2024-04-24 Nr. AB-6812-3-61-3-08143-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1493-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08143-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. T., N. T. ir F. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. T., N. T. ir F. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. T.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. T., N. T. ir F. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) jų atžvilgiu priimtus 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimus, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760135547, Nr. 760135772 ir Nr. 760135770 (toliau – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja E. T. (toliau – ir pareiškėja 1) 2023 m. rugpjūčio 17 d. gavo Migracijos departamento sprendimą (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjai 1 išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760135547, galiojantį iki 2024 m. birželio 9 d. Pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas 2) 2023 m. rugpjūčio 17 d. gavo atsakovo sprendimą (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui 2 išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760135772, galiojantį iki 2024 m. birželio 9 d. Pareiškėjas F. T. (toliau – ir pareiškėjas 3) 2023 m. rugpjūčio 17 d. gavo atsakovo sprendimą (toliau – ir Sprendimas 3), kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui 3 išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760135770, galiojantį iki 2024 m. birželio 9 d.

2.2. Sprendimuose buvo nurodyta, jog pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi yra panaikinami, nes Migracijos departamentas 2023 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjos 1 sutuoktiniui, pareiškėjo 2 ir pareiškėjo 3 tėvui D. T.. Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 punkte nustatytais pagrindais, todėl panaikinus D. T. leidimą laikinai gyventi vėliau buvo panaikinti ir pareiškėjų leidimai laikinai gyventi, remiantis UTPĮ 50 straipsnio 3 dalimi.

2.3. D. T. 2022 m. birželio 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. D. T. leidimo laikinai gyventi išdavimo metu buvo UTPĮ nurodytus kriterijus atitinkančios įmonės, UAB „(duomenys neskelbtini)“, dalyvis. Pareiškėjams 2022 m. liepos 4 d. taip pat buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. D. T. 2023 m. liepos 21 d. gavo Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi. Šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nepaisant fakto, jog D. T. apskundė Migracijos departamento sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, 2023 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos departamentas pareiškėjams įteikė ginčijamus Sprendimus. D. T. susidūrė su kryptingais ir tyčiniais trečiojo asmens E. G. veiksmais, nukreiptais prieš D. T. valdomą bendrovę, kuriais buvo siekiama ją sužlugdyti ir priversti nutraukti veiklą. Būtent dėl šių veiksmų bendrovė tapo nepajėgi atsiskaityti su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA), ir bendrovės darbuotojai buvo atleisti SODRA iniciatyva. Todėl 2023 m. liepos 21 d. D. T. atžvilgiu priimtas sprendimas ir, atitinkamai, nagrinėjamoje byloje ginčijami Sprendimai buvo priimti dėl aplinkybių, kurios buvo tiesiogiai nulemtos tyčinių E. G. veiksmų.

2.4. D. T. apskundus Migracijos departamento priimtą sprendimą, turėjo būti sustabdytas D. T. sprendimo vykdymas, t. y., nepanaikintas D. T. išduotas leidimas laikinai gyventi ir atitinkamai Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti Sprendimų.

2.5. Sprendimai yra neteisėti, nes Migracijos departamentas nesilaikė viešojo administravimo principų bei sprendimo priėmimui taikytinų procedūrų. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl D. T., neįvykdė savo pareigos surinkti pakankamus įrodymus priimamam sprendimui pagrįsti. Prieš priimdamas D. T. atžvilgiu sprendimą Migracijos departamentas neišsiaiškino visų priėmimui aktualių aplinkybių, nesikreipė į D. T. ir neprašė pateikti paaiškinimo, taip D. T. sukliudant pateikti duomenis ir dokumentus, įrodančius, jog jis elgėsi tinkamai, o bendrovės darbuotojų skaičiaus pokyčiai buvo nulemti tyčinių ir žalą keliančių trečiojo asmens veiksmų. D. T. elgėsi ir elgiasi tinkamai ir atsakingai, užtikrino, kad pažeisti bendrovės interesai būtų tinkamai ginami teismuose, dėjo protingas ir proporcingas pastangas, kad užtikrintų trūkstamų lėšų suteikimą bendrovės veiklos tęstinumo užtikrinimui.

2.6. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nurodoma, jog teisės aktuose yra nustatyta įmonių patikrinimo tvarka, kurios Migracijos departamentas privalo laikytis. Tvarkos aprašo 126 punkte apibrėžtas baigtinis atvejų, kuriais Migracijos departamentas gali pradėti įmonės patikrinimą, kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, aprašymas, o Tvarkos aprašo 127 punkte nustatyta imperatyvi Migracijos departamento pareiga atliekant patikrinimą iškviesti užsienietį, nurodyti, kokius dokumentus šis privalo pristatyti ir, užsieniečiui atvykus, atlikti užsieniečio apklausą. Migracijos departamentas šių privalomų nurodytų veiksmų neatliko.

2.7. Migracijos departamentas turėjo pareigą prieš priimant D. T. sprendimą išaiškinus visas aplinkybes, kritiškai, nešališkai vertinti įrodymus. Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti bendrovę ir jos veiklą, neatliko D. T. apklausos ar bendrovės dokumentų patikros. Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas imperatyviai nustato, jog D. T. turi teisę, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, įgyvendinti savo teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, jei atitinka šių teisės aktų nustatytas sąlygas.

2.8. Migracijos departamento veiksmai priimant D. T. sprendimą turėjo piktnaudžiavimo įgaliojimais požymių, Migracijos departamentas, priimdamas D. T. sprendimą, veikė pažeisdamas imperatyvius viešojo administravimo principus. Migracijos departamentas priimdamas sprendimą dėl D. T. ir vykdydamas bendrovės veiklos vertinimą, iš esmės pažeidė viešojo administravimo principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje.

2.9. Pareiškėjų leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti, nors D. T. sprendimo vykdymas turėjo būti sustabdytas pagal reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ). Kadangi UTPĮ 50 straipsnio 3 dalis nustato užsieniečio ir jo šeimos narių sąryšį panaikinant leidimą laikinai gyventi, o D. T. leidimas laikinai gyventi panaikinimas yra stabdytinas, pareiškėjų, kaip šeimos narių, leidimai laikinai gyventi neturėjo būti panaikinti.

2.10. Migracijos departamentas, labai tikėtinai priėmęs neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą D. T. atžvilgiu ir žinodamas, kad leidimą laikinai gyventi panaikinimas užsieniečiui tuo pačiu panaikino ir jo šeimos narių leidimus laikinai gyventi pagal UTPĮ 50 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai ir neteisėtai priėmė Sprendimus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

4.1. Užsieniečiams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, kai leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kurio Lietuvos Respublikoje gyvena šeimos narys (sutuoktinis, tėvai), kuris turi leidimą gyventi. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2023 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjos 1 sutuoktiniui ir pareiškėjo 1 bei pareiškėjo 2 tėvui D. T. išduotą leidimą laikinai gyventi.

4.2. Pareiškėjai 1 2023 m. liepos 21 d. per MIGRIS išsiųstas pranešimas, kad yra panaikintas leidimas laikinai gyventi jos sutuoktiniui. Taip pat buvo pateikta informacija, kad užsienietė turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu, tačiau ji tokios informacijos nepateikė. Atsižvelgus į tai, kad D. T. leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, ir tai, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjai turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu, jiems išduoti leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti.

4.3. Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Sprendimai priimti, neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių bei tinkamai neištyrus susiklosčiusios situacijos. Pažymėjo, kad UTPĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Be to, Tvarkos aprašo 130 punkte yra įsakmiai nurodoma, kad per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos turi būti priimtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

4.4. Iš ginčijamų Sprendimų buvo matyti, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti D. T. (pareiškėjų sutuoktiniui, tėvui) išduotą leidimą laikinai gyventi ir nebuvo nustatyti kiti UTPĮ nustatyti pagrindai, kurie pareiškėjams būtų suteikę teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Skunde dėstomi argumentai dėl D. T. leidimo laikinai gyventi nėra šios bylos nagrinėjimo pagrindas, todėl Migracijos departamentas į juos neatsakė. Manė, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjų E. T., N. T. ir F. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas apžvelgęs UTPĮ 28 straipsnio 4 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 3 dalies, Tvarkos aprašo 130 punkto, nuostatas nurodė, kad jų analizė, leido konstatuoti, jog būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjams) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamus Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3 priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose

7. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo panaikinti, kadangi panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjų šeimos nariui (sutuoktiniui, tėvui), o pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu. Iš byloje pateiktų bei teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas D. T. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jau yra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis bei neskundžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-942-552/2024), D. T. skundas atmestas. Atsižvelgiant į tai, teismas pažymėjo, kad dėl skundo argumentų, susijusių su D. T. leidimo gyventi panaikinimo teisėtumu ir pagrįstumu, papildomai nepasisakys.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjai skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus bei rodytų priimtų skundžiamų Sprendimo 1, Sprendimo 2 ir Sprendimo 3 nepagrįstumą. Skundo argumentai, kad Sprendimai yra neteisėti, nes Migracijos departamentas nesilaikė viešojo administravimo principų bei Sprendimų priėmimui taikytinų procedūrų, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

9. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais UTPĮ nustatytais pagrindais, nors apie tokią galimybę pareiškėjai buvo informuoti. Teismui pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad turėtų teisę gauti leidimą laikinai gyventi kitais UTPĮ nustatytais pagrindais.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl jiems palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jie yra įvykdę visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis esamu teisiniu reglamentavimu, nustačius aplinkybę, jog pareiškėjų šeimos nariui, kurio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo gavę ir pareiškėjai, buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

11. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus. Pažymėjo ir tai, kad ginčijami Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 savaime neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi, jeigu pareiškėjai atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

12. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 3 dalies bei Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatas ir teisėtai priėmė Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3 panaikinti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Tvarkos aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijami Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 buvo priimti teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimai priimti atsižvelgiant į individualią faktinę pareiškėjų situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti.

13. Teismo vertinimu, ginčijami Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus: jie atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, juose nurodyti administracinių sprendimų teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės; administracinių sprendimų motyvai; apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

14. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3 vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2023 m. rugpjūčio 17 d. priėmė teisėtus bei pagrįstus Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3, kuriais panaikinti pareiškėjų E. T., F. T. ir N. T. leidimai laikinai gyventi, galioję iki 2024 m. birželio 9 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. 15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Migracijos departamento Sprendimus.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjai dėsto bylos faktines aplinkybes ir nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas konstatuodamas galimybę pareiškėjams kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais UTPĮ nustatytais pagrindais neatsižvelgė į tai, kad tokia teisė yra tariama, teisinė fikcija, nes UTPĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės pareiškėjams keisti leidimą gyventi, net jeigu toks pagrindas būtų (pav. teisėtos veiklos, darbo, studijų ar kitais tikslas. Tokią teisę pareiškėjai įgytų tik po vienerių metų (2024 m. rugpjūčio 17 d.). Net jeigu vienas iš pareiškėjų gautų leidimą laikinai gyventi kiti pareiškėjai leidimo gyventi galėtų tikėtis dar vėliau.

16.2. Užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia galimybės keisti leidimo laikinai gyventi pagrindus užsieniečiams, tuomet, kai išnyksta tie pagrindai, dėl kurių leidimas laikinai gyventi buvo išduotas (pvz. įmonės bankroto atveju). Tačiau teismas be pagrindo bylą išnagrinėjo taikydamas tik Užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius teisės aktus. Teismas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjų atstovo 2024 m. vasario 7 d. teismo posėdyje išdėstytų argumentų dėl Sprendimų prieštaravimo vaikų interesams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

16.3. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1 su nepilnamečiais vaikais (kitais pareiškėjais) ilgą laiką, nuolat ir nepertraukiamai gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas 3 gimė Lietuvoje ir čia augo visą savo gyvenimą. Pareiškėjas 2 mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje pagal pagrindinio ugdymo programą. Pareiškėjus gyvenamojoje vietoje (Lietuvoje) sieja sukurti socialiniai, kultūriniai bei ekonominiai ryšiai, o šie ryšiai su kilmės valstybe bei kilmės valstybėje yra visiškai nutrūkę. Prasidėjęs karas (duomenys neskelbtini), bei destruktyvūs kilmės valstybės veiksmai šalies viduje ir už jos ribų yra bauginantys ir kelia daug nerimo. Atsakovas priimdamas Sprendimus privalėjo atsižvelgti nurodytas aplinkybes, leidimo gyventi panaikinimo aplinkybes vertinti ir per vaiko interesų prizmę. Tiek atsakovas, priimdamas Sprendimus, tiek teismas neanalizavo ir nevertino aplinkybės, kad Sprendimai susiję su nepilnamečių vaikų interesais, ir priimti sprendimai pakeis vaikų aplinką, sukels neigiamus padarinius vaikų raidai ir vystymuisi. Sprendimai priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigą ne tik vertinti bet ir priimti geriausius vaiko interesams sprendimus. Atsakovas spręsdamas klausimą dėl pareiškėjų leidimų laikinai gyventi panaikinimo, privalėjo atsižvelgti į vaikų interesus, ir privalėjo priimti sprendimus neprieštaraujančius Konstitucijai ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, arba atidėti sprendimo įsigaliojimo terminą, ar kitais būdais suteikti galimybę pareiškėjams įgyti leidimus gyventi kitais pagrindais.

16.4. Pareiškėjai dėjo maksimalias pastangas, kad su atsakovu rastų visoms šalims priimtiną sprendimą, tačiau atsakovas nebendradarbiavo, ir nepasiūlė jokio kito varianto, kaip tik išvykti iš šalies nagrinėjamai bylai pasibaigus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimų Nr. 23S132221, Nr. 23S132222, Nr. 23S132324, kuriais panaikinti E. T. leidimas laikinai gyventi Nr. 760135547, F. T. leidimas laikinai gyventi Nr. 760135770 ir N. T. leidimas laikinai gyventi Nr. 760135772, teisėtumo ir pagrįstumo. Minėti Sprendimai priimti, nes pareiškėjų šeimos nariui (atitinkamai – sutuoktiniui, tėvui) panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjai neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 3 dalies bei Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatas ir teisėtai priėmė Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3 panaikinti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Sprendimai atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus, priimti atsižvelgiant į individualią faktinę pareiškėjų situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas galimybę pareiškėjams kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais UTPĮ nustatytais pagrindais neatsižvelgė į tai, kad tokia teisė yra tariama. Teismas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjų išdėstytų argumentų dėl Sprendimų prieštaravimo vaikų interesams.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos E. T. sutuoktinis ir pareiškėjų F. T. ir N. T. tėvas D. T. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2024 m. birželio 9 d. Minėtas leidimas laikinai gyventi D. T. buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 23S113855, kuris buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-11220-1064/2023 D. T. skundą atmetė. Minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-942-552/2024 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. sausio 3 d.

22. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjai E. T. 2023 m. liepos 21 d. buvo išsiųstas MIGRIS pranešimas su informacija, kad buvo panaikintas jos sutuoktinio D. T. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl ko kartu su juo yra pagrindas panaikinti ir jo šeimos narių leidimus laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu, taip pat buvo nustatytas terminas pateikti informacijai dėl galimų kitų pagrindų leidimui gyventi gauti. Pareiškėja E. T. Migracijos departamentui nepakeitė jokios papildomos informacijos ir Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3.

23. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.) ir Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.).

24. Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760135547, Nr. 760135772 ir Nr. 760135770 buvo išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

25. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi, o 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti todėl, kad Lietuvos Respublikoje gyveno šeimos narys (sutuoktinis, tėvas), kuris turėjo leidimą laikinai gyventi.

26. Tačiau, Migracijos departamentui, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2023 m. liepos 21 d. priėmus sprendimą Nr. 23S113855 panaikintas pareiškėjos 1 sutuoktiniui ir pareiškėjo 2 bei pareiškėjo 3 tėvui išduotas leidimas laikinai gyventi. Kaip jau minėta, dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas D. T. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra priimta ir įsiteisėjusi galutinė bei neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-942-552/2024, kuria D. T. apeliacinis skundas atmestas.

27. Atsižvelgus į tai, kad D. T. leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, ir tai, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjai turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu, jiems išduoti leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 3 dalies bei Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatomis priimant Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3.

28. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

29. Tvarkos aprašo 130 punktas numato, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

30. Vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir remiantis tuo, kas nustatyta nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Tvarkos aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijami Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 buvo priimti tesės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimai priimti atsižvelgiant į individualią faktinę pareiškėjų situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti.

31. Nepagrįsti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nurodydamas galimybę pareiškėjams kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais UTPĮ nustatytais pagrindais neatsižvelgė į tai, kad tokia teisė yra tariama. Kadangi, kaip tinkamai nurodė tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, ginčijami Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 savaime neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi, jeigu pareiškėjai atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjai nesikreipė į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais UTPĮ nustatytais pagrindais, nors apie tokią galimybę pareiškėja 1 buvo 2023 m. liepos 21 d. informuota. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad turėtų teisę gauti leidimą laikinai gyventi kitais UTPĮ nustatytais pagrindais.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad Sprendimai priimti pažeidžiant Konstituciją ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintą pareigą ne tik vertinti bet ir priimti geriausius vaiko interesams sprendimus, nes nagrinėjamu atveju Sprendimai, kuriais panaikinti leidimai gyventi nepilnamečiams vaikams Lietuvoje, patys savaime negali, pasikeitus vaikų aplinkai, sukelti neigiamus padarinius vaikų raidai ir vystymuisi. Panaikinus nepilnamečių tėvui D. T. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikinti ir jo nepilnamečiams vaikams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nepilnamečiams vaikams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje ne dėl to, kad jie galėtų mokytis ar kitaip lavintis Lietuvoje, o jų leidimų išdavimas buvo tiesiogiai susietas su jų tėvo teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o panaikinus jų tėvui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jie nebeatitiko UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų, todėl nebeturėjo jokio teisinio pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus su ginču teisiškai susijusius įrodymus, jais remdamasis padarė teisės aktais paremtas išvadas dėl atsakovo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo (ABTĮ 56 str. 6 d., 86 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra aiškus, logiškas ir motyvuotas, t. y. sprendime aiškiai atskleista ginčo esmė, nurodyta, kokiomis teisės normomis ir bylos faktinėmis aplinkybėmis yra grindžiamos padarytos išvados dėl Sprendimų teisėtumo.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. T., N. T. ir F. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė