2019-09-25 Nr. AB-18107-3-61-3-01473-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1603-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01473-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį papildė (b. l. 33–34), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2017 m. kovo 27 d. rašte Nr. 1SS-781-(7.5.) nurodytą sprendimą, kuriuo NŽT atsisakė išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. 31SD-7505-(14.31.104.) nurodyto sprendimo dalies „atkreipiame, Jūsų dėmesį, kad nepakeitus Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245, kuriuo O. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą 35,37 ha turėtos žemės plotą, nebūtų buvę galima priimti pirmiau nurodytų Jūsų ginčijamų sprendimų (įsakymų) dėl turėtos žemės sugrąžinimo natūra (nesumažinus žemės ploto, į kurį paminėtu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės kompensuojant mišku), nes O.

M. vardu nuosavybės teisės gali būti atkurtos į ne didesnį kaip 35,37 ha turėtos žemės plotą, t. y. ne didesnį žemės plotą, negu savininkės valdė iki nacionalizacijos“ panaikinimo, bei kuriuo atsakovas atsisakė atkurti nuosavybės teises natūra į 0,1505 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 119) suformuotą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. A-940 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir kadastro duomenų patvirtinimo“ pagrindu, parengto UAB „Kelprojektas“ ir Šiaulių miesto savivaldybės pasiūlyto grąžinti natūra; 2) įpareigoti NŽT įvykdyti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 7-244,245 dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei O.

M. atstatytos O. M. nuosavybės teisės į O. ir J. M. žemę, (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrityje 35,70 ha ir, atkuriant nuosavybės teises Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais būdais, tvarka ir terminais į visą 35,70 ha plotą bei įpareigoti atkurti nuosavybės teises į 0,1505 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 119) suformuoto Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. A-940 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir kadastro duomenų patvirtinimo“ pagrindu, parengto UAB „Kelprojektas“ ir Šiaulių miesto savivaldybės pasiūlyto grąžinti natūra.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 atkurtos O. M. nuosavybės teisės į O. ir J. M. žemę, (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrityje 35,70 ha. Atsakovas bandė šį sprendimą pakeisti, nurodydamas, kad nuosavybės teisės turi būti atkurtos į 35,37 ha, tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad toks pakeitimas neteisėtas. Po teismo sprendimo buvo keičiamas 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimas, keičiant nuosavybės atkūrimo būdą – dalis nuosavybės atkurta mišku, kita dalis lygiaverčiais sklypais, o pastaruoju metu atkuriamos nuosavybės teisės natūra, patvirtinus Šiaulių miesto savivaldybėje teritorijos bendrąjį ir specialųjį planus. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. buvo priimti įsakymai (šių įsakymų pareiškėjas neskundžia), kurių lydimuosiuose dokumentuose nurodoma, kad atkuriamos nuosavybės teisės į 35,37 ha, o ne į 35,70 ha (2016 m. lapkričio 18 d. sprendimas). Dėl to pažeidžiamos pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į nepakeistą 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 35,70 ha plotą. Dėl šio 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo pareiškėjas 2017 m. vasario 1 d. pateikė skundą NŽT. Pareiškėjas nurodė, kad tokie atsakovo ginčijamuose raštuose nurodyti sprendimai, kuriais pakeičiamas atkuriamos žemės sklypo plotas, yra neteisėti ir prieštarauja ankščiau priimtiems sprendimams dėl nuosavybės atkūrimo, taip pat yra vilkinama atkurti nuosavybės teisę į 35,70 ha žemės plotą. Be to, NŽT nepagrįstai negrąžina natūra 0,1505 ha ploto žemės sklypo, nurodydama, kad ten yra statinys, nors jis yra nelegaliai pastatytas ir laikytinas priklausiniu.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2007 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą byloje Nr. I-966-552/2007, kuriuo buvo atmestas prokuroro reikalavimas ištaisyti rašymo apsirikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 1 d. priėmė nutartį Nr. A10-578/2007 dėl panašių aplinkybių. Pažymėjo, kad rašymo apsirikimai turėtų būti taisomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyta tvarka. Kol nėra ištaisytas rašymo apsirikimas, tol toks sprendimas turi būti vykdomas. Pabrėžė, jog nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad statinys, esantis 0,1505 ha sklype, yra pastatytas teisėtai, todėl neturi būti kliūčių atkurti nuosavybės teise natūra.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime (b. l. 40–46) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad NŽT Šiaulių skyrius 2016 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 31SD-7505-(14.31.104.) informavo, kad pagal 2016 m. spalio 19 d. ir 2016 m. spalio 20 d. prašymuose išreikštą valią bus grąžinami natūra 6 žemės sklypai, atitinkamai bus keičiamas sprendimas Nr. 7-244,245. Nurodė, jog tai, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos tik į 35,37 ha žemės plotą, nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių, nes nėra pagrindo atkurti nuosavybės teisių į didesnį plotą nei turėjo buvusi savininkė. Šiaulių miesto ekspertų komisija nustatė, kad esamų dokumentų pakanka dėl buvusio savininko 35,37 ha turėto žemės ploto, todėl O.

M. vardu nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į ne didesnį kaip 35,37 ha turėtos žemės plotą, t. y. ne didesnį žemės plotą, negu savininkė valdė iki nacionalizacijos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su skundu (administracinės bylos Nr. I-77-355/2010), kuris buvo tenkintas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą motyvuodamas tuo, kad dėl rašytinio apsirikimo sprendime Nr. 7-244,245 pareiškėjui negali būti atkuriamos nuosavybės teisės į 0,33 ha didesnį plotą, nei turėjo buvęs savininkas.

Atsakovas pažymėjo, kad NŽT negali administracine tvarka pakeisti sprendimo, nes pareiškėjas nesutinka su pakeitimu, taip pat akcentavo, kad pareiškėjas ne kartą reikalavo O. M. vardu grąžinti natūra papildomai 0,33 ha žemės, vadovaudamasis Šiaulių apskrities valdytojo sprendime Nr. 7-244,245 padaryta klaida ir Šiaulių apskrities valdytojo 1997 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 3-V priedo 17 eilutėje nurodytu tuo pačiu klaidingu plotu (35,70 ha). Tenkinant 2016 m. spalio 19 d. ir 2016 m. spalio 20 d. prašymus, buvo priimtas NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2016 m. lapkričio 30 d.

įsakymas Nr. 31VĮ-2460-(14.31.2.), kuriuo buvo grąžinti natūra 6 žemės sklypai. VĮ Registrų centrui nustačius klaidą, NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu 31VĮ-2703-(14.31.2.) buvo pripažintas negaliojančiu 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 31VĮ-2460-(14.31.2.) 2.4 papunktis. Atsakovas pažymėjo, kad NŽT priėmė sprendimus, įsakymus ir grąžino natūra tuos neužstatytus žemės sklypus, dėl kurių grąžinimo valią išreiškė pareiškėjas ir sutiko su sprendimo Nr. 7-244,245 keitimu. Atkreiptas dėmesys, kad nors NŽT 2014 m. gegužės 26 d. sprendimuose Nr. 31S-69, Nr. 31S-70, Nr. 31S-71, Nr. 31S-72, Nr. 31S-73, Nr. 31S-74 yra nurodyta, kad nuosavybės atkuriamos tik į 35,3700 ha buvusių savininkų O. ir J.

M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės plotą, šių administracinių aktų pareiškėjas teismui įstatymų nustatytais terminais neskundė.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises į užstatytą žemės sklypą (0,1505 ha), o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. A-940 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir kadastrinių duomenų patvirtinimo“, tvirtindamas parengtą 0,1505 ha ploto žemės sklypo (projektinis Nr. 119) planą neįsigilino, kad jame yra statinys ir šis žemės sklypas negali būti grąžinamas natūra. Patikrinus VĮ Registrų centro duomenimis, nustatyta, kad statinys neregistruotas, nepriklauso nei O. M., kurios vardu atkuriamos nuosavybės teisės, nei pareiškėjui. Patikrinus nustatyta, kad žemės sklype yra mūrinis pastatas, kuriame įrengti sandėliukai. Atsižvelgiant į tai, kad nenumatyta galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra žemės sklypus, kurie užstatyti pastatais, priklausančiais ne asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, manytina, kad NŽT Šiaulių skyrius teisėtai nepasiūlė šio sklypo sugrąžinti natūra O. M. vardu, žemės sklypo kadastro duomenų bylą grąžino Šiaulių miesto savivaldybei žemės sklypo riboms patikslinti. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. S-1324 „Dėl bešeimininkių pastatų“ informavo NŽT Šiaulių skyrių, kad pradėjo procedūrą dėl pastato pripažinimo bešeimininkiu.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 121–126).

8. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 atkurtos O. M. nuosavybės teisės į O. ir J. M. žemę (35,70 ha) (pareiškėjas yra O. M. teisių perėmėjas). NŽT Šiaulių skyrius 2016 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 31SD-7505-(14.31.104.) informavo pareiškėją, kad pagal 2016 m. spalio 19 d. ir 2016 m. spalio 20 d. prašymus, bus grąžinami natūra 6 žemės sklypai bei nurodoma, kad pareiškėjui negali būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha didesnį plotą nei turėjo buvęs savininkas. Rašte nurodyta, kad žemės sklypas (projektinis Nr. 119) negali būti pasiūlytas, nes jame yra pastatas, taigi byla grąžinta Šiaulių miesto savivaldybės administracijai. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. vasario 1 d. pateikė skundus NŽT, kuriuose nurodė, kad nesutinka sumažinti žemės plotą, į kurį turi būti atkurta nuosavybės teisė. NŽT 2017 m. kovo 27 d. raštu Nr. 1SS-781-(7.5.), atsakydama į pareiškėjo skundus, nurodė, kad nepakeitus Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245, kuriuo O. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą 35,37 ha turėtos žemės plotą, nebūtų buvę galima priimti sprendimų (įsakymų) dėl turėtos žemės sugrąžinimo natūra (nesumažinus žemės ploto, į kurį paminėtu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės kompensuojant mišku), nes O. M. vardu nuosavybės teisės gali būti atkurtos į ne didesnį kaip 35,37 ha turėtos žemės plotą, t. y. ne didesnį žemės plotą, negu savininkė valdė iki nacionalizacijos. Rašte taip pat nurodyta, kad pasiūlytas grąžinti natūra 0,1505 ha žemės sklypas nėra laisvas, jame yra statinys, kuris nei O. M., nei pareiškėjui (įpėdiniui) nepriklauso, todėl NŽT Šiaulių skyrius teisėtai nepasiūlė šio sklypo sugrąžinti natūra O. M. vardu ir grąžino bylą Šiaulių miesto savivaldybei žemės sklypo riboms patikslinti.

9. Pareiškėjas skunde teigė, kad NŽT 2017 m. kovo 27 d. rašte Nr. 1SS-781-(7.5.) atsisakė išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl NŽT Šiaulių skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. 31SD-7505-(14.31.104.) nurodyto sprendimo dalies. Teismas nustatė, kad NŽT Šiaulių skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. lapkričio 19 d. bei 20 d. prašymus ir priėmė raštą, nurodant jo apskundimo tvarką pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, nuostatas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, NŽT išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, nurodytas 2016 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. vasario 1 d. skunduose, paaiškinant, kad NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo įsakymai, kuriais pakeistas Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 7-244,245, gali būti apskųsti teismui. Pareiškėjas taip pat informuotas apie parengtus projektus bei numatomą teismo posėdžio, kada bus priimtas sprendimas, turintis įtakos jo teisėms ir pareigoms, datą, taip pat, remiantis įstatymo nuostatomis, argumentuotai išaiškinta, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į ne didesnį nei 35,37 ha turėtos žemės plotą. Paaiškinta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę, o žemės sklypas (projektinis Nr. 119), kurio plotas 0,1505, nėra laisvas. Rašte taip pat nurodyta bei išaiškinta jo apskundimo tvarka. Įvertinęs skundžiamą raštą, teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui NŽT 2017 m. kovo 27 d. raštu Nr. 1SS-781-(7.5.) buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta į pateiktus skundus, raštas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog NŽT atsisakė išnagrinėti pareiškėjo teiktus skundus.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę. Pažymėta, kad nors 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 nurodyta, kad O. M. priklauso atkurti 35,70 ha, tačiau būtina vertinti ir kitus byloje esančius rašytinius duomenis. Byloje esantis Šiaulių miesto ekspertų komisijos 1996 m. gruodžio 20 d. pasiūlymas-išvada Nr. 87 patvirtino, kad, įvertinus Kauno Notarų aktų knygos 1930 m., 1937 m. išrašus, Žemės perleidimo aktą Nr. 21475, Lietuvos Valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 30 d. pažymėjimą Nr. 14-19, Šiaulių Valsčiaus savivaldybės 1942 m. spalio 19 d. pažymėjimo Nr. 4670 duomenis, pakanka duomenų nuosavybės teisei atkurti į 35,37 ha žemės sklypą.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 13 d., išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-261-143/2011 pagal pareiškėjo V. J. K. skundą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), konstatavo, kad NŽT sprendime nurodytas 35,70 ha žemės plotas negali būti vertinamas formaliai, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, o turi būti pagrįstas ištirtais įrodymais apie teisingą žemės sklypo plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad įrodymai patvirtina, kad O. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į 35,3700 ha žemės. Tokiu būdu nuosavybės teisės yra atkurtos į visą iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, todėl V. J. K. nepagrįstai reikalauja suformuoti jam dar 0,33 ha žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 nurodant plotą, į kurį atkuriama nuosavybės taisė, įsivėlusi rašybos klaida ir turėtų būti nurodyta 35,37 ha, o ne 35,70 ha, ką patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Įvertinęs teisinį reguliavimą, byloje esančius rašytinius duomenis, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytą faktinę aplinkybę dėl rašymo apsirikimo klaidos, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybę į didesnį (35,70 ha) plotą, negu kad priklausė O. M. (35,37 ha). Teismas vertino, kad pareiškėjui negalėjo būti suformuotas teisėtas lūkestis, kadangi teisės aktai numato, jog atkurta nuosavybės teisė gali būti į ne didesnį plotą, negu iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas.

12. Pareiškėjas skunde teigė, kad NŽT nepagrįstai negrąžina 0,1505 ha ploto dėl to, kad ten yra statinys. NŽT skundžiamame rašte nurodo, kad NŽT Šiaulių skyrius teisėtai nepasiūlė sugrąžinti natūra šio žemės sklypo. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Iš byloje pateiktų duomenų (Žemės sklypo plano) teismas nustatė, kad 0,1505 ha žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., yra pastatytas statinys. UAB „Kelprojekto“ 2016 m. kovo 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte konstatuota, kad sklype yra statinys, tačiau jo nuosavybės taisė neidentifikuota. Tikrinant minėtą aplinkybę, NŽT Šiaulių skyrius atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad sklype stovi mūrinis pastatas, kuriame įrengti sandėliukai. Byloje nenustatyta, jog minėtas statinys priklausytų O. M. arba V. J. K.. Dėl minėtų aplinkybių šis sklypas nebuvo pasiūlytas grąžinti natūra O. M. vardu. Byloje esanti medžiaga be kita ko patvirtino, kad yra pradėta procedūra dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu. Teismas konstatavo, kad vien pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad statinys yra nelegaliai pastatytas bei neturi savininko, nesudaro pagrindo teigti, kad žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkama įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nepasiūlė šio sklypo grąžinti natūra pareiškėjui.

13. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti NŽT 2017 m. kovo 27 d. rašte Nr. 1SS-781-(7.5.) nurodytą sprendimą, nebuvo tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, teismo išlaidos nepriteistos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnis).

III. 14. Pareiškėjas V. J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 132–134).

15. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje turėjo būti taikytas kitas prejudicinis faktas, nustatytas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-966-552/2007, kuriuo atmestas prokuroro reikalavimas ištaisyti rašymo klaidą ginčo sprendime, panaikinant skaičių „35,70 ha“ į „35,37 ha“. Būtent šiuo teismo sprendimu yra pasisakyta dėl rašymo klaidos ir nustatyta, kad atkurtos nuosavybės teisės į 35,70 ha žemės.

16. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 atkurtos O. M. nuosavybės teisės į O. ir J. M. žemę (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrityje 37,70 ha. Šis sprendimas nėra panaikintas ar pakeistas, turi būti vykdomas.

17. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas negalėjo vadovautis administracinėje byloje Nr. I-77-355/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išsakyta nuomone, kad yra rašymo klaida pasisakant dėl sugrąžintos žemės sklypo ploto ir į šią klaidą nereikia kreipti dėmesio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai nepagrįstai konstatavo klaidą ir nepragrįstai prisiėmė teisę pakeisti sprendimą, nors tokio reikalavimo ir nebuvo. Šiuo atveju būtina vadovautis teisinės valstybės principu, kuris teismui nesuteikia absoliučios teisės savo sprendimais keisti priimtų valstybinės valdžios sprendimų kitais, negu nustatyta įstatymais.

18. Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, kad statiniai, kurie stovi ant buvusio žemės sklypo savininko žemės, yra pastatyti nelegaliai, jie nėra teisiškai įregistruoti, nėra jų savininko, todėl nėra galimo konflikto tarp žemės savininko ir kitų fizinių asmenų, kurių teisės gali būti pažeistos atkuriant nuosavybės teises natūra į ginčo žemę. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto duomenų registre esantys duomenys yra laikomi vieši ir teisingi, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. VĮ Registrų centro duomenimis J. V. K. formuojamas žemės sklypas yra laisvas, neužstatytas.

19. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 147–151) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo teigimu, piliečiui negali būti atkuriamos nuosavybės teisės į didesnį plotą nei buvęs savininkas turėjo, nes įstatymų leidėjas tokios galimybės nenumato, todėl nėra pagrindo įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į 0,33 ha didesnį žemės plotą nei buvusi savininkė O. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teise.

21. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs rašytinius įrodymus, kurie neginčijamai patvirtino buvusios žemės savininkės O. M. nuosavybės teise turėtos žemės plotą (35,37 ha).

22. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-261-143/2011 ir jame nustatytą faktą laikė iš naujo nebeįrodinėjamu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad buvusios savininkės O. M. vardu gali būti atkurtos nuosavybės teisės tik į 35,37 ha žemės plotą.

23. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas privalėjo vadovautis prejudiciniu faktu, nustatytu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-966-552/2007. Pareiškėjo minimoje byloje teismas vertino įsakymo, kuriuo buvo pakeistas Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 7-244,245, priėmimo teisėtumą. Atsakovo teigimu, šioje byloje pareiškėjo skundžiami raštai nekeitė Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245, nepažeidė pareiškėjo teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

24. Atsakovas pažymi, kad NŽT neturi kompetencijos vertinti pastato pastatymo teisėtumo, nustatyti jo statybos metų. Kad žemės sklypas nėra laisvas ir jame yra pastatas, matyti iš žemės sklypo (projektinis Nr. 119) plano, parengto UAB „Kelprojektas“ matininko 2016 m. vasario 12 d., taip pat iš į bylą atsakovo pateiktos nuotraukos, darytos 2017 m. sausio 26 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. kovo 27 d. rašto Nr. 1SS-781-(7.5.) dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti NŽT įvykdyti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 7-244,245, taip pat atkurti nuosavybės teises į 0,1505 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 119).

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui NŽT 2017 m. kovo 27 d. raštu Nr. 1SS-781-(7.5.) buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta į pateiktus skundus, raštas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog NŽT atsisakė išnagrinėti pareiškėjo teiktus skundus. Taip pat įvertinęs teisinį reguliavimą, byloje esančius rašytinius duomenis bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytą faktinę aplinkybę dėl rašymo apsirikimo klaidos, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybę į didesnį (35,70 ha) plotą, negu kad priklausė O. M. (35,37 ha). Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,1505 ha žemės sklypą teismas nustatė, kad 0,1505 ha žemės sklype yra pastatytas statinys, nėra pagrindo teigti, kad žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, todėl darė išvadą, kad atsakovas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nepasiūlė šio sklypo grąžinti natūra pareiškėjui.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad teismas negalėjo vadovautis prejudiciniu faktu, nustatytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-261-143/2011, ir turėjo vadovautis išvadomis, padarytomis Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-966-552/2007. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad statiniai ant ginčo žemės sklypo pastatyti nelegaliai, todėl formuojamas žemės sklypas yra laisvas, neužstatytas.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

29. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

30. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su prejudiciniais faktais, kuriais, jo teigimu, turėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-380-415/2019 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-261-143/2011 konstatuotais faktais. Šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus administracinę bylą tarp V. J. K. ir NŽT, t. y. tų pačių kaip ir šioje byloje šalių. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, į kokio dydžio žemės sklypą pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises, įvertinus, be kita ko Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 nurodytą plotą. Šį klausimą pareiškėjas kelia ir šiuo atveju nagrinėjamoje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusiame sprendime padaryta išvada, jog nepaisant to, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 buvo nurodytas 35,7 ha žemės plotas, kuris buvo įvardintas kaip klaida, įrodymų visuma patvirtina pareiškėjo teisę į 35,37 ha žemės sklypo, todėl V. J. K. nepagrįstai reikalauja suformuoti jam dar 0,33 ha žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

32. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Taigi, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia nesutikimo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-261-143/2011 argumentus, jie nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi nei ABTĮ, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės teisėjų kolegijai peržiūrėti ir pripažinti nepagrįstomis įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir padarytų išvadų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti vadovaujamasi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-966-552/2007 padarytomis išvadomis dėl Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245 pakeitimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nagrinėjamai bylai nėra aktualios. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ginčijamu NŽT 2017 m. kovo 27 d. raštu Nr. 1SS-781-(7.5.) Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 7-244,245 nebuvo pakeistas ar panaikintas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog šio sprendimo nebuvo galima panaikinti, nes tokiu būdu pažeidžiamos jo teisės, nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad jam turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,1505 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 119), pažymėtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą mieste gali būti grąžinama natūra tik laisva (neužstatyta) žemė. Nagrinėjamu atveju NŽT 2017 m. kovo 27 d. rašte Nr. 1SS-781-(7.5.) pagrįstai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklype yra statinys (pastatas), kuris nei O. M., nei pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso, šis žemės sklypas nėra laisvas (neužstatytas). Pareiškėjas neginčija nustatytos faktinės aplinkybės, kad žemės sklype yra pastatytas statinys. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti bendro pobūdžio teiginiai, kad šis statinys (pastatas) pastatytas nelegaliai, nėra teisiškai pagrįsti. Be to, pažymėtina, kad statinio statybos teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo skundo reikalavimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė.

36. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė