2020-04-09 Nr. AB-7227-3-62-3-01356-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-796-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01356-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2017 m. spalio 17 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio ir kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo / kamerų tipo patalpose tenkančias gyvenamojo ploto normas. 4 lokalinio sektoriaus 15 ir 16 būriams buvo įrengtas tik vienas sanitarinis mazgas, todėl kalint 16 būryje, turėjo dalintis sanitariniais įrenginiais (6 klozetais, 4 pisuarais ir 12 praustuvių) su 160–170 nuteistųjų, todėl trūko sanitarinių įrenginių, taip pat trūko kietojo inventoriaus. Pastato, kuriame buvo 16 būrys, stogas dengtas šiferiu, kuriame yra nuodingos medžiagos – asbesto, todėl buvo laikomas kenksmingomis sveikatai sąlygomis. Visur, kur gyveno, buvo pilna blakių, graužikų ir tarakonų. Kalėdamas tokiomis sąlygomis juto baimę, nerimą, įtampą, negalėjo pailsėti, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, įvairių sveikatos sutrikimų, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu direktoriaus įsakymais 2015 m. liepos 16 d. buvo paskirtas gyventi į karantino patalpą, 2015 m. liepos 21 d. – į 16 būrio 1 brigadą, 2016 m. rugsėjo 22 d. – į 16 būrio 5 brigadą. Uždarosios zonos kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu pareiškėjas nuobaudų neatlikinėjo. Ginčo patalpose teisės aktose nustatyta vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose viešuose renginiuose ir pan. Ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitariniai mazgai baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo skundų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nebuvo gauta.

5. Pravieniškių PN-AK teigimu, pastato, kuriame buvo 16 būrys, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, nematomos skaidulos. Įstaigoje tokie darbai nebuvo vykdomi. Karantino pastato stogo danga bituminė. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę, šiems darbams atlikti su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutartys, atlikti darbai registruojami.

6. Pravieniškių PN-AK teigimu, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu nėra duomenų, kad jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų galbūt sukelto sveikatos pablogėjimo, todėl jo teiginiai dėl pablogėjusios sveikatos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė jam neturtinę žalą, todėl valstybės atsakomybė negalima.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo N. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, kurie nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d gyveno karantino patalpoje, kurios gyvenamasis plotas buvo 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas gyveno 16 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas buvo 34,01 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,4 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. spalio 17 d pareiškėjas gyveno 16 būrio 5 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas buvo 52,05 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,25 kv. m. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – uždarymas į kamerų tipo patalpas.

9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo argumentai dėl ginčo laikotarpiu bendrabučio ir kamerų tipo patalpose laikomų asmenų skaičiaus nedetalizuoti, pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, vadovavosi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių vertinamuoju laikotarpiu.

10. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta reglamentuota 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d. jam kalint karantino patalpoje, o tai yra pakankamas pagrindas atsakovo atsakomybei kilti.

11. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl netinkamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais, dušo čiaupo nebuvimo pagrįstumą, vadovavosi Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), kuriame buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušo patalpoje – dušo sietelį penkiolikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje prausykloje tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, dušo patalpoje – vienas dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad 15–16 būrių tualete buvo 6 unitazai ir 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės ir 1 dušo sietelis.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas 2018 m. liepos 13 d. pažymoje Nr. 42-11678 nurodė tik faktinį nuteistųjų skaičių 16 būryje 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. spalio 17 d., duomenų, kiek nuteistųjų buvo 15 būryje nepateikė. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, ar nuteistieji 15–16 būriuose buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais vertinamuoju laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių (tualetų) trūkumo jam kalint 16 būryje nepaneigtos.

13. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl blakių, graužikų ir tarakonų buvimo pagrįstumą, akcentuodamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 60 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“(toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 20 punkte įtvirtintus reikalavimus, bylos duomenimis nustatė, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su bendrovėmis „Utenos deratizacija“ ir „Dezinfa“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų teismas nustatė, jog aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai.

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose nėra paneigta. Tačiau pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

15. Teismas dėl skundo argumentų, jog 16 būrio stogas dengtas šiferiu ir jame yra sveikatai pavojinga medžiaga – asbestas, todėl pareiškėjas buvo laikomas kenksmingomis sąlygomis, atsižvelgdamas į Pravieniškių PN-AK paaiškinimus, kad pastato, kuriame yra 16 būrys, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nenustatė, kad ginčo laikotarpiu darbai, kurių metu būtų laužomas, ardomas ar apdorojamas šiferis, buvo vykdomi. Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, šios aplinkybės neginčijo, ją paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl teismas pripažino, kad Pravieniškių PN-AK pastato stogas nekėlė grėsmės pareiškėjo sveikatai.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 6 dienas buvo kalinamas karantino patalpoje, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, taip pat buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose 16 būrio patalpose (nustatyti buitiniai parazitai) bei tinkamai neaprūpinant sanitariniais įrenginiais.

17. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustatęs, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismas sprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 200 Eur.

III. 19. Pareiškėjas N. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, netinkamai atliko bylos aplinkybių vertinimą. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas patirtiems išgyvenimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų kompensuoti. Teismas netinkamai vertino pažeidimų dydį, mastą, intensyvumą ir daromą neigiamą poveikį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nustatytas pažeidimas dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, kuris žemino orumą, tęsėsi dvejus metus ir tris mėnesius kiekvieną dieną. Dėl šių sanitarinių įrenginių trūkumo rytais susidarydavo eilės, tekdavo ilgai laukti, kęsti fizinį skausmą, kildavo konfliktai. Buitinėse ir gyvenamosiose patalpose ir ant maisto buvo tarakonų. Dvejus metus ir tris mėnesius naktimis neįmanoma buvo miegoti dėl blakių įkandimų, po ko niežėdavo kūnas. Po retkarčiais atliekamos dezinfekcijos ir kiekvieną dieną nuteistųjų atliekamo patalpų valymo blakių nesumažėdavo.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais, teigia, kad atsakovo pareiga paneigti pareiškėjo teiginius negali būti vertinama kaip absoliuti ir neribota, kadangi toks įrodinėjimo būdas sukuria neproporcingai aukštą atsakomybės lygį teiginius paneigti privalančiai institucijai. Įrodinėjimo naštos perkėlimas laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai koreliuoja su kitais principais. Kiekviena šalis savo teisėmis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, pateikti patikimus įrodymus ir pan. Pravieniškių PN-AK visus duomenis apie nuteistuosius registruoja tokia apimtimi, kokia nustatyta teisės aktuose, taip pat visus veiksmus, susijusius su nuteistųjų buitimi ir aprūpinimu, įstaiga atlieka pagal teisės aktų reikalavimus. Pravieniškių PN-AK įvykdo visus teisės aktų reikalavimus, keliamus nuteistųjų gyvenimo sąlygoms užtikrinti, tačiau dėl specifinės įstaigos veiklos ir įstaigos veiklos reglamentavimo neturi objektyvių galimybių paneigti ar patvirtinti konkretaus asmenų skaičiaus atskirose gyvenamosiose patalpose kiekvieną dieną, kadangi toks asmenų registravimas nėra reglamentuotas.

23. Atsakovo atstovo vertinimu, teismas nustatė pažeidimus remdamasis tikimybėmis. Teismas, nustatydamas ploto normos pažeidimą, nevertino, ar lovos buvo užimtos, kuriais laikotarpiais buvo užimtos. Toks tikimybe paremtas pažeidimo konstatavimas yra nepakankamas.

24. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo patirta neturtinė žala turi būti nustatyta įvertinus objektyviai įmanomus surinkti įrodymus ir neturėtų būti paremta prielaidomis ar tikimybe, taip pat įrodymų ryšys su konkretaus asmens patirta neturtine žala turėtų būti tiesioginis ir neatitolęs. Nustatant neteisėtos veiklos faktą remiantis vien tik atsakovo negalėjimu paneigti pareiškėjo teiginių yra nesąžininga ir nepagrįsta, o realiai egzistuojanti teisėta būtis paverčiama neteisėta. Susiklosčius tokiai situacijai pareiškėjo galbūt neteisėti ir nepagrįsti teiginiai tampa teisėtais, o tai prieštarauja teisinės valstybės veikimo principams.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju reikalinga plačiau pasisakyti dėl įrodinėjimo naštos apimties, t. y. kokiu būdu įstaiga gali paneigti pareiškėjo teiginius apie ploto trūkumą gyvenamosiose patalpose, jeigu teisės aktai nenustato asmenų skaičiaus registravimo konkrečiose patalpose bei kokiu būdu paneigti teiginį, jog konkrečiu momentu konkrečioje patalpoje nebuvo buitinių parazitų ir kt. Taip pat svarbu atsakyti, ar proporcinga yra perkelti nuteistųjų įrodinėjimo pareigą pataisos įstaigoms visa apimtimi. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo galimybės biudžetinėse įstaigose skiriasi nuo įrodinėjimo civiliniuose santykiuose, nes biudžetinių įstaigų veikla yra griežtai reglamentuota ir patikimus įrodymus įstaigos ne visada gali pateikti dėl veiklos specifikos.

26. Atsakovo atstovo teigimu, įvertinus tai, kad neturtinę žalą teismas nustatė įvertinęs, jog dalis pažeidimų tikėtina buvo, nusižengimai nustatyti nesusiejant įrodymų su konkrečiais asmens patirtais išgyvenimais, todėl negali būti vertinami kaip nustatyti, be to, įvertinus tai, kad net preziumuojant pažeidimus, šių pažeidimų mastas ir intensyvumas yra itin nežymūs, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog nustatyti pažeidimai yra tokie, kurie sukelia išgyvenimus ar kančias, dėl kurių kilo neturtinė žala, atlygintina pinigais. Skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai konstatuota pažeidimų visuma ir iš jų kylanti neturtinė žala, kadangi įrodymai yra akivaizdžiai nepakankami pažeidimams konstatuoti.

27. Pareiškėjas N. J. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo nesutikimas su skundžiamu teismo sprendimu nustatytais pažeidimais dėl ploto normos neužtikrinimo, sanitarinių įrenginių trūkumo yra nepagrįstas. Nustatyto ploto normos pažeidimą patvirtina Taisyklių 111.2 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika. Sanitarinių įrenginių trūkumas kėlė didelį diskomfortą ir fizinį skausmą, žemino orumą, nes negalėdavo atlikti gamtinių reikalų laiku, turėdavo kentėti iki skausmo. Dėl per mažo įrenginių skaičiaus būdavo ilgos eilės, kildavo konfliktai. Dėl praustuvių trūkumo buvo apsunkinta galimybė palaikyti asmeninę higieną. Buitinių parazitų buvimas yra akivaizdus pažeidimas, kuris užfiksuotas atliekant dezinfekcijas, ir kėlė didelius nepatogumus: blakės sukandžiodavo kūną, dėl to negalėjo išsimiegoti; dėl tarakonų jautėsi nemaloniai, tekdavo išmesti jais užterštą maistą.

29. Pareiškėjo nuomone, jam dėl nustatytų pažeidimų priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra taikomi kiti nei bylose dėl turtinės žalos atlyginimo įrodinėjimo standartai. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimas visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms ir vertinamieji kriterijai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui N. J. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2017 m. spalio 17 d.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d. pareiškėjas buvo kalinamas karantino patalpoje pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto), be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 16 būryje neužtikrinant teisės aktuose nustatyto įrenginių (tualetų) skaičiaus bei tam tikrais periodais gyvenamosiose patalpose esant buitiniams parazitams. Pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 200 Eur suma.

32. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko neturtinei žalai nustatyti reikšmingų aplinkybių vertinimą, dėl to teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas, pareiškėjui turi būti priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (3 000 Eur). Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis ir dėl to netinkamai nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovo teigimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti pinigais.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu dėl per didelio laikomų asmenų skaičiaus buvo kalinamas pažeidžiant Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nustatytas 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose vienam nuteistajam tekusias ploto normas. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie karantino patalpos ir 16 būrio 1 ir 5 brigadų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais pareiškėjas gyveno minėtose patalpose.

36. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.).

37. Iš nurodytos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog asmenų skaičiaus registravimas konkrečiose patalpose nėra reglamentuotas, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019). Todėl Pravieniškių PN-AK nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalydamas iš jose buvusių lovų skaičiaus.

38. Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d gyvenant karantino patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.2 punkte įtvirtino minimalaus gyvenamojo ploto normos (3,6 kv. m) reikalavimą.

39. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs bylos medžiagą ir aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo pareiškėjui kalint 16 būryje ir buitinių parazitų buvimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

40. Įrodymų vertinimo aspektu primintina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus (iš jų ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus) ir vadovaudamasis minėtomis nuostatomis padarė išvadas dėl ginčo aplinkybių.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas teigia, kad nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas neatsižvelgė į nustatytų pažeidimų trukmę, mastą, intensyvumą ir daromą neigiamą poveikį, į tai, kad nustatytas pažeidimas dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, kuris žemino orumą, tęsėsi dvejus metus ir tris mėnesius kiekvieną dieną. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad iš viso nebuvo jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

43. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

45. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

46. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

47. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d. buvo kalinamas karantino patalpoje pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto), be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 16 būryje neužtikrinant teisės aktuose nustatyto įrenginių (tualetų) skaičiaus bei tam tikrais periodais gyvenamosiose patalpose esant buitiniams parazitams. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

48. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 3 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų dėl blakių įkandimo.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mąstą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad pareiškėjas nuolat buvo sukandžiotas blakių, kad pareiškėjas neteikė skundų ar prašymų atsakovo atstovui ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė