A-146-1246-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1246/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00195-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Živilei Karčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Viltis“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (b. l. 34-35) prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus (toliau – ir VSDFV Radviliškio skyrius, atsakovas) 2011 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (4.48) S-1572; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-2934; 3) įpareigoti VSDFV Radviliškio skyrių atlyginti skolininko uždarosios akinės bendrovės „Viltis” (toliau – ir UAB „Viltis”, trečiasis suinteresuotas asmuo) dėl lėšų ir turto stokos nesumokėtą priteistą neturtinį ir turtinį žalos atlyginimą sužalojus sveikatą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2004 m. birželio 2 d. vykdant darbdavio UAB „Viltis“ nurodymą UAB „Šiaulių kelias“ teritorijoje suvirinimo aparatu pjaunant akmens pjovimo staklių koloną, įvyko nelaimingas atsitikimas, kuriame jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio blauzdikaulio atviro lūžio. Dėl šio sužalojimo jam buvo nustatyta antra invalidumo grupė, dėl sužalojimo neteko darbingumo: nuo 2004 m. rugsėjo 28 d. iki 2005 m. rugsėjo 29 d. – 100 procentų darbingumo, nuo 2005 m. rugsėjo 29 d. iki šiol – 60 procentų darbingumo, buvo amputuota kojos dalis. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi priteisė jam (ieškovui A. R.) iš atsakovų UAB „Šiaulių kelias” ir UAB „Viltis“ po 11 679,08 Lt turtinės žalos atlyginimo ir po 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. UAB „Viltis“ yra nemoki, antstoliai negali išieškoti iš šio skolininko priteisto žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-366, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 181 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimo mokėjimo pareiga pereina valstybei, kai įmonė dėl lėšų ir turto stokos pagal antstolių kontoros dokumentus negali išieškoti nukentėjusiems teismo priteisto žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Radviliškio skyrių, prašydamas sumokėti teismo priteistas UAB „Viltis“ nesumokėtas sumas, tačiau atsakovas 2011 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.48) S-1572 prašymą atmetė. Šį sprendimą VSDF valdyba 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu paliko galioti. Pareiškėjas su minėtais sprendimais nesutiko, teigdamas, kad atsakovas nevykdo įstatymu (Žalos atlyginimo įstatymo 181 str. 1 d.) nustatytos pareigos vadovaudamasis poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės nustatyta žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarka (Žalos atlyginimo įstatymo 181 str. 2 d.). Šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo mokėjimo pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus, o ne dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ar nedraudiminiu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 79-80) ir atstovė teismo posėdyje (b. l. 117-120) paaiškino, kad pareiškėjo atveju pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą žalos atlyginimas valstybei pereiti negali.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPL socialinio draudimo įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuris galiojo iki 2009 m. gruodžio 28 d., buvo numatyta, jog nedraudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę apdraustiems asmenims, su sąlyga, jei nukentėjęs asmuo tuo metu buvo neblaivus. Vadovaujantis šia nuostata ir pateiktais dokumentais, VSDFV Radviliškio skyriaus 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. N80 buvo pripažinta, kad pareiškėjo nelaimingas atsitikimas darbe yra nedraudiminis įvykis, todėl valstybinio socialinio draudimo išmokos sveikatos sužalojimo atveju dėl nelaimingo atsitikimo darbe pareiškėjui nėra ir nebuvo mokamos, jam yra mokama tik valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. NADPL socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įteisinta nuostata, kad nelaimingo atsitikimo darbe nepripažinus draudiminiu įvykiu, sužalotam asmeniui žala atlyginama pagal Civilinio kodekso nuostatas.

2002 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2, 12, 18-1, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. 9-1121 (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. 9-1121) 5 straipsniu Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnis buvo papildytas 7 dalimi, nustatant, kad „<...> šis įstatymas taikomas žalai atlyginti <...> dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai <...>“. Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnyje nustatyta, kad valstybė atlygina nukentėjusiems asmenims tą darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje ar žemės ūkio įmonėje iki jo privatizavimo. Pareiškėjui nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu jis buvo sunkiai sužalotas, įvyko 2004 m. birželio 2 d. (t. y. po 1999 m. gruodžio 31 d.) dirbant privačioje bendrovėje UAB „Viltis“. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. priteisė pareiškėjui iš atsakovų UAB „Šiaulių kelias“ ir UAB „Viltis“ žalos atlyginimą pagal Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnį. CK 6.289 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta pareiga atlyginti žalą valstybei tik likvidavus valstybės arba savivaldybės įmonę. UAB „Viltis“ yra privataus kapitalo įmonė, kuri nėra nei likviduojama, nei reorganizuojama, todėl valstybei prievolė atlyginti žalą už privataus kapitalo įmonę, jai neturint turto, nepereina. Joks teisės aktas neįpareigoja valstybės atlyginti žalą už privataus kapitalo įmonę, todėl VSDFV Radviliškio skyrius pagrįstai atsisakė perimti pareiškėjui teismo priteisto žalos atlygimo mokėjimą. Priimdamas pareiškėjo skundžiamą sprendimą vadovavosi Žalos atlyginimo įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu, kaip teigia pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 91-93) paaiškino, kad išmokų (žalos atlyginimo) dėl nelaimingų atsitikimų skyrimą ir mokėjimą šiuo metu reglamentuoja Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas (toliau – ir Žalos atlyginimo aprašas), Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir Civilinis kodeksas.

Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio (Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas) 7 dalies 1 punktas nustato, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. (tą patį numato ir NADPL socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjui nelaimingas atsitikimas įvyko dirbant UAB „Viltis“, todėl Žalos atlyginimo įstatymas ir jame numatyti darbdavių žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei pagrindai (skunde minimas Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą) pareiškėjui negali būti taikomi.

Apdraustųjų asmenų, nukentėjusių dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių po 2000 m. sausio 1 d., teisė į socialinio draudimo išmokas numatyta Nelaimingų atsitikimų įstatyme (NADPL socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis). Tačiau vadovaujantis NADPL socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 11 straipsniu, išmokos skiriamos bei mokamos tik nelaimingą atsitikimą darbe pripažinus draudiminiu įvykiu. Pagal NADPL socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, jis pripažįstamas nedraudiminiu įvykiu, sužalotam asmeniui žala atlyginama CK nustatyta tvarka.

VSDF valdyba, nagrinėdama A. R. skundą pagal A. R. nelaimingo atsitikimo darbe bylos dokumentus nustatė, kad VSDFV Radviliškio skyriaus 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. N80 2004 m. birželio 2 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu (A. R. nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus). Todėl pareiškėjas, neturėdamas teisės gauti socialinio draudimo išmokas pagal NADPL socialinio draudimo įstatymą kreipėsi į bendros kompetencijos teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo CK nustatytais bendrais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.270, 6.283, 6.250, 6.282 straipsniai).

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. liepos 21 d. nutartimi priteisė pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „Šiaulių kelias“ ir UAB „Viltis“ pagal CK deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Tokio pobūdžio prievolių (šiuo atveju iš privataus juridinio asmens (uždarosios akcinės bendrovės) perėjimo Valstybinio socialinio draudimo fondui (VSDF valdybos teritoriniams skyriams)) joks teisės aktas nenustato. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad neturtinės žalos (kuri pareiškėjui priteista Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi) atlyginimo nenumato nei Žalos atlyginimo įstatymas, nei NADPL socialinio draudimo įstatymas.

Pareiškėjo atveju Žalos atlyginimo įstatymas, Žalos atlyginimo aprašas ir Nelaimingų atsitikimų įstatymas netaikytini, todėl VSDFV Radviliškio skyrius 2011 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.48) S-1572, kurį VSDF valdyba paliko galioti, pagrįstai atsisakė perimti iš atsakingos už žalos atlyginimą UAB „Viltis“ prievolę mokėti pareiškėjui žalos atlyginimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (b. l. 121-127) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atsakovas VSDFV Radviliškio skyrius 2011 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.48) S-1572, vadovaudamasis Žalos atlyginimo aprašo 1 punktu, atsisakė perimti žalos mokėjimo pareiškėjui prievolę valstybei (b. l. 4-5). VSDF valdyba 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2934 VSDFV Radviliškio skyriaus 2011 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (4.48) S-1572 paliko nepakeistą (b. l. 71).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Civilinis kodeksas. Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnyje numatytas žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimas valstybei. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą. Šio įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje numatyta, kas šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-276/2005 pažymėta, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatos reiškia, kad Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas gali būti taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 2000 m. sausio 1 d., ir netaikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių po 1999 m. gruodžio 31 d. Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatant terminą 1999 m. gruodžio 31 d., iki kurio įvykus nelaimingam atsitikimui būtų taikomos šio įstatymo nuostatos, buvo atsižvelgiama į tai, kad iki 2001 m. birželio 30 d. bus taikoma CK 508 straipsnio 4 dalis, o po 2001 m. liepos 1 d. šiuos civilinius teisinius santykius reglamentuos įsigaliojusios naujojo CK nuostatos.

Teismas pažymėjo, jog ginčo atveju aktualaus nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 6.289 straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kada žalos atlyginimas pereina valstybei, – t. y. kai likviduojama valstybės įmonė ir įstaiga, o pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio nuostatas tokia prievolė valstybei buvo nustatyta platesnei asmenų kategorijai – t. y. kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiesiems teismo priteistą žalos atlyginimą ir kt., o po 2002 m. spalio 8 d. Žalos atlyginimo įstatymo 2, 12, 181, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.), – ir tais atvejais, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse ir buvusiose žemės ūkio įmonėse (kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose iki jų privatizavimo).

Nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas, įvyko 2004 m. birželio 2 d., todėl teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos negali būti taikomos. Dėl tos pačios priežasties pareiškėjui netaikytinos Žalos atlyginimo aprašo 1 punkto normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo, netekus maitintojo ar susirgus profesine liga, kai reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnį.

NADPL socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Atsižvelgęs į tai, kad VSDFV Radviliškio skyrius, nagrinėdamas pareiškėjui 2004 m. birželio 2 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes, 2004 m. liepos 14 d. spendimu Nr. 480 pripažino įvykį nedraudiminiu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui NADPL socialinio draudimo įstatymo negali būti taikomos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1049/2003 išaiškinta, kad CK 6.283 straipsnio 4 dalis taikoma, kai negalima taikyti 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo. CK 6.283 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, 1 dalyje numatyta, jog už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Minėtoje normoje įtvirtinamas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 str.).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad A. R. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi iš UAB „Viltis“ buvo priteistas 11 679,08 Lt turtinės ir 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (b. l. 16-20). Pareiga mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimą buvo nustatyta juridiniams asmenims UAB „Viltis“ ir UAB “Šiaulių kelias”, dėl kurių kaltų veiksmų padaryta žala. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi, 2008 m. gegužės 20 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, perduodant vykdyti antstoliui (b. l. 49-51). 2010 m. balandžio 26 d. patvarkyme dėl vykdomosios bylos užbaigimo Nr. S007461 (b. l. 21) nurodoma, kad antstolis, vykdydamas minėtą vykdomąjį dokumentą, užbaigė vykdyti vykdomąją bylą UAB „Viltis“ atžvilgiu vadovaudamasis Civilio proceso kodekso 632 straipsnio 2 punktu.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad ginčui taikomi teisės aktai nenumato žalos mokėjimo prievolės perėjimo iš privataus juridinio asmens valstybei. Atsižvelgęs į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų normas, teismas nusprendė, kad skundžiami aktai – VSDFV Radviliškio skyriaus 2011 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. (4.48) S-1572 ir VSDF valdybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. (11.1) I-2934 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą dėl šių aktų panaikinimo ir VSDFV Radviliškio skyriaus įpareigojimo atlyginti skolininko UAB „Viltis“ dėl lėšų stokos nesumokėtą teismo priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 130-131) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad VSDFV Radviliškio skyrius ir VSDF valdyba nevykdo savo įstatyminės pareigos vadovaudamiesi vėliau priimtu įstatymu. Apeliantas pažymi, kad jis sąžiningai mokėjo valstybei mokesčius, tačiau įvykus nelaimingam atsitikimui, dėl kurio jam buvo amputuota dalis kojos, valstybė nusišalino nuo žalos atlyginimo sužalojus sveikatą. Apelianto manymu, tokiu būdu pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje numatyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, vadovavosi tuo, kad Žalos atlyginimo įstatymas gali būti taikomas tik nelaimingiems atsitikimams darbe, įvykusiems iki 2000 m. sausio 1 d., ir netaikomas nelaimingam atsitikimui, įvykusiam po 1999 m. gruodžio 31 d., nes po 2001 m. liepos 1 d. šiuos civilinius teisinius santykius reglamentuoja įsigaliojusios naujojo CK normos. Apelianto nuomone naujojo CK normos jo atvejo nereglamentuoja, todėl lieka vadovautis Konstitucijoje įtvirtintais principais. Dėl šios priežasties mano, kad pareiga atlyginti žalą turi pereiti valstybei.

Atsakovas VSDFV Radviliškio skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 135-136) remiasi analogiškais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teisme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 137-138), remdamasis tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs nagrinėjant bylą pirmąja instancija, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė nesutikdamas su VSDF valdybos Radviliškio skyriaus 2011 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.48) S-1572, taip pat VSDF valdybos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (11.1) 1-2934, kuriais atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nusprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad valstybė pagal Žalos atlyginimo įstatymą perimtų privataus juridinio asmens (UAB „Viltis“) žalos atlyginimo prievolę dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo nelaimingo atsitikimo metu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsni nustato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinė ir moralinės žalos atlyginimą numato įstatymas. Šias konstitucines nuostatas įgyvendina atitinkami įstatymai. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 21 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija.

Pagal bylos įrodymus pareiškėjas 2004 m. birželio 2 d. buvo sužalotas nelaimingo atsitikimo darbe metu. Tuomet jis dirbo UAB „Viltis“ akmens apdirbėju ir elektriku. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2A-448/2007) pakeisdamas Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą, priteisė ieškovui A. R. iš atsakovų UAB „Šiaulių kelias“ ir UAB „Viltis“ (lygiomis dalimis) po 11 679,08 Lt turtinės žalos ir po 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo taikydamas CK normas (CK 6.270 str., 6.283 str., 6.250 str.). Antstolis, nustatęs, kad UAB „Viltis“ veiklos nevykdo, neturi lėšų bankuose ir turto į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, 2010 m. balandžio 26 d. surašė skolos (36 679, 08 Lt) išieškojimo negalimumo aktą, užbaigė vykdomąjį bylą (CPK 632 str. 2 p.) ir grąžino A. R. vykdomąjį dokumentą (Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. vykdomąjį raštą). Gavęs šiuos antstolio dokumentus, pareiškėjas 2011 m. kovo 3 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Radviliškio skyrių, prašydamas, kad valstybė pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnį perimtų teismo priteistos iš UAB „Viltis“ žalos atlyginimo prievolę.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo atveju Žalos atlyginimo įstatymas netaikytinas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą, kaip ir skundus pirmosios instancijos teismui bei VSDF valdybai, grindžia Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies, kurioje išvardyta kokiais atvejais šiame įstatyme nurodyta žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, 1 punktu, kuris numato žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei atvejį „kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiajam teismo priteistą žalos atlyginimą“.

Nagrinėjamam ginčui aktualus nelaimingas atsitikimas įvyko galiojant 2000 metų Civiliniam kodeksui (įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.), 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui Nr.VIII-1509 (įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d.) ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymui Nr.VIII-366 (įsigaliojo nuo 1997 m. rugsėjo 1 d.). Nagrinėjamo ginčo kontekste yra svarbu nustatyti kurio įstatymo normos gina pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą dėl 2004 m. birželio 2 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe.

Žalos atlyginimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr.VIII-366) 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis - nustatyti žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga tvarką, dydį bei asmenis, turinčius teisę į šį atlyginimą. Šiuo įstatymu nustatyta (2 str. 6 d., 3 str., 4 str., 6 str.), kad žalos atlyginimo mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys dėl kurių kaltės buvo sužalota nukentėjusiojo sveikata, jeigu nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Žalos atlyginimo įstatymo pirmojoje redakcijoje buvo nustatyta, kad šis įstatymas taikomas dėl nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko iki 1997 m. rugsėjo 1 d. (iki šio įstatymo įsigaliojimo), taip pat dėl tų nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko galiojant šiam įstatymui.

1999 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas Nr.VIII-1509 (įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d.). Šio įstatymo paskirtis - reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžti draudiminius bei nedraudiminius įvykius. Minėtos redakcijos NADPL socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnyje (įstatymo taikymas) nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos draudiminiams įvykiams, įvykusiems šiam įstatymui įsigaliojus (36 str.2 d.); žala dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusių nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga atlyginama Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo nustatyta tvarka (36 str.3 d.). Taigi pirmojoje NADPL socialinio draudimo įstatymo redakcijoje buvo aiškiai nurodyta, kad Žalos atlyginimo įstatymo nuostatos dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe taikomos tik dėl tų nelaimingų atsitikimų, kurie įvyko iki NADPL socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 2000 m.sausio 1 d.

Įsigaliojus NADPL socialinio draudimo įstatymui, įstatymų leidėjas atitinkamai pakoregavo Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas ir jas suderino su minėtomis NADPL socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio nuostatomis. 2002 m. spalio 8 d. įstatymo Nr.IX-1121 5 straipsniu Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnis buvo papildytas 7 dalimi, kurios 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai (23 str.7 d.1 p.). Šis teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas ar panaikintas ir galioja iki šiol.

Naujos redakcijos NADPL socialinio draudimo įstatymu (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymas Nr. IX-1819), kuris įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d., IV skirsnio 3 straipsnyje (įstatymo įsigaliojimas) šiuo klausimu buvo nustatytas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas kaip ir pirmojoje įstatymo redakcijoje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio Įstatymo nuostatos taikomos draudiminiams įvykiams, įvykusiems šiam Įstatymui įsigaliojus, o 5 dalyje įtvirtinta, kad žala dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga, įvykusių (atsiradusių) iki 2000 m. sausio 1 d., atlyginama Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo nustatyta tvarka.

Minėtomis Žalos atlyginimo įstatymo ir NADPL socialinio draudimo įstatymo normomis įstatymų leidėjas aiškiai atribojo šių įstatymų nuostatų taikymą laike ir nustatė, kad esant įstatymų nustatytoms sąlygoms, žala dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, t.y. iki NADPL socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, atlyginama pagal Žalos atlyginimo įstatymą, o dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių įsigaliojus NADPL socialinio draudimo įstatymui (nuo 2000 m. sausio 1 d.), taikomos šio įstatymo nuostatos. Taigi Žalos atlyginimo įstatymo nuostatos, jei asmuo atitinka šio įstatymo nustatytų sąlygų visumą, asmeniui padarytai žalai atlyginti gali būti taikomos į ateitį tik dėl tų nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir netaikomos žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių po 1999 m. gruodžio 31 d.

Įstatymas yra vientisas teisės aktas ir jį taikant turi būti paisoma visų juo nustatytų teisės normų. Todėl pareiškėjo nurodytas Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnis, kuriame numatyta kuriais atvejais šiame įstatyme nurodyta žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei, negali būti taikomas nepaisant šio įstatymo normų įstatymo taikymo laiko atžvilgiu (Žalos atlyginimo įstatymo 23 str.7 d.), taip pat pirmiau minėtų NADPL socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis įstatymų leidėjas nustatė, kad žala dėl nelaimingų atsitikimų darbe pagal Žalos atlyginimo įstatymą atlyginama dėl tų nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, teisingai nusprendė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2011 m. kovo 3 d. prašymą, kad nemokios UAB „Viltis“ prievolę dėl žalos atlyginimo perimtų valstybė pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjamam ginčui aktualus nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2004 m. birželio 2 d., t.y. po Žalos atlyginimo įstatyme numatytos datos (1999 m. gruodžio 31 d.), todėl pagal šį įstatymą valstybei nekyla pareiga perimti žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, kurios pagal antstolio pateiktus dokumentus dėl lėšų ir turto stokos negali įvykdyti privati įmonė.

Asmuo (apdraustasis), kurio sveikata sužalojama dėl nelaimingo atsitikimo darbe po 2000 m. sausio 1 d., pagal NADPL socialinio draudimo įstatymą (11 str.), jei atitinka šio įstatymo nustatytas sąlygas (nustatomas nelaimingo atsitikimo darbe faktas; nelaimingas atsitikimas darbe pripažįstamas draudiminiu įvykiu), turi teisę į atitinkamas šiuo įstatymu numatytas kompensacines išmokas (netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, netekto darbingumo periodinę kompensaciją). Byloje nustatyta, kad pareiškėjui NADPL socialinio draudimo įstatyme numatytos kompensacinės išmokos nebuvo paskirtos, kadangi VSDFV Radviliškio skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus, 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. N80 nelaimingo atsitikimo darbe nepripažino draudiminiu įvykiu, nes pagal tuo laiku galiojusį NADPL socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnį apdraustojo neblaivumas buvo aplinkybė, kurią nustačius nelaimingas atsitikima darbe negalėjo būti pripažįstamas draudiminiu įvykiu.

Pagal NADPL socialinio draudimo 8 straipsnio 2 dalį, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinį susirgimą jis nepripažįstamas draudiminiu įvykiu, sužalotam ar susirgusiam profesine liga asmeniui ir (ar) jo šeimos nariams žala atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjas pateikdamas teismui civilinį ieškinį pareikalavo, kad atsakingi juridiniai asmenys atlygintų žalą dėl sveikatos sužalojimo taikant Civilinio kodekso normas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso VI knygos XXII skyriaus normas dėl žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju, be kita ko, yra išaiškinęs, kad darbdavys, nesant įstatyme nustatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka atsako už dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu, atsiradusią žalą. CK tiesiogiai nesieja žalos atlyginimo su draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, numatytais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. birželio 13 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-276/2005). Pripažinus 2004 m. birželio 2 d. nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu, pareiškėjas negavo kompensacinių išmokų pagal NADPL socialinio draudimo įstatymą ir turtinė žala dėl sveikatos sužalojimo teismo jam buvo priteista taikant CK 6.283 straipsnio (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-448/2007), t.y. teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovų UAB „Šiaulių kelias“ ir UAB „Viltis“ su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas (vaistų ir įvairių medicininių priemonių, pagerinto maisto pirkimas, kelionės ir patalpų nuomos išlaidos sužalojo asmens priežiūrai), taip pat negautas pajamas, nes nustatė, kad pareiškėjas dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirto sužalojimo netekęs 60 procentų darbingumo neterminuotai, negalės dirbti ūkyje ir gauti iš jo pajamų.

Neturtinė žala dėl sveikatos sužalojimo atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.250 str.), kadangi pagal NADPL socialinio draudimo įstatymą draudėjas darbuotoją draudžia tik dėl turtinės žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga. Neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteistas taikant (CK 6.250 str.) kaip dalinė kompensacija patirtą fizinį skausmą, fizinius praradimus.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad dėl nelaimingų atsitikimų darbe, kuriems netaikomas Žalos atlyginimo įstatymas, žalos atlyginimą, kai pasibaigia įpareigotas atlyginti žalą juridinis asmuo, reglamentuoja CK 6.289 straipsnis. Naginėjamam ginčui aktualus nelaimingas atsitikimas įvyko 2004 m. birželio 2 d., t.y. galiojant NADPL socialinio draudimo įstatymui ir pirmiau minėtai Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 7 daliai, taigi nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos pareiškėjui negalėjo kilti pagrįstų lūkesčių, kad jo atveju žalai dėl nelaimingo atsitikimo darbe gali būti taikomas Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnis.

CK 6.289 straipsnyje nustatyta, kad po įpareigoto atlyginti su fizinio asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu susijusią žalą juridinio asmens reorganizavimo reikalavimai atlyginti žalą pareiškiami juridinio asmens teisių perėmėjui. Po valstybės ar savivaldybės įmonės ar įstaigos likvidavimo pareiga atlyginti žalą pareiga atlyginti žalą pereina valstybei ar savivaldybei (CK 6.289 str.1 d.). Jeigu įpareigotas atlyginti dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusią žalą juridinis asmuo likviduojamas, žalos atlyginimo sumos kaupiamos įstatymų nustatyta tvarka išieškant konkrečią sumą iš karto arba sudarant draudimo sutartį (CK 6.289 str.1 d.). Jeigu įpareigotas atlyginti dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusią žalą juridinis asmuo likviduojamas, žalos atlyginimo sumos kaupiamos įstatymų nustatyta tvarka išieškant konkrečią sumą iš karto arba sudarant draudimo sutartį (CK 6.289 str.2 d.). Šioje įstatymo normoje numatyti atvejai, kai skolininkas – juridinis asmuo, išskyrus valstybės ar savivaldybės įmonę, likviduojamas ne dėl bankroto (jei juridinis asmuo likviduojamas dėl bankroto, žalos atlyginimo mokėjimo klausimas sprendžiamas pagal Įmonių bankroto įstatymą).

Pareiškėjui žalos atlyginimas yra priteistas iš privataus juridinio asmens. Nagrinėjamu atveju nėra CK 6.289 straipsnyje numatytų sąlygų, kad teismo įpareigoto atlyginti pareiškėjui žalą juridinio asmens prievolė pereitų valstybei. CK 6.289 straipsnio kontekste pažymėtina ir tai, žalos atlyginimo prievolės perėjimas kitam subjektui siejamas su juridinio asmens, kuriam kyla prievolė atlyginti žalą, reorganizavimu arba likvidavimu. Pagal pateiktus į bylą dokumentus, UAB „Viltis“ nėra nei likviduota, nei reorganizuota. Todėl nėra paneigtos galimybės dėl įmonės veiklos atnaujinimo. Įstatymai numato galimybę iš naujo pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti (CPK 631 str.3 d.). Be to, įstatymai numato galimybę siekti juridinio asmens dalyvių atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles (CK 2.50 str., 2.45 str.)

Įstatymų leidėjas įstatymais yra sureguliavęs kaip turi būti sprendžiama dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir nustatęs kuriais atvejais prievolė atlyginti žalą pereina valstybei. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad valstybė nagrinėjamu atveju turi perimti privataus asmens prievolę atlyginti žalą remdamasi bendraisiais principais.

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str., 25-29 str.), kuris galiojo nagrinėjam ginčui aktualiu laikotarpiu, asmenims, kurie visiškai ar iš dalies neteko darbingumo, buvo numatytos invalidumo pensijos. Pagal šiuo metu galiojantį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, šios rūšies pensiją atitinka valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjui ši pensija paskirta. Kaip jau buvo minėta, kompensacinės išmokos pagal NADPL socialinio draudimo įstatymą pareiškėjui nebuvo paskirtos dėl to, kad nelaimingas atsitikimas pagal šį įstatymą buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Kitų pareigų valstybei nagrinėjamu atveju nekyla nei pagal NADPL socialinio draudimo įstatymą, nei pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio, nei pagal CK 6.289 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto argumentai, kad valstybė nusišalina nuo žalos atlyginimo sužalojus sveikatą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, nagrinėdamas bylą procesinės teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas