2018-10-24 Nr. AB-18927-3-61-3-03541-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4865-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03541-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2015 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 96-1123, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-2582 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas teigė žalą patyręs, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 242, kuri, pareiškėjo teigimu, neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. kameroje trūko natūralaus apšvietimo, sienos buvo nutrupėjusios, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, todėl naudojantis juo buvo stebimas pareigūnų. Kalint tokiomis sąlygomis, pareiškėjo teigimu, jam išsivystė nemiga, girdi pašalinius balsus, teko kreiptis į psichiatrus, kurie skyrė itin stiprių vaistų, tenka gydytis iki šiol. Pažymėjo, kad buvo pateikęs skundą Kalėjimų departamentui dėl nepagrįsto jo perkėlimo į kitą kamerą, tačiau pastarasis formaliai išnagrinėjo skundą dėl grąžinimo į ankstesnę kamerą. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų, jis patyrė psichinius sutrikimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pažeista garbė ir orumas, todėl jam turi būti atlyginta kilusi neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 31–33).

4. Atsiliepime nurodė, kad gyvenamoji kamera Nr. 242 įrengta pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles ir atitinka Lietuvos Respublikos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti vidaus tvarkos taisykles, todėl turi būti nuolat stebimas ir kontroliuojamas. Jam ne karta buvo taikytos drausminio poveikio priemonės, daugiau ne dvidešimt kartų buvo baustas drausmine tvarka, bendrai jo elgesys buvo vertinamas neigiamai. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė nepagrįstu ir vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Akcentavo, kad nėra būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 53–55).

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovo atstovo galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su kameros Nr. 242 neatitikimu higienos normos reikalavimams, 2018 m. vasario 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant teisės aktuose nustatytų sąlygų kameroje, bei paliktas galioti Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 96-1123 ir Kalėjimų departamento 2015 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 2S-2582 šioje dalyje, ir perdavė bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 83–90).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartyje nurodė, kad teismas įvertino Lukiškių TI-K veiksmus, kiek tai yra susiję su pareiškėjo skundžiamu Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 96-1123 dėl jo perkėlimo į kamerą Nr. 242. Taigi, šioje byloje nevertinami iš naujo raštai, dėl kurių teisėtumo teismas jau pasisakė. Šioje byloje buvo vertinamas tik pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 8 d. iš kameros Nr. 226A buvo perkeltas į kamerą Nr. 242 ir buvo laikomas vienas. Nesutikdamas su tokiu jo gyvenamosios kameros pakeitimu, pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas išsiaiškinti perkėlimo aplinkybes ir grąžinti jį į kamerą Nr. 226A. Nurodė, kad kameroje Nr. 242 jis buvo laikomas prastesnėmis sąlygomis. Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 96-1123 paaiškino pareiškėjui, kad jis į gyvenamąją kamerą Nr. 242 buvo perkeltas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 4 dalies reikalavimais, atsižvelgiant į neigiamai vertinamą pareiškėjo elgesį, ir informavo, kad kamera Nr. 242 įrengta vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis bei atitinka Lietuvos higienos normą. Pareiškėjas minėtą Lukiškių TI-K atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, be kita ko, nurodydamas, kad kamera Nr. 242 neatitinka higienos reikalavimų. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. birželio 10 d. sprendime Nr. 2S-2582 nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes Lukiškių TI-K atsakymas pateiktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 8 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 242, skundą teismui išsiuntė 2015 m. birželio 30 d. Taigi, ginčui aktualus būtent šis laikotarpis.

11. Teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį, 2018 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu pateikti duomenis apie kameros Nr. 242 įrengimą.

12. Lukiškių TI-K pateikė duomenis apie kameros Nr. 242 būklę. 2014 m. spalio 20 d. patikrinimo akte nenustatyti pažeidimai dėl kameros atitikties higienos reikalavimams, 2015 m. vasario 27 d. pažeidimų taip pat nenustatyta (pelėsis, drėgmė, temperatūra). Vėlesni patikrinimo aktai ginčui neaktualūs. Pažymėta, kad Higienos normos 28 punkto pažeidimas nustatytas 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akte, kuris 2015 m. rugsėjo 29 d. buvo pašalintas. Be to, pažymėta, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), 14.1 papunktį, lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, tai ant langų įrengtos grotos pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažymoje Nr. 24-2638 „Dėl kameros Nr. 242 būklės“ nurodyta, jog Lukiškių TI-K I-ojo gyvenamojo korpuso kamera Nr. 242 įrengta vadovaujantis Taisyklėmis ir atitinka Higienos normos reikalavimus. Be to, pateikti duomenys, kad kamera Nr. 242 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo remontuota. Taip pat nurodoma, kad remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

13. Teismas pažymėjo, jog pagal Higienos normos 2 punktą pastaroji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K neatliekant kapitalinio remonto, patalpos negali būti pilnai suremontuotos ir būti tokios būklės kaip naujai statomi pastatai.

14. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, darė išvadą, kad kamera Nr. 242 atitiko higienos reikalavimus ir šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų (natūralaus apšvietimo, sienos buvo nutrupėjusios). Pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl netinkamo kameros Nr. 242 įrengimo laikyti nepagrįstais. Tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Kalėjimų departamentas raštuose pareiškėjui nurodė, kad minėta kamera tinkamai įrengta. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Atkreiptas dėmesys, kad jei ir buvo nustatyti pažeidimai, tai jie buvo šalinami. Taigi, Lukiškių TI-K pareiškėjui sudarė tinkamas laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, kaip ir kitiems laikomiems asmenims.

15. Pareiškėjas teigia, kad kameroje netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kadangi atliekant gamtinius reikalus, jį stebi pareigūnai. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Pažymėta, kad neišvengiami tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veikė pagal suteiktus įgaliojimus, vykdydamas nuolatinę asmenų stebėjimo kontrolę. Pažymėta, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas linkęs pažeidinėti bausmės vykdymo režimą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių ir pareiškėjo nurodyto pažeidimo dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo nepadarė.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens ligos istorijoje esančius duomenis, nenustatė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis su prašymu suteikti medicininę pagalbą. Pareiškėjui buvo skirtas gydymas, jis buvo prižiūrimas, tačiau savaime tai negali būti vertinama, kad pareiškėjo nusiskundimai susiję su skunde nurodytomis netinkamomis laikymo sąlygomis kameroje Nr. 242.

17. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepadarė neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui kilo žala. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 18. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (I t., b. l. 168–171).

19. Pareiškėjas teigia, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo tik viena teisėja, formaliai šališkai, neteisingai.

20. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kurią jis kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant sąlygų kameroje, bei paliktas galioti Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 96-1123 ir Kalėjimų departamento 2015 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 2S-2582.

21. Pareiškėjas pažymi, jog BVK 70 straipsnio 4 dalis nenumato atskiro izoliavimo nuo tokių pat laikomų asmenų, būtent dėl ko ir buvo kreiptasi į psichiatrus. Pareiškėjas sistemingai ir tęstinai buvo laikomas vienas ilgą laiko tarpą, kad sukėlė neigiamų išgyvenimų.

22. Pareiškėjas pažymi, kad Kalėjimų departamentas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 2S-2582 pats pripažįsta, kad Lukiškių TI-K langai maži ir todėl natūralaus apšvietimo koeficientas yra mažas, ant sienų yra pelėsis ir grybelis, sienos nėra lengvai valomos. Pareiškėjas nurodo, kad dėl grotų ant langų negalima išvalyti palangės, stiklo.

23. Dėl neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas prašo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį, kurioje priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą tokiomis pat sąlygomis 4 dienas.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 6–9).

25. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą ir apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 1–3).

27. Kalėjimų departamentas teigia, kad kamera Nr. 242 atitiko higienos reikalavimus. Mano, kad Lukiškių TI-K veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus, vykdydamas nuolatinę asmenų stebėjimo kontrolę.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo V. K. skundą.

30. Pažymėtina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. vasario 1 d. nutartimi perdavus bylą nagrinėti iš naujo. Iš šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties matyti, kad teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K, perkeldama pareiškėją į kamerą Nr. 242 ir laikydama jį kameroje vieną, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tačiau grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kiek tai susiję su pareiškėjo skunde nurodytais higienos normų reikalavimų pažeidimais.

31. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas yra dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalimi bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pirmosios instancijos teisme nagrinėja vienas teisėjas.

33. Atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju apibrėžtas bylos ribas, byla pirmosios instancijos teisme pagrįstai buvo nagrinėjama vieno teisėjo, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 96-1123 ir Kalėjimų departamento 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 2S-2582 bei pareiškėjo perkėlimo į kamerą Nr. 242 pagrįstumu, nėra reikšmingi.

34. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 242, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. birželio 30 d.) kameroje Nr. 242 trūko natūralaus apšvietimo, sienos buvo nutrupėjusios, o sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo nuo pareigūnų.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 20 d. pranešimą Nr. 24-1606, 2012 m. rugpjūčio 1 d. Darbų atlikimo aktą Nr. 24-2069, patvirtinantį kameros Nr. 242 remontą (I t., b. l. 95–120), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų dėl Lukiškių TI-K kameros Nr. 242 įrengimo (apšvietimo, sienų būklės).

37. Pažymėtina, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju šioje byloje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas.

38. Nors pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas taip, kad juo naudojantis nėra užtikrintas privatumas nuo pareigūnų, pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1112-662/2018 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė, be kita ko, aplinkybe, kad nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki skundo padavimo dienos – 2015 m. rugsėjo 5 d. naudojantis tualetu buvo pažeista jo teisė į privatumą. Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis (nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. birželio 30 d.) patenka į jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A-1112-662/2018 ginčo laikotarpį, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovas bei jo atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas – pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dalis dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo) sutampa.

39. Pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Atitinkamai ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principo taikymą administraciniame procese.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-424-624/2017, 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir nustatęs, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, tokią bylą nutraukia (žr., pvz., 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-520/2016, 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1014/2014).

41. Remiantis tuo, kas išdėstyta, administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo nutrauktina, o likusioje dalyje, kurioje pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl kitų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atmesti kaip nepagrįsti, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą pakeisti ir nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. birželio 30 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė