2019-02-06 Nr. AB-3735-3-61-3-01948-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3302-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (15/6-7)20PR-7 „Dėl prieglobsčio prašytojos perdavimo Švedijos Karalystei“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

2. Pareiškėja paaiškino, kad vadovaujantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Reglamentas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę nagrinėti prieglobsčio prašymą ir tuo atveju, kai yra nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė. Pareiškėja teigė, kad tokiu atveju prieglobsčio prašytojas turi teisę prašyti, kad valstybė narė pasinaudotų plačia jai suteikta diskrecijos teise ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą iš esmės.

3. Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas, gavęs jos prašymą, neįvertino pareiškėjos situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą, todėl manytina, kad atsakovas neišsamiai išnagrinėjo pateiktą prašymą. Pabrėžė, kad pirminės apklausos metu pareiškėja A. B. minėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos senelis, todėl ji nenorinti būti išskirta su savo šeima ir perduota kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai 2018 m. balandžio 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atlikus tyrimą ir įvertinus gautą informaciją „Eurodac“ duomenų bazėje, kur aptikti pareiškėjos A. B. pirštų atspaudų sutapimas su atspaudais, pateiktais Švedijos Karalystėje (toliau – ir Švedija), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį iš esmės, nes už prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, nes už jos prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2018 m. gegužės 23 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos atsakymą, kuria buvo nurodyta, jog Švedija prisiima atsakomybę už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka atsiimti pareiškėją. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas,vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 74 straipsnio 1 dalimi, 75, 136 ir 138 straipsniai priėmė ginčijamą Sprendimą ir nusprendė perduoti pareiškėją Švedijai.

6. Migracijos departamentas be kita ko nurodė, kad Reglamentas nenustato pareigos valstybei narei pasinaudoti jai suteikta diskrecijos teise išnagrinėti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kai ta valstybė narė nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Nurodė, kad pareiškėjos kaip senelis įvardijamas asmuo Lietuvos Respublikos gyventojų registre nebuvo rastas, o M. B. (pareiškėjos motina) prašyme pažymėjo, kad jos tėvas mirė 2016 m. sausio 29 d. Kitų priežasčių, dėl kurių Lietuvos Respublika turėtų prisiimti atsakomybę nagrinėti prašymą pareiškėja nenurodė, todėl Migracijos departamente buvo priimtas pagrįstas sprendimas perduoti pareiškėją Švedijos Karalystei.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą atmetė.

8. Teismas, įvertinęs visas, su pareiškėjos prašymu susijusias faktines aplinkybes, nustatė, nenustatė jokių svarių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą, todėl pareiškėjos argumentus, kad atsakovas individualiai neįvertino jos situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą, atmetė kaip nepagrįstus.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos situaciją, tačiau nenustatė pagrindų pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės. Asmens noras, kad jo prašymas būtu nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Švedijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje ir siekiant harmonizuoti Europos prieglobsčio sistemą, vykdyti įsipareigojimus pagal tarptautinės, Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Švedijos Karalystei.

10. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III. 11. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti.

12. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad jis nevertino, jog atsakovo Sprendimas nebuvo motyvuotas, neįvertinus duomenų apie pareiškėjos motinos M. B. tėvą K. G., Prano, gimusį 1945 m. sausio 1 d., gyvenantį Spraudės kaime, Rietavo rajone. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento atliktas tyrimas buvo formalus, neišsiaiškinus visų aplinkybių, netinkamai pritaikius teisės normas.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (15/6-7)20PR-7 „Dėl prieglobsčio prašytojos perdavimo Švedijos Karalystei“, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją į Švedijos Karalystę.

16. Teisėjų kolegija, prieš nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamentas (ES) Nr. 604/2013, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

17. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente.

18. Reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

19. Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

20. Šios bylos kontekste svarbus ir Reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktas, kuris nustato, kad pagal šį Reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėja A. B. 2018 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (atlikus patikrinimą EURODAC duomenų bazėje nustatytas pareiškėjos pirštų antspaudų sutapimas su pirštų antspaudais, pateiktais Švedijoje), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jos prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. 2018 m. gegužės 23 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad vadovaudamasi Reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktu, Švedijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka atsiimti pareiškėją. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis 74 straipsnio 1 dalimi, 75, 136 ir 138 straipsniais, priėmė ginčijamą Sprendimą ir nusprendė perduoti pareiškėją Švedijos Karalystei. Iš skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė – Švedijos Karalystė, tačiau jos atžvilgiu prašo taikyti Reglamente numatytą diskrecinę išlygą.

22. Kiek tai susiję su Reglamento 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

23. Pareiškėja A. B. poreikį taikyti jos atžvilgiu minėtas nuostatas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos senelis, o ji nenori būti išskirta su savo šeima ir būti perduota kitai ES valstybei. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė šį pareiškėjos argumentą. Pareiškėjos A. B. senelis yra miręs 2016 metais, pareiškėja nenurodė kitų teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių, su kuriais palaiko artimus santykius ir nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtent Lietuva turėtų nagrinėti jos prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog vien asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narė nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Taip pat pažymėtina tai, kad Švedijos karalystė, kuro pagal Reglamento nuostatas yra atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Švedijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis ginčui aktualiais teisės aktais, pagrįstai perduoti pareiškėją Švedijos Karalystei.

24. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčo išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė