Legislator Case Law & Legislation
d396eb22-daa0-4aba-8ef1-5c145115b88a AI generated

d396eb22-daa0-4aba-8ef1-5c145115b88a · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number d396eb22-daa0-4aba-8ef1-5c145115b88a
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimÄ , organizavo kito žmogaus nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų: 1.1. jis, veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais – banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkerÅ¡yti H. G. S. už kreipimÄ si į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal 1961 m.

Legislator headnote

AI generated

d396eb22-daa0-4aba-8ef1-5c145115b88a · Lietuvos apeliacinis teismas: S., iÅ¡lipančiam iÅ¡ savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į nugarÄ ir tuo padarius jam nugaros deÅ¡inės pusės – krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inės pusės Å¡autinį sužalojimÄ su kepenų ir deÅ¡inio inksto sužalojimu, deÅ¡inės pusės VII ir VIII Å¡onkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ , nuo kurio H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje, t. y. tyčia H. G. S. nužudžius, perdavė J. B. atlygį už įvykdytÄ nužudymÄ â€“ pinigus – 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

    Baudžiamoji byla Nr. 1A-280-628/2017                                                                                Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS          Procesinio sprendimo kategorijos:     (S) 1.1.4.4.3.; 1.1.4.5.2.; 1.2.3.1.2.9.; 2.4.2.1.; 2.4.6. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 17 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui, asmeniui, kuriam byla nutraukta G.

J., gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Šiuo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti A. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); G. Ž. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); V. M. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). V. M. pagal BK 1961 metų BK 75 straipsnį (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus (8 veika. iÅ¡teisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat Å . J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ , 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija);

M. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija); B. J. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį; J. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. bandžio 25 d. nuosprendžiu pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį, A. P., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), G. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), V. M. pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį bei BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), B. J., pripažintam kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskirtos bausmės sumažintos vienu trečdaliu; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieš G.

J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir byla Å¡ioje dalyje nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G.

J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir Å¡i bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinta ir Å¡iÄ bylos dalį perdavė iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka. KitÄ apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

1. G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimÄ , organizavo kito žmogaus nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų: 1.1. jis, veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais – banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkerÅ¡yti H. G. S. už kreipimÄ si į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal 1961 m.

BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymÄ duoti kyšį, nusprendė suorganizuoti H. G. S. nužudymÄ ir, realizuodamas savo nusikalstamÄ ketinimÄ , atliko Å¡iuos veiksmus: 1993 metų pradžioje paprašė J. B. pasiÅ«lyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S. ir pažadėjo už tai sumokėti 5 000,00 JAV dolerių; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mėnesį tyrimo nenustatytÄ dienÄ susitiko su pastaruoju (duomenys neskelbtini) autobuso stoties, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, ir parodė jam H.

G. S. gyvenamÄ jÄ ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informacijÄ apie H. G. S. automobilį bei kitÄ informacijÄ , reikalingÄ pastarajam stebėti ir nužudyti, tuo parengė ir tokiu bÅ«du organizavo nusikalstamÄ veikÄ â€“ H. G. S. nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų; J. B. tÄ pačiÄ dienÄ perdavus suteiktÄ informacijÄ nusikaltimui padaryti parinktam S. S., o pastarajam, veikiant grupe su tyrimu nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. H. G. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme iÅ¡ nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio Å¡autuvo tyčia iššovus H.

G. S., iÅ¡lipančiam iÅ¡ savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į nugarÄ ir tuo padarius jam nugaros deÅ¡inės pusės – krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inės pusės Å¡autinį sužalojimÄ su kepenų ir deÅ¡inio inksto sužalojimu, deÅ¡inės pusės VII ir VIII Å¡onkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ , nuo kurio H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje, t. y. tyčia H. G. S. nužudžius, perdavė J. B. atlygį už įvykdytÄ nužudymÄ â€“ pinigus – 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J.

B. perdavė nusikaltimÄ padariusiam S. S..2. Apeliaciniame skunde G. J., kuriam byla nutraukta, praÅ¡o pagal BPK 326 straipsnio 4 dalį ir 329 straipsnio 1 punktÄ Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ â€“ jį iÅ¡teisinantį nuosprendį. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti pirmiau suformuluoto praÅ¡ymo iÅ¡teisinti, apeliantas praÅ¡o pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamÄ jÄ bylÄ prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo suraÅ¡ytas iÅ¡ esmės BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdė bei tebetrukdo sÄ Å¾iningai iÅ¡nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ teisme ir priimti teisingÄ teismo baigiamÄ jį aktÄ . 2.1.

Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nesutiko su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, kad nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas kaip prieÅ¡taraujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, BPK 44 straipsnio 6 daliai ir daugybei tarptautinių teisės aktų, kuriuose įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija, nes nors formaliai nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas, tačiau nuosprendžiu G. J. buvo pripažintas padariusiu jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Be to, jam reikÅ¡tas kaltinimas neteisėtai iÅ¡spręstas tokiu teismo baigiamuoju aktu kaip nuosprendis, nors BPK 254 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog jei nagrinėjimo teisme metu nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose nurodytos aplinkybės, inter alia, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), byla nutraukiama teismo nutartimi. Apelianto teigimu, baudžiamÄ jį procesÄ nutraukdamas ne nutartimi, o nuosprendžiu, apygardos teismas padarė esminį BPK 29 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 303 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimÄ .2.2.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad G. J. reikÅ¡tas kaltinimas buvo suformuluotas iÅ¡ esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus, yra neaiÅ¡kus, nekonkretus, taip atimant galimybę jį suvokti ir tinkamai nuo jo gintis. Å i aplinkybė užkirto keliÄ teismui baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėti sÄ Å¾iningai ir teisingai, todėl apygardos teismo nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas, o baudžiamoji byla perduota prokurorui esminiams kaltinamojo akto trÅ«kumams iÅ¡taisyti (paÅ¡alinti).

Å iÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiantys argumentai yra iÅ¡dėstyti gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. praÅ¡ymuose baudžiamÄ jÄ bylÄ grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai kaltinamojo akto trÅ«kumams iÅ¡taisyti (paÅ¡alinti) bei 2013 m. lapkričio 20 d. baigiamojoje kalboje. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad abu praÅ¡ymai apygardos teismo protokolinėmis nutartimis neargumentuotai buvo atmesti, o teismo nuosprendyje apie tai apskritai neužsimenama, t. y. jame neatsakyta nė į vienÄ iÅ¡ gynėjo pateiktų argumentų.2.3.

Apeliantas teigia, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir kad jam reiškiami kaltinimai nepagrįsti visuma baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis teismo nuosprendis. Apelianto teigimu, apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai aprašyti šališkai ir tendencingai, t. y. nuosprendyje visiškai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo išvadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais paremtas nuosprendis.

Pavyzdžiui, liudytojas, kuriam taikomas anonimiÅ¡kumas ir suteiktas Nr. 6-07, teisiamajame posėdyje nurodė, jog apie H. G. S. nužudymÄ ir G. J. tariamas sÄ sajas su tuo „pats asmeniÅ¡kai nieko nežino ir tiesioginės informacijos negirdėjo“, „tai buvo telÅ¡iÅ¡kių gandai, kalbos“, „be gandų ir laikraščių negali patvirtinti jokių bylos aplinkybių“; liudytojas P. G. 2009 m. kovo 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nurodė, jog su G. J. „kalbos apie tai, kad H.

G. S. nužudyti, nebuvo“, 2012 m. lapkričio 28 d. vykusiame teisiamajame posėdyje teigė, jog negirdėjo, kad G. J. bÅ«tų siÅ«lęs K. sumuÅ¡ti H. G. S.; liudytoja E. G. (buvusi S.) teisiamajame posėdyje ne kartÄ pabrėžė, jog „teigti, kad tai padarė G. J., negalėtų“, „niekada netvirtino, netvirtina ir negali tvirtinti, kad G. J. yra jos vyro nužudymo užsakovas“, „G. J. pavardės H. G. S. iÅ¡ viso neminėjo“, nieko apie G. J. nėra sakiusi nei A. B., nei kitiems tÄ teigiantiems asmenims; liudytojas A.

B. 2010 m. sausio 18 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose teigė, jog „G. J. pavardę sužinojo tik tada, kai apie G. J. pradėjo raÅ¡yti spaudoje“; liudytojas A. A. J. 2009 m. kovo 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nurodė, jog visa jam žinoma ir baudžiamojoje byloje pateikta informacija yra „paskalų lygio“, „nuomonė iÅ¡ laikraščių“, jis pats asmeniÅ¡kai nežino ir negali nurodyti „nieko konkretaus“; kokį nors konkretų savo asmeninį žinojimÄ teisiamajame posėdyje paneigė ir liudytojas J.

B., 2013 m. balandžio 3 d. vykusiame teisiamajame posėdyje jis paaiÅ¡kino, kad „nieko nežino apie tai, kad H. G. S. nužudymÄ organizavo G. J.“, „visų jo parodymų Å¡altinis – kitų žmonių pasakojimai“, anot J. B., pareigÅ«nai jį apklausė „vieÅ¡butyje, tiksliau vieÅ¡bučio kavinėje; protokolo, kuriame užfiksuoti jo parodymai, jis neskaitė; jis klausiančiam pareigÅ«nui nesakė tokių žodžių, kokie fiksuoti jo apklausos protokole“ ir t. t. Nė vienas Å¡ių cituotų liudytojų parodymų nėra atspindėtas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje.2.4.

Apelianto teigimu, priimdamas nuosprendį apygardos teismas nesivadovavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įpareigojančiu teismÄ apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bei teismų praktikoje suformuota taisykle, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto apraÅ¡omojoje (motyvuojamojoje) dalyje Å¡ios abejonės turi bÅ«ti iÅ¡analizuotos ir padaryta kategoriÅ¡ka iÅ¡vada, laikytini tie duomenys įrodymais ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų aprobuota „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , taikymo teismų praktikoje apžvalga“).

Dauguma savo vardu ir pavarde prisistatančių liudytojų nebuvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje, šių asmenų pirmiau teisme ar ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti aiškiai pažeidžiant BPK 276 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis: dauguma šių liudytojų nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo (BPK 276 straipsnio 1 dalis), teisiamojo posėdžio metu nebuvo pagarsinta, kokiems įrodymams patikrinti norima garsinti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 4 dalis), 2012 m. gegužės 31 d. vykusiame teisiamajame posėdyje kaltinamasis G.

J. pageidavo, kad byloje visi liudytojai bÅ«tų apklausti iÅ¡ naujo (BPK 276 straipsnio 5 dalis). Apygardos teismo nuosprendyje nėra motyvuotai atsakyta į Å¡iuos teisinius klausimus, t. y. nepaneigtos kilusios abejonės. Neatsakius į Å¡iuos klausimus, teismo iÅ¡vada pripažinti tam tikrus duomenis įrodymais pažeidžia BPK 20 straipsnio 2 dalį.2.5. Apeliantas atkreipia dėmesį į BPK 20 straipsnio 5 dalį, kurioje teigiama, jog teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teismo nuosprendyje nurodoma, jog apelianto veikÄ ir kaltę pagrindžia ne tik kaltinamojo J. B. parodymai, bet ir Å¡iuos parodymus vienu ar kitu aspektu pagrindžiantys kiti įrodymai, tarp kurių minimas asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotraukÄ . Ä®tariamasis S. S. atpažino G. J. kaip G. iÅ¡ (duomenys neskelbtini), kurį yra matęs pas J. B. namuose, taip pat (duomenys neskelbtini) mieste kartu su J. B.. IÅ¡ Å¡io S. S. atpažinimo teismas daro iÅ¡vadÄ , esÄ , „nustatyta aplinkybė paneigia G. J. parodymus, neva Å¡is S. S. nepažinojo ir nepažįsta, o kartu pagrindžia kaltinamojo J.

B. nurodytas aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad G. J. ir pats pažinojo S. S., tačiau juo nepasitikėjo, todėl J. B., kaip jis pats teigia, laikė „saugikliu“. Apeliantas atkreipia dėmesį į šiuos aspektus:

1) tuo laiku, kai „atpažino“ G. J. (2006 m. vasario 11 d.), S. S. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, tad pagrįstai kyla abejonių, ar atpažindamas G. J. ir duodamas parodymus S. S. dėl psichinės sveikatos būklės sugebėjo suvokti su juo atliekamų veiksmų prasmę ir reikšmę, teisingai įvertinti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis);

2) byloje esantys dokumentai ir J. B. patvirtino, kad 2005 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais jis (J. B.), melagingai prisistatydamas S. S. pusbroliu, ne kartÄ lankėsi pas jį, kai Å¡is buvo gydomas (duomenys neskelbtini), J. B. patvirtino ir tai, kad Å¡ie jo vizitai pas S. S. buvo suderinti su bylÄ tyrusiais pareigÅ«nais, vyko jiems tiesiogiai dalyvaujant, J. B. su S. S. kalbėjosi apie byloje tiriamų nusikalstamų veikų aplinkybes, o baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigÅ«nai fiksavo Å¡iuos pokalbius, tačiau Å¡ių pokalbių įrašų byloje nėra, tad negalima atmesti tikimybės, jog G.

J. „atpažino“ ir parodymus apie tariamÄ dalyvavimÄ pagrobiant I. Ž. Z. S. S. davė pasidavęs J. B. įtakai – poveikiui, įkalbinėjimams ir panaÅ¡iai, juolab kad apie J. B. poveikį ir įkalbinėjimus primygtinai duoti tam tikro turinio parodymus tvirtino liudytojai A. T. ir M. M.. Kartu apeliantas pažymi, kad S. S. „atpažinimas“ niekaip nesusijęs su H. G. S. nužudymu, prieÅ¡ingai, S. S. kategoriÅ¡kai neigia pats asmeniÅ¡kai dalyvavęs padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ ar kaip nors prie jos prisidėjęs, tad savo neigimu netiesiogiai neigia ir apelianto tariamÄ prisidėjimÄ prie Å¡ios nusikalstamos veikos.

Be to, tai, kad S. S. atpažino G. J. kaip G., kurį yra matęs su J. B. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), visiÅ¡kai nereiÅ¡kia, kad ir G. J. pažįsta ar pažinojo S. S., nes tai, kad kažkas yra matęs G. J. su kitu asmeniu ir žino jo vardÄ , visiÅ¡kai nereiÅ¡kia, kad ir jis pažįsta mačiusį asmenį, su juo bendrauja ar turi kokių nors reikalų. Taigi, vien tik G. J. „atpažinimu“ paremtas pirmiau cituotas teismo teiginys prieÅ¡tarauja logikos dėsniams ir gyvenimiÅ¡kai patirčiai.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismo vidinis įsitikinimas suvokiamas ne kaip savivalė, o kaip objektyviais dėsningumais, taigi, ir logikos dėsniais, paremti samprotavimai ir iÅ¡vados. Apeliantas taip pat pažymi, kad I. Ž. Z. buvo pagrobtas 1993 m. vasario 24 d., H. G. S. nužudytas prieÅ¡ mėnesį – 1993 m. sausio 22 d., tačiau S. S. 2006 m. vasario 11 d. apklausoje ir atpažindamas G. J. pagal nuotraukÄ nenurodė, kada jis matė G. J. pas J. B. namuose ir (duomenys neskelbtini) – iki H. G. S. nužudymo ar po jo.

Apibendrindamas apeliantas teigia, kad jo „atpažinimu“ iÅ¡ nuotraukos paremta apygardos teismo iÅ¡vada, kad jis (G. J.) pažinojo S. S., todėl, neigdamas tai, duoda neteisingus parodymus, o tÄ teigiantis J. B. – teisingus, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.6. Cituodamas teismo nuosprendžio motyvus, apeliantas nurodo, kad pagal objektyvius faktinius duomenis (neutralių liudytojų parodymus, apžiÅ«rų, specialisto ir eksperto iÅ¡vadas) nustatyto H.

G. S. nužudymo objektyvaus mechanizmo (nužudymo vieta, laikas, bÅ«das, priemonė) apygardos teismas padarė kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ apie J. B. parodymų, kuriais jis užpildo Å¡ias objektyvias faktines aplinkybes, teisingumÄ . Apelianto teigimu, pagal objektyvius duomenis nustatyta tai, kad 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme iÅ¡ nenustatyto 16-ojo kalibro medžioklinio Å¡autuvo buvo Å¡auta į H. G. S., iÅ¡lipantį iÅ¡ savo automobilio, Å¡auta į nugarÄ ir tuo padarytas sunkus, gyvybei pavojingas sveikatos sutrikdymas, nuo kurio H.

G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje. Å ios faktinės aplinkybės „užpildytos“ J. B. parodymais, kad 1993 metų pradžioje G. J. paprašė J. B. pasiÅ«lyti S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S.; 1993 metų sausio mėnesį tyrimo nenustatytÄ dienÄ G. J. susitiko su J. B. TelÅ¡ių miesto autobusų stoties teritorijoje ir parodė jam H. G. S. gyvenamÄ jÄ ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informacijÄ apie H. G. S. automobilį bei kitÄ informacijÄ , reikalingÄ Å¡iam asmeniui stebėti ir nužudyti; po H.

G. S. nužudymo G. J. perdavė J. B. atlygį už padarytÄ nužudymÄ â€“ 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J. B. perdavė nusikaltimÄ padariusiam S. S.. BPK 20 straipsnio 5 dalyje teismas įpareigojamas nuosprendyje aiÅ¡kiai ir tiksliai nurodyti ir sistemiÅ¡kai motyvuoti, kokie yra tie kiti byloje esantys įrodymai ir kaip jie patvirtina J. B. teiginius apie G. J. dalyvavimÄ organizuojant šį nusikaltimÄ , tačiau apygardos teismo nuosprendyje to nėra. Nekartodamas visų gynėjo baigiamojoje kalboje iÅ¡dėstytų J.

B. parodymų vertinimo aspektų, apeliantas nurodo šiuos, kaip jis pats mano, svarbesnius:

1) J. B. pats asmeniškai nežino jokios su H. G. S. nužudymu susijusios faktinės informacijos, o jo parodymai yra dirbtinai formuojami atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo institucijų norimas laikyti nustatytomis faktines aplinkybes, taip siekiant dirbtinai „užpildyti“ įrodinėjimo kitais įrodymais spragas;

2) nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad 2005 m. kovo 23 d. J. B., apklausiamas kaip įtariamasis dėl kitų nusikalstamų veikų, savo noru nurodė teisėsaugos institucijų neiÅ¡aiÅ¡kinto H. G. S. nužudymo aplinkybes, kurios jam buvo žinomos tik iÅ¡ darant šį nusikaltimÄ dalyvavusių asmenų (G. J. ir S. S.), nes nei 2005 m. kovo 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no atliekamos apklausos, nei 2005 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos metu J. B. nebuvo žinomos tariamo G. J. kerÅ¡to H. G. S. priežastys; apie G. J. norÄ nužudyti H. G. S. dėl jo parodymų Mažeikių rajono apylinkės teisme J. B. pirmÄ kartÄ konkrečiai pamini tik 2005 m. liepos 27 d., t. y. praėjus maždaug porai mėnesių, kai buvo apklausti liudytojai, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas, taip pat liudytojai P. G., B. M., S. M., A. B. ir kt.;

3) J. B. dėstomos H. G. S. nužudymo (įvykių eigos) chronologijos nepatvirtina nė vienas byloje apklaustas liudytojas, esantis daiktas ar dokumentas, J. B. tvirtinamas aplinkybes sugretinus su liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas ir suteikti Nr. 6-06, Nr. 16-05 ir Nr. 10-05, E. G., S. M., Z. P., A. A. J. ir J. B. parodymais, matyti, jog šie asmenys kalba apie iš esmės skirtingus įvykius ar faktines istorijas;

4) informacija, kuriÄ J. B. pateikia teismui, yra nesavarankiÅ¡ka informacija, o tariamai gauta iÅ¡ G. J. arba iÅ¡ S. S., tačiau apeliantas kategoriÅ¡kai neigia tiek J. B. tvirtinamos informacijos tikrumÄ ir teisingumÄ , tiek faktÄ , kad apskritai yra pateikęs tokiÄ informacijÄ J. B., S. S. taip pat nepateikia jokios informacijos ir nepatvirtina jokių J. B. parodymų ar nurodomų tariamų faktų, tad Å¡iuo aspektu J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas, nes jų tikrumo ir patikimumo neįmanoma patikrinti kitais BPK numatytais procesiniais veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis);

5) J. B. yra vienintelis asmuo, kuris tvirtina konkrečias su H. G. S. nužudymo organizavimu ir realizavimu susijusias faktines aplinkybes, tačiau jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nei tikrinti, nei patvirtinti: visi kiti byloje kaip liudytojai ar įtariamieji apklausti asmenys arba tiesiogiai neigia J. B. parodymus, arba nepatvirtina jo nurodomų tariamų faktų;

6) J. B. tariamai buvusias faktines aplinkybes ir asmenų elgesį šiomis aplinkybėmis apibūdina labai abstrakčiai, stengdamasis nenurodyti jokių detalių ar aspektų, kuriuos būtų galima patikrinti kitais duomenimis, tačiau tais atvejais, kai į užduodamus klausimus J. B. atsako konkrečiai, jo nurodomi faktai ar aplinkybės neretai prieštarauja net objektyviai egzistuojantiems, visuotinai žinomiems faktams;

7) tvirtindamas faktus, kuriais kaltinamas G. J., J. B. sÄ moningai apkalba, siekdamas atkerÅ¡yti už tai, kad 2003 metais G. J. kreipėsi į baudžiamojo persekiojimo institucijas ir apkaltino J. B. prievartavus iÅ¡ jo turtÄ , kita vertus, parodymų, kuriais dirbtinai kaltinamas G. J., davimas yra J. B. ir baudžiamojo persekiojimo institucijų derybų ir susitarimo dalis. Taigi apygardos teismo iÅ¡vada, esÄ , „objektyviai nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti ir kaltinamojo J. B. parodymais“, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.7. Nesutikdamas su apygardos teismo nustatytu motyvu norėti ar siekti H. G. S. mirties, apeliantas atkreipia dėmesį į Å¡iuos aspektus:

1) nuosprendyje minimų nukentėjusiosios E. G., liudytojų B. ir S. M., P. G., Z. P., A. B., A. A. J., J. B., V. A., V. V., H. K., asmenų Nr. 6-06, Nr. 16-05, Nr. 6-07, Nr. 10-05, Nr. 9-05, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai (tiek kiekvienas atskirai, tiek visi kartu) neatskleidžia jokių konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos motyvu ir pačia nusikalstama veika; jais tiesiog norima neigiamai apibūdinti G. J. kaip žmogų;

2) iÅ¡ esmės visa informacija, kuriÄ Å¡ie liudytojai pateikia teismui, yra nesavarankiÅ¡ka informacija: Å¡ių liudytojų parodymai grindžiami arba informacija, sužinota iÅ¡ kitų asmenų, kurie arba nepatvirtina, jog teikė tokiÄ informacijÄ Å¡ios informacijos skleidėjui, arba apskritai yra nežinomi, arba tiesiog subjektyviomis prielaidomis, spėjimais ar konkretaus faktinio turinio neturinčiais samprotavimais, tad Å¡ių liudytojų parodymų neįmanoma patikrinti bei įsitikinti jų tikrumu ir patikimumu;

3) šių liudytojų parodymai neretai įvairiais aspektais neigia vieni kitus;

4) tariamas motyvas kerÅ¡yti H. G. S. grindžiamas vien tik tendencingu objektyviai egzistuojančių faktų (G. J. iÅ¡ tiesų buvo nuteistas, o H. G. S. iÅ¡ tiesų liudijo Mažeikių rajono apylinkės teisme) interpretavimu bei subjektyviomis asmenų, kurie nebuvo tiesioginiai aptariamų įvykių dalyviai ar liudytojai, hipotetinėmis prielaidomis ir spėlionėmis. Apeliantas tvirtina, jog dėl to, kad buvo suimtas ir nuteistas, niekada nekaltino H. G. S., tiesiog buvo apmaudu ir skaudu, kad buvęs bičiulis stojo valstybinio kaltinimo pusėn. Apelianto vertinimu, pyktis nesuponuoja vienareikÅ¡mės iÅ¡vados, kad pykstantis žmogus iÅ¡ tiesų atliko kažkokius faktinius veiksmus, kuriais realizavo šį savo pyktį, vien pyktis ir subjektyvus noras kerÅ¡yti bei Å¡ias emocijas pavieÅ¡inančios kalbos nesukuria baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamosios atsakomybės pagrindÄ sudaro tik konkretÅ«s faktiniai veiksmai ir kaltė, kurie Å¡ioje byloje neįrodyti.

Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad teismo iÅ¡vada, jog jis turėjo motyvÄ nužudyti H. G. S., yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o teismo nuosprendis Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.8. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į Å¡iuos svarbesnius aspektus, susijusius su H. G. S. nužudymu ir apeliantui inkriminuotais veiksmais organizuojant šį nužudymÄ :

1) nuosprendis yra paremtas hipotetine prielaida, esÄ , tÄ , kÄ teismui nurodo J. B., pačiam J. B. sakė S. S., tačiau, be J. B. žodžių, baudžiamojoje byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kuris leistų daryti bent prielaidÄ , kad S. S. J. B. apskritai kÄ nors sakė, prieÅ¡ingai – baudžiamosios bylos medžiaga netiesiogiai pagrindžia realiÄ tikimybę, jog S. S. su J. B. apie H. G. S. nužudymÄ apskritai nekalbėjo: J. B. S. S. atžvilgiu atliko slaptus tyrimo veiksmus neatskleisdamas savo tapatybės, tačiau net Å¡ių pokalbių metu S. S. J. B. nepasakė nieko, kas susiję su H. G. S. nužudymu;

2) iÅ¡ H. G. S. nužudymo vietos apžiÅ«ros, jo kÅ«no, drabužių ir įvykio vietoje rastų daiktų apžiÅ«ros ir tyrimo galima konstatuoti tik objektyvius pasikėsinimo į šį asmenį faktus: H. G. S. buvo nužudytas vienu šūviu Å¡aunant į nugarÄ iÅ¡ lygiavamzdžio Å¡aunamojo ginklo, tačiau kas, iÅ¡ kokio ginklo, kokiu užtaisu, iÅ¡ kokio atstumo ir t. t. Å¡ovė į H. G. S., Å¡ie faktiniai duomenys neatskleidžia;

3) ginklas, iš kurio buvo šauta į H. G. S., t. y. 16-ojo kalibro lygiavamzdis medžioklinis šaunamasis ginklas, H. G. S. nužudymo vietoje nerastas ir neidentifikuotas;

4) ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti iš viso trys 16-ojo kalibro lygiavamzdžiai medžiokliniai šautuvai, kuriais vienodai tikėtinai arba vienodai netikėtinai galėjo būti šauta į H. G. S.;

5) išskyrus J. B., kuris pats nebuvo įvykio vietoje, parodymus, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad ginklas, iš kurio buvo šauta į H. G. S., buvo nupjautavamzdis. Vadinasi, teismo teiginiai, kad į H. G. S. buvo šauta iš kažkokio S. S. turėto ginklo, taip pat, kad tas ginklas – tai medžioklinis šautuvas nupjautu vamzdžiu, yra jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis neparemta prielaida, spėjimas. Apelianto vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, galinčių susieti H.

G. S. nužudymo vietÄ ir patį nužudymÄ su konkrečiu į H. G. S. Å¡ovusiu asmeniu. Taigi teismo iÅ¡vada, kad esÄ , „nėra pagrindo abejoti kaltinamojo J. B. parodymais ir dėl S. S. vaidmens“, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.9. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į apygardos teismo argumentavimÄ , kai reikÅ¡mingos iÅ¡vados daromos ne iÅ¡ to, kÄ liudytojas pasakė, o iÅ¡ to, ko jis nepasakė (visiÅ¡kai nekreipiant dėmesio į tai, ar liudytojas apskritai buvo to paklaustas).

Pavyzdžiui, teismas netiki teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų R. K., D. N. ir V. G. parodymais, nes juos neigia „B. J. sutuoktinės B. parodymai, užfiksuoti 1995 m. lapkričio 15 d. liudytojos apklausos protokole“, „faktinės aplinkybės, nustatytos Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. priimtais ir įsiteisėjusiais nuosprendžiais“ bei „kaip liudytojas apklaustas V. V.“, tačiau įvertinus šiuos šaltinius matyti, kad B. J. 1995 m. lapkričio 15 d. liudytojo apklausos protokole tiesiogiai nepaminėjo, kas nužudė H.

G. S., nors tame pačiame protokolo lape užfiksuoti jos žodžiai, kad B. J. atvežė R. J. medžioklinį Å¡autuvÄ ; nuosprendyje nėra atskleistos Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių (priimtų nežinia kokiose bylose) jokios aplinkybės, kurios bÅ«tų reikÅ¡mingos teismo daromoms iÅ¡vadoms; V. V. taip pat nenurodo, kad į H. G. S. Å¡ovė R. J. B. J. praÅ¡ymu (užsakymu), tačiau iÅ¡ nuosprendyje (p.

37) atskleistų V. V. parodymų matyti, kad B. J. buvo davęs E. automatÄ â€žKalaÅ¡nikov“, kad Å¡is nuÅ¡autų R. J.. Kitas pavyzdys: teismas netiki liudytojų L. ir G. P. parodymais, kad dienos, kuriÄ buvo nužudytas H. G. S., rytÄ G. P. H. G. S. paskolino 80 000,00–90 000,00 Lt, nes šį faktÄ paneigė H. G. S. sÅ«nus, kuriam tuo metu buvo 10 metų ir kuris remiasi tuo, „kÄ jam sakė motina“. Apelianto vertinimu, apygardos teismo abejonės dėl teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų R.

K., D. N., V. G. bei L. ir G. P. parodymų tikrumo ir patikimumo yra paremtos „argumentais“, prieštaraujančiais BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems fundamentaliems įrodymų vertinimo principams, o nuosprendis šiuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.2.10. Apibendrindamas apeliantas teigia, jog nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taigi dėl jo negali būti diskutuojamas baudžiamosios atsakomybės ar apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas.3.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 25 d. apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ priėmė nuosprendį, kuriuo be jame konstatuotų kitų aplinkybių, panaikino nuosprendžio dalį, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.4.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal paduotus kasacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieÅ¡ G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , ir Å¡i bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinta ir Å¡iÄ bylos dalį perdavė iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

KitÄ apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko galioti nepakeistÄ . 4.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje konstatavo, kad iÅ¡ apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio ne visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinama, tačiau pats sprendimas nespręsti asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimo formaliai atitiko tuo metu susiformavusiÄ teismų praktikÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-343/2013, 2K-10/2014 ir kt.).

Kita vertus, byloje buvo kilęs (ir sprendžiamas) klausimas dėl baudžiamosios bylos dalies, susijusios su G. J., iÅ¡skyrimo į atskirÄ ir proceso joje sustabdymo iki tol, kol Konstitucinis Teismas įvertins su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi susijusio teisinio reglamentavimo konstitucingumÄ . Be to, Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieÅ¡tarauja BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesÄ pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylÄ nagrinėti, bet teismui neiÅ¡sprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir nutraukiant bylÄ , apeliacinės instancijos teismui neiÅ¡sprendus, ar iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dėl nusikalstamos veikos.

Po Å¡io Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi bÅ«ti užtikrinama, kad Å¡io straipsnio nuostatos bÅ«tų taikomos tik bylÄ iÅ¡nagrinėjus iÅ¡ esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ , t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , o iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dėl nusikalstamos veikos.

Taigi, po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi bÅ«ti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki Å¡iuo nutarimu pripažįstant minėtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas Å¡iuo klausimu prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai.4.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti bylÄ G.

J. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimtas neatsakius į dalį apeliacinio skundo argumentų, o bÅ«tent į tuos, kurie susiję su praÅ¡ymu priimti dėl G. J. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Apeliaciniame skunde buvo nurodomi argumentai, kuriais buvo ginčijamos apelianto bet kokios sÄ sajos su nusikalstama veika, teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiÅ¡kai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo iÅ¡vadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais pagrįstas nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismas tokių apelianto argumentų iš esmės nenagrinėjo. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad:

1) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo iÅ¡spręstas baudžiamojo proceso nutraukimo prieÅ¡ apeliantÄ suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o ne apelianto kaltės ar nekaltumo padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ klausimas;

2) nagrinėjamoje byloje G. J. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimÄ , organizavo H. G. S. nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų; iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iÅ¡nagrinėjo su Å¡iuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstė įrodymus, reikÅ¡mingus faktinių bylos aplinkybių nustatymui, ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ baudžiamÄ jį procesÄ apeliantui nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Tokiu bÅ«du, dėl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu nustatant faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik pasisakymu, kad surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu plenarinės sesijos iÅ¡aiÅ¡kinimu, po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusiÄ situacijÄ vertintino kaip reiÅ¡kiančiÄ , kad byla apeliacinės instancijos teisme iÅ¡nagrinėta neiÅ¡samiai ir dėl to padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurį konstatavus bylos dalį, susijusiÄ su G.

J., grÄ Å¾ino nagrinėti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka.

5. Teismo posėdyje nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta G. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

6. Apelianto G. J. skundas atmetamas.

7. Asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. G. J., kaltinimai byloje buvo pareikÅ¡ti pagrįstai.7.1. Tokias iÅ¡vadas apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro iÅ¡nagrinėjusi 2014 m. sausio 9 d.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumÄ bei teisėtumÄ ir dėl Å¡io nuosprendžio pateikto 2014 m. sausio 20 d. G. J. apeliacinio skundo argumentus.7.2. Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigÄ , reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpcijÄ ir asmens teisę į tinkamÄ teismo procesÄ .

Ä®statymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimÄ , sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė, bÅ«tų iÅ¡spręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu bÅ«tų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamÄ veikÄ , kaltinimas bÅ«tų panaikintas. AiÅ¡kindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi bÅ«ti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ .

BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi bÅ«ti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali bÅ«ti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , turi bÅ«ti priimamas iÅ¡teisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas). 7.3.

Taigi Konstitucinis Teismas Å¡iuo nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieÅ¡tarauja BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesÄ pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylÄ nagrinėti, bet teismui neiÅ¡sprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir nutraukiant bylÄ , apeliacinės instancijos teismui neiÅ¡sprendus, ar iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dėl nusikalstamos veikos.7.4.

Po Å¡io Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 iÅ¡aiÅ¡kino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galiÄ ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigÅ«nams ir piliečiams.

Neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi bÅ«ti užtikrinama, kad Å¡io straipsnio nuostatos bÅ«tų taikomos tik bylÄ iÅ¡nagrinėjus iÅ¡ esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ , t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , o iÅ¡teisintasis pagrįstai iÅ¡teisintas dėl nusikalstamos veikos.

Po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi bÅ«ti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki Å¡iuo nutarimu pripažįstant minėtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas Å¡iuo klausimu prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai. Plenarinės sesijos nagrinėtoje kasacinėje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti iÅ¡teisinamÄ jį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti bylÄ suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui buvo priimta neiÅ¡sprendus, ar iÅ¡teisintoji pagrįstai iÅ¡teisinta dėl nusikalstamos veikos.

Po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusi situacija plenarinės sesijos įvertinta kaip reiÅ¡kianti, kad byla apeliacinės instancijos teisme iÅ¡nagrinėta neiÅ¡samiai ir dėl to padarytas esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurio iÅ¡taisyti kasacinės instancijos teisme nėra galimybės, todėl byla grÄ Å¾inta nagrinėti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka. 7.5. Kaip konstatuota 2017 m. sausio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, nagrinėjamoje byloje skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti bylÄ G.

J. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimtas neatsakius į dalį apeliacinio skundo argumentų, o bÅ«tent į tuos, kurie susiję su praÅ¡ymu priimti dėl G. J. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Apeliaciniame skunde buvo nurodomi argumentai, kuriais buvo ginčijamos apelianto bet kokios sÄ sajos su nusikalstama veika, teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiÅ¡kai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo iÅ¡vadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais pagrįstas nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismas tokių apelianto argumentų iš esmės nenagrinėjo. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad:

1) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo iÅ¡spręstas baudžiamojo proceso nutraukimo prieÅ¡ apeliantÄ suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o ne apelianto kaltės ar nekaltumo padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ klausimas;

2) nagrinėjamoje byloje G. J. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimÄ , organizavo H. G. S. nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų; iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iÅ¡nagrinėjo su Å¡iuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstė įrodymus, reikÅ¡mingus faktinių bylos aplinkybių nustatymui, ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ baudžiamÄ jį procesÄ apeliantui nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Taigi dėl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu nustatant faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik pasisakymu, kad surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Remiantis pirmiau nurodytu plenarinės sesijos iÅ¡aiÅ¡kinimu, po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė iÅ¡vadÄ , kad susidariusi situacija vertintina kaip reiÅ¡kianti, kad byla apeliacinės instancijos teisme iÅ¡nagrinėta neiÅ¡samiai ir dėl to padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurį konstatavus bylos dalis, susijusi su G.

J., grÄ Å¾intina nagrinėti iÅ¡ naujo apeliacine tvarka. 7.6. Tokiu bÅ«du iÅ¡ naujo nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teisėjų kolegija nagrinėja ir atsako į 2014 m. sausio 20 d. G. J. apeliacinio skundo argumentus. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad G. J. atžvilgiu baudžiamasis procesas turėjo bÅ«ti nutrauktas ne nuosprendžiu, o nutartimi.

8. G. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliaciniame skunde nurodoma į BPK 254 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymÄ , pažymint, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose nurodytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Tokiu bÅ«du, iÅ¡ esmės tvirtinama, kad baudžiamoji byla G. J. nutraukta priimant netinkamÄ procesinį sprendimÄ , t. y. nuosprendį, o ne nutartį, nors formaliai jis net nebuvo įvardintas kaltu ir nuteistas.

Teisėjų kolegija, tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.8.1. Pagal BPK 303 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali bÅ«ti arba apkaltinamasis, arba iÅ¡teisinamasis. Taip pat nuosprendžiu gali bÅ«ti nutraukta baudžiamoji byla, jeigu teisiamajame posėdyje nustatomi Baudžiamajame kodekse numatyti pagrindai atleisti kaltinamÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Tačiau atskiros nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nėra.

IÅ¡ esmės, baudžiamosios bylos nutraukimÄ , kai bylos nagrinėjimo teisme metu nustatomos Å¡io Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, reglamentuoja BPK 254 straipsnio 4 dalis. Tokiu atveju, kaip pagrįstai skunde nurodo apeliantas, byla nutraukiama teismo nutartimi. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ (BPK 235 straipsnis, 254 straipsnio 4 dalis) skundžiama BPK 318 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties, taip pat priima nutartį (BPK 326 straipsnio 5 dalis).

Visgi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei dėl dalies klausimų priimamas nuosprendis, bylos nutraukimas gali bÅ«ti iÅ¡sprendžiamas tame pačiame nuosprendyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali bÅ«ti pripažįstamas kaltu ir už tai paskiriama bausmė, o dėl kitų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitiktį baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, o tada priimti atitinkamÄ procesinį sprendimÄ , t. y. dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkÄ pripažinti kaltu pagal atitinkamÄ BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmę, o dėl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamÄ jį procesÄ nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-693/2015, 2K-253-303/2015).

Tokiu bÅ«du, esant pirmiau iÅ¡dėstytam, darytina iÅ¡vada, kad net ir suėjus senaties terminams, baudžiamosios bylos nutraukimas galimas ir teismo nuosprendžiu, kaip Å¡iuo atveju, o ne vien tik nutartimi. Be to, BPK 330 straipsnio norma, taip pat nustatyta, jog jeigu byloje, kurioje buvo iÅ¡nagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundÄ , panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylÄ , pakeisti nuosprendį arba priimti naujÄ nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje.

Pažymėtina, kad minėtas straipsnis yra bendra norma, kurios nuostatomis reikia vadovautis visais atvejais, kai atskirais klausimais apeliacinės instancijos teismas nustato pagrindus toje pačioje byloje priimti skirtingose BPK 326 straipsnio dalyse numatytus procesinius sprendimus. Galimybė teismui toje pačioje byloje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjus bylÄ dėl vieno procesinio dokumento teismo posėdyje vienu metu priimti du procesinius dokumentus BPK nenumatyta.8.2. Å ioje byloje nustatyta, kad kaltinimas buvo pareikÅ¡tas ne tik G.

J., bet ir kitiems asmenims, tarp jų ir J. B.. Tiek G. J., tiek J. B. pareikÅ¡tas kaltinimas tarpusavyje buvo susiję. J. B., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, o baudžiamosios bylos dalis dėl G. J. pareikÅ¡to kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu nuosprendžiu buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, pažymi, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas viename procesiniame dokumente (nuosprendyje) išdėstė atitinkamai skirtingų sprendimų (apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties) turinio elementus, esant pirmiau aptartoms normoms, nėra laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir dėl to apelianto G. J. teisės nebuvo pažeistos. Be to, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas, esant šiai situacijai, iš esmės yra aiškinamas taip, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nedelsiant baudžiamasis procesas nutraukiamas tik tuo atveju, jei procesas nutraukiamas visų asmenų, įtariamų ar kaltinamų dėl tos pačios nusikalstamos veikos padarymo, atžvilgiu.

Jeigu vienų asmenų (įtariamųjų, kaltinamųjų) atžvilgiu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, o kitų – ne, baudžiamasis procesas turi būti tęsiamas ir visi klausimai, tame tarpe ir dėl senaties taikymo, turi būti išsprendžiami baigiamajame teismo dokumente (nuosprendyje, nutartyje). Taigi, darytina išvada, kad proceso nutraukimas dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino ne nutartimi, o nuosprendžiu, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK 254 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

Kartu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog aptariamu aspektu, paties G. J. pozicija, t. y. nepaisant to, kad baudžiamosios bylos nutraukimas jo atžvilgiu buvo iÅ¡spręstas nuosprendžiu, yra prieÅ¡taringa jo buvusiai pozicijai ankstesnio bylos proceso metu. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartimi, baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau G. J. ir jo gynėjui apskundus Å¡iÄ nutartį, iÅ¡ esmės motyvuojant tuo, jog Å¡iuo atveju nutraukus bylÄ , G. J. yra nepagrįstai eliminuojamas iÅ¡ proceso, jog tokiu bÅ«du yra atimama net hipotetinė galimybė pasiekti iÅ¡teisinimÄ ir visiÅ¡kÄ reabilitacijÄ , aukÅ¡tesnės instancijos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi, teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartis panaikinta, ir baudžiamoji byla G.

J. atžvilgiu grÄ Å¾inta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, pažymint, kad pagal Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes, bylÄ bÅ«tina nagrinėti iki galo ir baigiamajame pirmosios instancijos sprendime padaryti galutines iÅ¡vadas, tarp jų ir dėl senaties taikymo G. J. atžvilgiu (t. 124, b. l. 41-44, 64, 70-74, 199-203). Tokiu bÅ«du, kaip jau minėta, matyti, kad apeliaciniame skunde nurodydamas argumentus dėl netinkamo procesinio sprendimo priėmimo, G. J. iÅ¡ esmės dėsto prieÅ¡ingÄ savo pozicijÄ buvusiai, t. y., jog bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, teismas negalėjo priimti nuosprendžio, kai tuo tarpu pats, bylos proceso metu, teismui priėmus nutartį, kuria jo atžvilgiu bylÄ nutarta nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, su ja nesutiko ir skundė aukÅ¡tesnės instancijos teismui.

Dėl argumentų, kad baudžiamoji byla turi būti perduota prokurorui esminiams kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Å¡ioje byloje G. J. suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų ir tai turėjo reikÅ¡mės bylÄ iÅ¡nagrinėti sÄ Å¾iningai ir teisingai, dėl to apygardos teismo skundžiamas nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas, o byla kaltinamojo akto trÅ«kumams paÅ¡alinti turi bÅ«ti perduota prokurorui. Kartu akcentuojama, kad apie kaltinamojo akto trÅ«kumus buvo nurodoma ir apelianto gynėjo apygardos teismui teiktuose 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. praÅ¡ymuose, taip pat baigiamojoje kalboje.9.1.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog asmens teisės į gynybÄ baudžiamajame procese įgyvendinimas iÅ¡ tiesų yra tiesiogiai susijęs su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinimas (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir teise pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Asmeniui pateikiamo kaltinimo faktinis (nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės) ir teisinis (tos veikos kvalifikavimas) pagrindas iÅ¡dėstomas kaltinamajame akte, nuo kurio įteikimo, pabaigus ikiteisminį tyrimÄ , kaltinamajam momento yra laikoma, kad jis žino kaltinimo pobÅ«dį bei pagrindÄ ir gali atitinkama apimtimi pasirengti gynybai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-88-942/2016 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu suraÅ¡omas iÅ¡ esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylÄ teisme, pirmosios instancijos teismas jÄ perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylÄ prokurorui.

Remiantis teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytÄ sprendimÄ gali priimti esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo suraÅ¡ytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iÅ¡ esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, Å¡io pažeidimo negalima iÅ¡taisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-146/2012, 2K-480/2012, 2K-556/2012, 2K-222/2013, 2K-415-677/2016). BPK 219 straipsnio 3 punktas ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyta: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«dai, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos Å¡ioje normoje iÅ¡vardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad iÅ¡ nusikalstamos veikos apraÅ¡ymo turi bÅ«ti aiÅ¡kios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iÅ¡ kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ . Nusikalstama veika turi bÅ«ti apraÅ¡yta iÅ¡samiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikÅ¡mingos Å¡ios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iÅ¡dėstymÄ lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi bÅ«ti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra bÅ«tini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamÄ jį įstatymÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012).

Kartu pažymėtina ir tai, kad ne bet koks kaltinamojo akto trÅ«kumas yra pagrindas grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui. Teisę grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris, kaip jau minėta, trukdo nagrinėti bylÄ teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, Nr. 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012). 9.2. Å ioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad G. J. kaltinimas buvo pareikÅ¡tas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 1961 m.

BK 214 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551, įsigaliojusio 1995 m. sausio 1 d. redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktÄ (dvi veikos). Taip pat tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamasis procesas kaltinamojo G. J. atžvilgiu dėl:

1) V. N. didelės vertės turto prievartavimo, neteisėtai atimant I. Ž. Z. laisvę 1993 metų vasario – 1993 m. vasario 25 d. laikotarpiu;

2) V. N. didelės vertės turto įgijimo apgaule 1992 m. liepos 2 d. – 1994 m. lapkričio 22 d. laikotarpiu;

3) savavaldžiavimo J. M. atžvilgiu, padaryto 1997 m. rugsėjo 5 d.;

4) pasikėsinimo organizuoti tyčinį sunkų E. B. sveikatos sutrikdymÄ dėl jo tarnybos pareigų vykdymo veikiant organizuota grupe, padaryto 2000 metų pabaigos – 2000 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu; bei 5) pasikėsinimo organizuoti tyčinį sunkų E. B. sveikatos sutrikdymÄ dėl jo tarnybos pareigų vykdymo veikiant organizuota grupe, padaryto laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 7 d. iki 2001 m. sausio 8 d., nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiojo V. N. pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys dėl turtinės žalos atlyginimo V.

N. didelės vertės turto įgijimo apgaule, paliktas nenagrinėtu (t. 120, b. l. 18-27). Tokiu bÅ«du, įvertinus tai, kad apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis įsiteisėjusi, taip pat tai, jog pateiktose G. J. gynėjo praÅ¡ymuose – 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. – dėl kaltinamojo akto grÄ Å¾inimo prokurorui (t. 115, b. l. 134-166; t. 119, b. l. 147-179) buvo pasisakoma ir dėl dalies kaltinimų, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo nutrauktas (baigtas), dar iki tol, kol buvo priimtas galutinis procesinis sprendimas byloje, dėl to, kaltinamojo akto turinio vertinimas (tikrinimas) pagal pirmiau minėtas nusikalstamas veikas procesiÅ¡kai nėra galimas.

Vienok, kaip matyti, baudžiamosios bylos nagrinėjimas G. J. atžvilgiu, pirmosios instancijos teisme, buvo tęsiamas pagal jam pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ dėl veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Å¡iuo atveju G. J. buvo pareikÅ¡tas kaltinimas dėl 1993 m. sausio pradžios – 1993 m. sausio 22 d. laikotarpiu padaryto nusikaltimo.

Tokiu bÅ«du, praėjus daugiau nei dvideÅ¡imt metų ir nenustačius jokių kliūčių dėl kurių nebÅ«tų galima taikyti Å¡iai veikai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį (per baudžiamojo įstatymo nustatytÄ laikÄ nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo nesislėpė, nepadarė naujos, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintos įrodyta, nusikalstamos veikos) 2013 m. sausio 22 d. suėjo G. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, kas buvo konstatuota ir apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu. 9.3.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas negali bÅ«ti pradedamas, o pradėtas turi bÅ«ti nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje, kaltinamojo akto grÄ Å¾inimas prokurorui trÅ«kumams paÅ¡alinti, ne tik bÅ«tų baudžiamojo proceso tÄ sa, bet taip pat ir pažeistų BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytos normos reikalavimus. Visgi, Å¡iuo atveju, teisėjų kolegija įvertinusi G. J. suformuluoto kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) turinį, sprendžia, kad pagrindo išvadai, jog jis neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nėra. Jokių esminių trūkumų nenustatyta. Kaip matyti, be kitų reikšmingų duomenų, pareikštame kaltinime A. J. buvo nurodytas ir nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taigi, kaltinime buvo aiškiai nurodyta kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė G.

J. veika, tuo tarpu ginčai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, iÅ¡ esmės tokiu bÅ«du bandant įrodyti, jog dėl to neįmanoma suprasti kaltinimo esmės, nėra pagrindas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimams konstatuoti, bei juo labiau pagrindas, dėl ko kaltinamasis aktas turi bÅ«ti perduotas prokurorui trÅ«kumams paÅ¡alinti. Darytina iÅ¡vada, kad G. J. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ (atitinkamai iÅ¡dėstytÄ ir nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje) vertinti kaip neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų, pagrindo nėra.

Taipogi nėra pagrindo išvadai, kad kaltinimas buvo nekonkretus ir nesuprantamas apeliantui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos 2009 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio protokolo (fiksuotų paties G. J. pasisakymų, parodymų) jame aiškiai užfiksuota, kad po kaltinamojo akto paskelbimo, G. J. pareiškė suprantantis kuo yra kaltinamas ir kaltu neprisipažino, parodymus duoti sutiko (t. 116, b. l. 87). Vėliau, 2011 m. gegužės 16 d. vykusio posėdžio metu, G. J. nurodė, kad jo pozicija ir parodymai, kuriuos davė, nėra pasikeitę (t. 119, b. l. 11).

Apie tai, kad nesupranta kaltinimo, apeliantas iÅ¡ esmės nurodė tik 2012 m. gegužės 31 d. vykusio posėdžio metu (t. 127, b. l. 36). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklaustas apygardos teisme, gindamasis nuo jam pareikÅ¡to kaltinimo, G. J. davė pakankamai iÅ¡samius parodymus. Å iuos savo parodymus jis palaikė ir apeliacinės instancijos teisme, o atlikus įrodymų tyrimÄ , liko prie tos pačios pozicijos, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nenurodydamas jokių naujų aplinkybių (t. 134, b. l. 91).

Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareikÅ¡tas kaltinimas G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) buvo jam suprantamas. Tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme paduodant apeliacinį skundÄ ir teikiant paaiÅ¡kinimus, nesuvaržant teisės į gynybÄ , G. J. gebėjo kartu su gynėju ne tik tinkamai pasiruoÅ¡ti Å¡ios bylos procesui, bet ir gintis nuo jam įkaltintos veikos.

Darytina iÅ¡vada, kad vien tai, jog tiek G. J., tiek jo gynėjas teikė praÅ¡ymus dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui kaltinamojo akto trÅ«kumams paÅ¡alinti, nėra ta aplinkybė, kurios pagrindu bÅ«tų galima konstatuoti apie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimus. Taigi, pagrindo tenkinti praÅ¡ymÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams nagrinėjamu atveju nėra. 9.4. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog praÅ¡ymai grÄ Å¾inti bylÄ minėtu pagrindu (BPK 219 straipsnis) prokurorui buvo pateikti ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (tai patvirtinta bylos medžiaga – kaltinamojo akto trÅ«kumai, jo grÄ Å¾inimas prokurorui buvo akcentuoti apelianto gynėjo 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. teismui pateiktuose praÅ¡ymuose bei baigiamojoje kalboje), tačiau teismo protokolinėmis nutartimis, tokie praÅ¡ymai neargumentuotai atmesti apie tai teismo nuosprendyje iÅ¡ viso neužsimenant.

Pasisakydama dėl Å¡io skundo argumento, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , teismas dėl nagrinėjimo teisme dalyvių pareikÅ¡tų praÅ¡ymų priima motyvuotÄ nutartį. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad Å¡io reikalavimo pirmosios instancijos teismas nepažeidė. IÅ¡ apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagrindo grÄ Å¾inti bylos prokurorui nėra, iÅ¡ esmės nurodant, kad kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, t. y. suraÅ¡ytas pakankamai iÅ¡samiai, jame nurodytos visos baudžiamajai bylai teisingai iÅ¡nagrinėti reikÅ¡mingos aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys, kartu pažymint ne tik apie BPK 256 straipsnio nuostatų taikymo galimybę (veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikacijos pakeitimo teisme), bet ir gynėjo bei jo ginamojo pozicijos pasikeitimÄ (t. 119, b. l. 10; t. 127, b. l. 38-39; t. 116, b. l. 87).

Nors, pasak apelianto, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo plačiai motyvuojamas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus pirmiau iÅ¡dėstytÄ (apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kaltinamasis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus), apygardos teismas nurodė pakankamus motyvus, kodėl tokie pareikÅ¡ti praÅ¡ymai atmetami. Teismui iÅ¡sprendus minėtus praÅ¡ymus protokolinėmis nutartimis, BPK nuostatos dėl nutarties formos nebuvo pažeistos, kadangi baudžiamojo proceso įstatyme iÅ¡ esmės įtvirtintas teismo savarankiÅ¡kumas pačiam nuspręsti, ar jo priimama nutartis turi bÅ«ti suraÅ¡yta kaip atskiras dokumentas, ar įraÅ¡yta į teisiamojo posėdžio protokolÄ (BPK 253 straipsnio 2 dalis), kas Å¡iuo atveju ir buvo padaryta.

Dėl argumentų, kad apelianto G. J. atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis.

10. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti įrodymai apraÅ¡yti akivaizdžiai Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su Å¡iais argumentais nesutinka.11. Visų pirma pažymėtina, kad apraÅ¡ant apygardos teismo nuosprendyje 3-Ä jį epizodÄ , t. y. H. G. S. nužudymo dėl savanaudiÅ¡kų paskatų epizodÄ , teismas analizuoja ir vertina byloje surinktus įrodymus J. B. kaltės įrodytumo plotmėje.

Pasisakydamas dėl J. B. kaltės, teismas neiÅ¡vengiamai aptaria ir G. J. vaidmenį Å¡io nusikaltimo padaryme, tačiau jo kaltės klausimo nesprendžia. Tokiu bÅ«du, apygardos teismo motyvai dėl nuosprendžio 3-ojo epizodo atitinka Å¡iuo metu suformuotÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ .11.1. Taip pat pažymėtina, kad kadangi kaltinimas dėl Å¡io nusikaltimo padarymo buvo pareikÅ¡tas ir G. J., teismo vertinami įrodymai Å¡iame epizode susiję tiek su J. B., tiek su G. J. atliktais veiksmais.

Sutiktina, kad įgyvendinant jau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 suformuluotus reikalavimus teismams, kad nagrinėjant bylÄ ir nustačius, jog dėl nagrinėjamos byloje nusikalstamos veikos yra suėję senaties terminai, negalima paneigti konstitucinėje jurisprudencijoje, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų iÅ¡ nekaltumo prezumpcijos principo kylančių reikalavimų sprendimams, kuriais asmuo nepripažįstamas kaltu, baigiamajame teismo akte neturi bÅ«ti formuluočių, bÅ«dingų apkaltinamajam nuosprendžiui ir nusikalstamos veikos turi bÅ«ti apraÅ¡ytos neperžengiant įtarimo (kaltinimo) bÅ«senos, tačiau Å¡iuo atveju taip pat pažymėtina, kad Å¡ioje byloje tokių reikalavimų laikymasis turi bÅ«ti derinamas su reikalavimu iÅ¡samiai atsakyti į apelianto apeliacinio skundo argumentus.

Tuo tarpu atsakant į G. J. apeliacinio skundo argumentus, o bÅ«tent į tuos, kurie susiję su praÅ¡ymu priimti jo atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija privalo aptarti bylos įrodymus bei pateikti jų vertinimÄ , kas gali suponuoti iÅ¡ esmės kaltinamų asmenį teiginių, formuluočių, kuriuos byloje yra iÅ¡sakę pvz. kaltinimo liudytojai, apraÅ¡ymÄ . Tačiau vėlgi pabrėžtina, kad tokia byloje surinktų įrodymų (tiek kaltinimo, tiek gynybos) analizė daroma tik sprendžiant klausimÄ dėl byloje pareikÅ¡tų kaltinimų pagrįstumo ir ne daugiau.11.2.

Taigi, toliau nutartyje, teismas pateikia iÅ¡samius atsakymus į argumentus, kurie buvo pateikti 2014 m. sausio 20 d. G. J. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio.12. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su skunde daroma iÅ¡vada, jog apygardos teismo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje apraÅ¡yta (užfiksuota) tik ta teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymų dalis, kuri leidžia teismui apeliantÄ apkaltinti ir visiÅ¡kai nepaminėta ta įrodomosios informacijos dalis, kuri neigia teismo iÅ¡vadas, leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais yra paremtas nuosprendis.

13. Apeliantas skunde nurodo, jog įrodymai (liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 6-07, liudytojų P. G., E. G., A. B., A. A. J., J. B. parodymai) nuosprendyje aprašyti akivaizdžiai šališkai ir tendencingai.13.1. Su tokiomis apelianto išvadomis nėra pagrindo sutikti. Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu dalyje dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 6-07, parodymų, matyti, jog apeliaciniame skunde pateikiami tik šio liudytojų parodymų fragmentai, ir būtent tie, kurie naudingi, palankūs apeliantui.

Tuo tarpu analizuojant šio liudytojo parodymus visumoje (t. 116, b. l. 164-165), akivaizdu, jog priešingai nei nurodo apeliantas, šie parodymai apygardos teismo nuosprendyje (t. 128, b. l. 40-41) išdėstyti tinkamai bei atitinka aplinkybes, nurodytas šio liudytojo, kai jis buvo apklausiamas teisme. 13.2. Nesutiktina ir su liudytojo P. Z. G. apeliaciniame skunde pateiktų parodymų, o tiksliau jų fragmentų, vertinimu. Vėl gi, analizuojant šio liudytojo parodymus pilnai ir išsamiai, matyti, jog liudytoju apklaustas P. Z.

G. aiÅ¡kiai nurodė, jog G. J. siÅ«lė atkerÅ¡yti S. duodant su montiruote per galvÄ , tačiau jis atsisakė tai padaryti. IÅ¡ Å¡io liudytojo parodymų taip pat matyti, kad, kai liudytojas paklausė, o kas bus jei sudavus užmuÅ¡ S., G. J. atsakė – nieko tokio. Jis taip pat parodė, kad jį (liudytojÄ ) nuvežė, parodė, kur S. gyvena (t. 127, b. l. 107-111). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ir įvertinusi Å¡io liudytojo parodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡io asmens parodymai apygardos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti tinkamai, atitinka tai, kas užfiksuota teismo posėdžio protokole, tuo tarpu apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti tik keli Å¡io liudytojo nurodytų aplinkybių fragmentai.

Toks parodymų pateikimas ir jų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas.13.3. Dėl E. G. (buvusios S.) parodymų analizės apeliaciniame skunde taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai turi bÅ«ti vertinami visumoje. Teisiamojoje posėdžio protokole apklausiant Å¡iÄ nukentėjusiÄ jÄ užfiksuota, kad jos vyro santykiai su G. J. buvo tokie, kokius ji apibÅ«dino ikiteisminio tyrimo metu. Po užpuolimo su vyru kalbėjo, jis pasakė „vis dėlto Å¡ovė“, dar sakė, kad du asmenys su kepurėmis, todėl jų neatpažino, nesimatė veidų.

Kai tuo metu davė parodymus, viskas buvo „gyva“. Kalbos buvo, kad nusikaltimÄ padarė G. J.. Prisimena, kad G. P. jos vyrui sakė: „H., reikia kažkÄ daryti, arba tu jį, arba jis tave“, tačiau jos vyras buvo taikus žmogus, jis nieko nedarė. Kaip parodė nukentėjusioji, dabar ji yra profesionalė, (duomenys neskelbtini), todėl teigti, kad tai padarė G. J., negalėtų, tačiau daugiau niekas jos vyrui negrasino. Buvo vienas ar du laiÅ¡kai, gauti nuo G. J.. Jai asmeniÅ¡kai nebuvo grasinama, tačiau, kad buvo grasinama jos velioniui vyrui, sakė G.

P. ir pats vyras. IÅ¡ G. J. buvo gautas mažiausiai vienas laiÅ¡kas, jis buvo gautas iÅ¡ kalėjimo. Suprato, kad po teismo jis buvo ant jų (jos ir vyro) piktas, tačiau laiÅ¡ke to pykčio nejuto, nerimÄ sukėlė tik pasakymas „tavo vaikas laksto, o gali bÅ«ti ir kitaip“. Negali patvirtinti, kad tai padarė G. J., bet dėl to posakio „kuris kurį pirmiau“ reikėtų klausti G. P.. 2005 m. gegužės 25 d. apklausoje nurodė, kad H. S. tiesiogiai nesakydavo, jog jam grasina G. J., tačiau omeny buvo turimas bÅ«tent jis.

Ta tema, po tų įvykių G. J. pavardė nebuvo minima, tai buvo „tabu“ jų Å¡eimoje. Vyras niekada nebuvo sakęs, kad jam tiesiogiai grasina, kerÅ¡ija ar jį gÄ sdina G. J.. Jos supratimu, tiesiogiai jie nebuvo susitikę. G. J. baimė nebuvo žmonių dirbtinai sukelta intriga. Ir dabar, kai susitinka žmones, kurie pažinojo G. J., jie sako, kad bijo jo. G. J. ne visada adekvačiai elgiasi kitų žmonių atžvilgiu. Jokių įtarimų ji negali pateikti, kad tai padarė G. J.. Pateikia tai, kÄ Å¾ino (t. 116, b. l. 92-94).13.4.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus, taip pat pažymėtina, kad teismas visiÅ¡kai pagrįstai apklausiant nukentėjusiÄ jÄ 2009 m. kovo 12 d. teismo posėdyje garsino jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Å ioje dalyje teismas nenukrypo nuo teismų praktikos Å¡iuo klausimu, nes nagrinėjamoje sudėtingoje, didelės apimties byloje, nukentėjusioji buvo apklausiama apie savo vyro nužudymÄ , kuris buvo įvykdytas dar 1993 m. sausio 22 d., t. y. apklausiant nukentėjusiÄ jÄ teisme nuo įvykio jau buvo praėję daugiau kaip Å¡eÅ¡iolika metų.

VisiÅ¡kai pritartina tam, kai tokiose situacijose, kai nuo įvykio yra praėjęs didelis laiko tarpas, yra garsinami pirminiai liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai. Toks parodymų garsinimas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas ir yra svarbus bei tam tikrais atvejais bÅ«tinas, kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta iÅ¡samiai bei teisingai.13.5. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojas A. B. teigė, jog G. J. pavardę sužinojo tik tada, kai apie G. J. pradėjo raÅ¡yti spaudoje, Å¡iÄ aplinkybę reikia vertinti kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Kaip matyti iÅ¡ nuosprendžio, apygardos teismas vertino ir analizavo A. B. parodymus dalyje dėl byloje iÅ¡keltos versijos, kad H. S. nužudymas galimai buvo susijęs su jo darbu valiutos keitykloje. Tačiau tokia versija byloje nepasitvirtino. Å is liudytojas, kaip užfiksuota jo parodymuose, yra nurodęs, kad sekančiÄ dienÄ sužinojęs apie H. G. S. nužudymÄ , norėdamas pasiÅ«lyti Å¡eimai pagalbÄ , buvo nuėjęs pas pastarojo žmonÄ E. G. – S.. Pokalbio metu Å¡i iÅ¡ karto atmetė vyro nužudymo dėl jo darbo valiutos keitykloje versijÄ ir pasakė, kad tai buvo kerÅ¡tas.

Ar pastaroji konkretizavo, kad tai buvo G. J. kerštas, tiksliai pasakyti negali.13.6. Aprašant byloje apklausto liudytojo A. J. parodymus apeliantas nurodo, kad teismo posėdyje šis liudytojas nurodė, jog visa jam žinoma ir byloje pateikta informacija yra paskalų lygio, nuomonė iš laikraščių, jis pats nežino ir negali nurodyti nieko konkretaus. Gi iš liudytojo apklausos teismo posėdžio metu (t. 127, b. l. 114-116) matyti, kad jis parodė, jog tarp jo ir S. buvo pokalbis, kad jam kažkas grasina, tik jis neįvardino vardo.

IÅ¡ Å¡io liudytojo parodymų taip pat nustatyta, kad S. ir J. buvo gerai pažįstami. Buvo kalbama, kad S. J. į kalėjimÄ pasodinęs. TelÅ¡iuose buvo kalbama, kad atseit J. pasakęs „aÅ¡ tave nuÅ¡ausiu“, tokios kalbos buvo pletkų lygio. Tokias kalbas girdėjo ne iÅ¡ S., jis vengė tokių temų. Apie tai kalbėjo kiti pletkų pavidalu, buvo tokių kalbų mieste, Dailės technikume. Vienos parodos metu kalbėjo meistrai, G. buvo pasakęs, jog kartu mokęsis su J., kad atseit paklausęs J.

„kam tu H. nuÅ¡ovei?“, tai jis atsakęs „taip jam ir reikėjo“. Å ias aplinkybes liudytojas nurodė girdėjęs iÅ¡ G.. Å iuos parodymus nuosprendyje iÅ¡dėstė bei jais rėmėsi ir Vilniaus apygardos teismas (t. 128, b. l. 39).13.7. IÅ¡ apygardos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytų liudytojo J. B. parodymų matyti, kad liudytojas yra parodęs, jog per verslÄ buvo susikirtę G. J. ir H. G. S. keliai. Po G. J. nuteisimo, H. G. S. pergyveno dėl pastarojo kerÅ¡to. Apeliantas G. J. vertindamas Å¡io liudytojo parodymus nurodo, jog 2013 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje liudytojas J.

B. paaiÅ¡kino, kad nieko nežino apie tai, jog S. nužudymÄ organizavo G. J., visų jo parodymų Å¡altinis – kitų žmonių pasakojimai. Kaip matyti iÅ¡ 2013 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio protokolo (t. 127, b. l. 134-135), teismui liudytojas J. B. parodė, kad yra po insulto, praėjo per daug laiko, jis aplinkybių neatsimena. Jis nežino jokių aplinkybių, kad S. nužudymÄ galėjo organizuoti G. J.. Ikiteisminio tyrimo metu viskÄ Å¾inojo ir atsiminė. Taigi teisme buvo pagarsinti pirminiai Å¡io liudytojo parodymai (t. 7, b. l. 137-138), liudytojas patvirtino jų teisingumÄ .

Tokiu būdu, apygardos teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais, o apelianto G. J. vertinimai dėl šio liudytojo nurodytų aplinkybių nėra tikslūs. 13.8. Vertinant apelianto skundo argumentus šioje dalyje, svarbu paminėti, kad apygardos teismas, pasisakydamas dėl J. B. kaltės epizode dėl H. G. S. nužudymo, rėmėsi įrodymų visetu. Tai nebuvo tik apelianto paminėtų liudytojų parodymai, o šiame bylos epizode surinktų įrodymų visuma. Visų pirma tai paties J. B. parodymai, H.

K., A. A., S. M., A. G., P. Z. G., Z. P., A. B., liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 6-06, Nr. 6-07, Nr. 16-05, Nr.10-05, Nr. 9-05 parodymai, ekspertizių aktai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kita bylos medžiaga. 13.9. Tokiu būdu įvertinus ir išanalizavus apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymus visumoje, darytina išvada, jog teismas juos vertino objektyviai.14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus apelianto nurodomus argumentus dėl to, jog tie įrodymai, kuriais savo nuosprendyje rėmėsi apygardos teismas, nebuvo teismo posėdžiuose ištirti.

Patikrinus apeliacinės instancijos teisme šiuos argumentus, jie nepasitvirtino.

15. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalyje „H. G. S. nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis“ išdėstyti įrodymai buvo ištirti teismo posėdžiuose: 2012 m. spalio 22 d. posėdyje apklaustas J. B. (t. 127, b. l. 66-71), pagarsinti nukentėjusiosios E. G. (buvusios S.) parodymai (t. 127, b. l. 96, t. 127, b. l. 139), 2013 m. gegužės 15 d. posėdyje apklaustas H. S. (t. 127, b. l. 141-143), H. K. (t. 127, b. l. 136-139), A. B. (t. 127, b. l. 154-156), pagarsinti A.

A. parodymai (t. 127, b. l. 132), ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų B. M., S. M. parodymai (t. 127, b. l. 132), teisme apklaustos liudytojos J. A. parodymai (t. 127, b. l. 139), 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. A. (t. 127, b. l. 144-145), 2013 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. V. (t. 127, b. l. 156-157), pagarsinti liudytojo A. G. parodymai (t. 127, b. l. 140), 2012 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas P. Z. G. (t. 127, b. l. 107-111), 2012 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas Z.

P. (t. 127, b. l. 111-113), pagarsinti teisme duoti liudytojo A. B. parodymai (t. 127, b. l. 132), 2013 m. sausio 8 d. teismo posėdyje apklaustas A. J. (t. 127, b. l. 114-116), 2013 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas J. B. (t. 127, b. l. 134-136), 2013 m. sausio 8 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. M. (t. 127, b. l. 116-118), paskelbti teisme duoti liudytojos R. B. parodymai (t. 127, b. l. 134), paskelbti teisme apklaustų liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 6-06, 6-07, 16-05, 10-05, 9-05 parodymai (t. 127, b. l. 132-133), 2013 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V.

G. (t. 127, b. l. 157-158), 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojai R. K. (t. 127, b. l. 145-147), D. N. (t. 127, b. l. 149-150), G. P. (t. 127, b. l. 150-152), R. M. (t. 127, b. l. 148-149), V. J. (t. 127, b. l. 152-154).16. Apeliacinės instancijos teisme, tikslu patikrinti apeliaciniame skunde keliamÄ abejonę dėl liudytojų, kuriems byloje pritaikytas anonimiÅ¡kumas, įslaptinimo pagrindo buvo iÅ¡reikalauta su liudytojų Nr. 6-08, 6-07, 6-06, 16-05, 9-05, 10-05 įslaptinimu susijusi medžiaga.

Kaip numatyta BPK 199 straipsnio 1 dalyje, liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu:

1) gresia realus pavojus jo ar jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui;

2) liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai;

3) liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. Susipažinus su teismui pateiktais dokumentais konstatuotina, kad anonimiškumas šiems asmenims byloje taikomas pagrįstai.

17. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl E. G. apklausos teisme. Apeliantas nurodo, kad teisiamajame posėdyje apklausiant nukentėjusiÄ jÄ buvo pažeistos BPK 279 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 276 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalys. Kaip matyti iÅ¡ 2009 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusiosios apklausa prasidėjo įspėjimu pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, po ko prisiekusi BPK 277 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka ir pasiraÅ¡iusi priesaikos tekstÄ nukentėjusioji parodė, jog praÅ¡o pagarsinti jos pirminius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po įvykio.

Kolegijos pirmininkas pagarsino 1993 m. sausio 26 d. liudytojos E. S. apklausos (tuo metu tardymo) protokolÄ (t. 6, b. l. 125-126) bei 2005 m. gegužės 25 d. liudytojos E. S. protokolÄ (t. 7, b. l. 101-102). Ä® kolegijos pirmininko klausimÄ nukentėjusioji atsakė, jog patvirtina savo parodymus pilnai. Tuomet nukentėjusioji atsakinėjo į proceso dalyvių klausimus. 17.1. BPK 279 straipsnio (Liudytojo apklausos tvarka) 2 dalyje numatyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas iÅ¡siaiÅ¡kina liudytojo santykius su kaltinamuoju bei nukentėjusiuoju ir pasiÅ«lo liudytojui, kad Å¡is praneÅ¡tų teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, vengdamas dėstyti žinių, kurių Å¡altinio negali nurodyti.

Kaip matyti Å¡ios nuostatos nebuvo laikomasi. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama Å¡iame teismo posėdyje atliktos nukentėjusiosios apklausos visumÄ , o bÅ«tent, kad ji iÅ¡samiai atsakė į gausius prokuroro, gynėjų, kaltinamojo klausimus, kad prieÅ¡ apklausÄ ji buvo įspėta dėl melagingų parodymų davimo, prisiekė sakyti teisme tiesÄ , laiko, jog Å¡iuo konkrečiu atveju BPK 279 straipsnio 2 ir 3 dalies pažeidimai nelaikytini tokios reikÅ¡mės, kad paneigtų visos apklausos teisėtumÄ .

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kaip minėta aukščiau, apygardos teismas visiÅ¡kai pagrįstai apklausiant nukentėjusiÄ jÄ 2009 m. kovo 12 d. teismo posėdžio metu garsino jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. netrukus po įvykio. Å ioje dalyje apygardos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos Å¡iuo klausimu, nes nagrinėjamoje sudėtingoje, didelės apimties byloje, nukentėjusioji buvo apklausiama apie savo vyro nužudymÄ , kuris buvo įvykdytas 1993 m. sausio 22 d., t. y. apklausiant nukentėjusiÄ jÄ teisme nuo įvykio jau buvo praėję daugiau kaip Å¡eÅ¡iolika metų.

Akivaizdu, kad praėjus nuo įvykio ilgam laiko tarpui, tikslinga ir logiÅ¡ka pagarsinti pirminius liudytojo ar nukentėjusiojo parodymus. Toks parodymų garsinimas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas ir yra svarbus bei tam tikrais atvejais bÅ«tinas, kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta iÅ¡samiai bei teisingai.18. Apeliacinės instancijos kolegija pasisakydama dėl skundo argumentų, kad G. J. atpažinimu iÅ¡ fotonuotraukos paremta teismo iÅ¡vada, esÄ apeliantas (G. J.) pažinojo S. S., todėl neigdamas tai, jis (G.

J.) duoda neteisingus parodymus, o tÄ teigiantis J. B. – teisingus, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis kaip procesinis aktas Å¡iuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, daro Å¡ias iÅ¡vadas:18.1. IÅ¡ tiesų, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, 2006 m. vasario 11 d. asmens atpažinimas pagal jo nuotraukÄ (t. 7, b. l. 98-100) negali bÅ«ti vertinamas teisėtu įrodymu BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ veiksmas atliktas nesilaikius BPK numatytų tokiam veiksmui reikalavimų, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintÄ asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tÄ asmenį (BPK 191 straipsnio 2 dalis).

To byloje padaryta nebuvo. Be to, nors pagal BPK 51 straipsnio 1 dalį, 2 dalį įtariamojo S. S. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, gynėjas šio veiksmo atlikime nedalyvavo.18.2. Atsižvelgiant į tai, šis įrodymas, kuriuo apygardos teismas rėmėsi nuosprendyje (t. 128, b. l.

45) iš įrodymų grandinės šalintinas, kartu pažymint, kad nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui tai esminės įtakos neturi. Kaip jau minėta, bylos 3-ajame epizode dėl H. G. S. nužudymo nusikaltimo padarymo aplinkybės, kaltinimų pagrįstumas jį padariusiems asmenims buvo įrodytas byloje surinktų ir išanalizuotų kitų įrodymų visuma, kurios pakako ir šiuo metu pakanka teismo išvadoms dėl G. J. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, padaryti. 19. Visų pirma, tai teismo nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstyti J.

B. parodymai, iÅ¡ kurių iÅ¡plaukia iÅ¡vados dėl G. J. pareikÅ¡tų kaltinimų byloje pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad J. B. parodymai pritempti (tokį terminÄ vartoja apeliantas savo apeliaciniame skunde) prie objektyviais duomenimis nustatytų H. G. S. nužudymo aplinkybių. Nesutikimas su įrodymų vertinimu teismo nuosprendyje, dar nerodo teismo iÅ¡vadų neatitikimo objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, iÅ¡dėstydamas įrodymus ir motyvus nuosprendžio dalyje dėl H.

G. S. nužudymo, savo iÅ¡vadas darė analizuodamas ir įvertindamas kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, jų ryšį tarpusavyje ir vertindamas byloje surinktų įrodymų visumÄ . Nuosprendyje, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aiÅ¡kiai ir tiksliai įvardinta ir sistemiÅ¡kai motyvuota, kokie bylos įrodymai patvirtina apelianto dalyvavimÄ atliekant tam tikrus kaltinime nurodytus veiksmus. Å iuo aspektu taip pat pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis ir nesibaigiantis procesas.

Jei teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes, pakanka įrodymų išvadoms padaryti, priimamas galutinis sprendimas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Proceso dalyviai turi teisę su teismo vertinimu nesutikti ir teikti dėl priimto sprendimo skundus. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, vertinant argumentus dėl J. B. parodymų nepatikimumo, jie atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad J. B. parodymais šioje byloje vadovautasi pagrįstai.19.1.

Kaip deklaratyvus vertinamas apeliacinio skundo argumentas, kad J. B. pats asmeniškai nežino jokios su H. G. S. nužudymu susijusios faktinės informacijos, o jo parodymai yra dirbtinai formuojami ir „tobulinami“ atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo institucijų norimas laikyti nustatytomis faktines aplinkybes, šiuo būdu siekiant dirbtinai „užlopyti“ ar „užpildyti“ įrodinėjimo kitais įrodymais spragas.19.2. Paneigiant nurodytus skundo argumentus, pateiktinos tos aplinkybės, kurias teismo posėdyje nurodė apklausiamas J.

B.. 2012 m. spalio 22 d. apklausiant teisme, J. B. parodė, kad gal 1992-1993 m. kalbėjo su G. J.. Å is papasakojo, kad turi nuoskaudÄ , ant jo buvo davę parodymus, už kÄ jis sėdėjo ir norėtų nužudyti. Jis (G. J.) žinojo apie S. S., prašė pakalbėti su juo. Sakė juo (S. S.) nepasitiki, nenori, kad jis žinotų, kad bÅ«tų tarpas. J. B. pakalbėjo. S. S. sutiko, buvo sutartas 5000 dolerių užmokestis. G. J. parodė, kur jis (S.) gyvena, kur dirba. Jis (J. B.) parodė S. S., kur S. gyvena ir dirba.

Kada nusikaltimÄ padarė, paskambino, G. J. atvežė pinigus, juos jis (J. B.) padavė S. S. (t. 127, b. l. 67).19.3. Tai tik dalis teisme J. B. duotų parodymų, kurie neleidžia abejoti Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis.20. Ä®vertinus liudytojų Nr. 6-06, Nr. 16-05, Nr. 10-05, E. G., S. M., Z. P., A. A. J. ir J. B. parodymus, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalima teigti, jog Å¡ie asmenys kalba apie iÅ¡ esmės skirtingus įvykius ar faktines istorijas. To pagrindimui pateikiamos esminės Å¡ių paminėtų liudytojų nurodytos aplinkybės. 20.1.

Liudytojas, kuriam byloje taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 6-06, yra parodęs, kad S. kurį laikÄ buvo pasimetęs ir papasakojo, kodėl jo tokia bÅ«sena. Jis pasakė, kad jį ruoÅ¡iasi nužudyti G. J.. S. buvo įsitikinęs, kad G. J. imsis realių veiksmų neiÅ¡vengiamai. Po nužudymo liudytojas pagalvojo, kad tai ir bus tas atvejis, nes vienintelis G. J. galėjo tai padaryti. Liudytojas taip pat nurodė, kad sprendžiant iÅ¡ to, koks S. buvo sužlugdytas, buvo akivaizdu, kad jis tai vertino kaip realiÄ grėsmę.

Nors liudytojas parodė, kad neturi jokios informacijos, kas galėjo užsakyti ir įvykdyti S. nužudymÄ , iÅ¡skyrus tai kÄ Å¾ino iÅ¡ pokalbių su S.; kad sunku pasakyti, kiek patikima ta informacija, kad nusikaltimo užsakovas buvo G. J.; kad neprisimena, jog S. jam pasakotų apie kokius grasinimus iÅ¡ G. J. pusės, visgi visumoje liudytojo nurodyta ir iÅ¡dėstyta informacija visiÅ¡kai paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog įvertinus Å¡io liudytojo parodymus, galima teigti, kad jis kalba apie iÅ¡ esmės skirtingus įvykius ar faktines istorijas.20.2.

BÅ«tent Å¡io liudytojo parodymai apie tai, jog jis žino, kad S. ir J. turėjo kažkokį bendrÄ verslÄ , tačiau po to jų interesai iÅ¡siskyrė ir buvo konfliktas, įvyko teismas, kuriame vienas nuteistas, o kitas ne, įrodo prieÅ¡ingai nei teigiama skunde, t. y. tai, kad Å¡is liudytojas kalba apie tuos pačius įvykius.20.3. Liudytojas, kuriam byloje taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 16-05, yra parodęs, kad nuo 1995 m. pabaigos dažnai bendraudavo su S. ir jo draugais, kartu leisdavo laisvalaikį. Paskutiniai susitikimai buvo 1992 m. pabaigoje per Kūčias ir Kalėdas.

Keisčiausia buvo tai, kad per šį susitikimÄ H. pasakė, kad Å¡ie metai kartu bus paskutiniai. IÅ¡ jo žodžių suprato, kad jis tikras, jog bus nužudytas. To paties susitikimo metu iÅ¡ H. S. ir jo draugų suprato, kad tarp S. ir G. J. buvo įvykęs kažkoks konfliktas, kuris baigėsi tuo, jog J. buvo pasodintas, o H. ir jo draugai liudijo prieÅ¡ J., dėl ko J. ne vienerius metus praleido įkalinimo įstaigoje. S., sakydamas, kad Å¡ie metai paskutiniai, rėmėsi gauta informacija apie tai, kad G.

J. jau užsakęs jo nužudymÄ , tam tikslui užsakęs žudikus ir tai tik laiko klausimas. Tuo metu, kai S. buvo paÅ¡arvotas, visi suprato, kad tai buvo J. kerÅ¡tas. Tuo metu, kai sužinojo apie L. (S.) mirtį, prisiminė tÄ Kūčių vakarÄ , ir J. žodžius dar 1987 m. „ateina laikas, kada žmogus gyvena, o paskui negyvena, kad atsitinka visokios nelaimės, nelaimingi atsitikimai“. Jam (liudytojui) tai leido suprasti, kad dar tais metais J. ruošėsi S. nužudyti, to siekė ir pasiekė.

Taip pat prisimena S. žodžius, kai ji pasakė, kad visi viskÄ Å¾ino, bet ji bijo dėl savęs ir savo vaikų. Visi suprato, H. artimieji, pažįstami, kad G. J. atkerÅ¡ijo S..20.3.1. Liudytojas Nr. 16-05 apklausos metu į gynėjo pastabÄ , jog jam (gynėjui) susidarė įspÅ«dis, kad liudytojas skaito paruoÅ¡tÄ tekstÄ , paaiÅ¡kino, jog pasakoja laisva valia, neskaito jokio teksto.20.3.2. Ä® patikslinančius prokuroro klausimus liudytojas atsakė, kad apie tai, jog G. J. pagrasino atkerÅ¡yti H. S., sužinojo 1992 m.

Kūčių vakarÄ . S. sakė, kad Mažeikių teisme nagrinėjamoje byloje S. liudijo prieÅ¡ G. J.. 20.3.3. Liudytojas taip pat nurodė, jog girdėjo G. J. pokalbį su vienu jam pažįstamu asmeniu, kurio negali įvardinti, nes taip gali bÅ«ti atskleista jo (liudytojo) asmens tapatybė. G. J. pasakė tam asmeniui, kieno tai yra namas, ir kad jame gyvena H. S.. Liudytojas taip pat parodė, kad iÅ¡skyrus minėtÄ atvejį, H. S. neturėjo priešų, jis buvo iÅ¡tikimas savo Å¡eimai, doras. Kiek žino, jis jokių grasinimų iÅ¡ nieko nebuvo gavęs. Kas įvykdė S. nužudymÄ , nežino, tačiau užsakovas buvo G.

J., liudytojas tai girdėjo Kūčių vakarÄ iÅ¡ S.. 20.4. Ä®vertinus liudytojo Nr. 16-05 parodymus, daugiau nei akivaizdu, jog prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Å¡is asmuo kalba bÅ«tent apie tuos pačius įvykius, apie kuriuos iÅ¡samius parodymus byloje yra davęs ir J. B..20.5. Dar akivaizdžiau Å¡i aplinkybė pasitvirtina po liudytojo Nr. 10-05 parodymų analizės. O bÅ«tent, Å¡is liudytojas yra parodęs, kad žino, jog J. buvo nuteistas už kurstymÄ duoti kyšį. S. ir jo draugai liudijo prieÅ¡ G.

J., todėl niekam nekilo abejonių, kad G. J. keršys. Po kurio laiko, po teismo, S. žmona užsiminė apie G. J. laiškus, rašytus iš kalėjimo. Keli mėnesiai iki nužudymo, liudytojui teko kalbėtis su S., jis paklausė, ar žino, kad iš kalėjimo išėjo G. J.. Liudytojas paklausė, na ir kas? Tuomet H. S. pasakė, kad draugai iš Kauno jam pasakė, kad G. J. ketina jį nužudyti ir tai laiko klausimas. H. S. liudytojui nesakė, kad kas iš kitų asmenų jam grasintų, ar kad jis turi kokių priešų.

Grasinančio turinio laiÅ¡kus rašė G. J., liudytojui taip sakė S.20.6. Liudytojos E. G. parodymus teismas jau yra aptaręs aukščiau, ir nėra jokių abejonių apie kokius įvykius Å¡i nukentėjusioji davė parodymus, o bÅ«tent, kad tai tie patys įvykiai, apie kÄ kalba ir jau cituoti liudytojai, kuriems byloje taikomas anonimiÅ¡kumas. Lygiai tas pats pasakytina apie A. A. J. bei J. B. parodymus, jie taip pat pateikti ir iÅ¡analizuoti aukščiau. 20.7. IÅ¡ liudytojo S. M. parodymų matyti, kad jis S. Å¡eimÄ pažinojo eilę metų, buvo kaimynai.

Jam yra žinoma, kad S. ir jo žmona liudijo prieÅ¡ G. J.. Maždaug dvi savaitės prieÅ¡ nužudymÄ , S. pasikeitė, toks jausmas lyg kažko bijojo, buvo kaip nesavas, ne toks kaip visuomet. Po nužudymo daugeliui S. draugų, tame tarpe ir liudytojui, iÅ¡ karto kilo mintis, kad Å¡is nužudymas susijęs su G. J. nuteisimu, t. y. pastarojo kerÅ¡tu. Liudytojas ir daugelis S. draugų suvokė, kad galimai G. J. kerÅ¡ys S., tačiau nesitikėjo, kad tokiu bÅ«du. Å iuo atveju tai jo prielaida, kurios kažkokiais konkrečiais faktais patvirtinti negali.20.8.

Apklaustas byloje liudytojas Z. P. yra parodęs, kad buvo S. Å¡eimos draugas. S., kai bendraudavo, turėjo vienÄ nerimÄ â€“ turėjo konfliktÄ su G. J.. IÅ¡ bausmės atlikimo vietos, kur G. J. atlikinėjo bausmę, S. buvo gavęs keletÄ Ä¯spėjamųjų laiÅ¡kų iÅ¡ G. J.. Paskutiniai S. žodžiai prieÅ¡ mirtį liudytojui žinomi iÅ¡ S. žmonos. Buvo pasakyta „vis tik jis padarė“, nebuvo įvardinta kas tai padarė. Greičiausiai todėl buvo manoma, kad Å¡ie žodžiai skirti G.

J., nes tarp draugų S. savo nerimo Å¡altinį buvo įvardinęs G. J.. 20.9. Tokiu bÅ«du iÅ¡sami pateiktų liudytojų parodymų analizė visiÅ¡kai paneigia apeliacinio skundo argumentÄ , kad Å¡ie asmenys kalba apie iÅ¡ esmės skirtingus įvykius ar faktines istorijas. BÅ«tent Å¡iais ir kitų asmenų byloje parodymais, o taip pat ir kitais bylos duomenimis pasitvirtina J. B. parodymų teisingumas byloje, kÄ visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo ir apygardos teismas savo nuosprendyje. Tuo tarpu apelianto G.

J. pozicija, jog informacija, kuriÄ J. B. pateikė teismui, yra nesavarankiÅ¡ka, vertintina kaip jo gynybinė pozicija, bandant įtikinti teismÄ , kad byloje kaltinimai jam buvo pareikÅ¡ti nepagrįstai.

21. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nesutinka su G. J. skundo argumentais, jog J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas byloje, nes jų tikrumo ir patikimumo neįmanoma patikrinti, taip pat su argumentu, kad visi kiti byloje liudytojais ar įtariamaisiais apklausti asmenys arba tiesiogiai neigia J. B. parodymus arba nepatvirtina J. B. nurodomų faktų. BÅ«tent aukščiau iÅ¡dėstytų ir aptartų liudytojų parodymai patvirtina J. B. nurodomus faktus. IÅ¡tyrus ir įvertinus bylos duomenis nenustatyta pažeidimų, kurie leistų tvirtinti, kad J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas byloje ir jais negalima vadovautis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad darydamas iÅ¡vadÄ apie kaltinimų pagrįstumÄ byloje, apygardos teismas pagrįstai rėmėsi J. B. parodymais.

22. Apeliantas vienoje iÅ¡ skundo dalių kelia klausimÄ dėl tariamo jo (G. J.) motyvo, siekio H. G. S. mirties. Å ioje skundo dalyje vėl pateikiamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir argumentai, kurie kartojasi, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nekartodama argumentų dėl liudytojų parodymų byloje vertinimo, kurie jau iÅ¡dėstyti aukščiau, laiko Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais. O bÅ«tent, iÅ¡ byloje apklaustų, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje ir Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytų liudytojų parodymų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuroro ir teismo iÅ¡vados dėl to, kad G.

J. turėjo motyvÄ padaryti nusikaltimÄ , kuriuo jis buvo kaltinamas (H. G. S. nužudymo epizodas) buvo pagrįsti. Apeliacinio skundo dalyje pateiktos apelianto G. J. iÅ¡vados, vertinimai dėl jo manymu, tariamo motyvo dėl H. G. S. mirties, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumÄ , gali bÅ«ti vertinami tik kaip jo gynybinė pozicija Å¡ioje byloje, kuri iÅ¡ esmės ir reikÅ¡mingai prieÅ¡tarauja objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms.23. Kaip deklaratyvÅ«s vertinami ir apeliacinio skundo argumentai, kad nuosprendyje paminėtų asmenų parodymai (tiek paėmus atskirai, tiek visumoje) neatskleidžia konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su G.

J. įkaltinamu tariamos nusikalstamos veikos motyvu. Vėlgi, tikslu nekartoti aukščiau išdėstytų liudytojų parodymų, kurie išdėstyti ir išanalizuoti pirmiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko ir vertina juos, atvirkščiai nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamiai atskleidžiančiais konkrečias padarytos veikos faktines aplinkybes. Pirmiau šioje nutartyje cituotų liudytojų parodymų turinys aiškiai ir nedviprasmiškai paneigia apeliacinio skundo argumentus.24.

Aptariant apeliacinio skundo argumentus, jog informacija, kuriÄ liudytojai pateikinėja teismui yra nesavarankiÅ¡ka, ji sužinota iÅ¡ kitų asmenų, kad tai tėra tik spėjimai ir prielaidos, visų pirma pažymėtina, jog įrodinėjama byloje gali bÅ«ti ir pirminiais, ir iÅ¡vestiniais įrodymais, taip pat ir tiesioginiais, ir netiesioginiais įrodymais. Pirminiais įrodymais laikytini pvz. įvykį mačiusio asmens parodymai, iÅ¡vestiniais – gauti iÅ¡ kito Å¡altinio (parodymai apie dalykus, girdėtus iÅ¡ kitų asmenų).

Labai svarbu pažymėti, kad be abejo pirmiausia turėtų bÅ«ti panaudojami pirminiai įrodymai, tačiau akivaizdu, kad situacijose, kai pirminis Å¡altinis nebeegzistuoja (žmogus mirė), galima remtis ir iÅ¡vestiniais įrodymais byloje. Ä®statymas nė vienai iÅ¡ įrodymų grupių neteikia pirmenybės. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra tiesiogiai, be tarpinių grandžių, susiję su įrodinėjimo dalyku arba bent vienu iÅ¡ jo elementų (pvz., kaltinamasis duoda parodymus apie jo paties padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ).

Netiesioginiai – tokie, kurie per keleto pakopų procedÅ«rÄ iÅ¡ pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimÄ , o paskui per jį – ir įrodinėjimo dalykÄ ar jo elementÄ . Kaip pripažinta praktikoje, tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius – ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Ä®vertinus apygardos teismo nuosprendžio motyvus, darytina iÅ¡vada, jog įrodymų vertinimo procesÄ teismas atliko tinkamai. Taip pat pabrėžtina, kad pavyzdžiui J. B. parodymai yra tiesioginis įrodymas byloje.

Jie negali bÅ«ti laikomi iÅ¡vestiniais ar tokiais, kurie grindžiami informacija gauta iÅ¡ kitų asmenų. Å ioje vietoje pritartina apygardos teismo iÅ¡vadoms, jog tai, kad J. B. pokalbis su G. J. vyko akis į akį, yra visiÅ¡kai suprantama, nes tokios nusikalstamos veikos, o bÅ«tent užsakomieji nužudymai pagal savo specifikÄ užsakomi be paÅ¡alinių asmenų.25. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, Å¡ioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje iÅ¡dėstyti ir iÅ¡analizuoti asmenų parodymai, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokiu bÅ«du ne neigia vieni kitus, o atvirkščiai sutampa, papildo vieni kitus ir sudaro tÄ Ä¯rodomosios informacijos visumÄ , kuri leido pagrįstai Å¡ioje byloje pateikti kaltinimus G.

J.. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodo pozicijÄ , jog po išėjimo iÅ¡ įkalinimo įstaigos jis neturėjo nė menkiausios priežasties ir noro kerÅ¡yti H. G. S. ar linkėti jam blogo, tai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja byloje surinktų įrodymų visumai.26. Apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka su apygardos teismo nuosprendyje pateiktu liudytojų R. K., D. N. ir V. G. parodymų vertinimu.26.1. Kaip motyvuose konstatavo apygardos teismas, jis atmeta Å¡ių liudytojų parodymus, nes jų nurodytas aplinkybes paneigia ne tik B.

J. sutuoktinės B. J. parodymai, užfiksuoti 1995 m. lapkričio 15 d. liudytojos apklausos protokole, bet ir aplinkybės, nustatytos 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiais bei V. V. parodymai.26.2. Apeliantas šioje dalyje nurodo, kad 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nėra atskleistos Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių aplinkybės, kurios būtų reikšmingos teismo daromoms išvadoms. 26.3. Kaip matyti iš nuosprendžio, apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė R.

K., D. N., V. G. parodymus. Aptariant Å¡ių asmenų parodymų esmę matyti, kad V. G. davė parodymus, jog yra bendravęs su B. J., kuri yra prasitarusi, jog J. „patvarkė“ L.. Kaip seka iÅ¡ R. K. parodymų, jo žiniomis, H. G. S. nužudė R. J. B. J. užsakymu. H. G. S. nužudymo iÅ¡vakarėse buvo susprogdintas PK. KitÄ rytÄ buvo nuÅ¡autas H. G. S.. Praėjus porai mėnesių po Å¡io įvykio buvo nuÅ¡autas R. J.. B. J. jam sakė, kad „R.“ (R. J.) žuvo per B. (B. J.). B. jam yra sakiusi, kad atėjo B. (B.

J.) ir paprašė „nukepti“ S., davė medžioklinį Å¡autuvÄ , pažadėjo butÄ užraÅ¡yti. Liudytojas D. N. taip pat parodė, kad B. J. jam pasakė, jog R. J. nuÅ¡ovė H. G. S..26.4. Kaip nustatyta byloje, R. J. mirė 1993 m. balandžio 6 d.; B. J. mirė 2007 m. vasario 1 d.; B. J. mirė 1998 m. gegužės 7 d. (t. 125, b. l. 89-90, 96).26.5. Kaip seka iÅ¡ B. J. parodymų, ji apklausta 1995 m. lapkričio 15 d. parodė, kad 1988 m. R. J. jai papasakojo, jog B. J. susipyko su G. J.. Taigi, ji parodo apie konfliktinius G.

J. santykius su J.. Å ios apklausos metu liudytoja pasakoja apie J., kad jis buvo labai kerÅ¡tingas, apie jo kerÅ¡tÄ Å ., kad J. nusprendė susprogdinti Å . maÅ¡inÄ . MaÅ¡inÄ 1990 m. susprogdino J. J. užsakymu. Liudytoja kalba apie 1991 m., 1992 m. įvykius, apie pasikėsinimÄ Ä¯ Å .. Nurodo, kad 1992 m. pavasarį J. susitinka su J. ir pradeda kalbėti, kad reikia galutinai nužudyti Å .. Buvo sutarta, kad Å . nuÅ¡aus pats J., o J. jam už tai sumokės apie 5 tÅ«kst. JAV dolerių. Neužilgo po to J.

J. atvežė ir perdavė pistoletÄ â€žMakarov“ su Å¡oviniais. Liudytoja apklausoje nurodo, kaip J. Å¡ovė į Å ., kad už nužudymÄ J. iÅ¡ J. gavo visus sutartus pinigus. Liudytoja Å¡ioje apklausoje pasakoja ir apie planus atsikratyti „Š.“, apie pasikėsinimÄ Ä¯ Å .. Po pasikėsinimo į Å ., kaip nurodo liudytoja, TelÅ¡iuose prasidėjo karas. Liudytoja taip pat nurodo, kad J. atvežė J. medžioklinį Å¡autuvÄ , suvyniotÄ Ä¯ žaliÄ pledÄ . J. turėjo įgyti Å . pasitikėjimÄ ir tuo pasinaudodamas jį nuÅ¡auti.

Å ios apklausos metu liudytoja pasakoja ir apie pasikėsinimÄ Ä¯ J. 1993 m kovÄ , kai J. ėjo į laiptinę su V.. J. jai sakė, kad tai buvo J. samdytas žmogus. Toliau liudytoja pasakoja apie įvykius TelÅ¡iuose ir nusikalstamų grupuočių tarpusavio susidorojimus. Jokių konkrečių duomenų apie tai, kad H. G. S. nužudė R. J. B. J. užsakymu, liudytoja nenurodo.26.6. Tokiu bÅ«du, jokių aplinkybių, kurios bent kiek patvirtintų liudytojų V. G., R. K., D. N. parodymus, B. J. savo apklausoje nėra nurodžiusi.

Todėl pagrįstai apygardos teismas Å¡ių liudytojų parodymais nesivadovavo, atmetė juos, kam visiÅ¡kai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija.27. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus Å¡ioje dalyje taip pat konstatuotina, kad apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai remiasi liudytojo V. V. parodymais (teisme pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu Å¡io liudytojo duoti parodymai, jis patvirtino jų teisingumÄ ) apie tai, kad liudytojui, kaip jis nurodė teisme, nėra žinoma, kad J. J. buvo įdavęs 16 kalibro ginklÄ .

Dėl „KalaÅ¡nikovo“, liudytojas nurodė žinojęs, jog J. įdavė, kad Å¡auti į J.. Å i liudytojo V. V. parodymų dalis, kolegijos nuomone, reikÅ¡minga paneigiant versijÄ , kad H. G. S. nužudė R. J. B. J. užsakymu.28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko pagrįstu apeliacinio skundo argumentÄ , kad nuosprendyje nėra atskleistos Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių aplinkybės, kurios bÅ«tų reikÅ¡mingos teismo daromoms iÅ¡vadoms, tačiau bendrame iÅ¡keltos ir nepasitvirtinusios versijos apie H.

G. S. nužudymÄ (kad tai padarė R. J. B. J. užsakymu) kontekste jie yra reikÅ¡mingi. Tačiau, kadangi apeliantas taip pat nenurodo konkrečių argumentų Å¡ioje dalyje, t. y. plačiau Å¡ių dokumentų neanalizuoja, nenurodo su kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis nesutinka ar jas ginčija, o apsiriboja nurodymu, jog jo manymu apie tai apskritai neįmanoma diskutuoti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl Å¡io argumento plačiau nepasisako.

29. Grįžtant prie apeliacinio skundo argumento, kad apygardos teismo apraÅ¡omojoje dalyje užfiksuota tik ta teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymų dalis, kuri leidžia teismui apeliantÄ apkaltinti, o visiÅ¡kai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri neigia teismo iÅ¡vadas, t. y., kad iÅ¡ esmės nuosprendyje įrodymai apraÅ¡yti Å¡aliÅ¡kai ir tendencingai, atkreiptinas dėmesys, kad prieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti, apraÅ¡yti, įvertinti ir tie įrodymai, kurių pagrindų apeliantas grindė jam pareikÅ¡tų kaltinimų nepagrįstumÄ .

O būtent, V. G., R. K., D. N., L. P., G. P., R. M., V. J. (t. 128, b. l. 42-44) parodymai. Tačiau, kaip matyti visų byloje surinktų duomenų analizė leido teismui šių liudytojų parodymus atmesti, kas ir buvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas visiškai pagrįstai atmetė tiek paties G. J., tiek ir jo prašymu apklaustų liudytojų R. K., D. N., V. G. parodymus. Akivaizdu, kad gynybinė versija buvo formuojama remiantis aplinkybėmis, susijusiomis su asmenimis, kurie šios bylos nagrinėjimo metu jau buvo mirę.

Tai buvo daroma specialiai, tačiau tokiÄ versijÄ visiÅ¡kai pagrįstai nuosprendžio motyvuose paneigė Vilniaus apygardos teismas, t. y. byloje pagrįstai paneigta versija, jog neva H. G. S. J. užsakymu nuÅ¡ovė J.. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumÄ , akivaizdu, kad Å¡i versija suformuota dirbtinai, gynybinei G. J. pozicijai patvirtinti.

30. VisiÅ¡kai pagrįsta ir logiÅ¡ka, jog teismas taip pat rėmėsi ir byloje apklausto nukentėjusiojo H. S. (nužudytojo sÅ«naus) parodymais, kurie paneigė L. P. ir G. P. parodymus apie tariamos 80-90 000 Lt paskolos H. G. S. suteikimÄ jo nužudymo rytÄ , juolab, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir 1994 m. vasario 1 d. TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo sprendimas, iÅ¡ kurio seka, kad H. G. S. Mažeikių komercinio banko valiutos supirkimo punkto kasininku pradėjo dirbti 1993 m. sausio 15 d. ir jam tÄ pačiÄ dienÄ buvo iÅ¡mokėta darbui 3000 Lt arba 300 000 talonų (1 Lt lygus 100 talonų), pažymint, kad Litas, kaip oficialus Lietuvos Respublikos piniginis vienetas buvo įvestas tik nuo 1993 m. birželio 25 d..31.

Tokiu bÅ«du, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiÅ¡kai atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad liudytojų R. K., D. N., V. G. bei L. P. ir G. P. parodymai Vilniaus apygardos teismo buvo įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas.32. Atsižvelgiant į visus aukščiau iÅ¡dėstytus motyvus, konstatuotina, kad kaltinimas, kuris apraÅ¡ytas 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, o bÅ«tent G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimÄ , organizavo kito žmogaus nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų: veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais – banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkerÅ¡yti H. G. S. už kreipimÄ si į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal 1961 m.

BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymÄ duoti kyšį, nusprendė suorganizuoti H. G. S. nužudymÄ ir, realizuodamas savo nusikalstamÄ ketinimÄ , atliko Å¡iuos veiksmus: 1993 metų pradžioje paprašė J. B. pasiÅ«lyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S. ir pažadėjo už tai sumokėti 5 000,00 JAV dolerių; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mėnesį tyrimo nenustatytÄ dienÄ susitiko su pastaruoju TelÅ¡ių miesto autobuso stoties, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, ir parodė jam H.

G. S. gyvenamÄ jÄ ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informacijÄ apie H. G. S. automobilį bei kitÄ informacijÄ , reikalingÄ pastarajam stebėti ir nužudyti, tuo parengė ir tokiu bÅ«du organizavo nusikalstamÄ veikÄ â€“ H. G. S. nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų; J. B. tÄ pačiÄ dienÄ perdavus suteiktÄ informacijÄ nusikaltimui padaryti parinktam S. S., o pastarajam, veikiant grupe su tyrimu nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. H. G. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme iÅ¡ nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio Å¡autuvo tyčia iššovus H.

G. S., iÅ¡lipančiam iÅ¡ savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į nugarÄ ir tuo padarius jam nugaros deÅ¡inės pusės – krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inės pusės Å¡autinį sužalojimÄ su kepenų ir deÅ¡inio inksto sužalojimu, deÅ¡inės pusės VII ir VIII Å¡onkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ , nuo kurio H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje, t. y. tyčia H. G. S. nužudžius, perdavė J. B. atlygį už įvykdytÄ nužudymÄ â€“ pinigus – 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J.

B. perdavė nusikaltimÄ padariusiam S. S., buvo pareikÅ¡tas G. J. pagrįstai.33. Naikinti 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl G. J. (minėtu nuosprendžiu baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui) ir priimti kitÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį G.

J. atžvilgiu, nėra teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, n u t a r i a: G. J., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                    Sigita Bieliauskienė Teisėjai                                                                                         Daiva Pranytė-Zalieckienė                                                                                                     Antanas Rudzinskas