2017-01-25 Nr. AB-2069-3-61-3-05341-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-232-602/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05341-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.

B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A.

B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5; 14–16), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), po 30 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2007 m. lapkričio 25 d. iki 2014 metų buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Pareiškėjas dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, bendra savijauta ir regėjimas, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, jaučia dirglumą, padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 47–58) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. lapkričio 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir 2013 m. lapkričio 26 d. išvyko į bausmės atlikimo vietą. Iš jo asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, kokiose kamerose, kokio ploto ir su kiek asmenų jis buvo laikomas. Ginčui prašė taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso

70 straipsnio bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Todėl, atsakovo nuomone, konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 230 Eur. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas prašė priteisti jam žalą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn., o skundą teismui išsiuntė 2015 m. birželio 30 d. (b. l. 4). Lukiškių TI-K prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, juo labiau ne vieną kartą, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė, jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašė taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d. taikytina ieškinio senatis.

Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K. Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas kartu su dar vienu, dviem ar keliolika asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,28 kv. m iki 34,57 kv. m. Tai patvirtina ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje, bylos Nr. 2999-47, nurodyti duomenys, bei atsakovo pateikti rašytinai įrodymai (b. l. 53–54; 59–66).

Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. HN 76:2010

5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas teismo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, viso 39 paras. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjas laikotarpiais: 2012 m. kovo 6 d.; 2012 m. kovo 7 d. – 2012 m. kovo 27 d.; 2012 m. spalio 2 d. – 2012 m. spalio 5 d.; 2012 m. spalio 16 d. – 2012 m. spalio 22 d.; 2013 m. lapkričio 21 d. – 2013 m. lapkričio 25 d.; buvo laikomas pažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus (b. l. 53–54).

Kitais nagrinėjamais laikotarpiais teismas pažeidimų nenustatė. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), 2013 m. vasario 19 d. sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgęs į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 39 paras buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, teismas darė išvadą, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, jam priteistina neturtinė žala.

Kadangi pareiškėjas ginčą kėlė tik dėl ploto kamerose neatitikimo reikalavimams, nevertino kitų atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekė, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekė kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1046/2014), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 30 Eur suma už vieną parą yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Nustatyto pažeidimo atveju, įvertinęs pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes, atsižvelgęs į jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (39 paras), pažeidžiant jo teises ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai paveikė jo sveikatą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas darė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 230 Eur.

III.

Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti sumą ir neatsižvelgė į EŽTT formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, po 30 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 230 Eur. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, nes, pareiškėjo manymu, ieškinio senatis nėra taikoma iš Konvencijos pažeidimo atsirandantiems reikalavimams. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr.

EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 22083/93 ir 22095/93). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą byloje Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją, pareiškimų Nr. 52067/10 ir 41072/11). Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų.

Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1062/07). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo

26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma. Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio

8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis nuo 2007 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko reikalavimų, ir šie veiksmai vyko laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, bendra savijauta ir regėjimas, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, jaučia dirglumą, padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą.

Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio

25 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gruodžio 2 d. (b. l. 6), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. gruodžio 2 d. (b. l. 6). Pagal CK 1.126 straipsnio

2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 47), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų, tačiau neteisingai įvertino pareiškėjo kreipimosi į teismą datą. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 2 d. (b. l. 6), todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d. taikytina ieškinio senatis. Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K. Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio

3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taigi vertina, kad neegzistuoja aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindė ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui netaikoma, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo.

Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantį neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, bendra savijauta ir regėjimas, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, jaučia dirglumą, padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, taigi jis jau neteisėtų veiksmų laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą.

Patikrinusi bylą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakyta dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Nors pirmosios instancijos teismas nevisai teisingai apskaičiavo taikytiną ieškinio senaties terminą, tačiau šis faktas teismo vertinimo nekeičia, nes tuo laikotarpiu pareiškėjas buvo išvykęs į Alytaus pataisos namus. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose, nes priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pažymi, kad kituose sprendimuose EŽTT, konstatavęs analogišką pažeidimą, iš Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai priteisė didesnius žalos atlyginimus. Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pačios Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos

1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 4464/70). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams).

Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių.

Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-858/2015). EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą.

Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 67299/01). EŽTT šioje byloje akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją.

Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos

41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją).

Taigi, pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną, darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą. Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas.

EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė

5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos

2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją (pareiškimo Nr. 41653/05) vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko

23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo. Taigi EŽTT neformuoja bendrų atlygintinos sumos fiksuotų dydžių ir atsižvelgus į šios kategorijos bylų specifiką dėl priteistinos žalos sumos yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos

1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Pareiškėjo A.

B. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė