2021-05-26 Nr. AB-12178-3-62-3-01429-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1200-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01429-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R., V. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. birželio 14 d. 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pareiškėjas V. M. prašė priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jiems nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, gyvenamąjį plotą mažino užimami baldai, drabužių džiovinimas ir kiti daiktai. Teigė, jog pareiškėjui D. R. skundžiamu laikotarpiu, bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK 2-jame sektoriuje 1 būryje 1 brigadoje, 1 būryje 3 brigadoje, teko nuo 2,26 kv. m. iki 2,40 kv. m., o pareiškėjui V. M. skundžiamu laikotarpiu, bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK 2-jame sektoriuje 3 būryje 3 brigadoje, 4 būryje 2 brigadoje, teko nuo 2,07 kv. m. iki 2,10 kv. m. Pareiškėjai tvirtino, kad nei vienoje iš gyvenamųjų patalpų nebuvo poilsio kambario, avarinių išėjimų ir iškvietimo mygtukų, dėl to jie patyrė nepatogumus, stresą. Pareiškėjų teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, tvyrojo drėgmė, ant koridoriaus ir prausyklų sienų buvo pelėsio, Pravieniškių PN-AK namų pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Asbesto irimas truko visą ginčo laikotarpį, buvo vykdyti kapitaliniai pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestinė stogo danga be būtinų apsaugos priemonių, samdant dirbti pačius nuteistuosius.

3. Pareiškėjai nurodė, kad bendrose patalpose trūko klozetų, jų buvo 3-5, kuriais turėjo naudotis 72-74 nuteistųjų, nebuvo įrengta tinkamų pertvarų naudojantis unitazu / klozetu, neįrengtos prausimosi kabinos, užtikrinančios asmens privatumą. Pareiškėjai teigė, jog ginčo laikotarpiu buvo kalinami nežmoniškomis sąlygomis, jiems taip pat nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius. Pareiškėjai neturėjo finansinių galimybių įsigyti šias higienos priemones. Pareiškėjai nurodė ir kitus kalinimo tvarkos pažeidimus. Skundo reikalavimą grindė tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažemintas orumas.

4. Pareiškėjai prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes jie negalėjo ir neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių pažeidimą bei suprasti, kad yra pažeidžiami teisės aktai.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas vadovavosi į bylą pateiktais duomenimis ir nurodė, kad pareiškėjams buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Atsakovo atstovas argumentavo, kad nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose ir lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendrose masiniuose renginiuose.

7. Paaiškino, kad pagal teisinį reguliavimą įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, tame tarpe ir baudos izoliatoriaus kameras, turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką jose, todėl jei nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsis, drėgmė.

8. Pravieniškių PN-AK 1 būryje yra įrengti 3 pisuarai, 5 unitazai, 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 3 būryje yra įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės ir 1 kojų plautuvė, 4 būryje yra įrengti 5 unitazai, 4 pisuarai, 6 praustuvės ir 2 kojų plautuvės, 21 būryje yra 3 klozetai, 3 dušo sieteliai, 3 praustuvės, kiekvienoje patalpoje įrengtas 2,25 kv. m sanitarinis mazgas, kuriame yra po 1 klozetą, 1 pisuarą, 1 plautuvę, karantine yra 4 klozetai, 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai, įstaigos sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus. Privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos, tarp pisuarų sumontuotos pertvarkos, kurių aukštis 1,5 m. Tvirtino, jog teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse.

9. Atsakovo atstovas nurodė, jog iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną mėnesį buvo išduodama po 30 g muilo. Higienos priemonės buvo išduodamos ne pasirašytinai. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės nuteistiesiems išduodamos tik jei jie yra nemokūs. Pareiškėjai buvo mokūs, todėl higienos priemonės jiems nebuvo išduodamos.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjai, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant ar ardant, kai aplinkoje pasklinda smulkios dalelės, įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių, o antrojo sektoriaus karantino patalpų pastatų stogai yra bituminiai.

11. Įstaigos gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjai, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai, esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Pataisos namuose antrajame sektoriuje, atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovyklos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, batus. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Nurodė, jog Pravieniškių PN-AK antrojo sektoriaus 1, 3, 4 ir 21 būriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pirmojo ir ketvirtojo būrių teritorijoje yra krepšinio aikštelė, kurios plotas 325 kv. m ir 2 svarmenų kilnojimo pavėsinės, o 21 būrio teritorijoje yra krepšinio aikštelė, kurios plotas 390 kv. m ir 1 svarmenų kilnojimo pavėsinė. Teigė, jog įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį nuteistųjų patalpose. Nuteistųjų sulaužyti ar sugadinti baldai nedelsiant yra tvarkomi arba keičiami naujais. Taip pat Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkama nuteistųjų virtuvėlių įrengimą. Virtuvėlių patalpose buvo šaldytuvai, spintelės maistui susidėti.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename kabinete. Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Atsakovo atstovas teigė, kad teisės aktai nenumato aliarmo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose.

13. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjų asmens sveikatos istorijoje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu duomenų, jog pareiškėjai kreipėsi į Pataisos namų Sveikatos priežiūros skyrių dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo turėti įtakos netinkamos kalinimo sąlygos, nėra. Tvirtino, jog pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad Pravieniškių PN-AK neužtikrina teisės aktais įtvirtinto patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų nuo pat jų patalpinimo į Pravieniškių PN-AK, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimo į administraciją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kad jiems būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Prašė ginčo laikotarpiui nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. liepos 9 d. taikyti ieškinio senaties terminą.

14. Atsakovo atstovas padarė išvadą, kad pareiškėjai savo skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, jog jie patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistiesiems žalos, todėl jų skundas yra nepagrįstas.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu nusprendė: patenkinti iš dalies pareiškėjų D. R. ir V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; priteisti pareiškėjui D. R. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK; priteisti pareiškėjui V. M., 630 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK; kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.

16. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiui nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. liepos 9 d. prašė teismo pareiškėjų reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Iš pareiškėjų skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai prašomą priteisti neturtinę žalą kildina dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jų teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į teismą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjams buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjai, žinodami apie savo teisių pažeidimą nuo jų patalpinimo į Pravieniškių PN-AK dienos, į teismą kreipėsi 2019 m. liepos 11 d. (skundas surašytas 2019 m. liepos 9 d.), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jų teisių pažeidimo dienos, nenurodė objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jiems laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo patenkino ir daliai skundo reikalavimų pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Įvertinęs šiuo duomenis, teisinį reguliavimą, atsakovo atstovo prašymą, teismas pareiškėjo D. R. reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. liepos 8 d. (imtinai), o pareiškėjo V. M. reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. liepos 8 d. (imtinai) atmetė kaip nepagrįstą (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

17. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, kuriame numatyta, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjams ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjų teiginius, susijusius su asbesto buvimu pastato konstrukcijoje, nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovo atstovas neginčijo fakto, kad Pravieniškių PN-AK pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, jog asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjų sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jų sveikatai ir gyvybei. Teismas taip pat pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta duomenų apie Pravieniškių PN-AK namuose vykdytus remonto darbus, kurių metu buvo ardomas ar laužomas asbestas.

19. Pareiškėjai skunde teigė, kad jų teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos dėl to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, ant koridoriaus ir prausyklų sienų buvo pelėsio.

20. Teismas vadovavosi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) (galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) 12, 13, 16, 17, 37 ir 39 punktais, į bylą pateikta Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažyma, kuri patvirtino, jog 2-jame sektoriuje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo nuteistieji, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjai skunde tik abstrakčiai nurodė minėtus pažeidimus dėl Pravieniškių PN-AK patalpų neatitikimo Higienos normai HN 134:2015. Pareiškėjai skunde taip pat nenurodė, jog jie rūpinasi gyvenamųjų patalpų valymu ir deda pastangas, kad patalpose nesusidarytų pelėsis. Todėl tai vertinant, pareiškėjų argumentai dėl to, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, pelėsio ir kt., kaip nurodė teismas, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.

21. Teismas vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139, kuriose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 8 d.), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Teismas nustatė, jog pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikyta senatis, buvo laikomi 1, 4 ir 21 būriuose. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė ir iš Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus nustatė, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d. 1 būryje (21 miegamoji vieta) yra 5 unitazai, 3 pisuarai, 4 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 4 būryje (20 miegamųjų vietų) yra 5 unitazai, 4 pisuarai, 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 21 būryje (14 miegamųjų vietų) yra 3 klozetai, 3 dušo sieteliai, 3 praustuvės, kiekvienoje patalpoje yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra po 1 klozetą, 1 pisuaras, 1 plautuvę. Taigi, teismas nusprendė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pakankamai, tualetų, praustuvių.

22. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK ūkio skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažymoje nurodyta, jog įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad Pravieniškių PN-AK yra užtikrinama gaisrinė sauga, be to, pareiškėjai nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jiems buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jiems būtų reikėję pasinaudoti evakuaciniu išėjimu, iškvietimo mygtukais. Šiuo atveju pareiškėjai neįrodė, jog dėl avarinių išėjimų, ar iškvietimo mygtukų neįrengimo jiems galėjo kilti kokia nors žala.

23. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime ir Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažyma patvirtina, jog dušinėse nėra pertvarų. Vertinant tai, teismas nusprendė, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė į privatumą naudojantis pertvarų neturinčiu dušu.

24. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatyta, jog klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Teismas, iš Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažymos nustatė, jog privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Įvertinęs tai, jog net ir esant unitazams Pravieniškių PN-AK vienas nuo kito atskirtiems tik dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne gyvenamojoje patalpoje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018).

25. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat drabužių ir avalynės džiovykla (5.9 p.). Atsakovo atstovas patvirtino, kad poilsio kambarys būryje neįrengtas, todėl šiuo atveju teismas konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo.

26. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje įrengtos atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovyklos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, batus. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Taigi, teismas įvertino, kad atsakovo atstovas įrodė, jog pareiškėjai turėjo galimybę drabužius džiovinti ne tik gyvenamosiose patalpose.

27. Teismas, įvertinęs Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) ir Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) 7 punktą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

28. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjams iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamas skalbiamas muilas, tualetinis muilas, tualetinis popierius, tačiau nenurodė, jog jiems buvo išduoda dantų pasta, šepetėlis ir skutimosi peiliukai. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai pareiškėjams, turintiems nuteistojo statusą, minėtais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovė neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.

29. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, jog jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą L. prieš Slovakiją). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį.

Asmuo skundėsi ir dėl to, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad higienos priemonių trūkumas sulaikytam asmeniui yra nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, kad atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, tai aktualu ir sprendžiant dėl valstybės pareigos higienos priemonėmis aprūpinti ir nuteistąjį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 ir kt.) suformavo praktiką, pagal kurią Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus – neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Nr. A444-619/2008), valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismo vertinimu, šioje byloje taip pat yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą dėl neteisėto atsakovo atstovo – Pravieniškių PN-AK – neveikimo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme pareiškėjų neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

30. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo metu nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Tačiau vėliau higienos reikmenys suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei esant jų rašytiniam prašymui. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos – be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai – šios priemonės tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir esant rašytiniam nuteistojo prašymui. Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 19 d. pažyma nustatyta, jog pareiškėjai yra mokūs, todėl Pravieniškių PN-AK teisėtai ir pagrįstai pareiškėjams nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės nėra išduodamos.

31. Teismas, išanalizavęs nurodytų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus, konstatavo, jog dalis pareiškėjų nurodomų pažeidimų pasitvirtino. Pasitvirtino, jog ginčo laikotarpiu, kuriame netaikyta ieškinio senatis, buvo neįrengtas poilsio kambarys, pažeista pareiškėjų teisė į privatumą naudojantis pertvaru neturinčiu dušu ir laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. abu pareiškėjai Pravieniškių PN-AK nebuvo aprūpinti dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta.

32. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinęs pareiškėjų patirtus nepatogumus dėl neįrengto poilsio kambario, privatumo neužtikrinimo naudojantis pertvarų neturinčiu dušu ir laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neaprūpinimo dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta, sisteminį pažeidimo pobūdį, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1388-624/2019 ir kt.) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjų galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui D. R., kurio teisių pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 14 d. (dėl higienos priemonių neišdavimo iki 2017 m. sausio 1 d.) padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 600 Eur, o pareiškėjui V. M., kurio teisių pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 630 Eur.

III. 33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjų D. R. ir V. M. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

34. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas.

35. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, teigia, kad pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti.

36. Atsakovo atstovas nurodo, kad vien tik poilsio kambario neįrengimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pripažinus pagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, turi būti vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė, kad būriuose nebuvo poilsio kambarių, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jiems pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambarių nebuvimo sukeltų nepatogumų pareiškėjai kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, kitas institucijas, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima.

37. Atsakovo atstovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pažeidimu dėl pareiškėjų neaprūpinimo dantų šepetėliais, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

38. Atsakovo atstovo nuomone, vien deklaratyvus teigimas, kad yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

39. Pareiškėjas D. R. ir V. M. pateikė apeliacinius skundus. Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 35 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti ir pagal pareiškėjo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir pagal pareiškėjo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

40. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nepateikė racionalių argumentų visoms pareiškėjo iškeltoms ginčo aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas arba visai jų nepateikė, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę. Teigia, kad teismas paliko neišspręstą skundo dalį dėl asbesto ir jo pasklidimo proceso gyvenamojoje aplinkoje, nes tuo klausimu jokių papildomų duomenų iš atsakovo nepareikalavo, nesikreipė į atitinkamos srities specialistus, nepagrįstai priėmė sprendimą, kurio išvadoms reikalingos specialios žinios ir duomenys pareiškėjo argumentams paneigti arba patvirtinti. Teigia, kad teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį.

41. Pareiškėjai nesutinka su ieškinio senaties taikymu ir paaiškina, kad visą kalinimo laikotarpį jis jautėsi kankinamas, žeminamas, tačiau tam, jog nustatyti teisės aktų patvirtintus reikalavimų pažeidimus ir įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, jis neturėjo faktinių duomenų pagrįsti savo teiginiams, nes atsakovas sąmoningai vengia tokius duomenis pateikti. Pareiškėjas apie pavojingą gyvenamąją aplinką, kurioje buvo laikomas prieš jo valią, nežinojo. Be to, neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių, įgaliojimų ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti. Pažymi, kad atsakovas visą laiką žinojo dėl asbesto buvimo.

42. Paaiškina, kad teismas netinkamai vertino įrodymus dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo, tenkančio vienam asmeniui. Teigia, kad pareiškėjui turėjo tekti 3,1 kv. m ploto, neįskaičiavus baldų ir kitų daiktų užimamo ploto.

43. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinius skundus, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

44. Atsakovas pažymi, kad yra pateikęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo ir prašo vadovautis jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant jiems teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo.

46. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundų argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, konstatavo, jog ginčo laikotarpiu, kuriame netaikyta ieškinio senatis: nebuvo įrengtas poilsio kambarys; pažeista pareiškėjų teisė į privatumą, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. abu pareiškėjai Pravieniškių PN-AK nebuvo aprūpinti dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjui D. R., kurio teisių pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 14 d. (dėl higienos priemonių neišdavimo iki 2017 m. sausio 1 d.), priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pareiškėjui V. M., kurio teisių pažeidimas tęsėsi nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d., priteisė iš atsakovo atstovo 630 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai ir atsakovas pateikė apeliacinius skundus.

47. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

49. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pažeidimu dėl poilsio kambario neįrengimo Pravieniškių PN-AK.

50. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas neginčija aplinkybės, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą poilsio kambariai nuteistiesiems turi būti įrengti, tačiau teigia, jog pataisos namų režimas, taikomos socialinės reabilitacijos priemonės, individualūs ir grupiniai darbai kompensuoja nuteistiesiems poilsio kambario trūkumą. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo atstovo teiginiais nesutinka, kadangi poilsio (laisvalaikio) kambario įrengimas, kaip viena iš nuteistųjų laisvalaikio užimtumo priemonių, imperatyviai reglamentuotas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas galėjo naudotis kito būrio poilsio kambariu, nenurodė, jog Pravieniškių PN-AK dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti poilsio (laisvalaikio) kambarius (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 p.).

51. Iš atsakovo atstovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė į privatumą naudojantis dušu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių PN-AK nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, buvo pažeistas jų privatumas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai patyrė neigiamus išgyvenimus.

52. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisingai nustatytu pažeidimu, neišduodant pareiškėjui higienos priemonių, akcentuoja, jog EŽTT jurisprudencijoje pažymėta, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. EŽTT, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistiems asmenims. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Iš pacituotų EŽTT sprendimo nuostatų matyti, kad aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra nepriimtinas.

54. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu būtų teikę atsakovo atstovo administracijai prašymą raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais. Pareiškėjai neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į pataisos įstaigą, prašydamas jam išduoti dantų pastą, dantų šepetėlį ir / ar skutimosi peiliukus, nes neturėjo galimybių įsigyti šių priemonių ir visą jo akcentuojamą ilgą laikotarpį pareiškėjai negalėjo naudotis šiomis higienos priemonėmis.

55. Pareiškėjai neteikė atsakovo atstovo administracijai prašymo raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, kurie patvirtintų, jog pareiškėjams šis klausimas būtų buvęs itin aktualus. Įvertinus tai, kad tik esant pareiškėjų prašymui išduoti higienos priemones ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-502/2019; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3452-968/2020; kt.), darytina išvada, kad nepagrįstai nustatytas pareiškėjų teisių pažeidimas šiuo aspektu.

56. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjai neteikė prašymo išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukus), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus aptariamu aspektu.

57. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad šioje byloje nėra galimybės nustatyti, nuo kada pareiškėjai turėjo sužinoti apie kalinimo sąlygų pažeidimus, nes pareiškėjai nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, ir kad pažeidimo sužinojimo momentas yra tas momentas, kai yra nustatomas pažeidimas.

58. Dėl pareiškėjų argumentų, jog jie neturėjo faktinių duomenų, reikalingų nustatyti ir pagrįsti teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, pažymėtina, kad ši aplinkybė susijusi su netinkamų kalinimo sąlygų įrodinėjimu, tačiau niekaip nepagrindžia aplinkybės, kad pareiškėjai apie jų galbūt netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jie pradėjo būti kalinami. Juo labiau, kad pareiškėjai ir patys apeliaciniuose skunduose pažymi, jog visą kalinimo laikotarpį jautėsi kankinami, žeminami. Tai reiškia, kad pareiškėjai apie jų skunduose nurodytas kalinimo sąlygas žinojo visą jų nurodomą kalinimo laikotarpį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjai apie jų netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jie pradėjo būti kalinamas Pravieniškių PN-AK.

59. Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

60. Pareiškėjai šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

61. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pripažįsta, kad teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.) ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo D. R. kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 14 d. ir pareiškėjo V. M. kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d.

62. Vertinant pareiškėjų teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldus, sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Iš byloje pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomai pareiškėjai, matyti, kad nagrinėjamu atveju gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

63. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpoje buvusių miegamųjų vietų skaičių. Teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių miegamųjų vietų skaičiaus. Teisėjų kolegija su minėtu vertinimu sutinka. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

64. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

65. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjų teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Dėl pareiškėjų apeliacinių skundų teiginių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo, nepareikalavo iš atsakovo atstovo papildomų duomenų, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų su tuo susijusioms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjams suteikto gyvenamojo ploto ir jo apskaičiavimo, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais.

66. Dėl pareiškėjų apeliacinių skundų teiginių, susijusių su asbesto buvimu aplinkoje, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.).

67. Vadovaujantis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vien asbesto buvimo faktas ginčo statinių stogo dangoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundų argumentus, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjų sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose pabrėžia didelio asbesto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei mastą, tačiau pareiškėjų nusiskundimai yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) ir kilusios žalos pareiškėjų fizinei ir psichinei sveikatai.

68. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl higienos priemonių neišdavimo iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau pagrįstai pripažino atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

69. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

70. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjams priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjų patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

71. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

72. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjų subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas, laisvalaikio kambario neįrengimas), mastą ir trukmę (pareiškėjas D. R. Pravieniškių PN-AK buvo laikomas 165 paras, pareiškėjas V. M. Pravieniškių PN-AK buvo laikomas 241 paras), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjų fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo D. R. patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 180 Eur, o pareiškėjo V. M. patirtai patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 260 Eur.

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinis skundas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjui D. R. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 180 Eur, o pareiškėjui V. M. sumažinant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 260 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. R. ir V. M. apeliacinius skundus atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui D. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius