2018-10-02 Nr. AB-16932-3-61-3-02730-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1381-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02730-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis praleistą dieną.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios buvo blogos būklės, jose nebuvo tinkamos ventiliacijos, langai maži, apšvietimas nepakankamas, nuo lubų ir sienų byrėjo kalkės, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, atsirado depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi Lukiškių TI-K laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

5. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

6. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

7. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 1,56 Eur, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 2 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. gegužės 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 190, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. birželio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. birželio 13 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 42 dienas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, todėl jo argumentus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto Lukiškių TI-K kamerose nesuteikimo atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl sprendžiant dėl kalinimo sąlygų, aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos, teismas nurodė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

11. Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K kameros buvo prastos būklės, jose nebuvo tinkamos ventiliacijos, o langai buvo maži, buvo prastas apšvietimas, byrėjo kalkės, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog A. P. dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Priešingai, byloje pateikta Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 19 d. pažyma Nr. 24-6056, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas prašymų ir skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nepateikė. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2016 m. liepos 21 d. raštu Nr. 2.10-4150(16.17.8.10.12), teismą informavo, jog ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 112 ir Nr. 190, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu buvo nustatyta, kad: kameros Nr. 112 temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus; kameroje Nr. 190 sudaryta galimybė vėdinti patalpas per atidaromą langą, kameros temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo psichinė sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. liepos 26 d. rašte Nr. S-3829 nurodyta, kad A. P. ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje taip pat nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo psichinės sveikatos pakitimus, todėl atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė kokius nors negrįžtamus sveikatos sutrikimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

15. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 200 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteisė 200 Eur.

III. 16. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimu ir prašo priteisti jam 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas yra nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, kuriose buvo po du asmenis, todėl jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas. Dėl to patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, stresą, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko miegas. Be to, kamerose yra 4 lovos, o kėdės tik dvi. Sanitariniai mazgai yra kameroje, jie atitverti sienele, nėra atskirti nuo kameros, todėl dažnai kyla įvairūs konfliktai tarp nuteistųjų, pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose antisanitarinės sąlygos, langai nevalomi, kamerose veisiasi tarakonai. Lukiškių TI-K ignoruoja nuteistųjų prašymus dėl kalinimo sąlygų. Kamerose veisiasi pelėsis, grybelis, drėgna, trūksta oro, yra graužikų ir kitų parazitų.

18. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pasivaikščioti turi galimybę tik vieną valandą, tai prieštarauja Konvencijos nuostatoms. Be to, Lukiškių TI-K nėra šilto (karšto) vandens, nesudarytos galimybės prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

19. Pareiškėjo teigimu, neužtikrinama kamerose ventiliacija, jose drėgna, todėl veisiasi parazitai. Kamerose tamsu, natūralus apšvietimas neužtikrinamas, o dieninis yra per stiprus, nuo šviesos skauda galvą ir akis. Patys nuteistieji išjungti elektros neturi galimybės, kadangi nėra jungiklių. Kamerose šalta, žiemą neužtikrinama reikiama temperatūra. Kamerose neužtikrinama dezinfekcija. Taip pat netinkamas maistas, jis neskanus, neatitinka energetinės vertės, o jis yra sportuojantis, be to – vegetaras.

20. Lukiškių TI-K neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas reikalavimus grindžia EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

23. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas 42 dienas ir šiomis dienomis pareiškėjui teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

26. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017 ir kt.).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino pareiškėjo teiginių dėl kalinimo sąlygų, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

30. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį plotą, tačiau jokių konkrečių įrodymų, susijusių su ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusiu plotu Lukiškių TI-K kamerose, jis nebuvo pateikęs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, apskaičiuodamas šiuo atveju vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais detaliais duomenimis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių. Pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių konkrečių argumentų, paneigiančių šiuos duomenis (skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai apie kalinimo laikotarpiu tekusį plotą). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo taisyklių nepažeidė ir spręsdamas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių dėl kitų jo kalinimo sąlygų (higienos normų) pažeidimų.

31. Atitinkamai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K (42 dienas) nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

32. Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš eilės kitų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų: gyvenamosios patalpos buvo prastos būklės, nebuvo tinkamos ventiliacijos, langai maži ir prastas apšvietimas, byrėjo kalkės, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

33. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

35. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (42 paras buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

37. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė visiškai naujus argumentus kaip reikalavimo pagrindą, jog kamerose yra pelėsis, drėgmė, veisiasi graužikai ir buitiniai parazitai (tarakonai, blakės), mažai suteikiama laiko pasivaikščioti, buvo pažeista jo teisė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, bloga maisto kokybė. Taip pat A. P. prašo įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį su juo bei jį perkelti į kitą gyvenamąją patalpą. Tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė tokių aplinkybių (nusiskundimų) ir reikalavimų, taigi pirmosios instancijos teismas jų nevertino. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-39-415/2018; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl pelėsio kamerose, drėgmės, buitinių parazitų ir graužikų, pasivaikščiojimų, pasinaudojimo dušu kartą per savaitę užtikrinimo, blogos maisto kokybės ir įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti nagrinėjimo dalyku ir apeliaciniame procese.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė