2013-08-19 Nr. AB-4219-3-61-3-01915-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1386/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01915-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 26; 55.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–6) ir patikslintu skundu (b. l. 75–80) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 3R-152 (AG-136/01-2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 ir prievolių ataskaitą; 3) panaikinti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037 ir prievolių ataskaitą; 4) įpareigoti VMI informuoti pareiškėją apie vykdomą mokestinį patikrinimą, jo eigą ir atliekamus veiksmus bei priimamus sprendimus; 5) įpareigoti VMI įskaityti pareiškėjo turimą mokesčio mokėtojo permoką (skirtumą) galimai mokestinei nepriemokai padengti; 6) įpareigoti VMI priimti sprendimą dėl išieškotos sumos grąžinimo.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas VAGK 2012 m. birželio 27 d. sprendimas yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ) 9 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta VAGK kompetencija nagrinėti skundus dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų. Atkreipė dėmesį, jog VMI yra centrinis valstybinio administravimo subjektas ir ginčijami VMI aktai yra individualūs administraciniai aktai. Taip pat pabrėžė, kad VMI, neturėdama patikrinimo rezultatų, viršijo savo kompetencijos ribas ir neturėjo teisės priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 straipsnio 2 ir 3 punktuose įtvirtintas taisykles.

Akcentavo, kad ginčijamas VMI 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimas buvo priimtas nebaigus mokestinio patikrinimo. Vėliau patikrinimas buvo pratęstas nuo 2011 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. vasario 10 d., o 2012 m. vasario 7 d. mokestinis patikrinimas apskritai buvo sustabdytas, kol bus gauta informacija (atsakymas) iš Vilniaus apygardos prokuratūros. Šiuo aspektu pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog atsakymas yra gautas, todėl VMI priėmė sprendimus, neturėdama galutinių duomenų ir nepasibaigus mokestiniam patikrinimui (pirmo sprendimo atveju) bei esant sustabdytam mokestiniam tyrimui (antro sprendimo atveju).

Tvirtino, kad mokesčių administratoriui iki šiol vykdant mokestinį patikrinimą, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti šiame procese ir jis nėra gavęs jokios informacijos ar paklausimų, dėl to prarado galimybę teikti paaiškinimus, patikslinimus ir kitus dokumentus mokestinei prievolei tiksliai ir aiškiai apskaičiuoti. Mokesčių administratorius nevertino pareiškėjo mokesčių permokų ir neįskaitė jų mokestinei nepriemokai padengti, t. y. nevykdė teisės aktų nuostatų ir reikalavimų, taip pažeisdamas įstatymo garantuojamas teises.

Be to, akcentavo, kad mokesčių administratorius nepagrindė apskaičiuotų mokestinių sumų, tik nurodė datas, kuriomis jis neva rėmėsi priimdamas minėtą sprendimą, o nepateikdamas mokesčių mokėtojui jokių dokumentų, kurių pagrindu apskaičiuotos nurodytos sumos, mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 67 straipsnyje nustatytą reikalavimą. Nurodė, kad VMI 2012 m. gegužės 8 d. sprendime nurodo skirtingą sumą (121 739,69 Lt), nei yra nurodžiusi 2011 m. gruodžio 9 d. sprendime (121 854,80 Lt), tačiau nepaaiškina, kodėl sumos pasikeitė.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki šiol nėra gavęs mokesčių administratoriaus raginimo sumokėti jo apskaičiuotus mokesčius ir gavo tik sprendimą išieškoti mokestines sumas iš jo turto, jam apskaičiuotos mokėti mokesčių sumos pagrįstos vieninteliu mokesčių administratoriaus sprendimu, o ne pagal deklaraciją. Teigė, jog jokio teisės akto, kuriame būtų nurodytas terminas sumokėti mokesčius, taip pat nėra gavęs, o mokesčių administratorius nėra priėmęs sprendimo, pagal kurį būtų naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar su juo susijusios sumos.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 33 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 63 straipsnio, 101 straipsnio ir penktojo skirsnio normos, kuriose nustatoma teisė vietos mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas bei apriboti asmenų turto naudojimą be teismo sprendimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai tiek, kiek be teismo sprendimo yra apribojamos asmens konstitucinės teisės (b. l. 81–82).

Atsakovas VMI (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 30–31) su skundu nesutiko ir prašė palikti nepakeistą VAGK 2012 m. birželio 27 d. sprendimą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas VAGK 2012 m. birželio 27 d. sprendimu buvo nutrauktas kaip nežinybingas. Taip pat paaiškino, jog iš 2010 m. lapkričio 15 d. pavedimo tikrinti Nr. 83-192, kurį surašė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), akivaizdu, kad pareiškėjas buvo supažindintas su mokestinio patikrinimo eiga, pasirašydamas po kiekvienu mokesčių administratoriaus pavedimu ir gaudamas dokumentų kopijas, kartu taip jam buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus, patikslinimus ir kitus dokumentus mokestinei prievolei tiksliai bei aiškiai apskaičiuoti.

Pabrėžė, jog mokestinis patikrinimas nuo 2012 m. vasario 7 d. yra sustabdytas dėl negautos informacijos iš Vilniaus apygardos prokuratūros, o pareiškėjas buvo supažindintas su šiuo sprendimu, pavedimo patikrinti kopija buvo pasirašytinai įteikta jo įgaliotam asmeniui. Be to, akcentavo, kad sprendimai grąžinti pareiškėjui gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) buvo priimti pagal gautas metines pajamų mokesčio deklaracijas 2007 m. – 1 803 Lt, 2008 m. – 1 252 Lt, 2010 m. – 205 Lt. Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 punktą pareiškėjo deklaruotos grąžintinos sumos automatiškai dengė deklaruotą mokėtiną GPM sumą, o dokumentai, kuriais remiantis buvo nustatyta mokestinė nepriemoka, yra paties pareiškėjo savarankiškai pateiktos deklaracijos, kuriomis remiantis ir apskaičiuota asmens mokestinė nepriemoka bei priimtas VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-230-11037.

Atkreipė dėmesį, jog teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte. Tuo tarpu MAĮ 89 straipsnio 1 punkte nurodyti atvejai, kada mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju susimokėti mokestį ir su juo susijusias sumas. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinę nepriemoką sudaro jo deklaruotos, bet nustatytais terminais nesumokėtos GPM, privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) bei žemės mokesčio sumos, taip pat nuo šių sumų apskaičiuoti delspinigiai, todėl VMI neturėjo pagrindo siųsti pareiškėjui raginimą.

Tvirtino, jog nesiųsdama pareiškėjui raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju, t. y. susimokėti deklaruoto mokesčio ir šio mokesčio delspinigių nepriemoką, VMI neviršijo savo kompetencijos ribų ir nepažeidė įstatymo sąlygų, kurioms esant ši teisė atsiranda. Taip pat pabrėžė, kad mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas nepradedamas arba sustabdomas, jeigu mokesčių mokėtojas, kilus mokestiniam ginčui, padavė skundą, todėl atsižvelgiant į tai, jog buvo gautas Mokestinei ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) adresuotas pareiškėjo skundas, buvo priimtas sprendimas sustabdyti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-11037 išieškoti mokestinę nepriemoką vykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 67) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 88–91) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 13 d. pateikė VAGK skundą, prašydamas:

1) panaikinti VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 ir prievolių ataskaitą;

2) atnaujinti terminą VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimui Nr. (23.17-08)-320-11037 apskųsti ir panaikinti minėtą sprendimą bei prievolių ataskaitą; 3) įpareigoti VMI informuoti pareiškėją apie vykdomą mokestinį patikrinimą, jo eigą ir atliekamus veiksmus bei priimamus sprendimus; 4) įpareigoti VMI įskaityti pareiškėjo turimą mokesčio mokėtojo permoką (skirtumą) galimai mokestinei nepriemokai padengti. Tačiau VAGK skundžiamame sprendime konstatavo, kad administracinių ginčų komisijos nesprendžia mokesčių bylų, dėl ko bylą nutraukė kaip nežinybingą. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 26 straipsnio 3 dalyje yra paminėta atskira administracinių bylų kategorija – mokesčių bylos. Šios ABTĮ nuostatos bei ABTĮ 2 straipsnio 18 dalis sudaro pagrindą mokesčių bylas išskirti į dvi rūšis:

1) mokestinius ginčus ir 2) kitas mokesčių bylas. Mokestiniai ginčai yra nagrinėjami specialia MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka, o kitoms mokesčių byloms ši speciali ginčų nagrinėjimo tvarka nėra taikoma. Kadangi kitoms mokesčių byloms nagrinėti nėra nustatyta ir kitokia speciali jų nagrinėjimo tvarka, šios bylos turėtų būti nagrinėjamos bendrąja administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, nustatyta ABTĮ. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 4 dalį ir 26 straipsnio 1 dalį bendrąja tvarka administraciniai ginčai yra arba tiesiogiai nagrinėjami administraciniame teisme, arba pareiškėjo pasirinkimu ikiteismine tvarka administracinių ginčų komisijoje.

Tačiau kitos mokesčių bylos, net ir taikant joms bendrąją administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, administracinių ginčų komisijoje negali būti nagrinėjamos. Atkreipė dėmesį, kad ABTĮ 29 straipsnyje ir AGKĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte bei 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog administracinių ginčų komisijos nesprendžia mokesčių bylų. Ši taisyklė reiškia, kad administracinių ginčų komisijos negali spręsti visų mokesčių bylų, t. y. tiek mokestinių ginčų, tiek kitų mokesčių bylų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas VAGK apskundė VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 ir VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas administracinių ginčų komisijoje iškėlė ginčą mokesčių srityje.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog administracinių ginčų komisijos negali spręsti jokių mokesčių bylų, VAGK skundžiamu 2012 m. birželio 27 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai nutraukė bylą kaip nežinybingą, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą VAGK sprendimą yra nepagrįstas ir netenkintinas. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo reikalavimus – panaikinti VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 ir prievolių ataskaitą; panaikinti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037 ir prievolių ataskaitą;

įpareigoti VMI informuoti pareiškėją apie vykdomą mokestinį patikrinimą, jo eigą ir atliekamus veiksmus, bei priimamus sprendimus; įpareigoti VMI įskaityti pareiškėjo turimą mokesčio mokėtojo permoką (skirtumą) galimai mokestinei nepriemokai padengti; įpareigoti VMI priimti sprendimą dėl išieškotos sumos grąžinimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tai įvertinęs, teismas nurodė, jog jam nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų normų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo tenkinti minėtą pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 33 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 63 straipsnio, 101 straipsnio ir penktojo skirsnio normos, kuriose nustatoma teisė vietos mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas bei apriboti asmenų turto naudojimą be teismo sprendimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai tiek, kiek be teismo sprendimo yra apribojamos asmens konstitucinės teisės.

III. Pareiškėjas D. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–98), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui ir ABTĮ 81 straipsniui. Pažymi, jog MGK 2012 m. vasario 8 d. posėdyje priėmė protokolinį nutarimą palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą, kadangi nustatė, kad keliamas ginčas nėra mokestinis ir gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Mano, jog nagrinėjamu atveju susidaro teisinis neaiškumas, kai teismas pasisako, kad keliamas ginčas yra mokestinis, o MGK pasisako priešingai. Taip pat tvirtina, jog teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias atsakyti į visus pareiškėjo reikalavimus. Be to, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažeisdamas ABTĮ 82 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šio prašymo neišsprendė. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad šiuo atveju teismas buvo šališkas, kadangi buvo nepagrįstai atmestas teisėjai L. Z. pareikštas nušalinimas.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamas ginčas yra turtinio pobūdžio ir susijęs su asmens konstitucinėmis teisėmis, o žodinis bylos nagrinėjimas leistų pareiškėjui pasinaudoti visomis turimomis procesinėmis teisėmis (b. l. 100).

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106) su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas pažymi, kad pagal ABTĮ 29 straipsnį ir AGKĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą administracinių ginčų komisijos nesprendžia mokesčių bylų, kas reiškia, jog administracinių ginčų komisijos negali spręsti visų mokesčių bylų, t. y. tiek mokestinių ginčų, tiek kitų mokesčių bylų, todėl byla pagal pareiškėjo skundą VAGK buvo teisėtai nutraukta kaip nežinybinga. Taip pat nurodo, jog kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra išvestiniai, todėl juos nagrinėti turėjo būti atsisakyta. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio skundo padavimo terminą dėl VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-24176. Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėtumo ir pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104) taip pat su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pažymi, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad nagrinėjamas ginčas yra turtinio pobūdžio ir susijęs su asmens konstitucinėmis teisėmis, o žodinis bylos nagrinėjimas leistų pareiškėjui pasinaudoti visomis turimomis procesinėmis teisėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose ir tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėjas turėjo visas galimybes pasinaudoti savo turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VAGK 2012 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 3R-152 (AG-136/01-2012), kuriuo byla pagal pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė: 1) pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones; 2) pripažinus praleidus terminą, atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-11037 paduoti; 3) pripažinti neteisėtais ir panaikinti VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 ir prievolių ataskaitą; 4) pripažinti neteisėtais ir panaikinti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037 ir prievolių ataskaitą; 5) įpareigoti VMI informuoti pareiškėją apie vykdomą mokestinį patikrinimą, jo eigą ir atliekamus veiksmus bei priimamus sprendimus; 6) įpareigoti VMI įskaityti pareiškėjo turimą mokesčio mokėtojo permoką (skirtumą) galimai mokestinei nepriemokai padengti; buvo nutraukta kaip nežinybinga, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju VAGK skundžiamu 2012 m. birželio 27 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai nutraukė bylą kaip nežinybingą, o pripažinus minėtą VAGK sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo reikalavimus – panaikinti VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 ir prievolių ataskaitą; panaikinti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037 ir prievolių ataskaitą;

įpareigoti VMI informuoti pareiškėją apie vykdomą mokestinį patikrinimą, jo eigą ir atliekamus veiksmus, bei priimamus sprendimus; įpareigoti VMI įskaityti pareiškėjo turimą mokesčio mokėtojo permoką (skirtumą) galimai mokestinei nepriemokai padengti; įpareigoti VMI priimti sprendimą dėl išieškotos sumos grąžinimo. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 26 straipsnio 3 dalyje yra paminėta atskira administracinių bylų kategorija – mokesčių bylos. Šios ABTĮ nuostatos bei ABTĮ 2 straipsnio 18 dalis sudaro pagrindą mokesčių bylas išskirti į dvi rūšis: 1) mokestinius ginčus ir 2) kitas mokesčių bylas. Mokestiniai ginčai yra nagrinėjami specialia MAĮ IX skyriuje numatyta tvarka, o kitoms mokesčių byloms ši speciali ginčų nagrinėjimo tvarka nėra taikoma. Kadangi kitoms mokesčių byloms nagrinėti nėra nustatyta ir kitokia speciali jų nagrinėjimo tvarka, šios bylos turėtų būti nagrinėjamos bendrąja administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta ABTĮ. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 4 dalį ir 26 straipsnio 1 dalį, bendrąja tvarka administraciniai ginčai yra arba tiesiogiai nagrinėjami administraciniame teisme, arba pareiškėjo pasirinkimu ikiteismine tvarka administracinių ginčų komisijoje. Tačiau kitos mokesčių bylos, net ir taikant joms bendrąją administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, administracinių ginčų komisijoje negali būti nagrinėjamos, kadangi, remiantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ir VAGK inter alia nesprendžia ginčų dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų. Vadovaudamasis minėtomis ABTĮ normomis ir AGKĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų bei VAGK kompetenciją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog administracinių ginčų komisijos negali spręsti visų mokesčių bylų, t. y. tiek mokestinių ginčų, tiek kitų mokesčių bylų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-840/2010 ir kt.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas VAGK iš esmės ginčijo VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (b. l. 10) ir prievolių ataskaitą (b. l. 11) bei VMI viršininko 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 atnaujinti sprendimo (jo dalies) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymą (b. l. 12) ir prievolių ataskaitą (b. l. 13), taip pat prašė įpareigoti VMI informuoti pareiškėją apie vykdomą mokestinį patikrinimą, jo eigą, atliekamus veiksmus ir priimamus sprendimus bei įpareigoti VMI įskaityti pareiškėjo turimą mokesčio mokėtojo permoką (skirtumą) galimai mokestinei nepriemokai padengti. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju pareiškėjas administracinių ginčų komisijoje iškėlė ginčą mokesčių srityje, t. y. kitoms mokesčių byloms priskirtiną mokesčių bylą. Tuo tarpu, kaip minėta, administracinių ginčų komisijos negali spręsti jokių mokesčių bylų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog VAGK skundžiamu 2012 m. birželio 27 d. sprendimu nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai nutraukė bylą kaip nežinybingą. Kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, nagrinėjamu atveju pareiškėjo inicijuotą ginčą kaip ir MGK pripažino ne mokestiniu, o priskirtinu kitoms mokesčių byloms, nagrinėtinoms bendrąja ABTĮ numatyta administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir teisėtai nevertino bei netenkino kitų pareiškėjo reikalavimų. Juolab kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis skundžiamus VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-11037 ir 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-24176 atitinkamai gavo 2011 m. gruodžio 26 d. ir 2012 m. gegužės 12 d. (VAGK byla Nr. AG-136/01-2012, b. l. 6–7, 13). Tuo tarpu skundą dėl minėtų sprendimų Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė tik 2012 m. liepos 18 d. (gavimo registracijos Nr. I-3843, b. l. 1), t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo padavimo terminą dėl nurodytų VMI viršininko sprendimų, tačiau prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nepateikė. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su mokestinio patikrinimo eiga, duomenų, ar šis patikrinimas yra baigtas, nėra, o pareiškėjo ginčijami VMI viršininko 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-11037 ir 2012 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-24176 buvo priimti remiantis paties pareiškėjo savarankiškai pateiktomis deklaracijomis, kuriose buvo deklaruotos, bet nustatytais terminais nesumokėtos GPM, PSD bei žemės mokesčio sumos, t. y. nurodyti sprendimai nėra susiję su minėtu patikrinimu, taip pat buvo atliktas pareiškėjo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymas (b. l. 10–13, 35–44).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat nenustatė bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl teisėjos L. Z. nušalinimo, motyvuojant tuo, jog ji turi suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, buvo pagrįstai atmestas, nenustačius minėtos teisėjos šališkumo požymių.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 33 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 63 straipsnio, 101 straipsnio ir penktojo skirsnio normos, kuriose nustatoma teisė vietos mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas bei apriboti asmenų turto naudojimą be teismo sprendimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai tiek, kiek be teismo sprendimo yra apribojamos asmens konstitucinės teisės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais, todėl jų nebekartoja. Kartu pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekilo, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintinas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius