2016-02-29 Nr. AB-5026-3-61-3-05724-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2462-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05724-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. (E. J.) skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 24 d. skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 17–20), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 1 014,86 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo, kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, taikymo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo Vilniaus AVPK Viešosios policijos Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados viršininko pareigas, jam paskirta 11 pareigybės kategorija. Pareiškėjo darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, numatantis, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, kuriuo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, 11 kategorijos koeficientą sumažinant nuo 5,2 iki 5,17. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam turi būti grąžinta.

Nurodė, jog siekdamas atstatyti savo pažeistas teises pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti jam darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl minėto teisinio reguliavimo taikymo, tačiau Vilniaus AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 10-S-16148, nurodydamas, jog neturi teisinio pagrindo, atsisakė tai padaryti.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio valstybės tarnautojams, pagal kurią tinkamu atsakovu laikytinas pareiškėjo darbdavys, t. y. Vilniaus AVPK, bei remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.273 straipsnio, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis nurodydamas, jog egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakovu byloje gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė, pareiškėjas teigė, kad jam neišmokėtas darbo užmokestis priteistinas iš abiejų atsakovų solidariai, pagal analogiją taikant Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas Vilniaus AVPK, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 25–29), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas dalį savo reikalavimo grindžia Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas numatė įstatymų leidėjo pareigą priimti teisės aktus, numatančius valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo įgyvendinimą, o šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Vilniaus AVPK galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomas galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, t. y. nesant Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų. Manė, jog tokiu atveju pareiga atlyginti patirtus praradimus kyla Lietuvos valstybei.

Taip pat Vilniaus AVPK pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas jau yra vykdomas – Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimams taikytini Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta ieškinio senatis ir 301 straipsnis, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 55–59) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui E. J. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 756,62 Lt (219,13 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., bei nustatė Vilniaus AVPK šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pažymėjo, jog pareiškėjo dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patirtas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Taip pat pažymėjo, jog minėto pažeidimo, mokant pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, nesukuria jokių prielaidų pareiškėjo teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą paneigimui. Taip pat teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuota praktika, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Teismas taikė ieškinio senatį ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. spalio 24 d., prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., nusprendė, kad jo reikalavimai tenkintini nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl jam priteistini 756,62 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgęs į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui priteistina iš Vilniaus AVPK.

Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų bei įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismo sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Apeliaciniame skunde (b. l. 65–67) Vilniaus AVPK, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, prašo pareiškėjo skundo nagrinėjimą sustabdyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą, apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą, įsigaliojusį nuo 2013 m. spalio 1 d. kuriuo nustatyti iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galioję valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjui, vykdant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Įgyvendinimo įstatymą, numatantį įpareigojimą Vyriausybei iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, ir šiam įstatymui nesant pripažintam prieštaraujančiu Konstitucijai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vykdomas, o Vilniaus AVPK neturi galimybės perimti įstatymų leidėjui skirtos pareigos atlyginti asmenų patirtus praradimus.

Atkreipęs dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, Vilniaus AVPK prašė administracinę bylą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir 109 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos kreipimąsi minėtoje byloje, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamu įstatymu dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymas buvo atidėtas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į tai, kad šalies ūkis dar nepasiekė iki ekonomikos krizės buvusio lygio, ir į dėl sudėtingos geopolitinės padėties kylančią grėsmę Lietuvos ekonomikos stabiliam augimui, taip pat ir valstybės išgales pirmiausia kompensuoti sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas ir įsipareigojimus laikytis fiskalinės drausmės, taip pat narystės NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose įsipareigojimus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir pažeidė tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas E. J. yra statutinis pareigūnas, pirmą kartą į pareigas – Vilniaus rajono policijos komisariato Savivaldybių policijos Rudaminos policijos nuovados jaunesniuoju inspektoriumi (B lygis, 3 kategorija) – paskirtas Vilniaus rajono policijos komisariato vyresniojo komisaro 2002 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 204TE (b. l. 7, 37). Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas ėjo Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados policijos nuovados viršininko pareigas (nuo 2008 m. spalio 1 d.), jam nustatytas A pareigybės lygis, 11 kategorija, suteikta 2-ji kvalifikacinė kategorija (b. l. 8, 35, 38–41), o nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. – Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados policijos nuovados viršininko pareigas (A lygis, 11 kategorija), 2012 m. sausio 30 d. jam suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija (b. l. 8, 33).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą gynimo ir prašė jam priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindė tuo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, be kita ko, buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžiai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė įstatymų leidėjui be nepagrįsto delsimo numatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, tačiau pareiškėjo skundo padavimo metu tokia tvarka nebuvo nustatyta.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsnių nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę kategoriją, už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių) pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. 11 pareigybinei kategorijai buvo nustatytas 5,2 pareiginės algos koeficientas. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinant 11 pareigybinei kategorijai taikytiną pareiginės algos koeficientą iki 5,17. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad toks reguliavimas įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vėliau koeficientų sumažinimas buvo kelis kartus pratęstas.

Taigi pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas atidėjo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialų paskelbimą „Valstybės žiniose“ iki 2013 m. spalio 1 d.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517, įsigaliojęs 2013 m. spalio 1 d., kuriuo buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

VI. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

Nagrinėjamai bylai aktualiame 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai iš esmės analogiškose administracinėse bylose kreipusis į Konstitucinį Teismą, šis 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

VII. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kreipdamasi į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, siekia, kad antikonstituciniai teisiniai padariniai būtų pašalinti už visą laikotarpį, taigi ir iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.

Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. spalio 24 d., prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjo reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Atsižvelgusi į išdėstytas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.

Atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad institucijai, kurioje dirba pareiškėjas, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti jo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai valstybės tarnautojo darbo užmokesčio nepriemoką. Pažymėtina, jog toks sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimais administracinėse bylose Nr. A-668-602/2015 ir Nr. A-669-602/2015.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. J. (E. J.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė