2019-11-13 Nr. AB-23033-3-65-3-00298-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1326-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00298-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1; .7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. O. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (10.1) R3-26899 (toliau – ir 2017 m. birželio 9 d. Sprendimas) ir VSDFV 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4980 (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas) bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių atlikti pareiškėjos 2015 m. birželio 12 d. mirusios motinos N. O. senatvės pensijos perskaičiavimą ir išmokėti pareiškėjai pensijų skirtumą tarp Ukrainoje ir Lietuvoje paskirtų pensijų už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėn.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 1993 m. jos motinai N. O. Lietuvoje buvo paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija), 1996 m. jai išvykus gyventi į Ukrainą, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. senatvės pensija pareiškėjos motinai buvo mokama Ukrainoje. Sugrįžus į Lietuvą, N. O. 2015 m. vasario 1 d. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui pateikė prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, kuriuo prašė perskaičiuoti Lietuvoje neišmokėtą pensijos skirtumą, o 2015 m. balandžio 27 d. prašymu skirti pensiją/kompensaciją. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyrius 2015 m. balandžio 28 d. ir 29 d. priėmė sprendimus dėl pareiškėjos motinos senatvės pensijos perskaičiavimo. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. elektroniniu būdu ji kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių ir prašė perskaičiuoti jos motinai nuo 1995 m. iki 2015 m. Lietuvoje ir Ukrainoje paskirtų ir mokėtų pensijų skirtumą, be to, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. pareiškėjai gavus paveldėjimo teisės liudijimą, pakartotinai 2017 m. gegužės 17 d. prašymu dėl pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, kuris skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pakartotinį. Minėtąjį sprendimą 2017 m. liepos 7 d. pareiškėja apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjos nuomone, skundžiami VDSFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra nepagrįsti bei neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės pasirašytose sutartyse dėl socialinės apsaugos ir dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje numatytų įsipareigojimų, todėl turėtų būti panaikinti.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu VSDFV Utenos skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą kaip pakartotinį, motyvuojant tuo, jog 2015 m. spalio 7 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir prašė atlikti jos mirusios motinos N. O. „pensijos pagal amžių perskaičiavimą nuo nuėmimo nuo įskaitos Kaune Lietuvos Respublikoje 1995 metais iki 2015 m. kovo ir išmokėti skirtumą tarp N. O. gautos pensijos Ukrainoje ir kaip Lietuvos pensininkei ir Lietuvos pilietei priklausančios pensijos“. VSDFV Utenos skyrius 2015 m. spalio 30 d. rašte pareiškėjai paaiškino, kad pensijos skiriamos arba perskaičiuojamos tik asmens arba jo įgalioto asmens prašymu, N. O. tokio prašymo atsakovui nebuvo pateikusi. VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patikrinusi pareiškėjos apskųstą VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, jį paliko nepakeistą. Atsakovo teigimu, pareiškėja VSDFV Utenos skyriui pateiktame 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nurodė tuos pačius klausimus, kurie buvo išnagrinėti VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. spalio 30 d. rašte. Tai, jog pateikdama pastarąjį prašymą pareiškėja kartu pateikė ir Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po motinos mirties, I. O. pradėjusi faktiškai valdyti mirusios motinos turtą, priėmė jos palikimą, atsakovo nuomone, nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe ir nesudaro pagrindo pareiškėjos prašymą nagrinėti pakartotinai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, nei 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, nei kiti teisės aktai nenumato VSDFV teritorinio skyriaus pareigos perskaičiuoti ir išmokėti gavėjams pensijų skirtumą tarp Ukrainoje ir Lietuvoje paskirtų pensijų. Remdamasis išdėstytu, atsakovas tvirtino, kad skundžiamas 2017 m. birželio 9 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. VSDFV paaiškino, jog VSDFV Utenos skyrius skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą perskaičiuoti jos mirusios motinos N. O. senatvės pensiją kaip kartotinį, kadangi pareiškėja jau buvo kreipusi dėl mirusios motinos pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo ir jos prašymas buvo išnagrinėtas VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. spalio 30 d. sprendimu bei išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu. Nagrinėjamu atveju VSDFV skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu konstatavo VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. Sprendimo teisėtumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti jos mirusios motinos senatvės pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką skundžiamais VSDFV ir jos teritorinio skyriaus sprendimais nebuvo nagrinėjamos. Remdamasi išdėstytu, VSDFV tvirtino, kad jos teritorinis skyrius teisėtai bei pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą kaip pakartotinį, Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu pripažinto juridinio fakto, jog pareiškėja, faktiškai pradėjusi valdyti jos mirusios motinos turtą, pripažintina jos turto paveldėtoja, nelaikydamas naujai paaiškėjusia aplinkybe.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos I. O. skundą tenkino iš dalies – įpareigojo VSDFV Utenos skyrių ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. ir dėl jo priimti administracinį sprendimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motinai N. O. nuo 1993 m. balandžio 24 d. buvo paskirta ir iki 1996 m. vasario 29 d. Lietuvos Respublikoje mokama senatvės pensija, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 kovo 31 d. senatvės pensija N. O. buvo mokama Ukrainoje. Senatvės pensijos mokėjimas Lietuvos Respublikoje pareiškėjos motinai buvo atnaujintas nuo 2015 m. balandžio 1 d. ir tęsėsi iki jos mirties, t. y. 2015 m. birželio 12 d. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad grįžus gyventi į Lietuvos Respubliką, N. O. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateikė prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo, kuriuo prašė skirti senatvės pensiją, o 2015 m. balandžio 27 d. prašymą dėl pensijos/kompensacijos skyrimo, kuriuo prašė perskaičiuoti senatvės pensiją. VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (10.1)PE-SP7-30 „Dėl N. O. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ buvo nuspręsta N. O. mokėti neperskaičiuotą 188,65 Eur per mėnesį senatvės pensiją nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos, o 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (10.1) PE-SP7-31 „Dėl N. O. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ – mokėti perskaičiuotą 209,77 Eur per mėnesį senatvės pensiją nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos.

9. 2017 m. gegužės 17 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių ir prašė paskaičiuoti jos 2015 m. birželio 12 d. mirusios motinos N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d., taip pat skirtumą, susidariusį tarp paskirtos ir neišmokėtos pensijos Lietuvoje nuo 1996 m. kovo mėn. 1 d. iki 2015 m. balandžio mėn. mokėtos Ukrainoje bei išmokėti paskirtos, tačiau negautos pensijos skirtumą. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė Visagino 1-ojo notarų biuro notarės A. S. 2017 m. sausio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta vienintele mirusios motinos įpėdine. Skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu VSDFV Utenos skyrius pareiškėjos prašymo netenkino, nes pareiškėja prašyme nurodytu pagrindu jau buvo kreipusis į atsakovą. Atsakovas skundžiamame 2017 m. birželio 9 d. Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nenurodė naujų faktinių aplinkybių, įrodymų, argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, todėl vadovaudamasis VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigų taisyklių (2016 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. V-330 redakcija, toliau – ir Taisyklės) 60.3 papunkčiu ir VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nusprendė pareiškėjos prašymo nenagrinėti kaip pateikto pakartotinai. Nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu pareiškėja kreipėsi į VSDFV. Skunde nurodė, jog Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėja, pradėjusi faktiškai valdyti mirusios motinos turtą, priėmė jos palikimą, o 2017 m. sausio 11 d. Visagino 1-asis notarų biuras išdavė pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo pareiškėja pripažinta mirusios motinos turto įpėdine pagal įstatymą. VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė tekinti pareiškėjos skundą.

10. Teismas, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu bei Taisyklių 60.3 punktu, pažymėjo, jog įstatyme ir jo nuostatas įgyvendinančiame poįstatyminiame akte (Taisyklėse) yra numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant VSDFV ir jos teritoriniai skyriai gali atsisakyti nagrinėti asmens prašymą, jei: 1) teikiamas pakartotinis prašymas ir jame nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu; 2) jei tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas. Taigi tapatus asmens prašymas VSDFV ar jos teritoriniam skyriui gali būti pateikiamas ir turi būti išnagrinėtas tuo atveju, jei tokį prašymą padavęs asmuo jį pagrindė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar papildomais argumentais bei jais patvirtinančiais įrodymais.

11. Pareiškėja kreipdamasi į atsakovą 2015 m. spalio 7 d. prašymu „Dėl pensijos pagal amžių mokėjimo O. N. atstatymo“, jame suformulavo reikalavimą „atstatyti pensiją pagal amžių N. O., t. y. atlikti pensijos pagal amžių perskaičiavimą nuo nuėmimo nuo įskaitos Kaune 1995 metais iki 2015 m. kovo mėn. ir išmokėti skirtumą tarp N. O. gautos pensijos Ukrainoje ir kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos nuo 1995 m.“ Įvertinęs tai, kad pagal šalių paaiškinimus bei N. O. pensijos bylos duomenis, pareiškėjos motinai išvykus nuolat gyventi į Ukrainą, pensijos mokėjimas Lietuvoje jai buvo nutrauktas, o pensija jai iš naujo buvo paskirta ir mokėta Ukrainoje, teismas sprendė, jog toks pareiškėjos suformuluotas reikalavimas turi būti vertinamas ir suprantamas kaip reikalavimas įpareigoti atsakovą už 20 metų laikotarpį išmokėti skirtumą tarp jos mirusiai motinai Ukrainoje paskirtos ir mokėtos pensijos ir pensijos, kurią jos mirusi motina būtų galėjusi gauti Lietuvoje.

12. Atsižvelgęs į pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo „Dėl pensijos skirtumo paskaičiavimo ir išmokėjimo“ turinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja šio prašymo rezoliucinėje dalyje atsakovui suformulavo du savarankiškus reikalavimus, t. y.

1) paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. (toliau – ir prašymo pirmasis reikalavimas);

2) paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos pensijos ir nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos (toliau – ir prašymo antrasis reikalavimas). Įvertinęs antrąjį reikalavimą, teismas pažymėjo, jog tapataus pobūdžio reikalavimą pareiškėja pateikė pakartotinai, kadangi tokį patį reikalavimą pareiškėja jau buvo suformulavusi atsakovui pateikdama 2015 m. spalio 7 d. prašymą ir atsakovas šį jos reikalavimą išsprendė, atsakydamas pareiškėjai 2015 m. spalio 30 d. raštu Nr. (4.71E)R3-41047 (toliau – ir 2015 m. raštas).

Teikdama pakartotinį 2017 m. gegužės 17 d. prašymą, pareiškėja jo nepagrindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis prašymo pagrindą bei nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV Utenos skyriaus atsakymo, pateikto 2015 m. rašte, pagrįstumu. Kartu su 2017 m. gegužės 17 d. prašymu pareiškėjos pateiktos jos motinos mirties liudijimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą kopijos nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Pareiškėja 2015 m. spalio 7 d. prašyme, į kurį buvo atsakyta 2015 m. raštu, buvo nurodžiusi savo motinos mirties faktą, į atsakovą kreipėsi kaip mirusiosios įpėdinė, ir ši jos teisė nebuvo ginčijama, t. y. 2015 m. raštas nebuvo grindžiamas aplinkybe, jog pareiškėja yra netinkama mirusios N. O. teisių perėmėja ar kad nebuvo pateikusi savo, kaip įpėdinės, teises patvirtinančių dokumentų.

VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. lapkričio 4 d. skundą, pareiškėjai išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalį, teisė į pensiją nepaveldima. Remdamasis VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 nurodyta informacija, teismas sprendė, jog šiuo raštu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai įgyti teisės į palikėjui paskirtą pensiją, kadangi tokia teisė nėra paveldima, todėl būtent pareiškėjos teisės į mirusio palikėjo turtą nustatymas teismo sprendimu ir jo įforminimas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, negalėjo sudaryti pagrindo suabejoti anksčiau priimto akto pagrįstumu.

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2YT-1282-844/2016) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja po jos motinos mirties priėmė jos palikimą, faktiškai pradėjusi jį valdyti ir Visagino 1-ojo notarų biuro 2017 m. sausio 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tik patvirtino 2015 m. rašto priėmimo metu egzistavusią aplinkybę (palikimo priėmimo faktą), dėl kurios tarp šalių nebuvo kilęs ginčas.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. rašte ar VSDFV 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E) I-7761 išdėstytais atsakymais, turėjo teisę juos skųsti teismine tvarka, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, įstatyme nustatytų procesinių pareigų neatliko tinkamai, todėl nepasinaudojo teise į teisminę gynybą. 2015 m. gruodžio 21 d. pareiškėja Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl pensijos pagal amžių mokėjimo atstatymo, tačiau teismas 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eI-1658-739/2015) nutarė atsisakyti priimti skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti skirtumą tarp jos mirusios motinos gautos Ukrainoje pensijos ir N. O. kaip Lietuvos pilietei priklausančios pensijos už 20 metų, dėl kitos skundo dalies nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus – 2016 m. sausio 20 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu. Šios nutartys apeliacine tvarka nebuvo apskųstos, yra įsiteisėjusios. Be to, 2015 m. rugsėjo 17 d. teismui pateiktu skundu pareiškėja skundė VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr.(10.1)PE-SP7-30 ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr.(10.1)PE-SP7-31 bei prašė išmokėti skirtumą tarp jos mirusios motinos gautos Ukrainos pensijos ir Lietuvos pensijos už laikotarpį nuo 1995 metų iki 2015 m. kovo mėnesio. Skundo trūkumų teismo nustatytu terminu pareiškėjai nepašalinus, 2016 m. sausio 21 d. teismo nutartimi (administracinė byla Nr. eI-880-320/2016) nutarta pareiškėjos skundą dėl pensijos pagal amžių N. O. atstatymo laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjai. Ši teismo nutartis taip pat nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Teismo vertinimu, pareiškėja mažiausiai du kartus turėjo teisę, taikant skundo trūkumų šalinimo institutą, tinkamai suformuluoti aiškius ir konkrečius skundo reikalavimus bei nurodyti aplinkybes, kuriomis juos grindžia, tokiu būdu tinkamai įgyvendindama teisę kreiptis į teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VSDFV Utenos skyrius bei VSDFV pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo antrąjį reikalavimą (paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos pensijos ir nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos) vertino kaip pakartotinį ir pagrįstai atsisakė jį nagrinėti, remdamasi VAĮ 14 straipsnio 4 dalies 5 punktu bei Taisyklių 60.3 punktu.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja savo 2017 m. gegužės 17 d. prašyme atsakovui buvo suformulavusi ir kitą reikalavimą (pirmąjį) – paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. Įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, teismas sprendė, jog dėl šio reikalavimo nei VSDFV Utenos skyrius, nei VSDFV skundžiamais sprendimais nepasisakė. Nors, teismo vertinimu, šis reikalavimas nebuvo suformuluotas visiškai aiškiai ir suprantamai, kaip to reikalauja Taisyklių 36.2.2 punktas, o pareiškėja savo prašyme jokių argumentų ir aplinkybių dėl šio reikalavimo nenurodė, atsakovas privalėjo dėl šio reikalavimo pareiškėjai pateikti atsakymą, kuriame būtų išdėstytas atsakovo sprendimas prašomu klausimu arba nurodyti atsisakymo nagrinėti prašymą motyvai ir teisiniai pagrindai. Be to, ir skundžiamame sprendime atsakovas nenurodė, jog dėl N. O. pensijos dydžio (eurais) paskaičiavimo už minėtą laikotarpį pareiškėja jau būtų kreipusi į atsakovą ir dėl šio reikalavimo jis būtų priėmęs atitinkamus sprendimus. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neišsprendus pareiškėjos prašymo pirmojo reikalavimo, yra pagrindas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašyme nurodytą reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d.

III. 16. Pareiškėja I. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėja teigia, jog nei VSDFV, nei VSDFV Utenos skyrius, nei teismas nenori pripažinti naujai paaiškėjusia aplinkybe tai, kad ji įgijo teisę reikalauti paskaičiuoti ir išmokėti motinos N. O. pensijų skirtumą tarp Ukrainoje ir Lietuvoje paskirtų pensijų už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėn. Teismas sprendime klaidingai nurodė, jog N. O. 1996 m. išvykus gyventi į Ukrainą, nuo 1996 kovo 1d. iki 2015 m. kovo 31 d. senatvės pensija jai buvo mokama Ukrainoje. Nors 1996 m. N. O. išvyko gyventi į Ukrainą, į Lietuvą ji atvažiuodavo gyventi žiemos metu. N. O. gyveno ir dirbo Lietuvoje, todėl užsitarnavo senatvės pensiją, kurią gavo nuo 1993 m.

18. Teismas sprendime nepasisakė apie tai, kad N. O. VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui užpildė formą-prašymą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir pervedimo į sąskaitą banke, o pareiškėja I. O. dar būdama Ukrainoje parašė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.

19. Pareiškėja pažymi, jog N. O. atžvilgiu priimti sprendimai mokėti paskaičiuotą pensiją jai laikinai išvykus iš Lietuvos nebuvo panaikinti, todėl Lietuvos valstybės prievolė neišnyko, o Ukrainoje pensija nebuvo paskirta. Vykdant tarptautinius įsipareigojimus, senatvės pensiją N. O. mokėti privalėjo Lietuvos valstybė. Pareiškėjos nuomone, teismas priėjo nepagrįstos išvados, jog tarptautinės sutartys šiuo atveju netaikomos.

20. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo teigimu, N. O. VSDFV Utenos skyriui nebuvo pateikusi papildomo prašymo po senatvės perskaičiavimo, o teisė į pensiją nėra paveldima, todėl VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo pareiškėja pripažinta N. O. paveldėtoja, nelaikė naujai paaiškėjusia aplinkybe ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą kaip pakartotinį. Be to, N. O. VSDFV Utenos skyriui nebuvo pateikusi jokių prašymų dėl senatvės pensijos skirtumo tarp Ukrainoje ir Lietuvoje priskirtų pensijų paskaičiavimo ir išmokėjimo. Todėl ginčijami VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Senatvės pensijos N. O. skyrimo ir mokėjimo nuo 1993 metų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku, todėl tarptautinių sutarčių nuostatos šioje byloje nėra taikytinos.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. VSDFV vertinimu, teismas teisėtai ir pagrįstai paliko galioti ginčijamus sprendimus, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (10.1) R3-26899, kuriuo buvo nenagrinėtas pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymas dėl N. O. pensijos perskaičiavimo, ir VSDFV 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4980, kuriuo VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. sprendimas laikytas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyti atvejai, kuomet prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas. Vienas iš tokių prašymo ar skundo nagrinėjimo atsisakymo pagrindų yra atvejis, kai paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Toks pat pagrindas yra numatytas Taisyklių 60.3 punkte, kuriame numatyta, jog prašymai nenagrinėjami, jei pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas.

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2015 m. spalio 7 d. pareiškėja I. O. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydama atlikti jos mirusios motinos N. O. pensijos perskaičiavimą nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėn. ir išmokėti skirtumą tarp gautos pensijos Ukrainoje ir jai priklausančios pensijos. VSDFV Utenos skyrius 2015 m. spalio 30 d. rašte Nr. (4.71E)R3-4147 nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo pensijos skiriamos arba perskaičiuojamos tik asmens arba įgalioto asmens prašymo pagrindu. Kadangi N. O. papildomo prašymo po senatvės pensijos perskaičiavimo skyriui pateikusi nebuvo, todėl VSDFV Utenos skyrius nenagrinėjo pareiškėjos I. O. prašymo. Dėl minėto rašto pareiškėja pateikė skundą VSDFV, kuri 2015 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. (6.5E)I-7761 nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Nesutikdama su tokiu VSDFV vertinimu, pareiškėja kreipėsi į teismą, tačiau jos skundas nepašalinus trūkumų buvo laikytas nepaduotu.

28. 2017 m. gegužės 7 d. pareiškėja I. O. vėl kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydama paskaičiuoti ir išmokėti negautos N. O. pensijos dydį (eurais) nuo 1996 m. kovo iki 2015 m. balandžio mėn. Pareiškėja prašyme nurodė, kad 2017 m. sausio 11 d. buvo išduotas liudijimas, kad ji yra vienintelė įpėdinė pagal įstatymą. VSDFV Utenos skyrius 2017 m. birželio 9 d. Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos I. prašymą kaip pakartotinį. Nesutikdama su tokiu vertinimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. (6.5) I-4980 nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

29. Sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pateiktą pakartotinai, būtina įvertinti pareiškėjos VSDFV Utenos skyriui pateiktuose prašymuose suformuluotus reikalavimus. 2015 m. spalio 7 d. prašyme pareiškėja prašė: „atlikti pensijos perskaičiavimą ir išmokėti skirtumą“, o 2017 m. gegužės 17 d. prašyme – „paskaičiuoti negautos pensijos dydį ir išmokėti skirtumą“. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pateiktų 2015 m. spalio 7 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. prašymų turinį, nurodo, jog pareiškėja abiejuose prašymuose iš esmės suformulavo identiškus reikalavimus – apskaičiuoti ir išmokėti negautos N. O. pensijos dydį. Atsižvelgus į tai laikytina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad pareiškėja I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašyme suformulavo du reikalavimus. Nors pareiškėja 2017 m. gegužės 7 d. prašyme išskyrė laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo mėn., tai nesudaro pagrindo minėtą laikotarpį laikyti atskiru reikalavimu, kadangi pareiškėjos 2015 m. spalio 7 d. prašyme buvo suformuotas reikalavimas laikotarpiui nuo 1995 m. iki 2015 m., kuris apima laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo mėn.

30. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. gegužės 17 d. prašyme pareiškėja nurodė, jog jai buvo išduotas liudijimas, kad ji yra vienintelė N. O. įpėdinė pagal įstatymą. Tačiau tai nelaikytina naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir nesudaro VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte bei Taisyklių 60.3 papunktyje numatyto pagrindo pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymą nagrinėti iš esmės, kadangi pensijos skiriamos ir perskaičiuojamos remiantis asmens prašymu (Pensijų įstatymo 40–42 str., Nuostatų 55–58 p.). Be to, Pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pensijos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriam pensijos gavėjui pagal įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą pensiją.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė pareiškėjos reikalavimus ir nepagrįstai įpareigojo atsakovą VSDFV Utenos skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Tačiau šioje byloje VSDFV Utenos skyrius pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia ir iš esmės sutinka su teismo sprendime išdėstyta pozicija, todėl nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į non reformatio in peius (liet. draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą (ABTĮ 144 str. 3 d.), draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų.

32. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius principo, konstatuoja, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tačiau sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė