buvo perkeltas į kamerą Nr. 390 (plotas – 36,54 kv. m.) – 3 asmenys; 2012 m. kovo 10 d.

– 2012 m. kovo 11 d. ryte – 3, vakare – 3; 2012 m. kovo 8 d. – kovo 12 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. balandžio 4 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 109 (plotas – 7,31 kv. m.): vakare – 6; 2012 m. balandžio 5 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. gegužės 24 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m.): vakare – 5; 2012 m. gegužės 24 d. kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): vakare – 2; 2012 m. gegužės 25 d. – 2012 m. gegužės 27 d. ryte – 12, vakare – 12; 2012 m. gegužės 28 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. birželio 12 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 107 (plotas – 7,38 kv. m.): vakare – 5; 2012 m. birželio 12 d. kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): vakare – 2; 2012 m. birželio 13 d.: ryte – 7, vakare – 7; 2012 m. birželio 14 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. liepos 5 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 120 (plotas – 7,38 kv. m.): vakare – 6; 2012 m. liepos 6 d.: ryte – 6; 2012 m. liepos 6 d. vakare buvo perkeltas į kamerą Nr. 399 (plotas – 31,61 kv. m.): 5 asmenys; 2012 m. liepos 7 d.

– 2012 m. liepos 8 d.; ryte – 5, vakare – 5; 2012 m. liepos 9 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. liepos 11 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m.): vakare – 1; 2012 m. liepos 12 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. liepos 26 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 113 (plotas – 6,43 kv. m.): vakare – 6; 2012 m. liepos 26 d. vakare buvo kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): 5 asmenys; 2012 m. liepos 27 d. – 2012 m. liepos 29 d.: ryte – 9, vakare – 9; 2012 m. liepos 30 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. rugpjūčio 7 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m.): vakare – 2; 2012 m. rugpjūčio 7 d. vakare buvo kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): 1 asmuo; 2012 m. rugpjūčio 8 d.: ryte – 3, vakare – 3; 2012 m. rugpjūčio 9 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. rugsėjo 6 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m.): vakare – 5; 2012 m. rugsėjo 7 d. kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): ryte – 2, vakare – 9; 2012 m. rugsėjo 8 d.

– 2012 m. rugsėjo 9 d.: ryte – 9, vakare – 9; 2012 m. rugsėjo 10 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. spalio 16 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m.): vakare – 1; 2012 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): ryte – 6, vakare – 10; 2012 m. spalio 18 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. lapkričio 15 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 109 (plotas – 7,31 kv. m.): vakare – 4; 2012 m. lapkričio 16 d. ryte kameroje Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m.): 4 asmenys; 2012 m. lapkričio 16 d. vakare kameroje Nr. 399 (plotas – 31,61 kv. m.): 7 asmenys; 2012 m. lapkričio 17 d.: ryte -7, vakare – 9; 2012 m. lapkričio 18 d.: ryte – 9, vakare – 9; 2012 m. lapkričio 19 d. išvyko į Šiaulių TI; 2012 m. lapkričio 27 d. atvyko iš Šiaulių TI ir buvo kameroje Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m.): vakare – 5; 2012 m. lapkričio 27 d. vakare kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): 2 asmenys; 2012 m. lapkričio 28 d.: ryte – 7, vakare – 7; 2012 m. lapkričio 29 d. išvyko į Marijampolės PN; 2012 m. sausio 10 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 119 (plotas – 7,31 kv. m.): vakare – 4; 2013 m. sausio 10 d. vakare kameroje Nr. 399 (plotas – 31,61 kv. m.): 2 asmenys; 2013 m. sausio 11 d.: ryte – 8, vakare – 9; 2013 m. sausio 12/13: ryte – 9, vakare – 9; 2013 m. sausio 14 d.: ryte – 6, vakare – 6; 2013 m. sausio 15 d. išvyko į Šiaulių TI; 2013 m. vasario 21 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m.): vakare – 6; 2013 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m.): ryte – 7, vakare – 15; 2013 m. vasario 23 d./24 d.: ryte – 15, vakare – 15; 2013 m. vasario 25 d: ryte – 14, vakare – 14; 2013 m. vasario 26 d. išvyko į Šiaulių TI; 2013 m. balandžio 18 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 120 (plotas – 7,38 kv. m.): vakare – 6; 2013 m. balandžio 18 d. vakare kameroje Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m.): 9 asmenys; 2013 m. balandžio 19 d. /21 d.: ryte – 19, vakare – 19; 2013 m. balandžio 22 d. išvyko į Šiaulių TI; 2013 m. birželio 13 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m.): vakare – 4; 2013 m. birželio 14 d. kameroje Nr. 388 (plotas – 26,96 kv. m.): ryte – 3, vakare – 4; 2013 m. birželio 15 d.

– 2012 m. birželio 16 d. ryte – 4, vakare – 4; 2013 m. birželio 17 d.: ryte – 2, vakare – 2; 2013 m. birželio 18 d. išvyko į Šiaulių TI; 2013 m. rugsėjo 19 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 117 (plotas – 7,31 kv. m.); vakare – 4; 2013 m. rugsėjo 20 d. – 2013 m. rugsėjo 23 d. kameroje Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m.): 8 asmenys; 2013 m. rugsėjo 24 d. išvyko į Šiaulių TI; 2013 m. lapkričio 14 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 104 (plotas – 7,38 kv. m.): vakare – 4; 2013 m. lapkričio 14 d.

– 2013 m. lapkričio 17 d. kameroje Nr. 390 (plotas – 36,54 kv. m.): 4 asmenys; 2013 m. lapkričio 18 d. – 3 asmenys; 2013 m. lapkričio 19 d. išvyko į Šiaulių TI; 2013 m. gruodžio 12 d. atvyko iš Marijampolės PN ir buvo kameroje Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m.): 2 asmenys; 2013 m. gruodžio 12 d. – 2013 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. 399 (plotas – 31,61 kv. m.): 7 asmenys; 2013 m. gruodžio 14 d. kameroje Nr. 123 (plotas – 7,42 kv. m.): 2 asmenys; 2013 m. gruodžio 15 d.: 4 asmenys; 2013 m. gruodžio 16 d. išvyko į Šiaulių TI.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su neužtikrinimu jam tinkamų kalinimo sąlygų, pabrėžė, jog, vadovaujantis Įsakymo 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir ši higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtino ir iš esmės nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjo kalinimo nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. (su pertraukomis) metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kameroje. Per šį laikotarpį pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 11 d., 2012 m. gegužės 24 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 12 d. vakaro iki 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. liepos 6 d. vakare, 2012 m. liepos 11 d., nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. liepos 29 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d., nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 17 d., nuo 2012 m. lapkričio 16 d. vakaro iki 2012 m. lapkričio 17 d. ryto, nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d., nuo 2013 m. sausio 10 d. vakaro iki 2013 m. sausio 11 d. ryto, 2013 m. sausio 14 d. ryte, 2013 m. vasario 22 d. ryte, 2013 m. balandžio 18 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 17 d., nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d., nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d., nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 14 d. Atitinkamai, teismas, atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, sprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerų sanitarinė būklė neatitiko reikalavimų, jose trūko gryno oro, dėl mažo kamerų ploto pareiškėjas neturėjo galimybės judėti ir pasimankštinti, kai kuriose kamerose nebuvo stalų, sanitariniai mazgai buvo nešvarūs ir kai kur neatskirti nuo bendros patalpos, sienų lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio, kamerose nebuvo šilto vandens, kamerose gultai buvo įrengti prie pat sienos, kurioje yra langas, nurodė, jog laisvės atėmimo vietose esančių asmenų sveikatos priežiūrai keliamus reikalavimus, taip pat reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui, jų valymui, dezinfekavimui ir priežiūrai nustato Lietuvos higienos norma 76:2010. Ši norma numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.); laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti užtikrinta sveikatos priežiūra (13 p.); pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (21 p.); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.); patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 p.); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.).

Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktu ir nurodė, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte nurodoma, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 35.5 punkte. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą teismas sprendė, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nenumato, kad sanitariniame mazge turi būti šilto vandens tiekimo sistema.

Byloje esanti medžiaga (Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. sausio 21 d. pažyma apie statybos darbų vykdymą) patvirtino, kad bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d., kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, t. y. kamerose Nr. 104, 108, 109, 110, 111, 112, 113, 114, 115, 117, 118, 119, 120, 123, 124, 254 buvo atliekami statybos darbai, o Visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 20 d., 2012 m. gegužės 30 d., 2012 m. birželio 14 d., 2012 m. birželio 22 d., 2012 m. liepos 12 d., 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. gegužės 17 d., 2013 m. liepos 25 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d. patikrinimo aktuose nurodoma, kad patikrinimo metu kamerose Nr. 107, 109, 111, 112, 113, 115, 127, 146, 366, 399, 400, 117 langai yra pritaikyti vėdinimui; kamerose Nr. 106, 107, 109, 110, 111, 113, 115, 116, 118, 366, 400, 404 santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus; kamerų Nr. 110, 112, 114, 115, 118, 400 oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus; kameroje 109 įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra praustuvė, tiekiamas šaltas vanduo; kamerose Nr. 117, 104, 106, 109, 148, 222, 274, 385 Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta, kamerose buvo vizualiai švaru, patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, kuri skiriama kiekvienai kamerai, kamerose buvo valymui skirtas inventorius. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. sausio 23 d. pažymos turinys patvirtino, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra sanitarinio mago patalpa su klozetu, ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; visose kamerose yra stalas ir kėdės arba suolai, nustatyta, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-157, nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodama geriamoji (indų plovimui) ir kalcinuota soda (sanitarinių–techninių įregimų dezinfekcijai).

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, jog pareiškėjas skunde teismui nurodo tik apie galimybės pavaikščioti kameroje nebuvimą. Atitinkamai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvimo TI-K metu turėjo galimybę pasivaikščioti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir jų santykinė oro drėgmė neviršijo leistinų maksimalių ribų, visose kamerose buvo stalas, kėdės arba suolai, taip pat į tai, kad kiekvienoje kameroje buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri nuo likusio kameros ploto yra atitverta pertvara, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos kalinimo sąlygos TI-K atitiko teisinį reglamentavimą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje objektyvių įrodymų dėl kitų higienos normos reikalavimų pažeidimų ir netinkamų kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudarė pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. 24-201 nurodoma, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K I gyvenamojo korpuso 8-ojo posto kamerose Nr. 104, 107, 108, 109, 110, 111, 112, 113, 114, 115, 117, 118, 119, 120, 123, 124 laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d., su nusiskundimais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti medicininę pagalbą. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ne visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taip pat į tai, kad kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodė, pripažino, jog dėl pareiškėjo laikymo per mažo ploto kamerose jam buvo padaryta tam tikra neturtinė žala, kurios dydį, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, įvertino 1 000 Lt.

III. Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui skundą, rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis ir jos nenumato senaties terminų, tuo tarpu tokia Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pirmosios instancijos teismas nevertino laikotarpių, kai pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas pateiktame skunde prašė vertinti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuria jo argumentai buvo vertinami kaip nepagrįsti, nes toks teismo nesutikimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo.

Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos priteisimo sumų ir pats pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. D. prašomos priteisti 120 000 Lt (34 754,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagalįstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 1-8).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skirtiną plotą (b. l. 52-57).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka tiek su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu, neatsižvelgus į tai, kad gyvenamoji patalpa buvo užimta baldais ir netaikius minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui 4 kv. m. standarto, tiek su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (b. l. 65). Teisėjų kolegija, siekdama aiškumo dėl nurodytų aspektų, pasisako atskirai ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 1-8). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė, vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m. vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai (b. l. 65).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m., t. y. europietišku standartu, jis konkrečiai nepaaiškina, iš kur kildina šį nurodytą europietišką standartą.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pristatytas 2012 m. sausio 5 d. ir periodiškai laikytas iki 2013 m. gruodžio 16 d. Teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 114 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 112 (plotas 7,28 kv. m.), Nr. 399 (plotas 31,61 kv. m.), Nr. 400 (plotas 40,4 kv. m.), Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 107 (plotas 1,38 kv. m.), Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m.), Nr. 118 (plotas 7,38 kv. m.), Nr. 113 (plotas 6,43 kv. m.), Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m.), Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m.), Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m.), Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m.), Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m.), Nr. 388 (plotas 26,96 kv. m.), Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m.), Nr. 104 (plotas 7,38 kv. m.), Nr. 390 (plotas 36,54 kv. m.), Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m.). Iš byloje esančio atsakovo atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas, toks teiginys nepagrįstas, be to pareiškėjas šiuo aspektu nepateikė konkrečių, išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų. Iš pateiktų duomenų taip pat matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. periodiškai, iš viso 25,5 dienas, buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui reikalavimų, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto kaip reikalaujama Įsakyme. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su išvada, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 1-8), taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (analogiškai žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma bei nurodo, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo (b. l. 65).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo pareiga nustatyta nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtingaįstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 120 000 Lt (34 754,40 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), tai, kad nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (b. l. 65). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir juo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje byloje EŽTT konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kitų pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo besąlygiškai remtis šiuo EŽTT sprendimu sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, kaip minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. Taigi nėra pagrindo vadovaujantis šia byla teigti, kad pareiškėjui turi būti priteisiama būtent jo nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, bet iš esmės argumentų, teiginių, kokios teismo išvados, kokiais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nenurodė, todėl tio abstraktaus pobūdžio teiginio nėra pagrindo vertinti ir aptarti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė