2025-03-26 Nr. AB-5283-3-61-3-00574-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-422-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25828 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d. (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, kiltų grėsmė prarasti teisę gyventi Latvijos Respublikoje bei grėsmė prarasti darbą Latvijos Respublikoje registruotoje įmonėje SIA „LV logic“ (toliau – ir Įmonė). Teigė, kad pareiškėjui 2024 m. gegužės 15 d. Latvijos Respublikoje buvo suteikta teisė laikinai gyventi ir išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. UA2206968, kuris galioja iki 2025 m. gegužės 16 d. Latvijos Respublikos imigracijos įstatymas nustato griežtus leidimo laikinai gyventi šioje šalyje apribojimus tais atvejais, kai leidimą gavusiam asmeniui Šengeno susitarimo šalys taiko atvykimo apribojimus. Teismui atsisakius pritaikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjui, vadovaujantis nurodytomis Latvijos Respublikos imigracijos įstatymo nuostatomis, bus anuliuotas leidimas laikinai gyventi Latvijos Respublikoje, jis praras teisę gyventi šalyje bei į šią šalį nebebus įleistas, taigi praras galimybę nuolat atlikti savo darbo funkcijas bei bus atleistas. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. UA2206968 galioja Latvijoje iki 2025 m. gegužės 16 d. ir šiuo metu jis turi pateikti dokumentus pratęsti leidimą gyventi Latvijos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo Sprendimo įvykdymas nepataisomai paveiks jo interesus – galimybę gyventi Latvijos Respublikoje bei galimybę atvykti į darbo santykių šalį, galimybę būti darbo santykių šalimi bei vykdyti darbo funkcijas apskritai.

Pareiškėjas akcentavo, kad nepaisant Migracijos departamento priimto Sprendimo, jis remia Ukrainą ir nepalaiko karo. Pareiškėjas nuo 2022 m. Jungtinėje Karalystėje savo lėšomis apgyvendina Ukrainos pabėgėlius, sumoka komunalinius mokesčius. Pareiškėjui gyvybiškai nesaugu važiuoti į Rusiją ar Baltarusiją, nes už bet kokį Ukrainos rėmimą, pagal Rusijoje galiojančius įstatymus, jam gresia reali grėsmė gyvybei ir sveikatai.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. vasario 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d. Draudimas taikytas pareiškėjui dėl to, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada nuspręsta, jog jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teismas aptartame teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime nereiškia, kad asmens leidimas gyventi Latvijos Respublikoje neteks galios. Šengeno erdvės valstybės narės turi teisę nustatyti nacionalinius draudimus atvykti, kurie galioja tik jų teritorijoje ir neturi tiesioginio poveikio kitų valstybių narių išduotiems leidimams gyventi. Tai reiškia, kad asmuo, turintis galiojantį leidimą gyventi Latvijoje, gali toliau teisėtai gyventi ir dirbti Latvijoje, net jei jam yra uždrausta atvykti į Lietuvą. Be to, jei asmuo nėra įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (SIS) su perspėjimu dėl neįleidimo, jo judėjimo laisvė kitose Šengeno erdvės šalyse, įskaitant Latviją, nėra apribota. SIS yra bendra duomenų bazė, kuria dalijasi Šengeno erdvės valstybės, siekdamos palaikyti viešąją tvarką ir saugumą. Įtraukimas į SIS su perspėjimu dėl neįleidimo gali turėti įtakos asmens judėjimui visoje Šengeno erdvėje. Tačiau, jei asmuo nėra įtrauktas į SIS, nacionalinis draudimas atvykti lieka tik tos valstybės, šiuo atveju – Lietuvos, teritorijoje. Todėl, esant situacijai, kai asmeniui taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau jis nėra įtrauktas į SIS, nėra pagrindo manyti, kad jo leidimas gyventi Latvijoje neteks galios ar kad jis praras teisę dirbti Latvijos Respublikoje registruotoje įmonėje SIA „LV logic“. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neanalizavo reikšmingų faktų, teisinio reglamentavimo, pateiktų dokumentų bei neįvertino aplinkybių visumos. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nurodo aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog pareiškėjui galima grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota remiantis prielaidomis ir subjektyviomis interpretacijomis, neatlikus išsamaus individualaus jo galimos grėsmės vertinimo, neįvertinus jo asmeninės gyvenimo istorijos, profesinės veiklos, ryšių su kitomis institucijomis bei asmenimis. Neištyrus visų aplinkybių, vien faktas, kad pareiškėjas prieš keletą metų dirbo Rusijos bendrovėse, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti jo keliamos grėsmės valstybei egzistavimą. Neatliktas individualus ir realus pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas lėmė neteisėto Sprendimo priėmimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas šios reikšmingos aplinkybės neįvertino, todėl nutartis netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taip pat yra neteisėta ir nepagrįsta.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendimu, nenurodydamas motyvų, Migracijos departamentas apriboja pareiškėjo patekimą į visą Šengeno zoną, susiklosčiusius darbo santykius Latvijos Respublikoje. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta didelė žala. Teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime nereiškia, jog asmens leidimas gyventi Latvijos Respublikoje neteks galios. Šengeno erdvės valstybės narės turi teisę nustatyti nacionalinius draudimus atvykti, kurie galioja tik jų teritorijoje ir neturi tiesioginio poveikio kitų valstybių narių išduotiems leidimams gyventi. Teismas nenurodė, kokiomis konkrečiai teisės aktų nuostatomis pagrįsta tokia pozicija.

Pareiškėjui, vadovaujantis nurodytomis Latvijos Respublikos imigracijos įstatymo nuostatomis, gresia leidimo laikinai gyventi Latvijos Respublikoje panaikinimas, šią aplinkybę patvirtina Latvijos Respublikos prisiekusiosios advokatės I. K. iš advokatų kontoros ZAB NJORD SIA pateikta teisinė išvada, kurioje nurodyta, jog prašydamas naujo leidimo laikinai gyventi Latvijoje, pareiškėjas turės nurodyti, ar jam nėra draudžiama gyventi kurios nors valstybės narės, pasirašiusios Šengeno sutartį, teritorijoje. Todėl, remiantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, konstatuotina, kad Lietuvos nustatytas draudimas atvykti bus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Latvijoje ir (arba) neišduoti naujo (pakartotinio) leidimo gyventi Latvijoje. Taigi, teismas netinkamai interpretavo Latvijos Respublikos imigracijos įstatymo nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad esant situacijai, kai asmeniui taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau jis nėra įtrauktas į SIS, nėra pagrindo manyti, jog jo leidimas gyventi Latvijoje neteks galios ar, kad jis praras teisę dirbti Latvijos Respublikoje registruotoje įmonėje SIA „LV logic“. Pareiškėjas pažymi, kad jis neišvengiamai praras teisę gyventi Latvijoje bei į šią šalį nebebus įleistas, dėl to praras galimybę nuolat atlikti savo darbo funkcijas bei bus atleistas iš SIA „LV logic“, nepriklausomai nuo to, ar skundžiamas Sprendimas yra įtrauktas į SIS. Išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. UA2206968 galioja Latvijoje iki 2025 m. gegužės 16 d. ir šiuo metu pareiškėjas turi pateikti dokumentus, kartu su informacija apie Lietuvos Respublikoje jo atžvilgiu priimtą Sprendimą, leidimo gyventi Latvijos Respublikoje pratęsimui. Taigi skundžiamo Sprendimo įvykdymas nepataisomai paveiks asmens interesus – galimybę gyventi Latvijos Respublikoje bei galimybę atvykti į darbo santykių šalį, būti darbo santykių šalimi bei vykdyti darbo funkcijas apskritai.

Pareiškėjas akcentuoja, kad už bet kokį Ukrainos rėmimą, pagal Rusijoje galiojančius įstatymus, pareiškėjui gresia reali grėsmė gyvybei ir sveikatai. Teigia, kad jis nepalaiko karo Ukrainoje, smerkia Rusijos agresiją, mano, jog Krymas priklauso Ukrainai ir šią poziciją yra pareiškęs ne tik Migracijos departamentui, bet ir viešai. Pareiškėjas aktyviai komentavo sankcijas prieš Rusiją, kai Vakarų žurnalistai prašė jo komentarų. Dėl viešų pasisakymų apie Rusijos vykdomą agresiją, pareiškėjui nesaugu vykti į Rusijos Federaciją, nes Rusijoje jam gresia baudžiamasis persekiojimas. Be to, pareiškėjas ir jo šeima aktyviai padeda Ukrainos karo pabėgėliams, o pareiškėjas pradėjo Rusijos pilietybės atsisakymo procesą.

Pareiškėjo teigimu, nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo negali būti traktuojami kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Akivaizdu, kad netgi potencialus pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai yra didelė žala, o grįžimas į Rusiją – neįmanomas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas remiasi neaktualia teismų praktika, nes šiuo metu pasikeitus teisiniam reguliavimui, skundo padavimas teismui nesustabdo sprendimo vykdymo. Draudimas atvykti į Lietuvą įsigalioja nepriklausomai nuo to, ar užsienietis teismui apskundė Migracijos departamento sprendimą ar ne. Taigi, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas visais atvejais netenka teisės atvykti į Lietuvą, tai yra akivaizdžiai neteisėta. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo atvykimas į Lietuvą gresia valstybės saugumui. Pareiškėjas neprašo išduoti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, tik prašo neapriboti jam teisės atvykti į Lietuvą, nes tokios teisės apribojimas turės įtakos leidimo laikinai gyventi Latvijoje panaikinimui.

Pareiškėjas pažymi, kad pateikė skundą teismui ne dėl to, jog piktnaudžiauja procesu, o dėl to, kad Sprendimas turi įtakos jo teisėtam buvimui visoje Šengeno erdvėje ir akivaizdžiai sukeltų teisinių padarinių. Teismas neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reglamentavimą panašaus pobūdžio bylose, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikyti nėra pagrindo. Be to, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę 2024 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-646-624/2024, o minėtoje byloje – jos netaikius, Baltarusijos piliečio, gyvenančio Lietuvoje apie 2 metus, interesai būtų saugomi labiau negu pareiškėjo, nuolat remiančio Ukrainą, kurio pilietybė – Jungtinės Karalystės ir kuris pradėjo Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo veiksmus.

Pareiškėjas teigia, kad išdėstyti argumentai, naujoji teismų praktika sudaro pakankamą pagrindą Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 13 d. nutarties dalį panaikinti. Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas padės išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, nes teismui panaikinus Sprendimą, jis taps negaliojantis nuo jo priėmimo dienos.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui yra uždraudžiama atvykti tik į Lietuvos Respubliką, t. y. jam nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Tad pareiškėjo atskirojo skundo teiginys apie galimybes patekti į Latviją nepagrįstas. Pareiškėjo teiginys apie jam gręsiančią grėsmę Rusijos Federacijoje irgi nepagrįstas, nes pareiškėjas nėra nei gražinamas, nei išsiunčiamas į Rusijos Federaciją. Pažymi, kad pareiškėjas turi dvi pilietybes, t. y. Rusijos Federacijos ir Jungtinės Karalystės.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nurodyta teismų praktika ginčo atveju yra neaktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su šioje byloje susiklosčiusia faktine situacija. Taip pat nepagrįsti ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog jis Latvijoje praras teisę gyventi, kadangi Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl jo galimybių gyventi Latvijoje. Kitų argumentų dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė nei vienos iš 2 būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė nustatęs, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su nutarties dalimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, teismas neanalizavo reikšmingų faktų, teisinio reglamentavimo, pateiktų dokumentų bei neįvertino aplinkybių visumos, todėl nepagrįstai netaikė prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė E. G. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 25S6365 nusprendė E. G. atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šis Migracijos departamento sprendimas, kaip skunde ir atskirajame skunde nurodė pareiškėjas, nebuvo apskųstas ir yra galiojantis.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui yra būtina prima facie pagrįsti reikalavimo pagrįstumą, taigi nurodyti argumentus dėl akivaizdaus skundžiamo administracinio sprendimo neteisėtumo.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kiltų grėsmė prarasti teisę gyventi Latvijos Respublikoje bei prarasti darbą Latvijos Respublikoje registruotoje įmonėje SIA „LV logic“. Be to, pareiškėjui gyvybiškai nesaugu važiuoti į Rusiją ar Baltarusiją, nes už bet kokį Ukrainos rėmimą, pagal Rusijoje galiojančius įstatymus, jam gresia reali grėsmė gyvybei ir sveikatai. Tokiu būdu pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei (sustabdyti Sprendimo galiojimą) taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Šioje byloje pareiškėjas ginčija Migracijos departamento Sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių dėl to, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. sausio 8 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas šio sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, sprendimas yra galiojantis. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Latvijos Respublikoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikti duomenys (gali būti panaikintas leidimas gyventi Latvijos Respublikoje, jis netektų darbo Latvijos Respublikoje, pareiškėjui nesaugu važiuoti į Baltarusiją ar Rusiją ir pan.), kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimą pareiškėjui atsisakyta išduoti dėl galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui), šiuo metu pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar kiti santykiai. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime nereiškia, kad pareiškėjo leidimas gyventi Latvijos Respublikoje neteks galios. Byloje duomenų, kad pareiškėjui būtų panaikintas leidimas gyventi Latvijos Respublikoje, šiuo metu nėra. Be to, pareiškėjas nėra įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (SIS) su perspėjimu dėl jo neįleidimo, todėl jo judėjimo laisvė kitose Šengeno erdvės šalyse, įskaitant Latviją, nėra apribota.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai nepagrindžia, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti pareiškėjo argumentai, kuriais jis rėmėsi prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pateikti įrodymai, susiję su jam galbūt kilsiančia grėsme grįžimo į Rusiją ar Baltarusiją atveju dėl Ukrainos rėmimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes šiuo atveju ginčijamas Sprendimas yra priimtas tik dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi pareiškėjo paminėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo ja vadovautis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas, nes šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla nėra išnagrinėjama iš esmės ir nėra priimamas sprendimas proceso šalies naudai ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-968/2024).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo E. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė