A-858-2679-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2679/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00059-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos atstovei A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-93 „Dėl nuobaudos BUAB „Ekoera“ bankroto administratorei J. G. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-93, Įsakymas).

Pareiškėja paaiškino, jog įsakymas Nr. V-93 priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, vertinant pareigą sušaukti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimą. Įsakyme Nr. V-93 konstatuota, kad bankroto administratorė J. G. pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 22 straipsnio 2 dalį, t. y. per Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartimi nustatytą terminą nesušaukė pirmojo BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimo, bei pažeidė Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 4-887 (toliau – ir Kodeksas), 11.3 punkte įtvirtintą efektyvumo principą, nes vilkino bankroto procesą.

Nurodė, jog 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla UAB „Ekoera“ ir bankroto administratoriumi paskirta J. G.. Teismas ta pačia nutartimi nustatė 40 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos UAB „Ekoera“ kreditoriams pareikšti finansinius reikalavimus, pavedė administratoriui atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte ir 7 dalies 8 punkte, o taip pat ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui sąmatą bendrovės lėšų, kurias administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, ir ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą. Teismas nustatė 10 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos UAB „Ekoera“ valdymo organams perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus įmonės dokumentus, tačiau šio teismo įpareigojimo įmonės direktorius D. K. nustatytu laiku neįvykdė.

Pareiškėja nurodė, kad jos prašymu 2010 m. lapkričio 17 d. informacija apie UAB „Ekoera“ bankroto proceso duomenis buvo paskelbta „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir buvo nurodyta, kad kreditorių reikalavimų pretenzijos priimamos iki 2010 m. gruodžio 6 d. 2010 m. gruodžio 8 d. pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ir 2010 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Ekoera“ administravimo išlaidų sumą, kurią bankroto administratorė turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo sąmata bus patvirtinta pirmajame kreditorių susirinkime.

Paaiškino, jog, vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartyje nurodytus pavedimus, pareiškėja įvairiomis priemonėmis (internetiniuose puslapiuose nurodytais telefonų numeriais, adresais ir pan.) bandė rasti buvusius bendrovės vadovus, t. y. buvusį bendrovės direktorių D. K., kol pavyko išsiaiškinti, kad buvęs direktorius išvykęs į užsienį, o bendrovės dokumentai yra pas buhalterę, kuri šiuo metu taip pat gyvena užsienyje ir žada grįžti tik 2011 m. kovo mėnesį. 2011 m. balandžio 4 d. po daugkartinių raginimų buvęs UAB „Ekoera“ direktorius D. K. perdavė pareiškėjai bendrovės antspaudą, registravimo pažymėjimą, akcininko sprendimą dėl bendrovės vadovo paskyrimo, bendrovės įstatus, patentų biuro liudijimą dėl firmos vardo įrašymo į Lietuvos Respublikos firmų vardų registrą, tačiau bendrovės turtas, finansiniai ir kiti dokumentai perduoti nebuvo. Pareiškėjai nebuvo perduoti nei bendrovės dokumentai, nei jos turtas, todėl buvo nežinomi UAB „Ekoera“ kreditoriai bei debitoriai.

Pareiškėja pažymėjo, jog 2011 m. sausio 7 d. ji kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu patvirtinti kreditorinius reikalavimus, tačiau, susipažinus su byloje esančia medžiaga, tapo aišku, kad kreditorių sąrašas yra neišsamus ir būtina jį tikslinti, todėl buvo tikslinga prašyti teismo pratęsti kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą, siekiant gauti kuo daugiau kreditorinių pretenzijų ir sutikslinti kreditorių sąrašą su teisme esančiais dokumentais, t. y. sutikslinti kreditorių sąrašą su antstolių grąžintomis vykdomosiomis bylomis. 2011 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria pareiškėjos prašymu pratęsė BUAB „Ekoera“ kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą iki 2011 m. kovo 25 d. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytai datai ji pateikė tvirtinti patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris buvo patvirtintas 2011 m. balandžio 1 d. teismo nutartimi ir įsiteisėjo 2011 m. balandžio 18 d.

Pareiškėjos teigimu, ji ir toliau bandė visomis priemonėmis susisiekti su buvusiu bendrovės direktoriumi D. K., kad šis vykdytų Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartimi jam pavestus įpareigojimus ir perduotų įmonės turtą bei dokumentus, tačiau jis išsisukinėjo, kol nustojo bendrauti. 2011 m. birželio 2 d. pareiškėja raštu kreipėsi į D. K. su pranešimu–raginimu dėl UAB „Ekoera“ dokumentų ir turto perdavimo, vykdant 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį. Pranešimas–raginimas buvo išsiųstas registruotu laišku su įteikimu D. K. nurodytu gyvenamosios vietos adresu, tačiau laiškas su pašto atžyma „neatsiėmė“ grįžo 2011 m. liepos 8 d. Nurodė, jog 2011 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi D. K. pareiškėjos prašymu buvo skirta 5 000 litų bauda dėl 2010 m. spalio 13 d. dienos Vilniaus apygardos teismo nutarties nevykdymo, be to, 2011 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktas ieškinys D. K. dėl 6 140 litų turtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuris 2011 m. lapkričio 7 d. buvo persiųstas į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.

Pareiškėja pabrėžė, jog iki šios dienos ji nėra gavusi BUAB „Ekoera“ dokumentų ir turto pagal balansą (VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenimis UAB „Ekoera“ paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta už 2004 m.), sudarytą Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, o ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostata įpareigoja bankroto administratorių pateikti teismui kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus.

Pareiškėjos teigimu, ji dėjo visas pastangas ieškodama galimybių perimti dokumentus ir turtą iš buvusio bendrovės vadovo D. K. bei pateikti kreditoriams kuo daugiau išsamesnės informacijos apie bankroto eigą pirmajame kreditorių susirinkime, todėl vėlavimas teismo nustatytais terminais sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą yra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Pažymėjo, kad nei vienas iš BUAB „Ekoera“ kreditorių, dalyvavusių 2011 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkime, neįvertino jos elgesio kaip pažeidžiančio jų interesus ir nepareiškė pastabų dėl atliekamų veiksmų vykdant bankroto procedūrą. Pareiškėjos teigimu, jos veiksmuose vykdant bankroto procedūrą nėra tiesioginės kaltės ir objektyvių įrodymų, kad buvo vilkinamas bankroto procesas, o ĮBĮ bei Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytų terminų praleidimas turėtų būti vertinami tik kaip formalūs pažeidimai, kadangi jų pasekmės neturėjo įtakos bankroto procesui ir kreditorių interesai dėl to nenukentėjo.

Pažymėjo, kad kreditorius UAB „Nektonas ir Ko“, pateikęs prašymą Departamentui dėl pareiškėjos veiklos tyrimo UAB „Ekoera“ bankroto byloje, klaidindamas atsakovą savo prašyme nenurodė, kad 2011 m. kovo 27 d. yra gavęs išsamų atsakymą į savo paklausimus iš pareiškėjos apie bankroto proceso eigą. Be to, UAB „Nektoras ir Ko“ būdamas rūpestingu ir apdairiu kreditoriumi turėjo teisę susipažinti su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama BUAB „Ekoera“ bankroto byla, kurioje UAB „Nektoras ir Ko“ yra teismo patvirtintas kreditorius ir visa bylos medžiaga jam yra prieinama, dėl ko nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėja bankroto proceso metu kokiu nors būdu būtų pažeidusi UAB „Nektoras ir Ko“ teises ar interesus.

Pareiškėjos nuomone, įsakymas Nr. V-93 priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Tai, kad įsakyme Nr. V-93 yra nurodoma, jog įspėjimas skiriamas vadovaujantis valstybės tarnautojo 2011 m. gruodžio 8 d. išvada nepakanka, kad būtų priimtas skundžiamas įsakymas. Pasak pareiškėjos, atskiri viešojo administravimo subjekto dokumentai negali būti sudėtine įsakymo Nr. V-93 dalimi.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 46-50) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Departamentas 2011 m. lapkričio 3 d. gavo UAB „Nektonas ir Ko“ prašymą „Dėl bankroto administratorės J. G. veiklos tyrimo“, kuriame buvo nurodyta, kad 2011 m. sausio 31 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. paklausimais buvo kreiptasi į pareiškėją, nurodant, kad UAB „Nektonas ir Ko“ yra BUAB „Ekoera“ kreditorius, tačiau jokios informacijos apie prašomus pateikti duomenis negauta, todėl, UAB „Nektonas ir Ko“ manymu, pareiškėja neatlieka ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatytų funkcijų, tuo pažeisdama ĮBĮ 21 straipsnyje įtvirtintas kreditorių teises be vilkindama bankroto procedūros užbaigimą ir pažeisdama Kodekso nuostatas.

Atsakovas, išnagrinėjęs UAB „Nektonas ir Ko“ pašymą, bankroto administratorės J. G. pateiktus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, darė išvadą, kad jis negali vertinti, ar pareiškėja tinkamai įvykdė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte nustatytą pareigą teikti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, nes tuo metu, kai UAB „Nektonas ir Ko“ pateikė paklausimus, įmonės kreditorių susirinkimas nebuvo patvirtinęs informacijos apie įmonės bankroto bylos eigą teikimo tvarkos.

Pažymėjo, kad Departamentas neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja netinkamai vykdė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatą dėl kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo pateikimo teismui tvirtinti. Atsižvelgęs į tai, jog pirmasis įmonės kreditorių susirinkimas turėjo būti sušauktas vėliausiai 2011 m. gegužės 31 d., tačiau pareiškėja sušaukė pirmąjį įmonės kreditorių susirinkimą 2011 m. lapkričio 15 d., t. y. daugiau kaip penkiais mėnesiais vėliau nei nustatyta ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartyje, ir pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių ji daugiau kaip penkis mėnesius vėlavo sušaukti pirmąjį įmonės kreditorių susirinkimą, Departamentas sprendė, jog pareiškėja pažeidė ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalį bei Kodekso 11.3 punktą.

Atsakovo manymu, pareiškėja, daugiau kaip penkis mėnesius vėluodama sušaukti pirmąjį įmonės kreditorių susirinkimą, vilkino bankroto procesą taip pažeisdama efektyvumo principą.

Departamentas atkreipė dėmesį, jog, aiškinant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ne kartą pažymėta, kad įstatyme nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, todėl Departamento tarnautojo išvada laikytina skundžiamo įsakymo Nr. V-93 sudėtine dalimi ir faktinių aplinkybių pakartotinis nurodymas bei vertinimas įsakyme Nr. V-93 būtų perteklinis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu (b. l. 145-151) atmetė pareiškėjos J. G. skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6531-232/10 iškėlė bankroto bylą UAB „Ekoera“, bankroto administratoriumi paskyrė pareiškėją J. G., nustatė 40 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos UAB „Ekoera“ kreditoriams pareikšti finansinius reikalavimus, pavedė bankroto administratoriui atlikti veiksmus, nurodytus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte ir 7 dalies 8 punkte, taip pat ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui sąmatą bendrovės lėšų, kurias administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, ir ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą. Teismas nustatė 10 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos UAB „Ekoera“ valdymo organams perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus įmonės dokumentus. 2010 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Ekoera“ administravimo išlaidų sumą, kurią pareiškėja turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo sąmata bus patvirtinta pirmajame kreditorių susirinkime. 2011 m. balandžio 4 d. buvęs UAB „Ekoera“ direktorius D. K. perdavė pareiškėjai bendrovės antspaudą, registravimo pažymėjimą, čekių knygeles, akcininko sprendimą Nr. 2003-1, bendrovės įstatus, patentų biuro liudijimą Nr. 089707, PVM mokėtojo registracijos pažymėjimus, JAR-1 dėl akcininkų pasikeitimo.

Teismas nurodė, jog 2011 m. sausio 7 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu patvirtinti BUAB „Ekoera“ kreditorių sąrašą, o 2011 m. kovo 1 d. – prašydama pratęsti kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą, siekiant gauti kuo daugiau kreditorinių pretenzijų ir sutikslinti kreditorių sąrašą su teisme esančiais dokumentais. 2011 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismas pratęsė BUAB „Ekoera“ administratorei J. G. terminą kreditorių ir jų reikalavimų sąrašui pateikti iki 2011 m. kovo 25 d. 2011 m. kovo 25 d. pareiškėja pateikė teismui tvirtinti patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi ir įsiteisėjo 2011 m. balandžio 18 d. Pareiškėja, negalėdama susisiekti su buvusiu BUAB „Ekoera“ direktoriumi D. K., kad šis perduotų BUAB „Ekoera“ turtą bei dokumentus, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu skirti baudą buvusiam UAB „Ekoera“ direktoriui D. K.. 2011 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi D. K. buvo skirta 5 000 litų bauda dėl 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties nevykdymo. 2011 m. lapkričio 3 d. Departamente buvo gautas BUAB „Ekoera“ kreditoriaus UAB „Nektonas ir Ko“ prašymas dėl bankroto administratorės J. G. veiklos tyrimo, kuriame nurodyta, kad, UAB „Nektonas ir Ko“ nuomone, pareiškėja neatlieka įstatymu nustatytų funkcijų, kadangi nepateikė jokios kreditoriaus prašomos informacijos apie kreditorių susirinkimo sušaukimą, kreditorinių reikalavimų patvirtinimą ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punkte nustatyta, kad pagrindas administratoriaus veiklos tikrinimui pradėti yra Departamente gautas skundas, prašymas, pareiškimas ar kita informacija dėl netinkamos administratoriaus veiklos. Pareiškėja Departamentui pateiktuose paaiškinimuose dėl BUAB „Ekoera“ bankroto procedūrų nurodė visą bankroto procedūrų eigą bei paaiškino, kad 2011 m. kovo 7 d. išsiuntė UAB „Nektonas ir Ko“ išsamų atsakymą su priedais į UAB „Nektonas ir Ko“ paklausimus. Pažymėjo, kad jos darbas apsunkintas dėl BUAB „Ekoera“ buvusio direktoriaus neveikimo, todėl pareiškėjos veiksmai negali būti laikomi vilkinimu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog iš balsavimo biuletenio galima suprasti, kad UAB „Nektonas ir Ko“ nesidomėjo BUAB „Ekoera“ bankroto procedūromis ir išsiųsta kreditoriaus susirinkimo medžiaga. 2011 m. lapkričio 29 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, jog vėlavimas teismo nustatytais terminais sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą yra pateisinamas objektyviomis priežastimis, nes ji ieškojo ir tebeieško galimybių perimti iš bendrovės valdymo organų turtą ir dokumentus ir pateikti kuo išsamesnę informaciją apie BUAB „Ekoera“ vykdytus sandorius ir veiklą. Be to, nei vienas iš BUAB „Ekoera“ susirinkime dalyvavusių kreditorių nevertino administratorės elgesio kaip pažeidžiančio jų interesus bei nereiškė pastabų dėl atliktų administratorės veiksmų. Nors terminas buvo pažeistas, kreditorių interesai dėl to nenukentėjo.

Teismas pabrėžė, jog atsakovas 2011 m. gruodžio 8 d. gavo Departamento Garantinio fondo administravimo skyriaus vyriausiosios specialistės išvadą dėl pareiškėjos vykdomų bankroto procedūrų BUAB „Ekoera“, kurioje buvo nustatyta, kad Departamentas negali vertinti, ar pareiškėja tinkamai įvykdė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte nustatytą pareigą teikti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, nes tuo metu, kai UAB „Nektonas ir Ko“ pateikė paklausimus, įmonės kreditorių susirinkimas nebuvo patvirtinęs informacijos apie įmonės bankroto bylos eigą teikimo tvarkos. Pažymėjo, kad Departamentas taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja netinkamai vykdė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatą dėl kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo pateikimo teismui tvirtinti, nes kreditorių ir reikalavimų sąrašą teismui pareiškėja pateikė laiku. Tačiau išvadoje buvo konstatuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog pirmasis įmonės kreditorių susirinkimas turėjo būti sušauktas vėliausiai 2011 m. gegužės 27 d., tačiau pareiškėja sušaukė pirmąjį įmonės kreditorių susirinkimą 2011 m. lapkričio 15 d., t. y. daugiau kaip penkiais mėnesiais vėliau nei nustatyta ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartyje, ir pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių ji daugiau kaip penkis mėnesius vėlavo sušaukti pirmąjį įmonės kreditorių susirinkimą, darytina išvada, kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalį bei Kodekso 11.3 punktą. Remiantis tuo, pareiškėjai buvo pasiūlyta skirti nuobaudą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Taisyklių 17 punkte nustatyta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) nuobaudą. Nurodė, jog Departamento direktorius įsakymu Nr. V-93 už ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalies ir Kodekso 11.3 punkto nuostatų pažeidimus, nustatytus atlikus pareiškėjos veiklos patikrinimą, paskyrė pareiškėjai įspėjimą. Įsakyme Nr. V-93 nurodyta, kad skiriant įspėjimą buvo atsižvelgta į 2011 m. gruodžio 8 d. išvadą ir konstatuota, jog pareiškėja atlikdama BUAB „Ekoera“ bankroto procedūras pažeidė ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalies reikalavimą – nesušaukė per Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartyje nustatytą terminą pirmojo BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimo, bei Kodekso 11.3 punkte įtvirtintą efektyvumo principą, nes laiku nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutarties, ir ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalį, nes vilkino bankroto procesą. Teismas nurodė, jog, išanalizavus pareiškėjos skundžiamo įsakymo Nr. V-93 turinį matyti, kad pareiškėjai nuobauda – įspėjimas – buvo paskirta dėl to, kad ji laiku nesušaukė BUAB „Ekoera“, kurio bankroto administratore ji buvo, pirmojo kreditorių susirinkimo.

Teismas nurodė, jog pagal ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalį pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Toks terminas buvo įtvirtintas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartyje, kuria buvo UAB „Ekoera“ buvo iškelta bankroto byla. ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog iškėlus bankroto bylą pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu – administratorius. Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutarties matyti, kad pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukti buvo įpareigota pareiškėja.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog BUAB „Ekoera“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011 m. balandžio 18 d. Taigi, vadovaujantis ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalimi ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartyje nustatytu terminu, pareiškėja pirmąjį BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimą privalėjo sušaukti vėliausiai 2011 m. gegužės 31 d. Šiuo atveju iš kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 matyti, kad pirmasis kreditorių susirinkimas buvo sušauktas 2011 m. lapkričio 15 d. Pažymėjo, kad išvadoje dėl pareiškėjos vykdomų bankroto procedūrų BUAB „Ekoera“ klaidingai nurodyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turėjo būti sušauktas vėliausiai 2011 m. gegužės 27 d., tačiau toks kelių dienų netikslumas nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes pareiškėja pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukė praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po nustatyto termino pabaigos.

Nors pareiškėja tokį vėlavimą laikė pateisinamu objektyviomis aplinkybėmis, tačiau teismas nurodė, jog pareiškėjai jau buvo pratęstas kreditorinių reikalavimų pateikimo teismui tvirtinti terminas, siekiant gauti kuo daugiau kreditorinių pretenzijų ir sutikslinti kreditorių sąrašą su teisme esančiais dokumentais, nuo kurio patvirtinimo įsiteisėjimo ir buvo pradėtas skaičiuoti 30 darbo dienų terminas, todėl laikytina, kad pareiškėja turėjo pakankamai informacijos apie kreditorių reikalavimų dydį, kad būtų galima sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą. Teismas sprendė, jog pareiškėja pažeidė ĮBĮ 22 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Teismas nurodė, jog Kodekso 11.3 punkte yra įtvirtintas efektyvumo principas, pagal kurį administratorius atlikdamas procedūras turi siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek įmanoma didesne dalimi, atliekant procedūras būtų efektyviai naudojami žmogiškieji, laiko ir materialiniai ištekliai; aktyviai talkinti teismo ir kreditorių susirinkimų darbui, nevilkinti proceso savo veiksmais ar neveikimu. Šis principas negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią administratoriui gauti tinkamą apmokėjimą už atliktą darbą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja daugiau nei penkis mėnesius vėlavo sušaukti pirmąjį BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimą be pateisinamų priežasčių, teismas darė išvadą, kad pareiškėja tokiu savo neveikimu vilkino BUAB „Ekoera“ bankroto procesą, todėl pagrįstai buvo pripažinta pažeidusia Kodekso 11.3 punktą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog skundžiamas įsakymas Nr. VA-93 yra individualus administracinis aktas. Teismas rėmėsi VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog iš įsakymo Nr. VA-93 turinio matyti, kad jame yra nurodyta, kokiais teisės aktais vadovaujantis jis yra priimtas, įsakyme Nr. VA-93 tiksliai ir aiškiai apibrėžtas pareiškėjos padarytas pažeidimas (nesušaukė pirmojo BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimo per nustatytą terminą), kurio pagrindu pareiškėjai paskirta nuobauda – įspėjimas, todėl pareiškėjos argumentas, kad įsakymas Nr. VA-93 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nepagrįstas.

Pabrėžė, jog atsakovas priimdamas įsakymą Nr. VA-93 nurodė, kad vadovavosi išvada dėl pareiškėjos vykdomų bankroto procedūrų BUAB „Ekoera“. Nurodė, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatas yra konstatuota, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-651/2011, 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011). Pabrėžė, jog įsakyme Nr. VA-93 buvo nurodyti jo priėmimo motyvai.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, jog skundžiamas įsakymas Nr. V-93 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl jo panaikinimo kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja J. G. apeliaciniu skundu (b. l. 155-159) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-93 „Dėl nuobaudos BUAB „Ekoera” bankroto administratorei J. G. skyrimo”.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde. Papildomai nurodoma, jog teismas spręsdamas drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo klausimą inter alia turi vertinti, ar drausminė nuobauda yra teisinga. Toks teismo vaidmuo išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pareiškėjos nuomone, ši konstitucinė nuostata teismą ex officio įpareigoja patikrinti ne tik tai, ar drausminė nuobauda paskirta teisėtai, tačiau ir tai, ar drausminė nuobauda paskirta teisingai bei ar ji atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Mano, jog teismas turi vertinti, ar buvo drausminio pažeidimo sudėtis.

Pažymi, jog ĮBĮ expressis verbis nenustatė administratoriui taikomų nuobaudų rūšių už ĮBĮ 22 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo pažeidimą, todėl, įstatymų leidėjui nenustačius, kad už tam tikrą administratoriaus neveikimą jam turi būti taikoma atitinkama sankcija, administratorius negali būti baudžiamas. Ši prielaida taip pat grindžiama konstitucine nuostata, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31 str.).

Pareiškėja nurodo, jog ĮBĮ nėra nurodyta, kad Departamentas turi įgaliojimus taikyti drausmines nuobaudas administratoriams už ĮBĮ pažeidimus. ĮBĮ, galiojęs pareiškėjai skiriamos nuobaudos metu, expressis verbis nenustatė, kad už šio įstatymo pažeidimą administratoriui gali būti taikomos sankcijos, neapibrėžė tokių sankcijų rūšių, nesuteikė Departamentui kompetencijos (įgaliojimų) spręsti administratorių drausminės atsakomybės klausimą už šio įstatymo pažeidimus.

Pažymi, jog Kodekso 113 punktas atskleidžia efektyvumo principo turinį. Pareiškėja nesutinka su tuo, kad ji vilkino bankroto procesą ir nurodo, jog teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2680-232/2011). Pabrėžia, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas, dėl kurio nutarties nevykdymo atsakovas skyrė nuobaudą pareiškėjai, nematė J. G. veikoje bankroto proceso vilkinimo, be to, aiškiai nurodė, kad J. G. negali vykdyti bankroto procedūrų laiku dėl buvusio vadovo kaltės, tačiau tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas šių teismo motyvų nelaikė prejudiciniais faktais.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 164-170) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymima, jog ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. ĮBĮ 37 straipsnio 6 dalies 4 punktu Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pavesta nustatyti bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektu sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo” papildymo” 3.5 punktu įgaliojo Ūkio ministeriją patvirtinti Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką bei 5 punktu pavedė Departamentui šios kontrolės vykdymą. Departamentas buvo įsteigtas Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1060 „Dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos įsteigimo”, siekiant, kad būtų ginami valstybės ir visuomenės interesai nuostolingai dirbančiose ir bankrutuojančiose įmonėse.

Nurodo, jog Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 4-535 (toliau – ir Nuostatai), 7.1 punktas nustato, kad viena iš Departamento funkcijų yra kontroliuoti bankroto administratorių veiklą. Pabrėžia, jog Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad administratorių veikios kontrolės objektas yra bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras vykdančio ir (ar) vykdžiusio administratoriaus veikla, susijusi su įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo priimtų procesinių dokumentų (rezoliucijų, nutarčių, sprendimų ir t. t.), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų vykdymu, kai įmonės bankroto procesas vyksta ir (ar) vyko teismo ir ne teismo tvarka. Taisyklių 3 punkte numatytos dvi administratorių veiklos kontrolės formos, iš kurių viena – Departamento vykdomas administratorių veiklos tikrinimas. Vadovaujantis Taisyklių 3.1 рunktu, administratoriaus veiklos tikrinimas yra Departamento veikla siekiant nustatyti, ar administratoriaus veikla atitinka bankroto procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nurodo, jog ĮBĮ yra vienas iš teisės aktų, kuriuo reglamentuojami bankroto procedūrų reikalavimai ir, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, Departamentas turėjo įgaliojimus, nustatęs bankroto administratorės padarytą ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo pažeidimą, skirti pareiškėjai už šį pažeidimą Taisyklių 17 punkte nustatytą atitinkamą nuobaudą.

Pabrėžia, jog nei administratorės veiklos tikrinimo metu, nei skunde dėl Departamento sprendimo administratorė nenurodė svarbių faktinių aplinkybių, dėl kurių pirmasis BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimas buvo sušauktas pavėluotai. Nurodo, jog teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad vienas iš bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas ir užbaigimas, nes to reikalauja viešasis interesas, kuris tokio pobūdžio santykiuose laikytinas prioritetiniu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24/2011) ir iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

Nurodo, jog viena iš ĮBĮ nuostatų, nukreipta į tikslą pagreitinti įmonės bankroto procedūras ir operatyviai jas užbaigti, yra įtvirtinta ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje, kuri imperatyviai nustato, jog pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Bankroto administratoriaus pareiga, numatyta ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalyje, yra siejama su teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo diena, o ne su bankrutuojančios įmonės dokumentų ir turto perėmimu.

Vilniaus apygardos teismo nutartis patvirtinti BUAB „Ekoera“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą įsiteisėjo 2011 m. balandžio 18 d., taigi administratorė turėjo pareigą ir objektyvią galimybę sušaukti pirmąjį BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimą iki 2011 m. gegužės 31 d., nepriklausomai nuo to, ar jai buvo perduoti nurodytos įmonės dokumentai ir turtas, tačiau susirinkimą administratorė sušaukė vėluodama daugiau nei penkis mėnesius. Mano, jog administratorės neveikimas, atsižvelgiant į tai, kad administratorė nepateikė objektyvių faktinių aplinkybių, dėl kurių delsė sušaukti pirmąjį BUAB „Ekoera“ kreditorių susirinkimą, Departamento pagrįstai buvo įvertintas kaip BUAB „Ekoera“ bankroto proceso vilkinimas ir už Kodekso 11.3 punkto bei ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus administratorei skirta nuobauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-93 „Dėl nuobaudos BUAB „Ekoera“ bankroto administratorei J. G. skyrimo“, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš ginčijamo Įsakymo (b.l. 6) matyti, kad pareiškėjai įspėjimas skirtas vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377, 17 punktu. Taisyklių 17 punktas nustatė, jog Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2999/2011 nutarė pradėti tyrimą dėl Taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ta apimtimi, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 pripažino, kad Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Šis sprendimas yra paskelbtas ir įsiteisėjęs, jis taip pat paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ (Valstybės žinios, 2012 m. gegužės 30 d., Nr. 61-3080).

Nurodytoje administracinėje byloje teisėjų kolegija, tirdama norminio administracinio akto teisėtumą, pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (pvz., administracinės bylos Nr. I1-4/2006, I8-15/2007, I444-4/2008).

Teismas pažymėjo, jog bylai aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Šia nuostata Vyriausybės įgaliotai institucijai buvo suteikta teisė įgyvendinti administratorių veiklos kontrolę, o bylai aktuali Įmonių bankroto įstatymo redakcija iki 2012 m. kovo 1 d. (iki minėto įstatymo pakeitimų įsigaliojimo) tiesiogiai nenumatė Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetencijos nustatyti ir taikyti poveikio priemones administratoriams dėl jų veikloje atsiradusių teisės aktų pažeidimų.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje atkreipė dėmesį į tai, jog teisinės atsakomybės taikymas ir sankcijų skyrimas yra siejami su tam tikrais asmens teisių suvaržymais dėl jo veikimo ar neveikimo, kuriuo pažeidžiamos teisės normos (pvz., administracinė byla Nr. I575-19/2009). Atsižvelgęs į Taisyklių 17 punkto nuostatas bei į sąvokos „nuobauda“ lingvistinę reikšmę, teismas darė išvadą, jog Taisyklių 17 punktas įtvirtino administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą.

Be to, padaryta išvada, jog nuobaudų skyrimas administratoriui ne tik gali turėti neigiamos įtakos jo reputacijai ir administruojamų įmonių skaičiui, bet kartu daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 17 punkte įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje Įsakymas priimtas ir nuobauda pareiškėjai skirta būtent Taisyklių 17 punkto, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagrindu. Taigi teisme nagrinėjant bylą pagal pareiškėjos skundą dėl Įsakymo panaikinimo buvo neteisėtu pripažinta norminio administracinio akto dalis, įtvirtinusi administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą (kaip tai nurodyta administracinėje byloje Nr. I502-12/2012), kurios pagrindu pareiškėjai ginčijamu Įsakymu skirtas įspėjimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (pvz., administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Padaryta išvada, jog, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas principas šios bylos kontekste sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai J. G. skirta nuobauda – įspėjimas – yra neteisėta, ir panaikinti ginčijamą Įsakymą. Kitoks aiškinimas prieštarautų susiformavusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012; 2012 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1696/2012; 2012 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1698/2012, 2012 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2554/2012, 2012 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2296/2012, 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1534/2012; 2012 m. spalio 15 d. sprendimaą administracinėje byloje Nr. A520-2082/2012), nebūtų suderinamas su nurodytais teisės principais, pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012).

Padariusi tokią išvadą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitų šalių nurodytų argumentų, susijusių su Įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu, nenagrinėja, dėl jų papildomai nepasisako. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas Įsakymas negali būti paliktas galioti, todėl jis panaikinamas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – Įsakymas naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

J. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos J. G. skundą tenkinti ir panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-93 „Dėl nuobaudos BUAB „Ekoera“ bankroto administratorei J. G. skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė