2015-12-16 Nr. AB-24639-3-61-3-03859-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2448-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03859-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė pagerinti iki Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų visas kalinimo sąlygas ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 298,89 Eur (1 032 Lt) neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol T. S. yra susipažinęs su jais tik iš nuogirdų, kadangi nemoka prancūzų kalbos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Be to, nuo pirmųjų dienų laisvės atėmimo vietoje pareigūnai grasino, kad jeigu pareiškėjas skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti tualetus, jis nebus lygtinai paleistas į laivę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje pareiškėją žemins.

Nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 21 d. 7.00 val. iki 2014 m. liepos 21 d. 8.00 val. buvo laikomas Lukiškių TI-K laikymo kameroje, kurios ilgis – 1,4 m, plotis – 1,2 m, o plotas – 1,6 kv. m, ir laukė konvojavimo į Vilniaus apygardos teismą. Šioje kameroje buvo laikomi trys asmenys. Dalį kameros užėmė 1,2 m ilgio ir 0,25 m pločio suoliukas. Kameroje nebuvo lango bei apšvietimo. Kameroje esantys asmenys surūkydavo nuo 3 iki 6 cigarečių per valandą. T. S. reikalaujant jį perkelti į neprirūkytą kamerą, buvo atsakyta, kad tokių nėra. Pareiškėjas pareigūnams nurodė, kad jo asmens byloje pažymėta, jog jis yra nerūkantis, tačiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio. Kameroje teko visą laiką stovėti, kadangi suoliuko trims asmenims neužteko. Nebuvo vėdinimo, dažnai trūko oro.

Siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, T. S. kreipėsi į tuo metu budinčius pareigūnus, tačiau pareigūnai atsisakė priimti prašymus, juos registruoti, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas yra kvailas. Grasino skirti nuobaudas. T. S. 2014 m. liepos 21 d. 15.30 val. kreipėsi į Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininką P. U. (P. U.). Jis taip pat kreipėsi į Lukiškių TI-K Psichologinę tarnybą. Pareiškėjui 2014 m. liepos 22 d. buvo paskirta psichiatro, o 2014 m. liepos 23 d. psichologo konsultacija, tačiau viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, ją pateikdavo netikslią arba melagingą. Jam sudarytos kalinimo laisvės atėmimo vietoje sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėjo, kad prie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prisideda ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Iš pareigūnų elgesio su T. S. akivaizdu, kad daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, o didelė pareigūnų dalis serga sadizmu. Jungtinių Amerikos Valstijų jurisprudencijoje sadistinis asmenybės sutrikimas vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė nustatant asmeninę pareigūno atsakomybę, bet kaip sunkinanti aplinkybė nustatant valstybės kaltę dėl atlyginamos neturtinės žalos dydžio.

Pažymėjo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė T. S. didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį, turi būti atlyginta neturtinė žala. Pabrėžė, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes bei didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalį, išaiškintą Europos socialinių teisių komiteto jurisprudencijoje, minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 procentų vidutinės mėnesinės algos, atskaičius mokesčius. Šiuo metu Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais koeficientais iš EŽTT jurisprudencijos, kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas. Pažymėjo, kad jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad T. S. jau kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nepakankamo ploto, tenkančio vienam asmeniui nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2014 m. sausio 18 d. (administracinė byla Nr. I-6124-426/2014). Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2014 m. vasario 3 d., nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d., nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 17 d., nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. balandžio 2 d., 2014 m. balandžio 15 d., 2014 m. balandžio 24 d., 2014 m. birželio 3 d., 2014 m. birželio 13 d., 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 14 d., nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. liepos 17 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. kovo 13 d. ir nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. kovo 20 d. T. S. buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Pažymėjo, kad laikino laikymo kameros yra administraciniame pastate. Tai tokios kameros, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau nei 2 valandas. Laikino laikymo kamerų patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Kiekvieną dieną po darbo laikino laikymo kameros yra sutvarkomos, jose surenkamos šiukšlės, patalpos išplaunamos. T. S. 2014 m. rugpjūčio 21 d. turėjo važiuoti į Vilniaus apygardos teismą. Kol vyko dokumentų įforminimas ir pareiškėjo perdavimas konvojaus pareigūnams, jis buvo laikomas laikino laikymo kameroje kartu su kitais suimtaisiais, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose T. S. jo paties prašymu laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Minėtoje laikino laikymo patalpoje draudžiama rūkyti. Pateikiama medžiaga bei Socialinės reabilitacijos būrio viršininko P. U. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 21 d. su rašytiniais prašymais, skundais, pasiūlymais į būrio viršininką nesikreipė. Pažymėjo, kad tarnybos metu Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai bendrauja griežtai vadovaudamiesi Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Įstaigoje dirbantys pareigūnai tarnybos metu dešinėje krūtinės pusėje visada nešioja ant viršutinių drabužių prisegtas korteles, kuriose įrašytas vardas, pavardė ir pareigos.

Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tai sukėlė tam tikrų pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir dėl laikino sulaikymo kamerų reikalavimų nurodė, kad skunde teismui T. S. konkrečiai nurodė laikotarpį, kuriuo patyrė 298,89 Eur neturtinę žalą, t. y. 2014 m. liepos 21 d. nuo 7 iki 8 valandos, kai laukdamas konvojavimo į Vilniaus apygardos teismą buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje. Tą patį pareiškėjas patvirtino ir teismo posėdžio metu. Nagrinėjamoje byloje teismas pasisakys tik dėl pareiškėjo laikymo 2014 m. liepos 21 d. nuo 7 iki 8 val. laukiant konvojavimo.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Šiame teisės akte laikino sulaikymo kamerų įrengimas nereglamentuotas, todėl teismas įvertino bendrus reikalavimus patalpoms žmogaus teisių užtikrinimo kontekste.

Pareiškėjas išmatavo, kad kameroje esančio suolo ilgis yra 1,2 m, todėl ant jo netilpo susėsti trise ir jam reikėjo stovėti. Įprastai kėdės gaminamos 40-45 cm, todėl gali būti, kad esant stambesniam asmeniui ant tokio ilgio suolo trys asmenys gali netilpti. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ numatyti reikalavimai apšvietai gyvenamosiose patalpose, mokymo klasėse, teritorijai, tačiau laikino sulaikymo kamerų, kuriose asmenys laukia konvojaus, apšvieta nėra sureguliuota. Pareiškėjo tvirtinimas, kad patalpoje nėra nei lango, nei apšvietimo, reikštų, kad asmenys šioje kameroje laikomi visiškoje tamsoje. Labiau tikėtina, kad šviesai patenkant pro duris kameroje vidurvasaryje galėjo būti išjungtas apšvietimas. Atsakovas pažymėjo, kad laikino sulaikymo kameroje draudžiama rūkyti. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo nurodytą dieną laikino sulaikymo kameroje buvo rūkoma. Šis faktas pažymėtas pareiškėjo 2014 m. liepos 21 d. skunde Sveikatos apsaugos ministerijai. Šiuo metu dėl praėjusio ilgo laikotarpio bei atsakovui neigiant rūkymo fakto įrodyti neįmanoma.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas bendra tvarka gyvenamosiose patalpose laikomas su nerūkančiais. Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti SVĮ 10 straipsnyje. Šiame straipsnyje nepateikta nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. BVK 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 2–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, kad atsižvelgiama į suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Iš Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 13 d. rašto Nr. 9-2951 matyti, kad T. S. 2012 m. spalio 11 d. nurodė, jog nesutinka būti kamerose su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, jis buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis. 2014 m. sausio 8 d. apklausos anketoje Nr. 93-108 T. S. taip pat nurodė, kad nenori būti laikomas kartu su rūkančiais, todėl ir buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis. Iš atsakovo atstovo pateiktų suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, pareiškimų ir skundų, adresuotų direktoriui, registracijos žurnalo kopijos matyti, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dažnai kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, tačiau jame nėra jokių duomenų, apie T. S. nusiskundimus dėl jo laikymo su rūkančias asmenimis. Pažymėtina, kad šios taisyklės nėra taikomos laikino sulaikymo patalpoms. Atsakovo tvirtinimas, kad laikino sulaikymo patalpose draudžiama rūkyti, nepaneigtas, tai, kad draudimas buvo pažeistas, neįrodyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad aptartas Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimas laikytinas neįrodytu.

T. S. taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo bei vėdinimo. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktus natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 211 dirbtinė dieninė apšvieta buvo 318 lx, o naktinis dirbtinis apšvietimas – 15 lx, kameroje Nr. 372 atitinkamai 303 lx ir 16 lx; Lukiškių TI-K kameroje Nr. 280 dirbtinė dieninė apšvieta buvo 297 ir 256 lx, kameroje Nr. 121 – 210 lx, o kameroje Nr. 112A –340 lx. Šie rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus. Kitų duomenų nėra pateikta. Taigi apšvietos reikalavimų pažeidimų kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyta.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu tikrintose Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliai per atidaromus langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu kitų esminių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Kameros, kuriuose buvo laikomas T. S., temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 280 ir Nr. 360 vietomis nuo sienų ir lubų buvo nubyrėję dažai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja. Patikrinimų metu tikrintose kamerose buvo vizualiai švaru, patalpoms valyti ir sanitariniams įrenginiams dezinfekuoti naudojama kalcionuota soda, kamerose buvo valyti skirtas inventorius. Grindų paviršius pritaikytas valyti ir dezinfekuoti. Lukiškių TI-K minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta.

Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėnesį dėl dezinsekcijos sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Patikrinimo metu graužikų, tarakonų bei kitų buitinių parazitų buvimo požymių vizualiai nenustatyta.

T. S. nurodė, kad dėl blogų kalinimo sąlygų daug kartų žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama, jie nebuvo registruojami. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius veiksmus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai neregistravo jo prašymų, taigi šios aplinkybės laikomos nenustatytomis. T. S. teiginiai, kad pareigūnai neturėjo asmens identifikavimo kortelių ant krūtinių arba jas slėpė, ir dėl to jis negali nurodyti pareigūnų pavardžių, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip nepagrįsti atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų grasinimų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus. Lukiškių TI-K psichologinės tarnybos 2014 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 24-5363 (b. l. 22) nurodyta, kad T. S. per buvimo laikotarpį psichologinei konsultacijai buvo iškviestas 25 kartus. Konsultacijų metu buvo atliekami pareiškėjo būsenos vertinimai ir teikiama palaikomoji emocinė parama. Dėl teikiamų psichologinės pagalbos paslaugų nei žodinių, nei rašytinių T. S. skundų nebuvo registruota. Pažymėta, kad pareiškėjas išskirtiniais adaptaciniais sunkumais nepasižymi.

Byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog pareiškėjas nedidelėje patalpoje kartu su kitais dviem asmenimis negalėdamas atsisėsti galėjo praleisti iki dviejų valandų. Kokio nors smurto iš kitų asmenų jis nepatyrė, rūkymo faktas neįrodytas. Galimas valandos trukmės stovėjimas nėra toks teisių pažeidimas, kuris galėtų sąlygoti kankinimo konstatavimą bei neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo skundas atmestas, todėl teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jis neturi.

III. Pareiškėjas T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu jis kreipėsi į teisėją su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo (žodžiu), nurodė, jog turimas išsilavinimas bei turtinė padėtis neleidžia tinkamai ginti savo teisių, pasinaudoti advokato paslaugomis, jis nesupranta teisinių sąvokų. Pareiškėjas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau iš jos gavo daug dokumentų, nesuprato, kaip juos užpildyti. Ketino pateikti minėtus dokumentus teismui, juos į teismo posėdį pristatė jo mama J. S., tačiau teismas uždraudė jam su ja bendrauti, nurodė, kokiu būdu dokumentus jis gali pateikti.

Pareiškėjo prašymu teismo posėdis buvo atidėtas, jog jis galėtų susipažinti su bylos medžiaga. 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjui buvo pristatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo dokumentas dėl susipažinimo su byla. Lukiškių TI-K administracija nesudarė tinkamų sąlygų susipažinti su bylos medžiaga, 2015 m. kovo 24 d., iš anksto neperspėjus ir nederinus, jis buvo nuvestas skaityti bylos, nors tuo metu vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir pareiškėjas intensyviai jai ruošėsi. Apie tai informavo teismą, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl kopijų padarymo, nurodydamas, jog jo turtinė padėtis neleidžia sumokėti už kopijų padarymą bei garso įrašų darymą. Jam buvo išaiškinta, jog kopijų negaus, jam buvo įteiktas tvarkos aprašas, nustatantis bylos medžiagos kopijų padarymo ir apmokėjimo tvarką. Bandant teismui išaiškinti situaciją, su kokiais sunkumais susiduriama, bandant pateikti prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo iš Lukiškių TI-K, prašymai buvo netenkinti, į jo probleminę situaciją nebuvo atsižvelgta, jokie kiti rašytiniai įrodymai nebuvo teikti. Lukiškių TI-K administracija nuslepia tai, jog nuo 2012 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje dėl adaptacinių sutrikimų. Teismas neleido pateikti rašytinių įrodymų dėl pareigūno P. U. darbo metodų, kai pareigūnas atsisakė daryti dokumentų kopijas, registruoti skundus, prašymus, laiškus, jo teiktų skundų kopijas.

Mano, kad Lukiškių TI-K Vidaus tvarkos taisyklės neprilygsta europietiškiems kalinimo standartams. Kadangi EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo su jais susipažinti. Teismo sprendimas dėl to, jog kameroje nebuvo šviesos, ventiliacijos, grindžiamas prielaidomis. Pareiškėjas pakartoja, jog laikinojo sulaikymo kameroje langų nebuvo, o durų konstrukcija buvo tokia, kad šviesa pro ją nepatenka. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 298,89 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų sąlygų 2014 m. liepos 21 d. nuo 7 iki 8 val. Lukiškių TI-K laikinojo laikymo patalpoje laukiant konvojavimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog galimas vienos valandos stovėjimas nėra toks teisių pažeidimas, kuris galėtų sąlygoti kankinimo konstatavimą bei neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis laikė neįrodytu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tikslinga apsibrėžti ginčo ribas. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008). Dispozityvumo principas, be kita ko, apima ir galimybę pasirinkti, kaip bus įgyvendinamos tam tikros procesinės teisės.

Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui neturtinę žalą kildino iš netinkamų sąlygų jį laikant laikinojo laikymo patalpoje Lukiškių TI-K 2014 m. liepos 21 d. nuo 7.00 iki 8.00 val., laukiant konvojavimo į Vilniaus apygardos teismą. Tiek atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl kitų aspektų (pvz., dėl kitų kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K), taip nepagrįstai išplėsdami ginčo ribas, nors byloje keliamas ginčas yra susijęs tik su pareiškėjo laikymu laikinojo laikymo patalpoje Lukiškių TI-K 2014 m. liepos 21 d. nuo 7.00 val. iki 8.00 val., tai patvirtinama ir pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais.

Pareiškėjo teigimu, 2014 m. liepos 21 d. 7.00 val. – 8.00 val. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K laikymo kameroje, kurios ilgis – 1,4 m, plotis – 1,2 m, o plotas – 1,6 kv. m, šioje kameroje buvo laikomi trys asmenys; dalį kameros užėmė 1,2 m ilgio ir 0,25 m pločio suoliukas, kurio visiems trims asmenims neužteko, dėl to pareiškėjui teko visą laiką stovėti; kameroje nebuvo lango bei apšvietimo; kameroje esantys asmenys surūkydavo nuo 3 iki 6 cigarečių per valandą, o pareiškėjui reikalaujant jį perkelti į neprirūkytą kamerą, buvo atsakyta, kad tokių nėra; kameroje nebuvo vėdinimo, dažnai trūko oro.

Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas, kurio 4 punkte numatyta, jog konvojuojamieji, perduoti konvojaus ir priimti kalėjimo direktoriaus budinčiam padėjėjui, su savo asmeniniais daiktais laikinai talpinami į rakinamas trumpalaikio laikymo kameras, esančias paskirstymo skyriuje; suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis SVĮ 10 straipsnyje (šiame straipsnyje išdėstoma, kokių izoliavimo reikalavimų laikantis ir į ką atsižvelgiant (į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes) suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose) ir BVK 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų (šiame straipsnyje yra aptartas nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose).

Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d.) 11 punkte numatyta, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pareiškėjo galimybės pateikti duomenis, patvirtinančius jo kalinimo sąlygas, yra ribotos, todėl šiuo atveju pareiga įrodyti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, tenka atsakovui.

Nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl apšvietimo, vėdinimo ir kitų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo laikinai laikomas pareiškėjas, buvo tinkamas apšvietimas, vėdinimas ir suolas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei argumentų, nei įrodymų, susijusių su apšvietimu laikinojo laikymo kameroje ir joje esančiu suolu, nepateikė. Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 280 (joje buvo 2 asmenys), tačiau kamera Nr. 280 nelaikytina laikinojo laikymo patalpa, į kurią 2014 m. liepos 21 d. nuo 7.00 val. iki 8.00 val. buvo patalpintas pareiškėjas. Kameroje Nr. 280, Lukiškių TI-K duomenimis, pareiškėjas buvo laikomas keletą kartų (b. l. 10).

Iš Lietuvos higienos normos HN 76:2010 III skyriuje pateikto gyvenamosios patalpos apibrėžimo spręstina, jog šios kategorijos patalpomis laikytinos ir tardymo izoliatorių karantino (izoliavimo) patalpos. Pagal šios higienos normos VI skyriaus 22 punkto nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 211 ir Nr. 280 apšvietos reikalavimų pažeidimų nenustatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tai nėra duomenys apie laikinojo laikymo kamerą, kurioje 2014 m. liepos 21 d. 1 val. buvo laikomas pareiškėjas. Tokiu būdu darytina išvada, kad bylos medžiaga nepaneigti pareiškėjo skundo teiginiai dėl to, jog laikinojo laikymo patalpoje jo laikino buvimo joje metu nebuvo šviesos.

Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p.). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog visos Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai per atidaromus langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo, dėl to šiuo aspektu pažeidimas pagrįstai nekonstatuotas.

Pareiškėjas teigia, jog laikinojo laikymo kameroje jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, pareiškėjo 2014 m. liepos 21 d. skunde Sveikatos apsaugos ministerijai taip pat nurodyta, jog 2014 m. liepos 21 d. nuo 7.00 val. iki 8.00 val. pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors jis pats yra nerūkantis, dėl to patyrė neigiamų emocijų. Lukiškių TI-K administracijai iš 2012 m. spalio 11 d. blanko apie pareiškėjo asmeninių duomenų tvarkymą buvo žinoma, jog pareiškėjas yra nerūkantis ir nesutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjui 2014 m. sausio 8 atvykus į Lukiškių TI-K pakartotinai buvo užpildyta anketa, kurioje jis išreiškė nesutikimą būti laikomam kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 122). Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad laikinojo laikymo patalpoje yra draudžiama rūkyti, tačiau nepateikė jokių detalesnių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kaip draudimas rūkyti buvo užtikrinamas (iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai), dėl to abejonės šiuo aspektu nebuvo visiškai pašalintos, todėl jos aiškintinos pareiškėjo naudai.

Nors pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija nuslepia tai, jog nuo 2012 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje dėl adaptacinių sutrikimų, tačiau nėra aišku, kaip ši aplinkybė yra susijusi su šioje byloje nagrinėjamu ginču, bei kokią įtaką ji turi pareiškėjo laikinam laikymui Lukiškių TI-K 2014 m. liepos 21 d. Lukiškių TI-K Psichologinė tarnyba 2014 m. rugsėjo 8 d. pažymoje Nr. 24-5363 nurodė, jog pareiškėjas išskirtiniais adaptaciniais sunkumais nepasižymi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos uždavinys – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal šį įstatymą (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 2 d.). Taigi už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą yra atsakinga Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, o ne teismas. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog teismas nepriėmė pareiškėjo mamos atneštų dokumentų, kuriuos pareiškėjas gavo iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir nežinojo, kaip juos užpildyti, nelaikytini procesiniu pažeidimu ir vertintini kaip nesusiję su nagrinėjamu ginču.

Bylos duomenys patvirtina, kad bylos nagrinėjimas buvo atidėtas (b. l. 129) ir pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su bylos medžiaga (b. l. 138, 139), dėl to šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo užtikrintos. Pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K nesuderino su pareiškėju laiko ir nesudarė tinkamų sąlygų susipažinti su bylos medžiaga, nesudaro pagrindo vertinti, jog teisė pareiškėjui susipažinti su bylos medžiaga buvo neužtikrinta, juolab kad pareiškėjas tik deklaratyviai išdėstė šį argumentą ir nenurodė, su kokiais bylos duomenimis jis nespėjo susipažinti ar kurie byloje esantys duomenys liko jo neįvertinti.

ABTĮ 51 straipsnyje yra numatyta, jog proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog mokesčio už bylos medžiagos kopijas dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas buvo supažindintas su kopijų padarymo tvarka, jo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas dėl per mažo suolo, netinkamo apšvietimo ar galimo rūkymo laikino laikymo patalpoje galėjo patirti diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus jo laikymo Lukiškių TI-K laikino laikymo kameroje metu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti

Vertinat pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad galimai prastos sąlygos laikinojo laikymo kameroje nelaikytinas ilgalaikiu poveikiu, kadangi pareiškėjas joje praleido tik apie 1 val. Byloje taip pat nėra kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikino laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, be to, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl šių pažeidimų būtų padaryta žala jo sveikatai. Atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikino laikymo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant, kad laikinojo laikymo kameroje Lukiškių TI-K 2014 m. liepos 21 d. nuo 7 iki 8 val. buvo pažeistos pareiškėjos teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo T. S. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad laikinojo laikymo kameroje Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. nuo 7 iki 8 val. buvo pažeistos pareiškėjo T. S. teisės“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan