d396eb22-daa0-4aba-8ef1-5c145115b88a · Lietuvos apeliacinis teismas
Legislator summary
AI generatedG. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužÄs 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengÄs nusikaltimÄ , organizavo kito žmogaus nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų: 1.1. jis, veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais â banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkerÅ¡yti H. G. S. už kreipimÄ si į teisÄsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvÄs atÄmimo bausme pagal 1961 m.
Legislator headnote
AI generatedd396eb22-daa0-4aba-8ef1-5c145115b88a · Lietuvos apeliacinis teismas: S., iÅ¡lipanÄiam iÅ¡ savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į nugarÄ ir tuo padarius jam nugaros deÅ¡inÄs pusÄs â krÅ«tinÄs lÄ stos deÅ¡inÄs pusÄs Å¡autinį sužalojimÄ su kepenų ir deÅ¡inio inksto sužalojimu, deÅ¡inÄs pusÄs VII ir VIII Å¡onkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ , nuo kurio H. G. S. tos paÄios dienos 22.05 val. mirÄ ligoninÄje, t. y. tyÄia H. G. S. nužudžius, perdavÄ J. B. atlygį už įvykdytÄ nužudymÄ â pinigus â 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J.
Full text
    Baudžiamoji byla Nr. 1A-280-628/2017                                                                                Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS          Procesinio sprendimo kategorijos:     (S) 1.1.4.4.3.; 1.1.4.5.2.; 1.2.3.1.2.9.; 2.4.2.1.; 2.4.6. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkriÄio 17 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisÄjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisÄjų Sigitos BieliauskienÄs (kolegijos pirmininkÄ ir praneÅ¡Äja), Antano Rudzinsko ir Daivos PranytÄs-ZalieckienÄs, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui ArtÅ«rui Urbeliui, asmeniui, kuriam byla nutraukta G.
J., gynÄjui advokatui Remigijui MerkeviÄiui, teismo posÄdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinÄjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau â BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliacinį skundÄ dÄl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau â BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužÄs 1 d.) nutrauktas suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Å iuo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti A. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); G. Ž. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); V. M. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). V. M. pagal BK 1961 metų BK 75 straipsnį (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus (8 veika. iÅ¡teisintas nepadarius veikos, turinÄios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat Å . J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ , 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkriÄio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija);
M. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); B. J. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį; J. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. bandžio 25 d. nuosprendžiu pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį, A. P., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), G. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), V. M. pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį bei BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), B. J., pripažintam kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskirtos bausmÄs sumažintos vienu treÄdaliu; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria suÄjus patraukimo baudžiamojon atsakomybÄs senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G.
J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir byla Å¡ioje dalyje nutraukta suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui. Lietuvos AukÅ¡Äiausiasis Teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisÄjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria suÄjus patraukimo baudžiamojon atsakomybÄs senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G.
J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir Å¡i bylos dalis nutraukta suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, panaikinta ir Å¡iÄ bylos dalį perdavÄ iÅ¡ naujo nagrinÄti apeliacine tvarka. KitÄ apeliacinÄs instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti. TeisÄjų kolegija, iÅ¡nagrinÄjusi bylÄ , n u s t a t Ä :
1. G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužÄs 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengÄs nusikaltimÄ , organizavo kito žmogaus nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų: 1.1. jis, veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais â banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkerÅ¡yti H. G. S. už kreipimÄ si į teisÄsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvÄs atÄmimo bausme pagal 1961 m.
BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymÄ duoti kyšį, nusprendÄ suorganizuoti H. G. S. nužudymÄ ir, realizuodamas savo nusikalstamÄ ketinimÄ , atliko Å¡iuos veiksmus: 1993 metų pradžioje papraÅ¡Ä J. B. pasiÅ«lyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S. ir pažadÄjo už tai sumokÄti 5 000,00 JAV dolerių; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mÄnesį tyrimo nenustatytÄ dienÄ susitiko su pastaruoju (duomenys neskelbtini) autobuso stoties, esanÄios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, ir parodÄ jam H.
G. S. gyvenamÄ jÄ ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikÄ informacijÄ apie H. G. S. automobilį bei kitÄ informacijÄ , reikalingÄ pastarajam stebÄti ir nužudyti, tuo parengÄ ir tokiu bÅ«du organizavo nusikalstamÄ veikÄ â H. G. S. nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų; J. B. tÄ paÄiÄ dienÄ perdavus suteiktÄ informacijÄ nusikaltimui padaryti parinktam S. S., o pastarajam, veikiant grupe su tyrimu nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. H. G. S. gyvenamojo namo, esanÄio (duomenys neskelbtini), kieme iÅ¡ nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio Å¡autuvo tyÄia iššovus H.
G. S., iÅ¡lipanÄiam iÅ¡ savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į nugarÄ ir tuo padarius jam nugaros deÅ¡inÄs pusÄs â krÅ«tinÄs lÄ stos deÅ¡inÄs pusÄs Å¡autinį sužalojimÄ su kepenų ir deÅ¡inio inksto sužalojimu, deÅ¡inÄs pusÄs VII ir VIII Å¡onkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ , nuo kurio H. G. S. tos paÄios dienos 22.05 val. mirÄ ligoninÄje, t. y. tyÄia H. G. S. nužudžius, perdavÄ J. B. atlygį už įvykdytÄ nužudymÄ â pinigus â 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J.
B. perdavÄ nusikaltimÄ padariusiam S. S..2. Apeliaciniame skunde G. J., kuriam byla nutraukta, praÅ¡o pagal BPK 326 straipsnio 4 dalį ir 329 straipsnio 1 punktÄ Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ â jį iÅ¡teisinantį nuosprendį. Tuo atveju, jei apeliacinÄs instancijos teismas nusprÄstų netenkinti pirmiau suformuluoto praÅ¡ymo iÅ¡teisinti, apeliantas praÅ¡o pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamÄ jÄ bylÄ prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo suraÅ¡ytas iÅ¡ esmÄs BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdÄ bei tebetrukdo sÄ Å¾iningai iÅ¡nagrinÄti baudžiamÄ jÄ bylÄ teisme ir priimti teisingÄ teismo baigiamÄ jį aktÄ . 2.1.
Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nesutiko su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, kad nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas kaip prieÅ¡taraujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, BPK 44 straipsnio 6 daliai ir daugybei tarptautinių teisÄs aktų, kuriuose įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija, nes nors formaliai nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas, taÄiau nuosprendžiu G. J. buvo pripažintas padariusiu jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .
Be to, jam reikÅ¡tas kaltinimas neteisÄtai iÅ¡sprÄstas tokiu teismo baigiamuoju aktu kaip nuosprendis, nors BPK 254 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog jei nagrinÄjimo teisme metu nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2â9 punktuose nurodytos aplinkybÄs, inter alia, jei suÄjo baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), byla nutraukiama teismo nutartimi. Apelianto teigimu, baudžiamÄ jį procesÄ nutraukdamas ne nutartimi, o nuosprendžiu, apygardos teismas padarÄ esminį BPK 29 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 303 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimÄ .2.2.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad G. J. reikÅ¡tas kaltinimas buvo suformuluotas iÅ¡ esmÄs pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus, yra neaiÅ¡kus, nekonkretus, taip atimant galimybÄ jį suvokti ir tinkamai nuo jo gintis. Å i aplinkybÄ užkirto keliÄ teismui baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinÄti sÄ Å¾iningai ir teisingai, todÄl apygardos teismo nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas, o baudžiamoji byla perduota prokurorui esminiams kaltinamojo akto trÅ«kumams iÅ¡taisyti (paÅ¡alinti).
Å iÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiantys argumentai yra iÅ¡dÄstyti gynÄjo advokato Remigijaus MerkeviÄiaus 2011 m. gegužÄs 3 d. ir 2012 m. gegužÄs 31 d. praÅ¡ymuose baudžiamÄ jÄ bylÄ grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai kaltinamojo akto trÅ«kumams iÅ¡taisyti (paÅ¡alinti) bei 2013 m. lapkriÄio 20 d. baigiamojoje kalboje. Apeliantas atkreipia dÄmesį į tai, kad abu praÅ¡ymai apygardos teismo protokolinÄmis nutartimis neargumentuotai buvo atmesti, o teismo nuosprendyje apie tai apskritai neužsimenama, t. y. jame neatsakyta nÄ Ä¯ vienÄ iÅ¡ gynÄjo pateiktų argumentų.2.3.
Apeliantas teigia, kad nepadarÄ jokios nusikalstamos veikos ir kad jam reiÅ¡kiami kaltinimai nepagrįsti visuma baudžiamojoje byloje esanÄių įrodymų, todÄl nuosprendis turÄtų bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas â iÅ¡teisinamasis teismo nuosprendis. Apelianto teigimu, apygardos teismo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje įrodymai apraÅ¡yti Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai, t. y. nuosprendyje visiÅ¡kai nepaminÄta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo iÅ¡vadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais paremtas nuosprendis.
Pavyzdžiui, liudytojas, kuriam taikomas anonimiÅ¡kumas ir suteiktas Nr. 6-07, teisiamajame posÄdyje nurodÄ, jog apie H. G. S. nužudymÄ ir G. J. tariamas sÄ sajas su tuo âpats asmeniÅ¡kai nieko nežino ir tiesioginÄs informacijos negirdÄjoâ, âtai buvo telÅ¡iÅ¡kių gandai, kalbosâ, âbe gandų ir laikraÅ¡Äių negali patvirtinti jokių bylos aplinkybiųâ; liudytojas P. G. 2009 m. kovo 12 d. vykusiame teisiamajame posÄdyje nurodÄ, jog su G. J. âkalbos apie tai, kad H.
G. S. nužudyti, nebuvoâ, 2012 m. lapkriÄio 28 d. vykusiame teisiamajame posÄdyje teigÄ, jog negirdÄjo, kad G. J. bÅ«tų siÅ«lÄs K. sumuÅ¡ti H. G. S.; liudytoja E. G. (buvusi S.) teisiamajame posÄdyje ne kartÄ pabrÄžÄ, jog âteigti, kad tai padarÄ G. J., negalÄtųâ, âniekada netvirtino, netvirtina ir negali tvirtinti, kad G. J. yra jos vyro nužudymo užsakovasâ, âG. J. pavardÄs H. G. S. iÅ¡ viso neminÄjoâ, nieko apie G. J. nÄra sakiusi nei A. B., nei kitiems tÄ teigiantiems asmenims; liudytojas A.
B. 2010 m. sausio 18 d. ir 2013 m. gegužÄs 21 d. vykusiuose teisiamuosiuose posÄdžiuose teigÄ, jog âG. J. pavardÄ sužinojo tik tada, kai apie G. J. pradÄjo raÅ¡yti spaudojeâ; liudytojas A. A. J. 2009 m. kovo 12 d. vykusiame teisiamajame posÄdyje nurodÄ, jog visa jam žinoma ir baudžiamojoje byloje pateikta informacija yra âpaskalų lygioâ, ânuomonÄ iÅ¡ laikraÅ¡Äiųâ, jis pats asmeniÅ¡kai nežino ir negali nurodyti ânieko konkretausâ; kokį nors konkretų savo asmeninį žinojimÄ teisiamajame posÄdyje paneigÄ ir liudytojas J.
B., 2013 m. balandžio 3 d. vykusiame teisiamajame posÄdyje jis paaiÅ¡kino, kad ânieko nežino apie tai, kad H. G. S. nužudymÄ organizavo G. J.â, âvisų jo parodymų Å¡altinis â kitų žmonių pasakojimaiâ, anot J. B., pareigÅ«nai jį apklausÄ âvieÅ¡butyje, tiksliau vieÅ¡buÄio kavinÄje; protokolo, kuriame užfiksuoti jo parodymai, jis neskaitÄ; jis klausianÄiam pareigÅ«nui nesakÄ tokių žodžių, kokie fiksuoti jo apklausos protokoleâ ir t. t. NÄ vienas Å¡ių cituotų liudytojų parodymų nÄra atspindÄtas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje.2.4.
Apelianto teigimu, priimdamas nuosprendį apygardos teismas nesivadovavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įpareigojanÄiu teismÄ apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetÄ kitus įrodymus, bei teismų praktikoje suformuota taisykle, kad tais atvejais, kai dÄl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinÄjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto apraÅ¡omojoje (motyvuojamojoje) dalyje Å¡ios abejonÄs turi bÅ«ti iÅ¡analizuotos ir padaryta kategoriÅ¡ka iÅ¡vada, laikytini tie duomenys įrodymais ar ne (Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisÄjų aprobuota âBaudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojanÄių įrodinÄjimÄ , taikymo teismų praktikoje apžvalgaâ).
Dauguma savo vardu ir pavarde prisistatanÄių liudytojų nebuvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posÄdyje, Å¡ių asmenų pirmiau teisme ar ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti aiÅ¡kiai pažeidžiant BPK 276 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis: dauguma Å¡ių liudytojų nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisÄjo (BPK 276 straipsnio 1 dalis), teisiamojo posÄdžio metu nebuvo pagarsinta, kokiems įrodymams patikrinti norima garsinti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 4 dalis), 2012 m. gegužÄs 31 d. vykusiame teisiamajame posÄdyje kaltinamasis G.
J. pageidavo, kad byloje visi liudytojai bÅ«tų apklausti iÅ¡ naujo (BPK 276 straipsnio 5 dalis). Apygardos teismo nuosprendyje nÄra motyvuotai atsakyta į Å¡iuos teisinius klausimus, t. y. nepaneigtos kilusios abejonÄs. Neatsakius į Å¡iuos klausimus, teismo iÅ¡vada pripažinti tam tikrus duomenis įrodymais pažeidžia BPK 20 straipsnio 2 dalį.2.5. Apeliantas atkreipia dÄmesį į BPK 20 straipsnio 5 dalį, kurioje teigiama, jog teisÄjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinÄjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Teismo nuosprendyje nurodoma, jog apelianto veikÄ ir kaltÄ pagrindžia ne tik kaltinamojo J. B. parodymai, bet ir Å¡iuos parodymus vienu ar kitu aspektu pagrindžiantys kiti įrodymai, tarp kurių minimas asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotraukÄ . Ä®tariamasis S. S. atpažino G. J. kaip G. iÅ¡ (duomenys neskelbtini), kurį yra matÄs pas J. B. namuose, taip pat (duomenys neskelbtini) mieste kartu su J. B.. IÅ¡ Å¡io S. S. atpažinimo teismas daro iÅ¡vadÄ , esÄ , ânustatyta aplinkybÄ paneigia G. J. parodymus, neva Å¡is S. S. nepažinojo ir nepažįsta, o kartu pagrindžia kaltinamojo J.
B. nurodytas aplinkybes, iÅ¡ kurių galima sprÄsti, kad G. J. ir pats pažinojo S. S., taÄiau juo nepasitikÄjo, todÄl J. B., kaip jis pats teigia, laikÄ âsaugikliuâ. Apeliantas atkreipia dÄmesį į Å¡iuos aspektus:
1) tuo laiku, kai âatpažinoâ G. J. (2006 m. vasario 11 d.), S. S. Å iaulių miesto apylinkÄs teismo sprendimu buvo priverstinai gydomas RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninÄje, tad pagrįstai kyla abejonių, ar atpažindamas G. J. ir duodamas parodymus S. S. dÄl psichinÄs sveikatos bÅ«klÄs sugebÄjo suvokti su juo atliekamų veiksmų prasmÄ ir reikÅ¡mÄ, teisingai įvertinti reikÅ¡mingas bylai aplinkybes ir duoti dÄl jų parodymus (BPK 79 straipsnis);
2) byloje esantys dokumentai ir J. B. patvirtino, kad 2005 m. rugsÄjoâlapkriÄio mÄnesiais jis (J. B.), melagingai prisistatydamas S. S. pusbroliu, ne kartÄ lankÄsi pas jį, kai Å¡is buvo gydomas (duomenys neskelbtini), J. B. patvirtino ir tai, kad Å¡ie jo vizitai pas S. S. buvo suderinti su bylÄ tyrusiais pareigÅ«nais, vyko jiems tiesiogiai dalyvaujant, J. B. su S. S. kalbÄjosi apie byloje tiriamų nusikalstamų veikų aplinkybes, o baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigÅ«nai fiksavo Å¡iuos pokalbius, taÄiau Å¡ių pokalbių įrašų byloje nÄra, tad negalima atmesti tikimybÄs, jog G.
J. âatpažinoâ ir parodymus apie tariamÄ dalyvavimÄ pagrobiant I. Ž. Z. S. S. davÄ pasidavÄs J. B. įtakai â poveikiui, įkalbinÄjimams ir panaÅ¡iai, juolab kad apie J. B. poveikį ir įkalbinÄjimus primygtinai duoti tam tikro turinio parodymus tvirtino liudytojai A. T. ir M. M.. Kartu apeliantas pažymi, kad S. S. âatpažinimasâ niekaip nesusijÄs su H. G. S. nužudymu, prieÅ¡ingai, S. S. kategoriÅ¡kai neigia pats asmeniÅ¡kai dalyvavÄs padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ ar kaip nors prie jos prisidÄjÄs, tad savo neigimu netiesiogiai neigia ir apelianto tariamÄ prisidÄjimÄ prie Å¡ios nusikalstamos veikos.
Be to, tai, kad S. S. atpažino G. J. kaip G., kurį yra matÄs su J. B. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), visiÅ¡kai nereiÅ¡kia, kad ir G. J. pažįsta ar pažinojo S. S., nes tai, kad kažkas yra matÄs G. J. su kitu asmeniu ir žino jo vardÄ , visiÅ¡kai nereiÅ¡kia, kad ir jis pažįsta maÄiusį asmenį, su juo bendrauja ar turi kokių nors reikalų. Taigi, vien tik G. J. âatpažinimuâ paremtas pirmiau cituotas teismo teiginys prieÅ¡tarauja logikos dÄsniams ir gyvenimiÅ¡kai patirÄiai.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismo vidinis įsitikinimas suvokiamas ne kaip savivalÄ, o kaip objektyviais dÄsningumais, taigi, ir logikos dÄsniais, paremti samprotavimai ir iÅ¡vados. Apeliantas taip pat pažymi, kad I. Ž. Z. buvo pagrobtas 1993 m. vasario 24 d., H. G. S. nužudytas prieÅ¡ mÄnesį â 1993 m. sausio 22 d., taÄiau S. S. 2006 m. vasario 11 d. apklausoje ir atpažindamas G. J. pagal nuotraukÄ nenurodÄ, kada jis matÄ G. J. pas J. B. namuose ir (duomenys neskelbtini) â iki H. G. S. nužudymo ar po jo.
Apibendrindamas apeliantas teigia, kad jo âatpažinimuâ iÅ¡ nuotraukos paremta apygardos teismo iÅ¡vada, kad jis (G. J.) pažinojo S. S., todÄl, neigdamas tai, duoda neteisingus parodymus, o tÄ teigiantis J. B. â teisingus, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.6. Cituodamas teismo nuosprendžio motyvus, apeliantas nurodo, kad pagal objektyvius faktinius duomenis (neutralių liudytojų parodymus, apžiÅ«rų, specialisto ir eksperto iÅ¡vadas) nustatyto H.
G. S. nužudymo objektyvaus mechanizmo (nužudymo vieta, laikas, bÅ«das, priemonÄ) apygardos teismas padarÄ kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ apie J. B. parodymų, kuriais jis užpildo Å¡ias objektyvias faktines aplinkybes, teisingumÄ . Apelianto teigimu, pagal objektyvius duomenis nustatyta tai, kad 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. gyvenamojo namo, esanÄio (duomenys neskelbtini), kieme iÅ¡ nenustatyto 16-ojo kalibro medžioklinio Å¡autuvo buvo Å¡auta į H. G. S., iÅ¡lipantį iÅ¡ savo automobilio, Å¡auta į nugarÄ ir tuo padarytas sunkus, gyvybei pavojingas sveikatos sutrikdymas, nuo kurio H.
G. S. tos paÄios dienos 22.05 val. mirÄ ligoninÄje. Å ios faktinÄs aplinkybÄs âužpildytosâ J. B. parodymais, kad 1993 metų pradžioje G. J. papraÅ¡Ä J. B. pasiÅ«lyti S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S.; 1993 metų sausio mÄnesį tyrimo nenustatytÄ dienÄ G. J. susitiko su J. B. TelÅ¡ių miesto autobusų stoties teritorijoje ir parodÄ jam H. G. S. gyvenamÄ jÄ ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikÄ informacijÄ apie H. G. S. automobilį bei kitÄ informacijÄ , reikalingÄ Å¡iam asmeniui stebÄti ir nužudyti; po H.
G. S. nužudymo G. J. perdavÄ J. B. atlygį už padarytÄ nužudymÄ â 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J. B. perdavÄ nusikaltimÄ padariusiam S. S.. BPK 20 straipsnio 5 dalyje teismas įpareigojamas nuosprendyje aiÅ¡kiai ir tiksliai nurodyti ir sistemiÅ¡kai motyvuoti, kokie yra tie kiti byloje esantys įrodymai ir kaip jie patvirtina J. B. teiginius apie G. J. dalyvavimÄ organizuojant šį nusikaltimÄ , taÄiau apygardos teismo nuosprendyje to nÄra. Nekartodamas visų gynÄjo baigiamojoje kalboje iÅ¡dÄstytų J.
B. parodymų vertinimo aspektų, apeliantas nurodo šiuos, kaip jis pats mano, svarbesnius:
1) J. B. pats asmeniÅ¡kai nežino jokios su H. G. S. nužudymu susijusios faktinÄs informacijos, o jo parodymai yra dirbtinai formuojami atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo institucijų norimas laikyti nustatytomis faktines aplinkybes, taip siekiant dirbtinai âužpildytiâ įrodinÄjimo kitais įrodymais spragas;
2) nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad 2005 m. kovo 23 d. J. B., apklausiamas kaip įtariamasis dÄl kitų nusikalstamų veikų, savo noru nurodÄ teisÄsaugos institucijų neiÅ¡aiÅ¡kinto H. G. S. nužudymo aplinkybes, kurios jam buvo žinomos tik iÅ¡ darant šį nusikaltimÄ dalyvavusių asmenų (G. J. ir S. S.), nes nei 2005 m. kovo 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no atliekamos apklausos, nei 2005 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo teisÄjo atliekamos apklausos metu J. B. nebuvo žinomos tariamo G. J. kerÅ¡to H. G. S. priežastys; apie G. J. norÄ nužudyti H. G. S. dÄl jo parodymų Mažeikių rajono apylinkÄs teisme J. B. pirmÄ kartÄ konkreÄiai pamini tik 2005 m. liepos 27 d., t. y. praÄjus maždaug porai mÄnesių, kai buvo apklausti liudytojai, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas, taip pat liudytojai P. G., B. M., S. M., A. B. ir kt.;
3) J. B. dÄstomos H. G. S. nužudymo (įvykių eigos) chronologijos nepatvirtina nÄ vienas byloje apklaustas liudytojas, esantis daiktas ar dokumentas, J. B. tvirtinamas aplinkybes sugretinus su liudytojų, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas ir suteikti Nr. 6-06, Nr. 16-05 ir Nr. 10-05, E. G., S. M., Z. P., A. A. J. ir J. B. parodymais, matyti, jog Å¡ie asmenys kalba apie iÅ¡ esmÄs skirtingus įvykius ar faktines istorijas;
4) informacija, kuriÄ J. B. pateikia teismui, yra nesavarankiÅ¡ka informacija, o tariamai gauta iÅ¡ G. J. arba iÅ¡ S. S., taÄiau apeliantas kategoriÅ¡kai neigia tiek J. B. tvirtinamos informacijos tikrumÄ ir teisingumÄ , tiek faktÄ , kad apskritai yra pateikÄs tokiÄ informacijÄ J. B., S. S. taip pat nepateikia jokios informacijos ir nepatvirtina jokių J. B. parodymų ar nurodomų tariamų faktų, tad Å¡iuo aspektu J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas, nes jų tikrumo ir patikimumo neįmanoma patikrinti kitais BPK numatytais procesiniais veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis);
5) J. B. yra vienintelis asmuo, kuris tvirtina konkreÄias su H. G. S. nužudymo organizavimu ir realizavimu susijusias faktines aplinkybes, taÄiau jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nei tikrinti, nei patvirtinti: visi kiti byloje kaip liudytojai ar įtariamieji apklausti asmenys arba tiesiogiai neigia J. B. parodymus, arba nepatvirtina jo nurodomų tariamų faktų;
6) J. B. tariamai buvusias faktines aplinkybes ir asmenų elgesį Å¡iomis aplinkybÄmis apibÅ«dina labai abstrakÄiai, stengdamasis nenurodyti jokių detalių ar aspektų, kuriuos bÅ«tų galima patikrinti kitais duomenimis, taÄiau tais atvejais, kai į užduodamus klausimus J. B. atsako konkreÄiai, jo nurodomi faktai ar aplinkybÄs neretai prieÅ¡tarauja net objektyviai egzistuojantiems, visuotinai žinomiems faktams;
7) tvirtindamas faktus, kuriais kaltinamas G. J., J. B. sÄ moningai apkalba, siekdamas atkerÅ¡yti už tai, kad 2003 metais G. J. kreipÄsi į baudžiamojo persekiojimo institucijas ir apkaltino J. B. prievartavus iÅ¡ jo turtÄ , kita vertus, parodymų, kuriais dirbtinai kaltinamas G. J., davimas yra J. B. ir baudžiamojo persekiojimo institucijų derybų ir susitarimo dalis. Taigi apygardos teismo iÅ¡vada, esÄ , âobjektyviai nustatytos aplinkybÄs neleidžia abejoti ir kaltinamojo J. B. parodymaisâ, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.7. Nesutikdamas su apygardos teismo nustatytu motyvu norÄti ar siekti H. G. S. mirties, apeliantas atkreipia dÄmesį į Å¡iuos aspektus:
1) nuosprendyje minimų nukentÄjusiosios E. G., liudytojų B. ir S. M., P. G., Z. P., A. B., A. A. J., J. B., V. A., V. V., H. K., asmenų Nr. 6-06, Nr. 16-05, Nr. 6-07, Nr. 10-05, Nr. 9-05, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas, parodymai (tiek kiekvienas atskirai, tiek visi kartu) neatskleidžia jokių konkreÄių faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos motyvu ir paÄia nusikalstama veika; jais tiesiog norima neigiamai apibÅ«dinti G. J. kaip žmogų;
2) iÅ¡ esmÄs visa informacija, kuriÄ Å¡ie liudytojai pateikia teismui, yra nesavarankiÅ¡ka informacija: Å¡ių liudytojų parodymai grindžiami arba informacija, sužinota iÅ¡ kitų asmenų, kurie arba nepatvirtina, jog teikÄ tokiÄ informacijÄ Å¡ios informacijos skleidÄjui, arba apskritai yra nežinomi, arba tiesiog subjektyviomis prielaidomis, spÄjimais ar konkretaus faktinio turinio neturinÄiais samprotavimais, tad Å¡ių liudytojų parodymų neįmanoma patikrinti bei įsitikinti jų tikrumu ir patikimumu;
3) šių liudytojų parodymai neretai įvairiais aspektais neigia vieni kitus;
4) tariamas motyvas kerÅ¡yti H. G. S. grindžiamas vien tik tendencingu objektyviai egzistuojanÄių faktų (G. J. iÅ¡ tiesų buvo nuteistas, o H. G. S. iÅ¡ tiesų liudijo Mažeikių rajono apylinkÄs teisme) interpretavimu bei subjektyviomis asmenų, kurie nebuvo tiesioginiai aptariamų įvykių dalyviai ar liudytojai, hipotetinÄmis prielaidomis ir spÄlionÄmis. Apeliantas tvirtina, jog dÄl to, kad buvo suimtas ir nuteistas, niekada nekaltino H. G. S., tiesiog buvo apmaudu ir skaudu, kad buvÄs biÄiulis stojo valstybinio kaltinimo pusÄn. Apelianto vertinimu, pyktis nesuponuoja vienareikÅ¡mÄs iÅ¡vados, kad pykstantis žmogus iÅ¡ tiesų atliko kažkokius faktinius veiksmus, kuriais realizavo šį savo pyktį, vien pyktis ir subjektyvus noras kerÅ¡yti bei Å¡ias emocijas pavieÅ¡inanÄios kalbos nesukuria baudžiamosios atsakomybÄs. Baudžiamosios atsakomybÄs pagrindÄ sudaro tik konkretÅ«s faktiniai veiksmai ir kaltÄ, kurie Å¡ioje byloje neįrodyti.
Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad teismo iÅ¡vada, jog jis turÄjo motyvÄ nužudyti H. G. S., yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o teismo nuosprendis Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.8. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas apeliacinÄs instancijos teismo dÄmesys į Å¡iuos svarbesnius aspektus, susijusius su H. G. S. nužudymu ir apeliantui inkriminuotais veiksmais organizuojant šį nužudymÄ :
1) nuosprendis yra paremtas hipotetine prielaida, esÄ , tÄ , kÄ teismui nurodo J. B., paÄiam J. B. sakÄ S. S., taÄiau, be J. B. žodžių, baudžiamojoje byloje nÄra nÄ vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kuris leistų daryti bent prielaidÄ , kad S. S. J. B. apskritai kÄ nors sakÄ, prieÅ¡ingai â baudžiamosios bylos medžiaga netiesiogiai pagrindžia realiÄ tikimybÄ, jog S. S. su J. B. apie H. G. S. nužudymÄ apskritai nekalbÄjo: J. B. S. S. atžvilgiu atliko slaptus tyrimo veiksmus neatskleisdamas savo tapatybÄs, taÄiau net Å¡ių pokalbių metu S. S. J. B. nepasakÄ nieko, kas susijÄ su H. G. S. nužudymu;
2) iÅ¡ H. G. S. nužudymo vietos apžiÅ«ros, jo kÅ«no, drabužių ir įvykio vietoje rastų daiktų apžiÅ«ros ir tyrimo galima konstatuoti tik objektyvius pasikÄsinimo į šį asmenį faktus: H. G. S. buvo nužudytas vienu šūviu Å¡aunant į nugarÄ iÅ¡ lygiavamzdžio Å¡aunamojo ginklo, taÄiau kas, iÅ¡ kokio ginklo, kokiu užtaisu, iÅ¡ kokio atstumo ir t. t. Å¡ovÄ Ä¯ H. G. S., Å¡ie faktiniai duomenys neatskleidžia;
3) ginklas, iš kurio buvo šauta į H. G. S., t. y. 16-ojo kalibro lygiavamzdis medžioklinis šaunamasis ginklas, H. G. S. nužudymo vietoje nerastas ir neidentifikuotas;
4) ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti iÅ¡ viso trys 16-ojo kalibro lygiavamzdžiai medžiokliniai Å¡autuvai, kuriais vienodai tikÄtinai arba vienodai netikÄtinai galÄjo bÅ«ti Å¡auta į H. G. S.;
5) iÅ¡skyrus J. B., kuris pats nebuvo įvykio vietoje, parodymus, baudžiamojoje byloje nÄra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad ginklas, iÅ¡ kurio buvo Å¡auta į H. G. S., buvo nupjautavamzdis. Vadinasi, teismo teiginiai, kad į H. G. S. buvo Å¡auta iÅ¡ kažkokio S. S. turÄto ginklo, taip pat, kad tas ginklas â tai medžioklinis Å¡autuvas nupjautu vamzdžiu, yra jokiais konkreÄiais faktiniais duomenimis neparemta prielaida, spÄjimas. Apelianto vertinimu, byloje nÄra jokių duomenų, galinÄių susieti H.
G. S. nužudymo vietÄ ir patį nužudymÄ su konkreÄiu į H. G. S. Å¡ovusiu asmeniu. Taigi teismo iÅ¡vada, kad esÄ , ânÄra pagrindo abejoti kaltinamojo J. B. parodymais ir dÄl S. S. vaidmensâ, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.9. Apeliantas taip pat atkreipia dÄmesį į apygardos teismo argumentavimÄ , kai reikÅ¡mingos iÅ¡vados daromos ne iÅ¡ to, kÄ liudytojas pasakÄ, o iÅ¡ to, ko jis nepasakÄ (visiÅ¡kai nekreipiant dÄmesio į tai, ar liudytojas apskritai buvo to paklaustas).
Pavyzdžiui, teismas netiki teisiamajame posÄdyje apklaustų liudytojų R. K., D. N. ir V. G. parodymais, nes juos neigia âB. J. sutuoktinÄs B. parodymai, užfiksuoti 1995 m. lapkriÄio 15 d. liudytojos apklausos protokoleâ, âfaktinÄs aplinkybÄs, nustatytos Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. priimtais ir įsiteisÄjusiais nuosprendžiaisâ bei âkaip liudytojas apklaustas V. V.â, taÄiau įvertinus Å¡iuos Å¡altinius matyti, kad B. J. 1995 m. lapkriÄio 15 d. liudytojo apklausos protokole tiesiogiai nepaminÄjo, kas nužudÄ H.
G. S., nors tame paÄiame protokolo lape užfiksuoti jos žodžiai, kad B. J. atveÅ¾Ä R. J. medžioklinį Å¡autuvÄ ; nuosprendyje nÄra atskleistos Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių (priimtų nežinia kokiose bylose) jokios aplinkybÄs, kurios bÅ«tų reikÅ¡mingos teismo daromoms iÅ¡vadoms; V. V. taip pat nenurodo, kad į H. G. S. Å¡ovÄ R. J. B. J. praÅ¡ymu (užsakymu), taÄiau iÅ¡ nuosprendyje (p.
37) atskleistų V. V. parodymų matyti, kad B. J. buvo davÄs E. automatÄ âKalaÅ¡nikovâ, kad Å¡is nuÅ¡autų R. J.. Kitas pavyzdys: teismas netiki liudytojų L. ir G. P. parodymais, kad dienos, kuriÄ buvo nužudytas H. G. S., rytÄ G. P. H. G. S. paskolino 80 000,00â90 000,00 Lt, nes šį faktÄ paneigÄ H. G. S. sÅ«nus, kuriam tuo metu buvo 10 metų ir kuris remiasi tuo, âkÄ jam sakÄ motinaâ. Apelianto vertinimu, apygardos teismo abejonÄs dÄl teisiamajame posÄdyje apklaustų liudytojų R.
K., D. N., V. G. bei L. ir G. P. parodymų tikrumo ir patikimumo yra paremtos âargumentaisâ, prieÅ¡taraujanÄiais BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems fundamentaliems įrodymų vertinimo principams, o nuosprendis Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.10. Apibendrindamas apeliantas teigia, jog nepadarÄ jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taigi dÄl jo negali bÅ«ti diskutuojamas baudžiamosios atsakomybÄs ar apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senaties institutas.3.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisÄjų kolegija 2016 m. balandžio 25 d. apeliacine tvarka iÅ¡nagrinÄjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ priÄmÄ nuosprendį, kuriuo be jame konstatuotų kitų aplinkybių, panaikino nuosprendžio dalį, kuria suÄjus patraukimo baudžiamojon atsakomybÄs senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukÄ suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui.4.
Lietuvos AukÅ¡Äiausiasis Teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi iÅ¡nagrinÄjÄs baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal paduotus kasacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisÄjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria suÄjus patraukimo baudžiamojon atsakomybÄs senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir Å¡i bylos dalis nutraukta suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, panaikinta ir Å¡iÄ bylos dalį perdavÄ iÅ¡ naujo nagrinÄti apeliacine tvarka.
KitÄ apeliacinÄs instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti nepakeistÄ . 4.1. Lietuvos AukÅ¡Äiausiasis Teismas nutartyje konstatavo, kad iÅ¡ apeliacinÄs instancijos teismo nuosprendžio turinio ne visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinama, taÄiau pats sprendimas nesprÄsti asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimo formaliai atitiko tuo metu susiformavusiÄ teismų praktikÄ (kasacinÄs nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-343/2013, 2K-10/2014 ir kt.).
Kita vertus, byloje buvo kilÄs (ir sprendžiamas) klausimas dÄl baudžiamosios bylos dalies, susijusios su G. J., iÅ¡skyrimo į atskirÄ ir proceso joje sustabdymo iki tol, kol Konstitucinis Teismas įvertins su apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senatimi susijusio teisinio reglamentavimo konstitucingumÄ . Be to, Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinÄs valstybÄs principui prieÅ¡tarauja BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suÄjus senaties terminui nutraukti procesÄ pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinÄti etape arba pradÄjus bylÄ nagrinÄti, bet teismui neiÅ¡sprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ , taip pat apeliacinÄs instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir nutraukiant bylÄ , apeliacinÄs instancijos teismui neiÅ¡sprendus, ar iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dÄl nusikalstamos veikos.
Po Å¡io Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinÄs sesijos 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad visose nebaigtose nagrinÄti bylose, kuriose proceso teisme metu suÄjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi bÅ«ti užtikrinama, kad Å¡io straipsnio nuostatos bÅ«tų taikomos tik bylÄ iÅ¡nagrinÄjus iÅ¡ esmÄs ir nustaÄius, kad asmuo padarÄ nusikalstamÄ veikÄ , t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ , o iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dÄl nusikalstamos veikos.
Taigi, po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi bÅ«ti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dÄl bylos nutraukimo teisme suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki Å¡iuo nutarimu pripažįstant minÄtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas Å¡iuo klausimu prieÅ¡taraujanÄiomis Konstitucijai.4.2. Lietuvos AukÅ¡Äiausiasis Teismas nustatÄ, kad nagrinÄjamoje byloje skundžiamas apeliacinÄs instancijos teismo sprendimas nutraukti bylÄ G.
J. suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui priimtas neatsakius į dalį apeliacinio skundo argumentų, o bÅ«tent į tuos, kurie susijÄ su praÅ¡ymu priimti dÄl G. J. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Apeliaciniame skunde buvo nurodomi argumentai, kuriais buvo ginÄijamos apelianto bet kokios sÄ sajos su nusikalstama veika, teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiÅ¡kai nepaminÄta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo iÅ¡vadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais pagrįstas nuosprendis.
ApeliacinÄs instancijos teismas tokių apelianto argumentų iÅ¡ esmÄs nenagrinÄjo. Å is teismas nuosprendyje nurodÄ, kad:
1) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo iÅ¡sprÄstas baudžiamojo proceso nutraukimo prieÅ¡ apeliantÄ suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, o ne apelianto kaltÄs ar nekaltumo padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ klausimas;
2) nagrinÄjamoje byloje G. J. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas organizuota grupe, parengÄs nusikaltimÄ , organizavo H. G. S. nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų; iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iÅ¡nagrinÄjo su Å¡iuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dÄstÄ Ä¯rodymus, reikÅ¡mingus faktinių bylos aplinkybių nustatymui, ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ baudžiamÄ jį procesÄ apeliantui nutraukÄ suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui.
Tokiu bÅ«du, dÄl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu nustatant faktines aplinkybes, apeliacinÄs instancijos teismas apsiribojo tik pasisakymu, kad surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. KasacinÄs instancijos teisÄjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu plenarinÄs sesijos iÅ¡aiÅ¡kinimu, po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusiÄ situacijÄ vertintino kaip reiÅ¡kianÄiÄ , kad byla apeliacinÄs instancijos teisme iÅ¡nagrinÄta neiÅ¡samiai ir dÄl to padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurį konstatavus bylos dalį, susijusiÄ su G.
J., grÄ Å¾ino nagrinÄti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka.
5. Teismo posÄdyje nagrinÄjant bylÄ apeliacine tvarka asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta G. J. ir jo gynÄjas praÅ¡Ä apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras praÅ¡Ä apeliacinį skundÄ atmesti.
6. Apelianto G. J. skundas atmetamas.
7. Asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.) nutrauktas suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. G. J., kaltinimai byloje buvo pareikÅ¡ti pagrįstai.7.1. Tokias iÅ¡vadas apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija daro iÅ¡nagrinÄjusi 2014 m. sausio 9 d.
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumÄ bei teisÄtumÄ ir dÄl Å¡io nuosprendžio pateikto 2014 m. sausio 20 d. G. J. apeliacinio skundo argumentus.7.2. Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinÄs valstybÄs principas suponuoja įstatymų leidÄjo pareigÄ , reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigÄ terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybÄ, suderinti konstitucines vertybes â nekaltumo prezumpcijÄ ir asmens teisÄ Ä¯ tinkamÄ teismo procesÄ .
Ä®statymų leidÄjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimÄ , sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybÄ, bÅ«tų iÅ¡sprÄsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ , kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu bÅ«tų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamÄ veikÄ , kaltinimas bÅ«tų panaikintas. AiÅ¡kindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarÄ iÅ¡vadÄ , kad taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi bÅ«ti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ .
BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi bÅ«ti nutrauktas, jeigu suÄjo baudžiamosios atsakomybÄ senaties terminai, turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad, suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs (apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali bÅ«ti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ . Tuo atveju, kai, suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ , turi bÅ«ti priimamas iÅ¡teisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas). 7.3.
Taigi Konstitucinis Teismas Å¡iuo nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinÄs valstybÄs principui prieÅ¡tarauja BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suÄjus senaties terminui nutraukti procesÄ pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinÄti etape arba pradÄjus bylÄ nagrinÄti, bet teismui neiÅ¡sprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ , taip pat apeliacinÄs instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir nutraukiant bylÄ , apeliacinÄs instancijos teismui neiÅ¡sprendus, ar iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dÄl nusikalstamos veikos.7.4.
Po Å¡io Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinÄ sesija 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 iÅ¡aiÅ¡kino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galiÄ ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonÄms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigÅ«nams ir pilieÄiams.
Neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisÄs aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujanÄiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. NagrinÄdami bylas, teismai vadovaujasi oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, visose nebaigtose nagrinÄti bylose, kuriose proceso teisme metu suÄjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi bÅ«ti užtikrinama, kad Å¡io straipsnio nuostatos bÅ«tų taikomos tik bylÄ iÅ¡nagrinÄjus iÅ¡ esmÄs ir nustaÄius, kad asmuo padarÄ nusikalstamÄ veikÄ , t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padarÄs nusikalstamÄ veikÄ , o iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dÄl nusikalstamos veikos.
Po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi bÅ«ti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dÄl bylos nutraukimo teisme suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki Å¡iuo nutarimu pripažįstant minÄtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas Å¡iuo klausimu prieÅ¡taraujanÄiomis Konstitucijai. PlenarinÄs sesijos nagrinÄtoje kasacinÄje byloje skundžiama apeliacinÄs instancijos teismo nutartis panaikinti iÅ¡teisinamÄ jį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti bylÄ suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui buvo priimta neiÅ¡sprendus, ar iÅ¡teisintoji pagrįstai iÅ¡teisinta dÄl nusikalstamos veikos.
Po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusi situacija plenarinÄs sesijos įvertinta kaip reiÅ¡kianti, kad byla apeliacinÄs instancijos teisme iÅ¡nagrinÄta neiÅ¡samiai ir dÄl to padarytas esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurio iÅ¡taisyti kasacinÄs instancijos teisme nÄra galimybÄs, todÄl byla grÄ Å¾inta nagrinÄti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka. 7.5. Kaip konstatuota 2017 m. sausio 31 d. Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo nutartyje, nagrinÄjamoje byloje skundžiamas apeliacinÄs instancijos teismo sprendimas nutraukti bylÄ G.
J. suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui priimtas neatsakius į dalį apeliacinio skundo argumentų, o bÅ«tent į tuos, kurie susijÄ su praÅ¡ymu priimti dÄl G. J. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Apeliaciniame skunde buvo nurodomi argumentai, kuriais buvo ginÄijamos apelianto bet kokios sÄ sajos su nusikalstama veika, teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiÅ¡kai nepaminÄta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo iÅ¡vadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais pagrįstas nuosprendis.
ApeliacinÄs instancijos teismas tokių apelianto argumentų iÅ¡ esmÄs nenagrinÄjo. Å is teismas nuosprendyje nurodÄ, kad:
1) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo iÅ¡sprÄstas baudžiamojo proceso nutraukimo prieÅ¡ apeliantÄ suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, o ne apelianto kaltÄs ar nekaltumo padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ klausimas;
2) nagrinÄjamoje byloje G. J. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas organizuota grupe, parengÄs nusikaltimÄ , organizavo H. G. S. nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų; iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iÅ¡nagrinÄjo su Å¡iuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dÄstÄ Ä¯rodymus, reikÅ¡mingus faktinių bylos aplinkybių nustatymui, ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ baudžiamÄ jį procesÄ apeliantui nutraukÄ suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui.
Taigi dÄl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu nustatant faktines aplinkybes, apeliacinÄs instancijos teismas apsiribojo tik pasisakymu, kad surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Remiantis pirmiau nurodytu plenarinÄs sesijos iÅ¡aiÅ¡kinimu, po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo teisÄjų kolegija padarÄ iÅ¡vadÄ , kad susidariusi situacija vertintina kaip reiÅ¡kianti, kad byla apeliacinÄs instancijos teisme iÅ¡nagrinÄta neiÅ¡samiai ir dÄl to padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurį konstatavus bylos dalis, susijusi su G.
J., grÄ Å¾intina nagrinÄti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka. 7.6. Tokiu bÅ«du iÅ¡ naujo nagrinÄjant bylÄ apeliacine tvarka teisÄjų kolegija nagrinÄja ir atsako į 2014 m. sausio 20 d. G. J. apeliacinio skundo argumentus. DÄl apeliacinio skundo argumento, kad G. J. atžvilgiu baudžiamasis procesas turÄjo bÅ«ti nutrauktas ne nuosprendžiu, o nutartimi.
8. G. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliaciniame skunde nurodoma į BPK 254 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymÄ , pažymint, kad jeigu nagrinÄjimo teisme metu nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2â9 punktuose nurodytos aplinkybÄs, byla nutraukiama teismo nutartimi. Tokiu bÅ«du, iÅ¡ esmÄs tvirtinama, kad baudžiamoji byla G. J. nutraukta priimant netinkamÄ procesinį sprendimÄ , t. y. nuosprendį, o ne nutartį, nors formaliai jis net nebuvo įvardintas kaltu ir nuteistas.
TeisÄjų kolegija, tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.8.1. Pagal BPK 303 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali bÅ«ti arba apkaltinamasis, arba iÅ¡teisinamasis. Taip pat nuosprendžiu gali bÅ«ti nutraukta baudžiamoji byla, jeigu teisiamajame posÄdyje nustatomi Baudžiamajame kodekse numatyti pagrindai atleisti kaltinamÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybÄs (BPK 303 straipsnio 4 dalis). TaÄiau atskiros nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutraukiamas suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, nÄra.
IÅ¡ esmÄs, baudžiamosios bylos nutraukimÄ , kai bylos nagrinÄjimo teisme metu nustatomos Å¡io Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2â9 punktuose numatytos aplinkybÄs, reglamentuoja BPK 254 straipsnio 4 dalis. Tokiu atveju, kaip pagrįstai skunde nurodo apeliantas, byla nutraukiama teismo nutartimi. DÄl to pirmosios instancijos teismo nutartis nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ (BPK 235 straipsnis, 254 straipsnio 4 dalis) skundžiama BPK 318 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o apeliacinÄs instancijos teismas, iÅ¡nagrinÄjÄs bylÄ teismo posÄdyje dÄl apskųstos nutarties, taip pat priima nutartį (BPK 326 straipsnio 5 dalis).
Visgi, atkreiptinas dÄmesys į tai, kad jei dÄl dalies klausimų priimamas nuosprendis, bylos nutraukimas gali bÅ«ti iÅ¡sprendžiamas tame paÄiame nuosprendyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai dÄl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali bÅ«ti pripažįstamas kaltu ir už tai paskiriama bausmÄ, o dÄl kitų yra suÄjÄs apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitiktį baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudÄties požymiams, o tada priimti atitinkamÄ procesinį sprendimÄ , t. y. dÄl vienų nusikalstamų veikų kaltininkÄ pripažinti kaltu pagal atitinkamÄ BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmÄ, o dÄl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamÄ jį procesÄ nutraukti suÄjus apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senaties terminui (kasacinÄ nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-693/2015, 2K-253-303/2015).
Tokiu bÅ«du, esant pirmiau iÅ¡dÄstytam, darytina iÅ¡vada, kad net ir suÄjus senaties terminams, baudžiamosios bylos nutraukimas galimas ir teismo nuosprendžiu, kaip Å¡iuo atveju, o ne vien tik nutartimi. Be to, BPK 330 straipsnio norma, taip pat nustatyta, jog jeigu byloje, kurioje buvo iÅ¡nagrinÄti su keliais nuteistaisiais susijÄ apeliaciniai skundai, dÄl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundÄ , panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylÄ , pakeisti nuosprendį arba priimti naujÄ nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje.
PažymÄtina, kad minÄtas straipsnis yra bendra norma, kurios nuostatomis reikia vadovautis visais atvejais, kai atskirais klausimais apeliacinÄs instancijos teismas nustato pagrindus toje paÄioje byloje priimti skirtingose BPK 326 straipsnio dalyse numatytus procesinius sprendimus. GalimybÄ teismui toje paÄioje byloje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinÄjus bylÄ dÄl vieno procesinio dokumento teismo posÄdyje vienu metu priimti du procesinius dokumentus BPK nenumatyta.8.2. Å ioje byloje nustatyta, kad kaltinimas buvo pareikÅ¡tas ne tik G.
J., bet ir kitiems asmenims, tarp jų ir J. B.. Tiek G. J., tiek J. B. pareikÅ¡tas kaltinimas tarpusavyje buvo susijÄ. J. B., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, o baudžiamosios bylos dalis dÄl G. J. pareikÅ¡to kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.) tuo paÄiu nuosprendžiu buvo nutraukta, suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui.
TeisÄjų kolegija, atsižvelgusi į tai, pažymi, jog ta aplinkybÄ, kad pirmosios instancijos teismas viename procesiniame dokumente (nuosprendyje) iÅ¡dÄstÄ atitinkamai skirtingų sprendimų (apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties) turinio elementus, esant pirmiau aptartoms normoms, nÄra laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir dÄl to apelianto G. J. teisÄs nebuvo pažeistos. Be to, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas, esant Å¡iai situacijai, iÅ¡ esmÄs yra aiÅ¡kinamas taip, kad suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, nedelsiant baudžiamasis procesas nutraukiamas tik tuo atveju, jei procesas nutraukiamas visų asmenų, įtariamų ar kaltinamų dÄl tos paÄios nusikalstamos veikos padarymo, atžvilgiu.
Jeigu vienų asmenų (įtariamųjų, kaltinamųjų) atžvilgiu suÄjo baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminas, o kitų â ne, baudžiamasis procesas turi bÅ«ti tÄsiamas ir visi klausimai, tame tarpe ir dÄl senaties taikymo, turi bÅ«ti iÅ¡sprendžiami baigiamajame teismo dokumente (nuosprendyje, nutartyje). Taigi, darytina iÅ¡vada, kad proceso nutraukimas dÄl suÄjusio baudžiamosios atsakomybÄs senaties termino ne nutartimi, o nuosprendžiu, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK 254 straipsnio 4 dalies reikalavimai.
Kartu, teisÄjų kolegija atkreipia dÄmesį ir į tai, jog aptariamu aspektu, paties G. J. pozicija, t. y. nepaisant to, kad baudžiamosios bylos nutraukimas jo atžvilgiu buvo iÅ¡sprÄstas nuosprendžiu, yra prieÅ¡taringa jo buvusiai pozicijai ankstesnio bylos proceso metu. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartimi, baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.) buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui. TaÄiau G. J. ir jo gynÄjui apskundus Å¡iÄ nutartį, iÅ¡ esmÄs motyvuojant tuo, jog Å¡iuo atveju nutraukus bylÄ , G. J. yra nepagrįstai eliminuojamas iÅ¡ proceso, jog tokiu bÅ«du yra atimama net hipotetinÄ galimybÄ pasiekti iÅ¡teisinimÄ ir visiÅ¡kÄ reabilitacijÄ , aukÅ¡tesnÄs instancijos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi, teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis panaikinta, ir baudžiamoji byla G.
J. atžvilgiu grÄ Å¾inta nagrinÄti Vilniaus apygardos teismui, pažymint, kad pagal Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes, bylÄ bÅ«tina nagrinÄti iki galo ir baigiamajame pirmosios instancijos sprendime padaryti galutines iÅ¡vadas, tarp jų ir dÄl senaties taikymo G. J. atžvilgiu (t. 124, b. l. 41-44, 64, 70-74, 199-203). Tokiu bÅ«du, kaip jau minÄta, matyti, kad apeliaciniame skunde nurodydamas argumentus dÄl netinkamo procesinio sprendimo priÄmimo, G. J. iÅ¡ esmÄs dÄsto prieÅ¡ingÄ savo pozicijÄ buvusiai, t. y., jog bylos nutraukimo suÄjus apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senaÄiai, teismas negalÄjo priimti nuosprendžio, kai tuo tarpu pats, bylos proceso metu, teismui priÄmus nutartį, kuria jo atžvilgiu bylÄ nutarta nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, su ja nesutiko ir skundÄ aukÅ¡tesnÄs instancijos teismui.
DÄl argumentų, kad baudžiamoji byla turi bÅ«ti perduota prokurorui esminiams kaltinamojo akto trÅ«kumams iÅ¡taisyti.
9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Å¡ioje byloje G. J. suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų ir tai turÄjo reikÅ¡mÄs bylÄ iÅ¡nagrinÄti sÄ Å¾iningai ir teisingai, dÄl to apygardos teismo skundžiamas nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas, o byla kaltinamojo akto trÅ«kumams paÅ¡alinti turi bÅ«ti perduota prokurorui. Kartu akcentuojama, kad apie kaltinamojo akto trÅ«kumus buvo nurodoma ir apelianto gynÄjo apygardos teismui teiktuose 2011 m. gegužÄs 3 d. ir 2012 m. gegužÄs 31 d. praÅ¡ymuose, taip pat baigiamojoje kalboje.9.1.
ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija pažymi, jog asmens teisÄs į gynybÄ baudžiamajame procese įgyvendinimas iÅ¡ tiesų yra tiesiogiai susijÄs su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinimas (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir teise pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Asmeniui pateikiamo kaltinimo faktinis (nusikalstamos veikos faktinÄs aplinkybÄs) ir teisinis (tos veikos kvalifikavimas) pagrindas iÅ¡dÄstomas kaltinamajame akte, nuo kurio įteikimo, pabaigus ikiteisminį tyrimÄ , kaltinamajam momento yra laikoma, kad jis žino kaltinimo pobÅ«dį bei pagrindÄ ir gali atitinkama apimtimi pasirengti gynybai.
Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartyje kasacinÄje byloje Nr. 2K-88-942/2016 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu suraÅ¡omas iÅ¡ esmÄs BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinÄti bylÄ teisme, pirmosios instancijos teismas jÄ perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarÄ pirmosios instancijos teismas ir dÄl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ apeliacinÄs instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylÄ prokurorui.
Remiantis teismų praktika, apeliacinÄs instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytÄ sprendimÄ gali priimti esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo suraÅ¡ytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iÅ¡ esmÄs neatitinkantis kaltinamasis aktas, Å¡io pažeidimo negalima iÅ¡taisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinÄti bylÄ (kasacinÄs nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-146/2012, 2K-480/2012, 2K-556/2012, 2K-222/2013, 2K-415-677/2016). BPK 219 straipsnio 3 punktas ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dÄstyta: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«dai, padariniai bei kitos svarbios aplinkybÄs. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos Å¡ioje normoje iÅ¡vardytos ar kitos svarbios veikos faktinÄs aplinkybÄs, turinÄios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudÄties požymius (kasacinÄs nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).
PažymÄtina, kad iÅ¡ nusikalstamos veikos apraÅ¡ymo turi bÅ«ti aiÅ¡kios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybÄs (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iÅ¡ kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudÄties požymių buvimÄ . Nusikalstama veika turi bÅ«ti apraÅ¡yta iÅ¡samiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikÅ¡mingos Å¡ios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iÅ¡dÄstymÄ lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todÄl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi bÅ«ti nurodyti tie faktai (aplinkybÄs), kurie yra bÅ«tini tam, kad nekiltų abejonių dÄl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamÄ jį įstatymÄ (kasacinÄ nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012).
Kartu pažymÄtina ir tai, kad ne bet koks kaltinamojo akto trÅ«kumas yra pagrindas grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui. TeisÄ grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris, kaip jau minÄta, trukdo nagrinÄti bylÄ teisme (kasacinÄs nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, Nr. 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012). 9.2. Å ioje baudžiamojoje byloje esanÄių duomenų pagrindu nustatyta, kad G. J. kaltinimas buvo pareikÅ¡tas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 1961 m.
BK 214 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551, įsigaliojusio 1995 m. sausio 1 d. redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktÄ (dvi veikos). Taip pat tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamasis procesas kaltinamojo G. J. atžvilgiu dÄl:
1) V. N. didelÄs vertÄs turto prievartavimo, neteisÄtai atimant I. Ž. Z. laisvÄ 1993 metų vasario â 1993 m. vasario 25 d. laikotarpiu;
2) V. N. didelÄs vertÄs turto įgijimo apgaule 1992 m. liepos 2 d. â 1994 m. lapkriÄio 22 d. laikotarpiu;
3) savavaldžiavimo J. M. atžvilgiu, padaryto 1997 m. rugsÄjo 5 d.;
4) pasikÄsinimo organizuoti tyÄinį sunkų E. B. sveikatos sutrikdymÄ dÄl jo tarnybos pareigų vykdymo veikiant organizuota grupe, padaryto 2000 metų pabaigos â 2000 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu; bei 5) pasikÄsinimo organizuoti tyÄinį sunkų E. B. sveikatos sutrikdymÄ dÄl jo tarnybos pareigų vykdymo veikiant organizuota grupe, padaryto laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 7 d. iki 2001 m. sausio 8 d., nutrauktas, suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui. NukentÄjusiojo V. N. pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys dÄl turtinÄs žalos atlyginimo V.
N. didelÄs vertÄs turto įgijimo apgaule, paliktas nenagrinÄtu (t. 120, b. l. 18-27). Tokiu bÅ«du, įvertinus tai, kad apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis įsiteisÄjusi, taip pat tai, jog pateiktose G. J. gynÄjo praÅ¡ymuose â 2011 m. gegužÄs 3 d. ir 2012 m. gegužÄs 31 d. â dÄl kaltinamojo akto grÄ Å¾inimo prokurorui (t. 115, b. l. 134-166; t. 119, b. l. 147-179) buvo pasisakoma ir dÄl dalies kaltinimų, dÄl kurių baudžiamasis procesas buvo nutrauktas (baigtas), dar iki tol, kol buvo priimtas galutinis procesinis sprendimas byloje, dÄl to, kaltinamojo akto turinio vertinimas (tikrinimas) pagal pirmiau minÄtas nusikalstamas veikas procesiÅ¡kai nÄra galimas.
Vienok, kaip matyti, baudžiamosios bylos nagrinÄjimas G. J. atžvilgiu, pirmosios instancijos teisme, buvo tÄsiamas pagal jam pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ dÄl veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.). TeisÄjų kolegija atkreipia dÄmesį, kad Å¡iuo atveju G. J. buvo pareikÅ¡tas kaltinimas dÄl 1993 m. sausio pradžios â 1993 m. sausio 22 d. laikotarpiu padaryto nusikaltimo.
Tokiu bÅ«du, praÄjus daugiau nei dvideÅ¡imt metų ir nenustaÄius jokių kliÅ«Äių dÄl kurių nebÅ«tų galima taikyti Å¡iai veikai apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senatį (per baudžiamojo įstatymo nustatytÄ laikÄ nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo nesislÄpÄ, nepadarÄ naujos, įsiteisÄjusiu teismo nuosprendžiu pripažintos įrodyta, nusikalstamos veikos) 2013 m. sausio 22 d. suÄjo G. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybÄn senaties terminas, kas buvo konstatuota ir apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu. 9.3.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, o pradÄtas turi bÅ«ti nutrauktas, suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminams. Taigi, nagrinÄjamoje situacijoje, kaltinamojo akto grÄ Å¾inimas prokurorui trÅ«kumams paÅ¡alinti, ne tik bÅ«tų baudžiamojo proceso tÄ sa, bet taip pat ir pažeistų BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytos normos reikalavimus. Visgi, Å¡iuo atveju, teisÄjų kolegija įvertinusi G. J. suformuluoto kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.) turinį, sprendžia, kad pagrindo iÅ¡vadai, jog jis neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nÄra. Jokių esminių trÅ«kumų nenustatyta. Kaip matyti, be kitų reikÅ¡mingų duomenų, pareikÅ¡tame kaltinime A. J. buvo nurodytas ir nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kitos svarbios aplinkybÄs. Taigi, kaltinime buvo aiÅ¡kiai nurodyta kokiais konkreÄiais veiksmais pasireiÅ¡kÄ G.
J. veika, tuo tarpu ginÄai dÄl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, iÅ¡ esmÄs tokiu bÅ«du bandant įrodyti, jog dÄl to neįmanoma suprasti kaltinimo esmÄs, nÄra pagrindas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimams konstatuoti, bei juo labiau pagrindas, dÄl ko kaltinamasis aktas turi bÅ«ti perduotas prokurorui trÅ«kumams paÅ¡alinti. Darytina iÅ¡vada, kad G. J. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ (atitinkamai iÅ¡dÄstytÄ ir nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje) vertinti kaip neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų, pagrindo nÄra.
Taipogi nÄra pagrindo iÅ¡vadai, kad kaltinimas buvo nekonkretus ir nesuprantamas apeliantui. Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos 2009 m. vasario 19 d. teisiamojo posÄdžio protokolo (fiksuotų paties G. J. pasisakymų, parodymų) jame aiÅ¡kiai užfiksuota, kad po kaltinamojo akto paskelbimo, G. J. pareiÅ¡kÄ suprantantis kuo yra kaltinamas ir kaltu neprisipažino, parodymus duoti sutiko (t. 116, b. l. 87). VÄliau, 2011 m. gegužÄs 16 d. vykusio posÄdžio metu, G. J. nurodÄ, kad jo pozicija ir parodymai, kuriuos davÄ, nÄra pasikeitÄ (t. 119, b. l. 11).
Apie tai, kad nesupranta kaltinimo, apeliantas iÅ¡ esmÄs nurodÄ tik 2012 m. gegužÄs 31 d. vykusio posÄdžio metu (t. 127, b. l. 36). Atkreiptinas dÄmesys ir į tai, kad apklaustas apygardos teisme, gindamasis nuo jam pareikÅ¡to kaltinimo, G. J. davÄ pakankamai iÅ¡samius parodymus. Å iuos savo parodymus jis palaikÄ ir apeliacinÄs instancijos teisme, o atlikus įrodymų tyrimÄ , liko prie tos paÄios pozicijos, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių (t. 134, b. l. 91).
DÄl to, teisÄjų kolegija sprendžia, kad pareikÅ¡tas kaltinimas G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.) buvo jam suprantamas. Tiek bylÄ nagrinÄjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinÄs instancijos teisme paduodant apeliacinį skundÄ ir teikiant paaiÅ¡kinimus, nesuvaržant teisÄs į gynybÄ , G. J. gebÄjo kartu su gynÄju ne tik tinkamai pasiruoÅ¡ti Å¡ios bylos procesui, bet ir gintis nuo jam įkaltintos veikos.
Darytina iÅ¡vada, kad vien tai, jog tiek G. J., tiek jo gynÄjas teikÄ praÅ¡ymus dÄl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui kaltinamojo akto trÅ«kumams paÅ¡alinti, nÄra ta aplinkybÄ, kurios pagrindu bÅ«tų galima konstatuoti apie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimus. Taigi, pagrindo tenkinti praÅ¡ymÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui dÄl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams nagrinÄjamu atveju nÄra. 9.4. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog praÅ¡ymai grÄ Å¾inti bylÄ minÄtu pagrindu (BPK 219 straipsnis) prokurorui buvo pateikti ir bylÄ nagrinÄjant pirmosios instancijos teisme (tai patvirtinta bylos medžiaga â kaltinamojo akto trÅ«kumai, jo grÄ Å¾inimas prokurorui buvo akcentuoti apelianto gynÄjo 2011 m. gegužÄs 3 d. ir 2012 m. gegužÄs 31 d. teismui pateiktuose praÅ¡ymuose bei baigiamojoje kalboje), taÄiau teismo protokolinÄmis nutartimis, tokie praÅ¡ymai neargumentuotai atmesti apie tai teismo nuosprendyje iÅ¡ viso neužsimenant.
Pasisakydama dÄl Å¡io skundo argumento, apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , teismas dÄl nagrinÄjimo teisme dalyvių pareikÅ¡tų praÅ¡ymų priima motyvuotÄ nutartį. Teismo posÄdžio protokolas patvirtina, kad Å¡io reikalavimo pirmosios instancijos teismas nepažeidÄ. IÅ¡ apygardos teismo 2011 m. gegužÄs 5 d. ir 2012 m. gegužÄs 31 d. teisiamojo posÄdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendÄ, jog pagrindo grÄ Å¾inti bylos prokurorui nÄra, iÅ¡ esmÄs nurodant, kad kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, t. y. suraÅ¡ytas pakankamai iÅ¡samiai, jame nurodytos visos baudžiamajai bylai teisingai iÅ¡nagrinÄti reikÅ¡mingos aplinkybÄs ir jas pagrindžiantys duomenys, kartu pažymint ne tik apie BPK 256 straipsnio nuostatų taikymo galimybÄ (veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikacijos pakeitimo teisme), bet ir gynÄjo bei jo ginamojo pozicijos pasikeitimÄ (t. 119, b. l. 10; t. 127, b. l. 38-39; t. 116, b. l. 87).
Nors, pasak apelianto, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo plaÄiai motyvuojamas, apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegijos nuomone, įvertinus pirmiau iÅ¡dÄstytÄ (apeliacinÄs instancijos teismas pripažino, kad kaltinamasis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus), apygardos teismas nurodÄ pakankamus motyvus, kodÄl tokie pareikÅ¡ti praÅ¡ymai atmetami. Teismui iÅ¡sprendus minÄtus praÅ¡ymus protokolinÄmis nutartimis, BPK nuostatos dÄl nutarties formos nebuvo pažeistos, kadangi baudžiamojo proceso įstatyme iÅ¡ esmÄs įtvirtintas teismo savarankiÅ¡kumas paÄiam nusprÄsti, ar jo priimama nutartis turi bÅ«ti suraÅ¡yta kaip atskiras dokumentas, ar įraÅ¡yta į teisiamojo posÄdžio protokolÄ (BPK 253 straipsnio 2 dalis), kas Å¡iuo atveju ir buvo padaryta.
DÄl argumentų, kad apelianto G. J. atžvilgiu turÄtų bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis teismo nuosprendis.
10. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje teisiamajame posÄdyje iÅ¡tirti įrodymai apraÅ¡yti akivaizdžiai Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai, apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija su Å¡iais argumentais nesutinka.11. Visų pirma pažymÄtina, kad apraÅ¡ant apygardos teismo nuosprendyje 3-Ä jį epizodÄ , t. y. H. G. S. nužudymo dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų epizodÄ , teismas analizuoja ir vertina byloje surinktus įrodymus J. B. kaltÄs įrodytumo plotmÄje.
Pasisakydamas dÄl J. B. kaltÄs, teismas neiÅ¡vengiamai aptaria ir G. J. vaidmenį Å¡io nusikaltimo padaryme, taÄiau jo kaltÄs klausimo nesprendžia. Tokiu bÅ«du, apygardos teismo motyvai dÄl nuosprendžio 3-ojo epizodo atitinka Å¡iuo metu suformuotÄ Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo praktikÄ .11.1. Taip pat pažymÄtina, kad kadangi kaltinimas dÄl Å¡io nusikaltimo padarymo buvo pareikÅ¡tas ir G. J., teismo vertinami įrodymai Å¡iame epizode susijÄ tiek su J. B., tiek su G. J. atliktais veiksmais.
Sutiktina, kad įgyvendinant jau minÄtame Konstitucinio Teismo nutarime ir Lietuvos AukÅ¡Äiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinÄs sesijos kasacinÄje nutartyje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 suformuluotus reikalavimus teismams, kad nagrinÄjant bylÄ ir nustaÄius, jog dÄl nagrinÄjamos byloje nusikalstamos veikos yra suÄjÄ senaties terminai, negalima paneigti konstitucinÄje jurisprudencijoje, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų iÅ¡ nekaltumo prezumpcijos principo kylanÄių reikalavimų sprendimams, kuriais asmuo nepripažįstamas kaltu, baigiamajame teismo akte neturi bÅ«ti formuluoÄių, bÅ«dingų apkaltinamajam nuosprendžiui ir nusikalstamos veikos turi bÅ«ti apraÅ¡ytos neperžengiant įtarimo (kaltinimo) bÅ«senos, taÄiau Å¡iuo atveju taip pat pažymÄtina, kad Å¡ioje byloje tokių reikalavimų laikymasis turi bÅ«ti derinamas su reikalavimu iÅ¡samiai atsakyti į apelianto apeliacinio skundo argumentus.
Tuo tarpu atsakant į G. J. apeliacinio skundo argumentus, o bÅ«tent į tuos, kurie susijÄ su praÅ¡ymu priimti jo atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį teismo nuosprendį, apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija privalo aptarti bylos įrodymus bei pateikti jų vertinimÄ , kas gali suponuoti iÅ¡ esmÄs kaltinamų asmenį teiginių, formuluoÄių, kuriuos byloje yra iÅ¡sakÄ pvz. kaltinimo liudytojai, apraÅ¡ymÄ . TaÄiau vÄlgi pabrÄžtina, kad tokia byloje surinktų įrodymų (tiek kaltinimo, tiek gynybos) analizÄ daroma tik sprendžiant klausimÄ dÄl byloje pareikÅ¡tų kaltinimų pagrįstumo ir ne daugiau.11.2.
Taigi, toliau nutartyje, teismas pateikia iÅ¡samius atsakymus į argumentus, kurie buvo pateikti 2014 m. sausio 20 d. G. J. apeliaciniame skunde dÄl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio.12. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija nesutinka su skunde daroma iÅ¡vada, jog apygardos teismo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje apraÅ¡yta (užfiksuota) tik ta teisiamajame posÄdyje apklaustų asmenų parodymų dalis, kuri leidžia teismui apeliantÄ apkaltinti ir visiÅ¡kai nepaminÄta ta įrodomosios informacijos dalis, kuri neigia teismo iÅ¡vadas, leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais yra paremtas nuosprendis.
13. Apeliantas skunde nurodo, jog įrodymai (liudytojo, kuriam taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 6-07, liudytojų P. G., E. G., A. B., A. A. J., J. B. parodymai) nuosprendyje apraÅ¡yti akivaizdžiai Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai.13.1. Su tokiomis apelianto iÅ¡vadomis nÄra pagrindo sutikti. Susipažinus su teisiamojo posÄdžio protokolu dalyje dÄl liudytojo, kuriam taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 6-07, parodymų, matyti, jog apeliaciniame skunde pateikiami tik Å¡io liudytojų parodymų fragmentai, ir bÅ«tent tie, kurie naudingi, palankÅ«s apeliantui.
Tuo tarpu analizuojant Å¡io liudytojo parodymus visumoje (t. 116, b. l. 164-165), akivaizdu, jog prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, Å¡ie parodymai apygardos teismo nuosprendyje (t. 128, b. l. 40-41) iÅ¡dÄstyti tinkamai bei atitinka aplinkybes, nurodytas Å¡io liudytojo, kai jis buvo apklausiamas teisme. 13.2. Nesutiktina ir su liudytojo P. Z. G. apeliaciniame skunde pateiktų parodymų, o tiksliau jų fragmentų, vertinimu. VÄl gi, analizuojant Å¡io liudytojo parodymus pilnai ir iÅ¡samiai, matyti, jog liudytoju apklaustas P. Z.
G. aiÅ¡kiai nurodÄ, jog G. J. siÅ«lÄ atkerÅ¡yti S. duodant su montiruote per galvÄ , taÄiau jis atsisakÄ tai padaryti. IÅ¡ Å¡io liudytojo parodymų taip pat matyti, kad, kai liudytojas paklausÄ, o kas bus jei sudavus užmuÅ¡ S., G. J. atsakÄ â nieko tokio. Jis taip pat parodÄ, kad jį (liudytojÄ ) nuvežÄ, parodÄ, kur S. gyvena (t. 127, b. l. 107-111). ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija, iÅ¡analizavusi ir įvertinusi Å¡io liudytojo parodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡io asmens parodymai apygardos teismo nuosprendyje iÅ¡dÄstyti tinkamai, atitinka tai, kas užfiksuota teismo posÄdžio protokole, tuo tarpu apeliaciniame skunde iÅ¡dÄstyti tik keli Å¡io liudytojo nurodytų aplinkybių fragmentai.
Toks parodymų pateikimas ir jų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas.13.3. DÄl E. G. (buvusios S.) parodymų analizÄs apeliaciniame skunde taip pat pažymÄtina, kad nukentÄjusiosios parodymai turi bÅ«ti vertinami visumoje. Teisiamojoje posÄdžio protokole apklausiant Å¡iÄ nukentÄjusiÄ jÄ užfiksuota, kad jos vyro santykiai su G. J. buvo tokie, kokius ji apibÅ«dino ikiteisminio tyrimo metu. Po užpuolimo su vyru kalbÄjo, jis pasakÄ âvis dÄlto Å¡ovÄâ, dar sakÄ, kad du asmenys su kepurÄmis, todÄl jų neatpažino, nesimatÄ veidų.
Kai tuo metu davÄ parodymus, viskas buvo âgyvaâ. Kalbos buvo, kad nusikaltimÄ padarÄ G. J.. Prisimena, kad G. P. jos vyrui sakÄ: âH., reikia kažkÄ daryti, arba tu jį, arba jis taveâ, taÄiau jos vyras buvo taikus žmogus, jis nieko nedarÄ. Kaip parodÄ nukentÄjusioji, dabar ji yra profesionalÄ, (duomenys neskelbtini), todÄl teigti, kad tai padarÄ G. J., negalÄtų, taÄiau daugiau niekas jos vyrui negrasino. Buvo vienas ar du laiÅ¡kai, gauti nuo G. J.. Jai asmeniÅ¡kai nebuvo grasinama, taÄiau, kad buvo grasinama jos velioniui vyrui, sakÄ G.
P. ir pats vyras. IÅ¡ G. J. buvo gautas mažiausiai vienas laiÅ¡kas, jis buvo gautas iÅ¡ kalÄjimo. Suprato, kad po teismo jis buvo ant jų (jos ir vyro) piktas, taÄiau laiÅ¡ke to pykÄio nejuto, nerimÄ sukÄlÄ tik pasakymas âtavo vaikas laksto, o gali bÅ«ti ir kitaipâ. Negali patvirtinti, kad tai padarÄ G. J., bet dÄl to posakio âkuris kurį pirmiauâ reikÄtų klausti G. P.. 2005 m. gegužÄs 25 d. apklausoje nurodÄ, kad H. S. tiesiogiai nesakydavo, jog jam grasina G. J., taÄiau omeny buvo turimas bÅ«tent jis.
Ta tema, po tų įvykių G. J. pavardÄ nebuvo minima, tai buvo âtabuâ jų Å¡eimoje. Vyras niekada nebuvo sakÄs, kad jam tiesiogiai grasina, kerÅ¡ija ar jį gÄ sdina G. J.. Jos supratimu, tiesiogiai jie nebuvo susitikÄ. G. J. baimÄ nebuvo žmonių dirbtinai sukelta intriga. Ir dabar, kai susitinka žmones, kurie pažinojo G. J., jie sako, kad bijo jo. G. J. ne visada adekvaÄiai elgiasi kitų žmonių atžvilgiu. Jokių įtarimų ji negali pateikti, kad tai padarÄ G. J.. Pateikia tai, kÄ Å¾ino (t. 116, b. l. 92-94).13.4.
Vertinant nukentÄjusiosios parodymus, taip pat pažymÄtina, kad teismas visiÅ¡kai pagrįstai apklausiant nukentÄjusiÄ jÄ 2009 m. kovo 12 d. teismo posÄdyje garsino jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Å ioje dalyje teismas nenukrypo nuo teismų praktikos Å¡iuo klausimu, nes nagrinÄjamoje sudÄtingoje, didelÄs apimties byloje, nukentÄjusioji buvo apklausiama apie savo vyro nužudymÄ , kuris buvo įvykdytas dar 1993 m. sausio 22 d., t. y. apklausiant nukentÄjusiÄ jÄ teisme nuo įvykio jau buvo praÄjÄ daugiau kaip Å¡eÅ¡iolika metų.
VisiÅ¡kai pritartina tam, kai tokiose situacijose, kai nuo įvykio yra praÄjÄs didelis laiko tarpas, yra garsinami pirminiai liudytojo ar nukentÄjusiojo parodymai. Toks parodymų garsinimas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas ir yra svarbus bei tam tikrais atvejais bÅ«tinas, kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinÄta iÅ¡samiai bei teisingai.13.5. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojas A. B. teigÄ, jog G. J. pavardÄ sužinojo tik tada, kai apie G. J. pradÄjo raÅ¡yti spaudoje, Å¡iÄ aplinkybÄ reikia vertinti kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.
Kaip matyti iÅ¡ nuosprendžio, apygardos teismas vertino ir analizavo A. B. parodymus dalyje dÄl byloje iÅ¡keltos versijos, kad H. S. nužudymas galimai buvo susijÄs su jo darbu valiutos keitykloje. TaÄiau tokia versija byloje nepasitvirtino. Å is liudytojas, kaip užfiksuota jo parodymuose, yra nurodÄs, kad sekanÄiÄ dienÄ sužinojÄs apie H. G. S. nužudymÄ , norÄdamas pasiÅ«lyti Å¡eimai pagalbÄ , buvo nuÄjÄs pas pastarojo žmonÄ E. G. â S.. Pokalbio metu Å¡i iÅ¡ karto atmetÄ vyro nužudymo dÄl jo darbo valiutos keitykloje versijÄ ir pasakÄ, kad tai buvo kerÅ¡tas.
Ar pastaroji konkretizavo, kad tai buvo G. J. kerÅ¡tas, tiksliai pasakyti negali.13.6. ApraÅ¡ant byloje apklausto liudytojo A. J. parodymus apeliantas nurodo, kad teismo posÄdyje Å¡is liudytojas nurodÄ, jog visa jam žinoma ir byloje pateikta informacija yra paskalų lygio, nuomonÄ iÅ¡ laikraÅ¡Äių, jis pats nežino ir negali nurodyti nieko konkretaus. Gi iÅ¡ liudytojo apklausos teismo posÄdžio metu (t. 127, b. l. 114-116) matyti, kad jis parodÄ, jog tarp jo ir S. buvo pokalbis, kad jam kažkas grasina, tik jis neįvardino vardo.
IÅ¡ Å¡io liudytojo parodymų taip pat nustatyta, kad S. ir J. buvo gerai pažįstami. Buvo kalbama, kad S. J. į kalÄjimÄ pasodinÄs. TelÅ¡iuose buvo kalbama, kad atseit J. pasakÄs âaÅ¡ tave nuÅ¡ausiuâ, tokios kalbos buvo pletkų lygio. Tokias kalbas girdÄjo ne iÅ¡ S., jis vengÄ tokių temų. Apie tai kalbÄjo kiti pletkų pavidalu, buvo tokių kalbų mieste, DailÄs technikume. Vienos parodos metu kalbÄjo meistrai, G. buvo pasakÄs, jog kartu mokÄsis su J., kad atseit paklausÄs J.
âkam tu H. nuÅ¡ovei?â, tai jis atsakÄs âtaip jam ir reikÄjoâ. Å ias aplinkybes liudytojas nurodÄ girdÄjÄs iÅ¡ G.. Å iuos parodymus nuosprendyje iÅ¡dÄstÄ bei jais rÄmÄsi ir Vilniaus apygardos teismas (t. 128, b. l. 39).13.7. IÅ¡ apygardos teismo nuosprendyje iÅ¡dÄstytų liudytojo J. B. parodymų matyti, kad liudytojas yra parodÄs, jog per verslÄ buvo susikirtÄ G. J. ir H. G. S. keliai. Po G. J. nuteisimo, H. G. S. pergyveno dÄl pastarojo kerÅ¡to. Apeliantas G. J. vertindamas Å¡io liudytojo parodymus nurodo, jog 2013 m. balandžio 3 d. teismo posÄdyje liudytojas J.
B. paaiÅ¡kino, kad nieko nežino apie tai, jog S. nužudymÄ organizavo G. J., visų jo parodymų Å¡altinis â kitų žmonių pasakojimai. Kaip matyti iÅ¡ 2013 m. balandžio 3 d. teismo posÄdžio protokolo (t. 127, b. l. 134-135), teismui liudytojas J. B. parodÄ, kad yra po insulto, praÄjo per daug laiko, jis aplinkybių neatsimena. Jis nežino jokių aplinkybių, kad S. nužudymÄ galÄjo organizuoti G. J.. Ikiteisminio tyrimo metu viskÄ Å¾inojo ir atsiminÄ. Taigi teisme buvo pagarsinti pirminiai Å¡io liudytojo parodymai (t. 7, b. l. 137-138), liudytojas patvirtino jų teisingumÄ .
Tokiu bÅ«du, apygardos teismas pagrįstai rÄmÄsi Å¡iais parodymais, o apelianto G. J. vertinimai dÄl Å¡io liudytojo nurodytų aplinkybių nÄra tikslÅ«s. 13.8. Vertinant apelianto skundo argumentus Å¡ioje dalyje, svarbu paminÄti, kad apygardos teismas, pasisakydamas dÄl J. B. kaltÄs epizode dÄl H. G. S. nužudymo, rÄmÄsi įrodymų visetu. Tai nebuvo tik apelianto paminÄtų liudytojų parodymai, o Å¡iame bylos epizode surinktų įrodymų visuma. Visų pirma tai paties J. B. parodymai, H.
K., A. A., S. M., A. G., P. Z. G., Z. P., A. B., liudytojų, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 6-06, Nr. 6-07, Nr. 16-05, Nr.10-05, Nr. 9-05 parodymai, ekspertizių aktai, įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas ir kita bylos medžiaga. 13.9. Tokiu bÅ«du įvertinus ir iÅ¡analizavus apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymus visumoje, darytina iÅ¡vada, jog teismas juos vertino objektyviai.14. ApeliacinÄs instancijos teismo teisÄjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus apelianto nurodomus argumentus dÄl to, jog tie įrodymai, kuriais savo nuosprendyje rÄmÄsi apygardos teismas, nebuvo teismo posÄdžiuose iÅ¡tirti.
Patikrinus apeliacinÄs instancijos teisme Å¡iuos argumentus, jie nepasitvirtino.
15. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalyje âH. G. S. nužudymas dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų, apkaltinamojo nuosprendžio priÄmimo senatisâ iÅ¡dÄstyti įrodymai buvo iÅ¡tirti teismo posÄdžiuose: 2012 m. spalio 22 d. posÄdyje apklaustas J. B. (t. 127, b. l. 66-71), pagarsinti nukentÄjusiosios E. G. (buvusios S.) parodymai (t. 127, b. l. 96, t. 127, b. l. 139), 2013 m. gegužÄs 15 d. posÄdyje apklaustas H. S. (t. 127, b. l. 141-143), H. K. (t. 127, b. l. 136-139), A. B. (t. 127, b. l. 154-156), pagarsinti A.
A. parodymai (t. 127, b. l. 132), ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų B. M., S. M. parodymai (t. 127, b. l. 132), teisme apklaustos liudytojos J. A. parodymai (t. 127, b. l. 139), 2013 m. gegužÄs 15 d. teismo posÄdyje apklaustas liudytojas V. A. (t. 127, b. l. 144-145), 2013 m. gegužÄs 21 d. teismo posÄdyje apklaustas liudytojas V. V. (t. 127, b. l. 156-157), pagarsinti liudytojo A. G. parodymai (t. 127, b. l. 140), 2012 m. lapkriÄio 28 d. teismo posÄdyje apklaustas liudytojas P. Z. G. (t. 127, b. l. 107-111), 2012 m. lapkriÄio 28 d. teismo posÄdyje apklaustas liudytojas Z.
P. (t. 127, b. l. 111-113), pagarsinti teisme duoti liudytojo A. B. parodymai (t. 127, b. l. 132), 2013 m. sausio 8 d. teismo posÄdyje apklaustas A. J. (t. 127, b. l. 114-116), 2013 m. balandžio 3 d. teismo posÄdyje apklaustas liudytojas J. B. (t. 127, b. l. 134-136), 2013 m. sausio 8 d. teismo posÄdyje apklaustas liudytojas A. M. (t. 127, b. l. 116-118), paskelbti teisme duoti liudytojos R. B. parodymai (t. 127, b. l. 134), paskelbti teisme apklaustų liudytojų, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 6-06, 6-07, 16-05, 10-05, 9-05 parodymai (t. 127, b. l. 132-133), 2013 m. gegužÄs 21 d. teismo posÄdžio metu apklaustas liudytojas V.
G. (t. 127, b. l. 157-158), 2013 m. gegužÄs 15 d. teismo posÄdžio metu apklausti liudytojai R. K. (t. 127, b. l. 145-147), D. N. (t. 127, b. l. 149-150), G. P. (t. 127, b. l. 150-152), R. M. (t. 127, b. l. 148-149), V. J. (t. 127, b. l. 152-154).16. ApeliacinÄs instancijos teisme, tikslu patikrinti apeliaciniame skunde keliamÄ abejonÄ dÄl liudytojų, kuriems byloje pritaikytas anonimiÅ¡kumas, įslaptinimo pagrindo buvo iÅ¡reikalauta su liudytojų Nr. 6-08, 6-07, 6-06, 16-05, 9-05, 10-05 įslaptinimu susijusi medžiaga.
Kaip numatyta BPK 199 straipsnio 1 dalyje, liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu:
1) gresia realus pavojus jo ar jo Å¡eimos narių arba artimųjų giminaiÄių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui;
2) liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai;
3) liudytojas dalyvauja procese dÄl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. Susipažinus su teismui pateiktais dokumentais konstatuotina, kad anonimiÅ¡kumas Å¡iems asmenims byloje taikomas pagrįstai.
17. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dÄl E. G. apklausos teisme. Apeliantas nurodo, kad teisiamajame posÄdyje apklausiant nukentÄjusiÄ jÄ buvo pažeistos BPK 279 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 276 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalys. Kaip matyti iÅ¡ 2009 m. kovo 12 d. teisiamojo posÄdžio protokolo, nukentÄjusiosios apklausa prasidÄjo įspÄjimu pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, po ko prisiekusi BPK 277 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka ir pasiraÅ¡iusi priesaikos tekstÄ nukentÄjusioji parodÄ, jog praÅ¡o pagarsinti jos pirminius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po įvykio.
Kolegijos pirmininkas pagarsino 1993 m. sausio 26 d. liudytojos E. S. apklausos (tuo metu tardymo) protokolÄ (t. 6, b. l. 125-126) bei 2005 m. gegužÄs 25 d. liudytojos E. S. protokolÄ (t. 7, b. l. 101-102). Ä® kolegijos pirmininko klausimÄ nukentÄjusioji atsakÄ, jog patvirtina savo parodymus pilnai. Tuomet nukentÄjusioji atsakinÄjo į proceso dalyvių klausimus. 17.1. BPK 279 straipsnio (Liudytojo apklausos tvarka) 2 dalyje numatyta, kad teisiamojo posÄdžio pirmininkas iÅ¡siaiÅ¡kina liudytojo santykius su kaltinamuoju bei nukentÄjusiuoju ir pasiÅ«lo liudytojui, kad Å¡is praneÅ¡tų teismui visa, kas jam žinoma dÄl bylos aplinkybių, vengdamas dÄstyti žinių, kurių Å¡altinio negali nurodyti.
Kaip matyti Å¡ios nuostatos nebuvo laikomasi. TaÄiau, apeliacinÄs instancijos teismo teisÄjų kolegija, vertindama Å¡iame teismo posÄdyje atliktos nukentÄjusiosios apklausos visumÄ , o bÅ«tent, kad ji iÅ¡samiai atsakÄ Ä¯ gausius prokuroro, gynÄjų, kaltinamojo klausimus, kad prieÅ¡ apklausÄ ji buvo įspÄta dÄl melagingų parodymų davimo, prisiekÄ sakyti teisme tiesÄ , laiko, jog Å¡iuo konkreÄiu atveju BPK 279 straipsnio 2 ir 3 dalies pažeidimai nelaikytini tokios reikÅ¡mÄs, kad paneigtų visos apklausos teisÄtumÄ .
Taip pat atkreiptinas dÄmesys, kad kaip minÄta aukÅ¡Äiau, apygardos teismas visiÅ¡kai pagrįstai apklausiant nukentÄjusiÄ jÄ 2009 m. kovo 12 d. teismo posÄdžio metu garsino jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. netrukus po įvykio. Å ioje dalyje apygardos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos Å¡iuo klausimu, nes nagrinÄjamoje sudÄtingoje, didelÄs apimties byloje, nukentÄjusioji buvo apklausiama apie savo vyro nužudymÄ , kuris buvo įvykdytas 1993 m. sausio 22 d., t. y. apklausiant nukentÄjusiÄ jÄ teisme nuo įvykio jau buvo praÄjÄ daugiau kaip Å¡eÅ¡iolika metų.
Akivaizdu, kad praÄjus nuo įvykio ilgam laiko tarpui, tikslinga ir logiÅ¡ka pagarsinti pirminius liudytojo ar nukentÄjusiojo parodymus. Toks parodymų garsinimas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas ir yra svarbus bei tam tikrais atvejais bÅ«tinas, kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinÄta iÅ¡samiai bei teisingai.18. ApeliacinÄs instancijos kolegija pasisakydama dÄl skundo argumentų, kad G. J. atpažinimu iÅ¡ fotonuotraukos paremta teismo iÅ¡vada, esÄ apeliantas (G. J.) pažinojo S. S., todÄl neigdamas tai, jis (G.
J.) duoda neteisingus parodymus, o tÄ teigiantis J. B. â teisingus, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis kaip procesinis aktas Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, daro Å¡ias iÅ¡vadas:18.1. IÅ¡ tiesų, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, 2006 m. vasario 11 d. asmens atpažinimas pagal jo nuotraukÄ (t. 7, b. l. 98-100) negali bÅ«ti vertinamas teisÄtu įrodymu BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ veiksmas atliktas nesilaikius BPK numatytų tokiam veiksmui reikalavimų, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matÄ ar kitaip įsidÄmÄjo atpažintÄ asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tÄ asmenį (BPK 191 straipsnio 2 dalis).
To byloje padaryta nebuvo. Be to, nors pagal BPK 51 straipsnio 1 dalį, 2 dalį įtariamojo S. S. gynÄjo dalyvavimas buvo bÅ«tinas, gynÄjas Å¡io veiksmo atlikime nedalyvavo.18.2. Atsižvelgiant į tai, Å¡is įrodymas, kuriuo apygardos teismas rÄmÄsi nuosprendyje (t. 128, b. l.
45) iÅ¡ įrodymų grandinÄs Å¡alintinas, kartu pažymint, kad nuosprendžio teisÄtumui ir pagrįstumui tai esminÄs įtakos neturi. Kaip jau minÄta, bylos 3-ajame epizode dÄl H. G. S. nužudymo nusikaltimo padarymo aplinkybÄs, kaltinimų pagrįstumas jį padariusiems asmenims buvo įrodytas byloje surinktų ir iÅ¡analizuotų kitų įrodymų visuma, kurios pakako ir Å¡iuo metu pakanka teismo iÅ¡vadoms dÄl G. J. pareikÅ¡tų kaltinimų pagrįstumo, padaryti. 19. Visų pirma, tai teismo nuosprendyje aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai iÅ¡dÄstyti J.
B. parodymai, iÅ¡ kurių iÅ¡plaukia iÅ¡vados dÄl G. J. pareikÅ¡tų kaltinimų byloje pagrįstumo. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad J. B. parodymai pritempti (tokį terminÄ vartoja apeliantas savo apeliaciniame skunde) prie objektyviais duomenimis nustatytų H. G. S. nužudymo aplinkybių. Nesutikimas su įrodymų vertinimu teismo nuosprendyje, dar nerodo teismo iÅ¡vadų neatitikimo objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybÄms. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, iÅ¡dÄstydamas įrodymus ir motyvus nuosprendžio dalyje dÄl H.
G. S. nužudymo, savo iÅ¡vadas darÄ analizuodamas ir įvertindamas kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, jų ryšį tarpusavyje ir vertindamas byloje surinktų įrodymų visumÄ . Nuosprendyje, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aiÅ¡kiai ir tiksliai įvardinta ir sistemiÅ¡kai motyvuota, kokie bylos įrodymai patvirtina apelianto dalyvavimÄ atliekant tam tikrus kaltinime nurodytus veiksmus. Å iuo aspektu taip pat pažymÄtina, kad įrodinÄjimas baudžiamajame procese nÄra begalinis ir nesibaigiantis procesas.
Jei teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinÄjus bylos aplinkybes, pakanka įrodymų iÅ¡vadoms padaryti, priimamas galutinis sprendimas, kas Å¡iuo atveju ir buvo padaryta. Proceso dalyviai turi teisÄ su teismo vertinimu nesutikti ir teikti dÄl priimto sprendimo skundus. TaÄiau Å¡iuo konkreÄiu atveju, vertinant argumentus dÄl J. B. parodymų nepatikimumo, jie atmestini kaip nepagrįsti. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija pabrÄžia, kad J. B. parodymais Å¡ioje byloje vadovautasi pagrįstai.19.1.
Kaip deklaratyvus vertinamas apeliacinio skundo argumentas, kad J. B. pats asmeniÅ¡kai nežino jokios su H. G. S. nužudymu susijusios faktinÄs informacijos, o jo parodymai yra dirbtinai formuojami ir âtobulinamiâ atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo institucijų norimas laikyti nustatytomis faktines aplinkybes, Å¡iuo bÅ«du siekiant dirbtinai âužlopytiâ ar âužpildytiâ įrodinÄjimo kitais įrodymais spragas.19.2. Paneigiant nurodytus skundo argumentus, pateiktinos tos aplinkybÄs, kurias teismo posÄdyje nurodÄ apklausiamas J.
B.. 2012 m. spalio 22 d. apklausiant teisme, J. B. parodÄ, kad gal 1992-1993 m. kalbÄjo su G. J.. Å is papasakojo, kad turi nuoskaudÄ , ant jo buvo davÄ parodymus, už kÄ jis sÄdÄjo ir norÄtų nužudyti. Jis (G. J.) žinojo apie S. S., praÅ¡Ä pakalbÄti su juo. SakÄ juo (S. S.) nepasitiki, nenori, kad jis žinotų, kad bÅ«tų tarpas. J. B. pakalbÄjo. S. S. sutiko, buvo sutartas 5000 dolerių užmokestis. G. J. parodÄ, kur jis (S.) gyvena, kur dirba. Jis (J. B.) parodÄ S. S., kur S. gyvena ir dirba.
Kada nusikaltimÄ padarÄ, paskambino, G. J. atveÅ¾Ä pinigus, juos jis (J. B.) padavÄ S. S. (t. 127, b. l. 67).19.3. Tai tik dalis teisme J. B. duotų parodymų, kurie neleidžia abejoti Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis.20. Ä®vertinus liudytojų Nr. 6-06, Nr. 16-05, Nr. 10-05, E. G., S. M., Z. P., A. A. J. ir J. B. parodymus, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalima teigti, jog Å¡ie asmenys kalba apie iÅ¡ esmÄs skirtingus įvykius ar faktines istorijas. To pagrindimui pateikiamos esminÄs Å¡ių paminÄtų liudytojų nurodytos aplinkybÄs. 20.1.
Liudytojas, kuriam byloje taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 6-06, yra parodÄs, kad S. kurį laikÄ buvo pasimetÄs ir papasakojo, kodÄl jo tokia bÅ«sena. Jis pasakÄ, kad jį ruoÅ¡iasi nužudyti G. J.. S. buvo įsitikinÄs, kad G. J. imsis realių veiksmų neiÅ¡vengiamai. Po nužudymo liudytojas pagalvojo, kad tai ir bus tas atvejis, nes vienintelis G. J. galÄjo tai padaryti. Liudytojas taip pat nurodÄ, kad sprendžiant iÅ¡ to, koks S. buvo sužlugdytas, buvo akivaizdu, kad jis tai vertino kaip realiÄ grÄsmÄ.
Nors liudytojas parodÄ, kad neturi jokios informacijos, kas galÄjo užsakyti ir įvykdyti S. nužudymÄ , iÅ¡skyrus tai kÄ Å¾ino iÅ¡ pokalbių su S.; kad sunku pasakyti, kiek patikima ta informacija, kad nusikaltimo užsakovas buvo G. J.; kad neprisimena, jog S. jam pasakotų apie kokius grasinimus iÅ¡ G. J. pusÄs, visgi visumoje liudytojo nurodyta ir iÅ¡dÄstyta informacija visiÅ¡kai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog įvertinus Å¡io liudytojo parodymus, galima teigti, kad jis kalba apie iÅ¡ esmÄs skirtingus įvykius ar faktines istorijas.20.2.
BÅ«tent Å¡io liudytojo parodymai apie tai, jog jis žino, kad S. ir J. turÄjo kažkokį bendrÄ verslÄ , taÄiau po to jų interesai iÅ¡siskyrÄ ir buvo konfliktas, įvyko teismas, kuriame vienas nuteistas, o kitas ne, įrodo prieÅ¡ingai nei teigiama skunde, t. y. tai, kad Å¡is liudytojas kalba apie tuos paÄius įvykius.20.3. Liudytojas, kuriam byloje taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 16-05, yra parodÄs, kad nuo 1995 m. pabaigos dažnai bendraudavo su S. ir jo draugais, kartu leisdavo laisvalaikį. Paskutiniai susitikimai buvo 1992 m. pabaigoje per KÅ«Äias ir KalÄdas.
KeisÄiausia buvo tai, kad per šį susitikimÄ H. pasakÄ, kad Å¡ie metai kartu bus paskutiniai. IÅ¡ jo žodžių suprato, kad jis tikras, jog bus nužudytas. To paties susitikimo metu iÅ¡ H. S. ir jo draugų suprato, kad tarp S. ir G. J. buvo įvykÄs kažkoks konfliktas, kuris baigÄsi tuo, jog J. buvo pasodintas, o H. ir jo draugai liudijo prieÅ¡ J., dÄl ko J. ne vienerius metus praleido įkalinimo įstaigoje. S., sakydamas, kad Å¡ie metai paskutiniai, rÄmÄsi gauta informacija apie tai, kad G.
J. jau užsakÄs jo nužudymÄ , tam tikslui užsakÄs žudikus ir tai tik laiko klausimas. Tuo metu, kai S. buvo paÅ¡arvotas, visi suprato, kad tai buvo J. kerÅ¡tas. Tuo metu, kai sužinojo apie L. (S.) mirtį, prisiminÄ tÄ KÅ«Äių vakarÄ , ir J. žodžius dar 1987 m. âateina laikas, kada žmogus gyvena, o paskui negyvena, kad atsitinka visokios nelaimÄs, nelaimingi atsitikimaiâ. Jam (liudytojui) tai leido suprasti, kad dar tais metais J. ruoÅ¡Äsi S. nužudyti, to siekÄ ir pasiekÄ.
Taip pat prisimena S. žodžius, kai ji pasakÄ, kad visi viskÄ Å¾ino, bet ji bijo dÄl savÄs ir savo vaikų. Visi suprato, H. artimieji, pažįstami, kad G. J. atkerÅ¡ijo S..20.3.1. Liudytojas Nr. 16-05 apklausos metu į gynÄjo pastabÄ , jog jam (gynÄjui) susidarÄ Ä¯spÅ«dis, kad liudytojas skaito paruoÅ¡tÄ tekstÄ , paaiÅ¡kino, jog pasakoja laisva valia, neskaito jokio teksto.20.3.2. Ä® patikslinanÄius prokuroro klausimus liudytojas atsakÄ, kad apie tai, jog G. J. pagrasino atkerÅ¡yti H. S., sužinojo 1992 m.
KÅ«Äių vakarÄ . S. sakÄ, kad Mažeikių teisme nagrinÄjamoje byloje S. liudijo prieÅ¡ G. J.. 20.3.3. Liudytojas taip pat nurodÄ, jog girdÄjo G. J. pokalbį su vienu jam pažįstamu asmeniu, kurio negali įvardinti, nes taip gali bÅ«ti atskleista jo (liudytojo) asmens tapatybÄ. G. J. pasakÄ tam asmeniui, kieno tai yra namas, ir kad jame gyvena H. S.. Liudytojas taip pat parodÄ, kad iÅ¡skyrus minÄtÄ atvejį, H. S. neturÄjo priešų, jis buvo iÅ¡tikimas savo Å¡eimai, doras. Kiek žino, jis jokių grasinimų iÅ¡ nieko nebuvo gavÄs. Kas įvykdÄ S. nužudymÄ , nežino, taÄiau užsakovas buvo G.
J., liudytojas tai girdÄjo KÅ«Äių vakarÄ iÅ¡ S.. 20.4. Ä®vertinus liudytojo Nr. 16-05 parodymus, daugiau nei akivaizdu, jog prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Å¡is asmuo kalba bÅ«tent apie tuos paÄius įvykius, apie kuriuos iÅ¡samius parodymus byloje yra davÄs ir J. B..20.5. Dar akivaizdžiau Å¡i aplinkybÄ pasitvirtina po liudytojo Nr. 10-05 parodymų analizÄs. O bÅ«tent, Å¡is liudytojas yra parodÄs, kad žino, jog J. buvo nuteistas už kurstymÄ duoti kyšį. S. ir jo draugai liudijo prieÅ¡ G.
J., todÄl niekam nekilo abejonių, kad G. J. kerÅ¡ys. Po kurio laiko, po teismo, S. žmona užsiminÄ apie G. J. laiÅ¡kus, raÅ¡ytus iÅ¡ kalÄjimo. Keli mÄnesiai iki nužudymo, liudytojui teko kalbÄtis su S., jis paklausÄ, ar žino, kad iÅ¡ kalÄjimo iÅ¡Äjo G. J.. Liudytojas paklausÄ, na ir kas? Tuomet H. S. pasakÄ, kad draugai iÅ¡ Kauno jam pasakÄ, kad G. J. ketina jį nužudyti ir tai laiko klausimas. H. S. liudytojui nesakÄ, kad kas iÅ¡ kitų asmenų jam grasintų, ar kad jis turi kokių priešų.
GrasinanÄio turinio laiÅ¡kus raÅ¡Ä G. J., liudytojui taip sakÄ S.20.6. Liudytojos E. G. parodymus teismas jau yra aptarÄs aukÅ¡Äiau, ir nÄra jokių abejonių apie kokius įvykius Å¡i nukentÄjusioji davÄ parodymus, o bÅ«tent, kad tai tie patys įvykiai, apie kÄ kalba ir jau cituoti liudytojai, kuriems byloje taikomas anonimiÅ¡kumas. Lygiai tas pats pasakytina apie A. A. J. bei J. B. parodymus, jie taip pat pateikti ir iÅ¡analizuoti aukÅ¡Äiau. 20.7. IÅ¡ liudytojo S. M. parodymų matyti, kad jis S. Å¡eimÄ pažinojo eilÄ metų, buvo kaimynai.
Jam yra žinoma, kad S. ir jo žmona liudijo prieÅ¡ G. J.. Maždaug dvi savaitÄs prieÅ¡ nužudymÄ , S. pasikeitÄ, toks jausmas lyg kažko bijojo, buvo kaip nesavas, ne toks kaip visuomet. Po nužudymo daugeliui S. draugų, tame tarpe ir liudytojui, iÅ¡ karto kilo mintis, kad Å¡is nužudymas susijÄs su G. J. nuteisimu, t. y. pastarojo kerÅ¡tu. Liudytojas ir daugelis S. draugų suvokÄ, kad galimai G. J. kerÅ¡ys S., taÄiau nesitikÄjo, kad tokiu bÅ«du. Å iuo atveju tai jo prielaida, kurios kažkokiais konkreÄiais faktais patvirtinti negali.20.8.
Apklaustas byloje liudytojas Z. P. yra parodÄs, kad buvo S. Å¡eimos draugas. S., kai bendraudavo, turÄjo vienÄ nerimÄ â turÄjo konfliktÄ su G. J.. IÅ¡ bausmÄs atlikimo vietos, kur G. J. atlikinÄjo bausmÄ, S. buvo gavÄs keletÄ Ä¯spÄjamųjų laiÅ¡kų iÅ¡ G. J.. Paskutiniai S. žodžiai prieÅ¡ mirtį liudytojui žinomi iÅ¡ S. žmonos. Buvo pasakyta âvis tik jis padarÄâ, nebuvo įvardinta kas tai padarÄ. GreiÄiausiai todÄl buvo manoma, kad Å¡ie žodžiai skirti G.
J., nes tarp draugų S. savo nerimo Å¡altinį buvo įvardinÄs G. J.. 20.9. Tokiu bÅ«du iÅ¡sami pateiktų liudytojų parodymų analizÄ visiÅ¡kai paneigia apeliacinio skundo argumentÄ , kad Å¡ie asmenys kalba apie iÅ¡ esmÄs skirtingus įvykius ar faktines istorijas. BÅ«tent Å¡iais ir kitų asmenų byloje parodymais, o taip pat ir kitais bylos duomenimis pasitvirtina J. B. parodymų teisingumas byloje, kÄ visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo ir apygardos teismas savo nuosprendyje. Tuo tarpu apelianto G.
J. pozicija, jog informacija, kuriÄ J. B. pateikÄ teismui, yra nesavarankiÅ¡ka, vertintina kaip jo gynybinÄ pozicija, bandant įtikinti teismÄ , kad byloje kaltinimai jam buvo pareikÅ¡ti nepagrįstai.
21. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija taip pat nesutinka su G. J. skundo argumentais, jog J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas byloje, nes jų tikrumo ir patikimumo neįmanoma patikrinti, taip pat su argumentu, kad visi kiti byloje liudytojais ar įtariamaisiais apklausti asmenys arba tiesiogiai neigia J. B. parodymus arba nepatvirtina J. B. nurodomų faktų. BÅ«tent aukÅ¡Äiau iÅ¡dÄstytų ir aptartų liudytojų parodymai patvirtina J. B. nurodomus faktus. IÅ¡tyrus ir įvertinus bylos duomenis nenustatyta pažeidimų, kurie leistų tvirtinti, kad J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas byloje ir jais negalima vadovautis. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija konstatuoja, kad darydamas iÅ¡vadÄ apie kaltinimų pagrįstumÄ byloje, apygardos teismas pagrįstai rÄmÄsi J. B. parodymais.
22. Apeliantas vienoje iÅ¡ skundo dalių kelia klausimÄ dÄl tariamo jo (G. J.) motyvo, siekio H. G. S. mirties. Å ioje skundo dalyje vÄl pateikiamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir argumentai, kurie kartojasi, todÄl apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija, nekartodama argumentų dÄl liudytojų parodymų byloje vertinimo, kurie jau iÅ¡dÄstyti aukÅ¡Äiau, laiko Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais. O bÅ«tent, iÅ¡ byloje apklaustų, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje ir Å¡ioje nutartyje iÅ¡dÄstytų liudytojų parodymų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuroro ir teismo iÅ¡vados dÄl to, kad G.
J. turÄjo motyvÄ padaryti nusikaltimÄ , kuriuo jis buvo kaltinamas (H. G. S. nužudymo epizodas) buvo pagrįsti. Apeliacinio skundo dalyje pateiktos apelianto G. J. iÅ¡vados, vertinimai dÄl jo manymu, tariamo motyvo dÄl H. G. S. mirties, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumÄ , gali bÅ«ti vertinami tik kaip jo gynybinÄ pozicija Å¡ioje byloje, kuri iÅ¡ esmÄs ir reikÅ¡mingai prieÅ¡tarauja objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybÄms.23. Kaip deklaratyvÅ«s vertinami ir apeliacinio skundo argumentai, kad nuosprendyje paminÄtų asmenų parodymai (tiek paÄmus atskirai, tiek visumoje) neatskleidžia konkreÄių faktinių aplinkybių, susijusių su G.
J. įkaltinamu tariamos nusikalstamos veikos motyvu. VÄlgi, tikslu nekartoti aukÅ¡Äiau iÅ¡dÄstytų liudytojų parodymų, kurie iÅ¡dÄstyti ir iÅ¡analizuoti pirmiau, apeliacinÄs instancijos teismo teisÄjų kolegija laiko ir vertina juos, atvirkÅ¡Äiai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iÅ¡samiai atskleidžianÄiais konkreÄias padarytos veikos faktines aplinkybes. Pirmiau Å¡ioje nutartyje cituotų liudytojų parodymų turinys aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai paneigia apeliacinio skundo argumentus.24.
Aptariant apeliacinio skundo argumentus, jog informacija, kuriÄ liudytojai pateikinÄja teismui yra nesavarankiÅ¡ka, ji sužinota iÅ¡ kitų asmenų, kad tai tÄra tik spÄjimai ir prielaidos, visų pirma pažymÄtina, jog įrodinÄjama byloje gali bÅ«ti ir pirminiais, ir iÅ¡vestiniais įrodymais, taip pat ir tiesioginiais, ir netiesioginiais įrodymais. Pirminiais įrodymais laikytini pvz. įvykį maÄiusio asmens parodymai, iÅ¡vestiniais â gauti iÅ¡ kito Å¡altinio (parodymai apie dalykus, girdÄtus iÅ¡ kitų asmenų).
Labai svarbu pažymÄti, kad be abejo pirmiausia turÄtų bÅ«ti panaudojami pirminiai įrodymai, taÄiau akivaizdu, kad situacijose, kai pirminis Å¡altinis nebeegzistuoja (žmogus mirÄ), galima remtis ir iÅ¡vestiniais įrodymais byloje. Ä®statymas nÄ vienai iÅ¡ įrodymų grupių neteikia pirmenybÄs. Pagal santykį su įrodinÄtinomis bylos aplinkybÄmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra tiesiogiai, be tarpinių grandžių, susijÄ su įrodinÄjimo dalyku arba bent vienu iÅ¡ jo elementų (pvz., kaltinamasis duoda parodymus apie jo paties padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ).
Netiesioginiai â tokie, kurie per keleto pakopų procedÅ«rÄ iÅ¡ pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimÄ , o paskui per jį â ir įrodinÄjimo dalykÄ ar jo elementÄ . Kaip pripažinta praktikoje, tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius â ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinÄjimo procese. Ä®vertinus apygardos teismo nuosprendžio motyvus, darytina iÅ¡vada, jog įrodymų vertinimo procesÄ teismas atliko tinkamai. Taip pat pabrÄžtina, kad pavyzdžiui J. B. parodymai yra tiesioginis įrodymas byloje.
Jie negali bÅ«ti laikomi iÅ¡vestiniais ar tokiais, kurie grindžiami informacija gauta iÅ¡ kitų asmenų. Å ioje vietoje pritartina apygardos teismo iÅ¡vadoms, jog tai, kad J. B. pokalbis su G. J. vyko akis į akį, yra visiÅ¡kai suprantama, nes tokios nusikalstamos veikos, o bÅ«tent užsakomieji nužudymai pagal savo specifikÄ užsakomi be paÅ¡alinių asmenų.25. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, Å¡ioje apeliacinÄs instancijos teismo nutartyje iÅ¡dÄstyti ir iÅ¡analizuoti asmenų parodymai, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokiu bÅ«du ne neigia vieni kitus, o atvirkÅ¡Äiai sutampa, papildo vieni kitus ir sudaro tÄ Ä¯rodomosios informacijos visumÄ , kuri leido pagrįstai Å¡ioje byloje pateikti kaltinimus G.
J.. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodo pozicijÄ , jog po iÅ¡Äjimo iÅ¡ įkalinimo įstaigos jis neturÄjo nÄ menkiausios priežasties ir noro kerÅ¡yti H. G. S. ar linkÄti jam blogo, tai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja byloje surinktų įrodymų visumai.26. Apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka su apygardos teismo nuosprendyje pateiktu liudytojų R. K., D. N. ir V. G. parodymų vertinimu.26.1. Kaip motyvuose konstatavo apygardos teismas, jis atmeta Å¡ių liudytojų parodymus, nes jų nurodytas aplinkybes paneigia ne tik B.
J. sutuoktinÄs B. J. parodymai, užfiksuoti 1995 m. lapkriÄio 15 d. liudytojos apklausos protokole, bet ir aplinkybÄs, nustatytos 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. Å iaulių apygardos teismo nuosprendžiais bei V. V. parodymai.26.2. Apeliantas Å¡ioje dalyje nurodo, kad 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nÄra atskleistos Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių aplinkybÄs, kurios bÅ«tų reikÅ¡mingos teismo daromoms iÅ¡vadoms. 26.3. Kaip matyti iÅ¡ nuosprendžio, apygardos teismas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dÄstÄ R.
K., D. N., V. G. parodymus. Aptariant Å¡ių asmenų parodymų esmÄ matyti, kad V. G. davÄ parodymus, jog yra bendravÄs su B. J., kuri yra prasitarusi, jog J. âpatvarkÄâ L.. Kaip seka iÅ¡ R. K. parodymų, jo žiniomis, H. G. S. nužudÄ R. J. B. J. užsakymu. H. G. S. nužudymo iÅ¡vakarÄse buvo susprogdintas PK. KitÄ rytÄ buvo nuÅ¡autas H. G. S.. PraÄjus porai mÄnesių po Å¡io įvykio buvo nuÅ¡autas R. J.. B. J. jam sakÄ, kad âR.â (R. J.) žuvo per B. (B. J.). B. jam yra sakiusi, kad atÄjo B. (B.
J.) ir papraÅ¡Ä ânukeptiâ S., davÄ medžioklinį Å¡autuvÄ , pažadÄjo butÄ užraÅ¡yti. Liudytojas D. N. taip pat parodÄ, kad B. J. jam pasakÄ, jog R. J. nuÅ¡ovÄ H. G. S..26.4. Kaip nustatyta byloje, R. J. mirÄ 1993 m. balandžio 6 d.; B. J. mirÄ 2007 m. vasario 1 d.; B. J. mirÄ 1998 m. gegužÄs 7 d. (t. 125, b. l. 89-90, 96).26.5. Kaip seka iÅ¡ B. J. parodymų, ji apklausta 1995 m. lapkriÄio 15 d. parodÄ, kad 1988 m. R. J. jai papasakojo, jog B. J. susipyko su G. J.. Taigi, ji parodo apie konfliktinius G.
J. santykius su J.. Å ios apklausos metu liudytoja pasakoja apie J., kad jis buvo labai kerÅ¡tingas, apie jo kerÅ¡tÄ Å ., kad J. nusprendÄ susprogdinti Å . maÅ¡inÄ . MaÅ¡inÄ 1990 m. susprogdino J. J. užsakymu. Liudytoja kalba apie 1991 m., 1992 m. įvykius, apie pasikÄsinimÄ Ä¯ Å .. Nurodo, kad 1992 m. pavasarį J. susitinka su J. ir pradeda kalbÄti, kad reikia galutinai nužudyti Å .. Buvo sutarta, kad Å . nuÅ¡aus pats J., o J. jam už tai sumokÄs apie 5 tÅ«kst. JAV dolerių. Neužilgo po to J.
J. atveÅ¾Ä ir perdavÄ pistoletÄ âMakarovâ su Å¡oviniais. Liudytoja apklausoje nurodo, kaip J. Å¡ovÄ Ä¯ Å ., kad už nužudymÄ J. iÅ¡ J. gavo visus sutartus pinigus. Liudytoja Å¡ioje apklausoje pasakoja ir apie planus atsikratyti âÅ .â, apie pasikÄsinimÄ Ä¯ Å .. Po pasikÄsinimo į Å ., kaip nurodo liudytoja, TelÅ¡iuose prasidÄjo karas. Liudytoja taip pat nurodo, kad J. atveÅ¾Ä J. medžioklinį Å¡autuvÄ , suvyniotÄ Ä¯ žaliÄ pledÄ . J. turÄjo įgyti Å . pasitikÄjimÄ ir tuo pasinaudodamas jį nuÅ¡auti.
Å ios apklausos metu liudytoja pasakoja ir apie pasikÄsinimÄ Ä¯ J. 1993 m kovÄ , kai J. Äjo į laiptinÄ su V.. J. jai sakÄ, kad tai buvo J. samdytas žmogus. Toliau liudytoja pasakoja apie įvykius TelÅ¡iuose ir nusikalstamų grupuoÄių tarpusavio susidorojimus. Jokių konkreÄių duomenų apie tai, kad H. G. S. nužudÄ R. J. B. J. užsakymu, liudytoja nenurodo.26.6. Tokiu bÅ«du, jokių aplinkybių, kurios bent kiek patvirtintų liudytojų V. G., R. K., D. N. parodymus, B. J. savo apklausoje nÄra nurodžiusi.
TodÄl pagrįstai apygardos teismas Å¡ių liudytojų parodymais nesivadovavo, atmetÄ juos, kam visiÅ¡kai pritaria ir apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija.27. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus Å¡ioje dalyje taip pat konstatuotina, kad apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai remiasi liudytojo V. V. parodymais (teisme pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu Å¡io liudytojo duoti parodymai, jis patvirtino jų teisingumÄ ) apie tai, kad liudytojui, kaip jis nurodÄ teisme, nÄra žinoma, kad J. J. buvo įdavÄs 16 kalibro ginklÄ .
DÄl âKalaÅ¡nikovoâ, liudytojas nurodÄ Å¾inojÄs, jog J. įdavÄ, kad Å¡auti į J.. Å i liudytojo V. V. parodymų dalis, kolegijos nuomone, reikÅ¡minga paneigiant versijÄ , kad H. G. S. nužudÄ R. J. B. J. užsakymu.28. ApeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija laiko pagrįstu apeliacinio skundo argumentÄ , kad nuosprendyje nÄra atskleistos Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių aplinkybÄs, kurios bÅ«tų reikÅ¡mingos teismo daromoms iÅ¡vadoms, taÄiau bendrame iÅ¡keltos ir nepasitvirtinusios versijos apie H.
G. S. nužudymÄ (kad tai padarÄ R. J. B. J. užsakymu) kontekste jie yra reikÅ¡mingi. TaÄiau, kadangi apeliantas taip pat nenurodo konkreÄių argumentų Å¡ioje dalyje, t. y. plaÄiau Å¡ių dokumentų neanalizuoja, nenurodo su kokiomis konkreÄiomis aplinkybÄmis nesutinka ar jas ginÄija, o apsiriboja nurodymu, jog jo manymu apie tai apskritai neįmanoma diskutuoti, apeliacinÄs instancijos teismo teisÄjų kolegija dÄl Å¡io argumento plaÄiau nepasisako.
29. Grįžtant prie apeliacinio skundo argumento, kad apygardos teismo apraÅ¡omojoje dalyje užfiksuota tik ta teisiamajame posÄdyje apklaustų asmenų parodymų dalis, kuri leidžia teismui apeliantÄ apkaltinti, o visiÅ¡kai nepaminÄta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri neigia teismo iÅ¡vadas, t. y., kad iÅ¡ esmÄs nuosprendyje įrodymai apraÅ¡yti Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai, atkreiptinas dÄmesys, kad prieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje iÅ¡dÄstyti, apraÅ¡yti, įvertinti ir tie įrodymai, kurių pagrindų apeliantas grindÄ jam pareikÅ¡tų kaltinimų nepagrįstumÄ .
O bÅ«tent, V. G., R. K., D. N., L. P., G. P., R. M., V. J. (t. 128, b. l. 42-44) parodymai. TaÄiau, kaip matyti visų byloje surinktų duomenų analizÄ leido teismui Å¡ių liudytojų parodymus atmesti, kas ir buvo padaryta. ApeliacinÄs instancijos teismo teisÄjų kolegijos nuomone, apygardos teismas visiÅ¡kai pagrįstai atmetÄ tiek paties G. J., tiek ir jo praÅ¡ymu apklaustų liudytojų R. K., D. N., V. G. parodymus. Akivaizdu, kad gynybinÄ versija buvo formuojama remiantis aplinkybÄmis, susijusiomis su asmenimis, kurie Å¡ios bylos nagrinÄjimo metu jau buvo mirÄ.
Tai buvo daroma specialiai, taÄiau tokiÄ versijÄ visiÅ¡kai pagrįstai nuosprendžio motyvuose paneigÄ Vilniaus apygardos teismas, t. y. byloje pagrįstai paneigta versija, jog neva H. G. S. J. užsakymu nuÅ¡ovÄ J.. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumÄ , akivaizdu, kad Å¡i versija suformuota dirbtinai, gynybinei G. J. pozicijai patvirtinti.
30. VisiÅ¡kai pagrįsta ir logiÅ¡ka, jog teismas taip pat rÄmÄsi ir byloje apklausto nukentÄjusiojo H. S. (nužudytojo sÅ«naus) parodymais, kurie paneigÄ L. P. ir G. P. parodymus apie tariamos 80-90 000 Lt paskolos H. G. S. suteikimÄ jo nužudymo rytÄ , juolab, kad nukentÄjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir 1994 m. vasario 1 d. TelÅ¡ių rajono apylinkÄs teismo sprendimas, iÅ¡ kurio seka, kad H. G. S. Mažeikių komercinio banko valiutos supirkimo punkto kasininku pradÄjo dirbti 1993 m. sausio 15 d. ir jam tÄ paÄiÄ dienÄ buvo iÅ¡mokÄta darbui 3000 Lt arba 300 000 talonų (1 Lt lygus 100 talonų), pažymint, kad Litas, kaip oficialus Lietuvos Respublikos piniginis vienetas buvo įvestas tik nuo 1993 m. birželio 25 d..31.
Tokiu bÅ«du, apeliacinÄs instancijos teisÄjų kolegija visiÅ¡kai atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad liudytojų R. K., D. N., V. G. bei L. P. ir G. P. parodymai Vilniaus apygardos teismo buvo įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas.32. Atsižvelgiant į visus aukÅ¡Äiau iÅ¡dÄstytus motyvus, konstatuotina, kad kaltinimas, kuris apraÅ¡ytas 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, o bÅ«tent G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d.
įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužÄs 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengÄs nusikaltimÄ , organizavo kito žmogaus nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų: veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais â banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkerÅ¡yti H. G. S. už kreipimÄ si į teisÄsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvÄs atÄmimo bausme pagal 1961 m.
BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymÄ duoti kyšį, nusprendÄ suorganizuoti H. G. S. nužudymÄ ir, realizuodamas savo nusikalstamÄ ketinimÄ , atliko Å¡iuos veiksmus: 1993 metų pradžioje papraÅ¡Ä J. B. pasiÅ«lyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S. ir pažadÄjo už tai sumokÄti 5 000,00 JAV dolerių; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mÄnesį tyrimo nenustatytÄ dienÄ susitiko su pastaruoju TelÅ¡ių miesto autobuso stoties, esanÄios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, ir parodÄ jam H.
G. S. gyvenamÄ jÄ ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikÄ informacijÄ apie H. G. S. automobilį bei kitÄ informacijÄ , reikalingÄ pastarajam stebÄti ir nužudyti, tuo parengÄ ir tokiu bÅ«du organizavo nusikalstamÄ veikÄ â H. G. S. nužudymÄ dÄl savanaudiÅ¡kų paskatų; J. B. tÄ paÄiÄ dienÄ perdavus suteiktÄ informacijÄ nusikaltimui padaryti parinktam S. S., o pastarajam, veikiant grupe su tyrimu nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. H. G. S. gyvenamojo namo, esanÄio (duomenys neskelbtini), kieme iÅ¡ nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio Å¡autuvo tyÄia iššovus H.
G. S., iÅ¡lipanÄiam iÅ¡ savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į nugarÄ ir tuo padarius jam nugaros deÅ¡inÄs pusÄs â krÅ«tinÄs lÄ stos deÅ¡inÄs pusÄs Å¡autinį sužalojimÄ su kepenų ir deÅ¡inio inksto sužalojimu, deÅ¡inÄs pusÄs VII ir VIII Å¡onkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ , nuo kurio H. G. S. tos paÄios dienos 22.05 val. mirÄ ligoninÄje, t. y. tyÄia H. G. S. nužudžius, perdavÄ J. B. atlygį už įvykdytÄ nužudymÄ â pinigus â 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J.
B. perdavÄ nusikaltimÄ padariusiam S. S., buvo pareikÅ¡tas G. J. pagrįstai.33. Naikinti 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį dalyje dÄl G. J. (minÄtu nuosprendžiu baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsÄjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužÄs 1 d.) nutrauktas suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui) ir priimti kitÄ â iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį G.
J. atžvilgiu, nÄra teisinio pagrindo.TeisÄjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, n u t a r i a: G. J., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas suÄjus baudžiamosios atsakomybÄs senaties terminui, apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkÄ                                                                    Sigita BieliauskienÄ TeisÄjai                                                                                         Daiva PranytÄ-ZalieckienÄ Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Antanas Rudzinskas