2020-09-07 Nr. AB-15937-3-61-3-02648-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1158-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02648-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymo „Dėl vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo panaikinimo“ (duomenys neskelbtini) priedo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įsakymo priedas) 4 punktą; 2) stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jam 2001 m. spalio 22 d. nutarta suteikti kilnojamojo turto vertintojo asistento kvalifikaciją, o 2002 m. gegužės 16 d. – kilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją. Vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos įgijimo dieną (atitinkamai 2001 m. spalio 22 d. ir 2002 m. gegužės 16 d.) galioję teisės aktai nenumatė privalomo reikalavimo asmenims, siekiantiems tapti turto vertintojais ir jų asistentais, turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (numatė galimybę įgyti vertintojo kvalifikaciją ir asmenims turintiems aukštesnįjį išsilavinimą). Toks reikalavimas atsirado tik nuo 2012 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymui (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris pakeitė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio reikalavimus vertintojams ir numatė reikalavimą įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus, Tarnyba įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo sustabdymo dienos pateikti dokumentą, patvirtinantį jo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, t. y. Tarnybos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įsakymas dėl sustabdymo) pareiškėjui buvo sustabdytas kilnojamojo turto vertintojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vertintojo pažymėjimas) ir vertintojo asistento pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vertintojo asistento pažymėjimas) (toliau kartu – ir pažymėjimai, kvalifikacijos pažymėjimai) galiojimas. Ginčijamu Įsakymu pareiškėjo kilnojamojo turto vertintojo ir vertintojo asistento pažymėjimų galiojimas buvo panaikintas.

2.2. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą galiojantį turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą turintys turto arba verslo vertintojai turi teisę iki 2018 m. sausio 1 d. atlikti turto arba verslo vertinimą neatsižvelgdami į šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas. Tai reiškia, kad Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikacinio reikalavimo įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą galiojimą atgal, t. y., po to, kai pareiškėjas įgijo turto vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijas. Tokiu būdu sukuriama situacija, kai asmuo, jau turintis kvalifikaciją, ją praras, nes neatitiks reikalavimų, kurie įtvirtinti vėliau įsigaliojusiame teisės akte, taip pabloginant pareiškėjo teisinę situaciją. Todėl Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“, iš kurios išvedamas lex retro non agit (liet. įstatymas atgal negalioja) principas.

2.3. Ginčijamas Įsakymas neteisėtas ir dėl to, kad Įstatymas nenumato galimybės stabdyti turto vertinto (asistento) pažymėjimo galiojimą neturint aukštojo universitetinio išsilavinimo. Tai reiškia, kad Tarnybos direktoriaus Įsakymas dėl sustabdymo buvo priimtas nesant teisinio pagrindo, o pareiškėjo pažymėjimų galiojimai negalėjo būti stabdomi. Esant neteisėtam Tarnybos direktoriaus Įsakymui dėl sustabdymo, nebelieka teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis priimtas ginčijamas Tarnybos direktoriaus Įsakymas.

2.4. Ginčijamame Įsakyme turėjo būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia Įsakymą priėmęs viešojo administravimo subjektas, taip pat administracinio akto priėmimo pagrindas. Įsakyme nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis šis aktas buvo priimtas. Įsakyme nenurodyti duomenys apie Įstatymo pažeidimą (nenurodyta, kokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymą). Nei Įsakyme dėl sustabdymo, nei Įsakyme nėra nurodytas realus faktinis teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas inicijavo pareiškėjo pažymėjimų sustabdymo ir panaikinimo procedūras. Minėtu teisiniu pagrindu turėjo būti nurodyta būtent Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl pareiškėjui nebuvo aišku, kokiu pagrindu atsakovas taiko Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto reikalavimus praeityje susiklosčiusiems santykiams. Todėl darytina išvada, kad ginčijamas Įsakymas priimtas be teisinio pagrindo, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, o tai esmingai pažeidžia pareiškėjo teisę žinoti apie jo teisėms ir pareigoms įtaką darančias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą.

3. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad jis automobilių vertinimo srityje dirba jau nuo 1989 m., iškart baigęs studijas, įsteigė autotransporto vertinimo įmonę, kurioje dirba iki šiol. Pareiškėjo darbo patirtis automobilių vertinimo srityje siekia 29 metus, todėl Įstatymo pakeitimai iš esmės užkerta jam kelią užsiimti vienintele profesine veikla, kurią jis puikiai išmano ir užsiima jau beveik 30 metų, taip pat užkerta kelią gauti pajamas iš savo profesinės veiklos vien dėl formalių reikalavimų, kurie taikomi praeityje susiklosčiusiems santykiams pažeidžiant jo teisėtus lūkesčius. Taip pat galiojantis reglamentavimas prieštarauja Europos vertinimo standarto Nr. 3 „Kvalifikuotas vertintojas“ nuostatoms. Europos turto vertintojų asociacijų grupė priėmusi Europos vertinimo standartus akivaizdžiai nustatė, kad turto vertintoju laikomas ir asmuo, kuris turi ilgalaikę profesinę patirtį turto vertinimo srityje, o tai reiškia, jog pareiškėjas atitinka kvalifikuoto vertintojo apibrėžimą Europos vertinimo standarto prasme. Tai reiškia, kad minėtas reglamentavimas iš esmės užkerta kelią pareiškėjui dalyvauti turto vertintojų rinkoje, t. y. iš esmės riboja konkurenciją su kitais Europos valstybių turto vertintojais, kurie laikomi vertintojais, dėl to jog turi ilgalaikę profesinę patirtį.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Tarnybos direktoriaus Įsakymas dėl sustabdymo yra įsiteisėjęs ir galiojantis, su juo pareiškėjas yra susipažinęs, pareiškėjui buvo detaliai išaiškinta ne tik šio įsakymo apskundimo tvarka, bet ir nustatytos prievolės pateikti Tarnybai diplomą, liudijantį pareiškėjo įgytą aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įvykdymo tvarka bei neįvykdymo pasekmės. Pareiškėjas Įsakymo dėl sustabdymo neskundė, atnaujinti skundo padavimo termino dėl šio įsakymo apskundimo taip pat neprašė, todėl vertintina, kad su nurodytu įsakymu sutiko. Ginčijamame Įsakyme nurodyta, kad šis aktas priimtas Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto arba verslo vertintojas, kuriam buvo sustabdytas pažymėjimo galiojimas, ilgiau negu šešis mėnesius nepašalina priežasčių, dėl kurių buvo sustabdytas turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas.

4.2. Įsakyme aiškiai ir tiksliai nurodyta, kokiais veiksmais, o tiksliau – neveikimu, pareiškėjas pažeidė Įstatymą – vertintojas per 6 mėnesius nepašalino priežasties, dėl kurios jo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas. Nuo sprendimo sustabdyti pareiškėjo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą priėmimo dienos pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pašalino priežastis, dėl kurių jo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas. Kadangi šis faktinis pagrindas nurodytas Įsakyme, nėra pagrindo konstatuoti, kad Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

4.3. Vien tai, kad pareiškėjas pats įvardija teisės akto nuostatą ir vėliau iškelia abejonę dėl jos atitikties Konstitucijai, savaime nereiškia, kad tokia nuostata konkrečiu atveju yra taikytina. Pareiškėjo įvardinta Pakeitimo įstatymo nuostata nebuvo taikoma priimant Įsakymą, todėl šios administracinės bylos kontekste ji taip pat negali būti vertinama.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl Įsakymo priedo 4 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu Įsakymu pareiškėjui panaikintas vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas. Ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punktu, taip pat 10 straipsnio 11 dalimi.

7. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, pagal kurios nuostatas atsirado papildomas reikalavimas fiziniams asmenims, siekiantiems būti turto arba verslo vertintojais, t. y. Įstatymas įtvirtino reikalavimą, kad turto arba verslo vertintoju gali būti tik tas fizinis asmuo, kuris turi atitinkamą aukštąjį universitetinį išsilavinimą (Įstatymo 8 str. 1 d. 2 p.). Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą galiojantį turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą turintys turto arba verslo vertintojai turi teisę iki 2018 m. sausio 1 d. atlikti turto arba verslo vertinimą neatsižvelgdami į šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas. Taigi, vadovaujantis minėtu reglamentavimu, iki 2012 m. gegužės 1 d. asmenims, siekiantiems būti turto arba verslo vertintojais, nebuvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, toks reikalavimas atsirado po 2012 m. gegužės 1 d. naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo, o šiam reikalavimui įgyvendinti nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2018 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėjas galėjo be diplomo, patvirtinančio aukštąjį universitetinį išsilavinimą, pereinamuoju laikotarpiu iki 2018 m. sausio 1 d. teikti turto vertintojo paslaugas, tačiau po šios datos jam jau turėjo būti taikomas reikalavimas atlikti turto vertinimą tik turint diplomą, patvirtinantį atitinkamą aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2001 m. spalio 22 d. suteikta vertintojo asistento kvalifikacija, o 2002 m. gegužės 16 d. – turto vertintojo kvalifikacija. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas, jeigu tai neišvengiama, nuo 2017 m. gruodžio 31 d. sustabdyti jo kvalifikacijos atestato galiojimą jo paties prašymu, kartu išaiškinant sąlygas ir aplinkybes kaip, pabaigus mokslus aukštojoje mokykloje, galima bus tęsti darbą turto vertinimo srityje. Tarnyba 2017 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (8.38)D2-3780 atsakė pareiškėjui, kad asmenys, turintys iki Įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) įsigaliojimo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo išduotą galiojantį vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą, turi teisę iki 2018 m. sausio 1 d. atlikti turto arba verslo vertinimą; išaiškino, kad tuo atveju, jei pareiškėjas iki 2018 m. sausio 1 d. nebus įgijęs aukštojo universitetinio išsilavinimo, Tarnyba privalės priimti sprendimą nuo 2018 m. sausio 1 d. sustabdyti pareiškėjo kilnojamojo turto vertintojo ir kilnojamojo turto vertintojo asistento pažymėjimų galiojimą; nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas vykdyti turto arba verslo vertinimo veiklą po vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo panaikinimo, turės įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir iš naujo išlaikyti vertintojo asistento (žemiausios) ir vertintojo (aukštesnės) kvalifikacijos egzaminus. Tarnybos direktorius Įsakymu dėl sustabdymo sustabdė pareiškėjo vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą, o Įsakymu (priedo 4 punktu) panaikino vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą pareiškėjui.

9. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas per 6 mėnesius nuo pažymėjimų galiojimo sustabdymo nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis yra įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą, pripažino, jog atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl pareiškėjo vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų panaikinimo, nes pareiškėjas nepašalino priežasčių, dėl kurių pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Įsakymo dėl sustabdymo neskundė, todėl vertintina, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą Įsakymą dėl kvalifikacijos pažymėjimų panaikinimo. Ginčijamas Įsakymas priimtas remiantis būtent ta aplinkybe, kad pareiškėjas nepašalino priežasčių, dėl kurių jo turto vertintojo ir vertintojo asistento veikla buvo sustabdyta. Todėl pareiškėjas turėjo galimybę pirmiausiai skųsti Įsakymą dėl galiojimo sustabdymo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Esant galiojančiam ir teisėtam minėtam Įsakymui dėl sustabdymo ir nepašalinus priežasčių, dėl kurių pareiškėjo pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas, atsakovas pagrįstai panaikino vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą pareiškėjui. Tad teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Tarnybos direktoriaus Įsakymas priimtas tinkamai įvertinus aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio akto nėra pagrindo.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašo spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai „galioja tik paskelbti įstatymai“. Tačiau teismas pabrėžė, kad nekyla abejonių dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl dėl šios priežasties, taip pat pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą dėl Tarnybos Įsakymo priedo 4 punkto panaikinimo tenkinti. Taip pat prašo: 1) stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai; 2) priteisti atlyginti paritas bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Įsakymas yra neteisėtas dėl to, kad šis aktas priimtas be teisinio pagrindo, numatyto Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje. Įsakymo preambulėje numatytas teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjo vertintojo ir vertintojo asistento pažymėjimų galiojimą yra Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punktas, numatantis, jog pažymėjimas panaikinamas, jeigu turto arba verslo vertintojas, kuriam buvo sustabdytas pažymėjimo galiojimas, ilgiau negu šešis mėnesius nepašalina priežasčių, dėl kurių buvo sustabdytas turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas <...>. Vis dėlto Įsakyme dėl sustabdymo nurodytas pažymėjimų galiojimo sustabdymo pagrindas yra Įstatymo 8 straipsnio 2 punktas, numatantis vertintojui pareigą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kai siekiama turto arba verslo vertintojo asistento (žemiausios), vertintojo (aukštesnės) arba vertintojo eksperto (aukščiausios) kvalifikacijos. Tačiau minėtu pagrindu Įstatymas nenumato galimybės stabdyti pažymėjimo galiojimo, visi pagrindai, kuriais gali būti sustabdomas pažymėjimo galiojimas, numatyti Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje, tarp kuriu nėra numatytas stabdymo pagrindas – vertintojo aukštojo universitetinio išsilavinimo neturėjimas. Tai reiškia, kad Tarnybos direktoriaus Įsakymas dėl sustabdymo buvo priimtas nesant teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo pažymėjimų galiojimas negalėjo būti stabdomas. Esant neteisėtam Tarnybos direktoriaus Įsakymui dėl sustabdymo, nebelieka teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis priimtas Įsakymas (Įstatymo 10 str. 6 d. 4 p.), kadangi negali būti vertinama, jog pareiškėjo pažymėjimų galiojimas apskritai buvo sustabdytas.

12.2. Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų individualiems administraciniams aktams taikytinų reikalavimų, kadangi jame nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis Įsakymas buvo priimtas. Nagrinėjamu atveju nenurodyti duomenys apie Įstatymo pažeidimą, t. y., kokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymą. Nei Tarnybos direktoriaus Įsakyme dėl sustabdymo, nei Įsakyme nėra nurodytas realus faktinis teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas inicijavo pareiškėjo pažymėjimų galiojimo sustabdymo ir panaikinimo procedūras. Kaip teisinis pagrindas turėjo būti nurodyta būtent Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl pareiškėjui visiškai nebuvo aišku, kokiu pagrindu atsakovas taiko Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto reikalavimus praeityje susiklosčiusiems santykiams. Iš Tarnybos 2017 m. gruodžio 29 d. rašto Nr. (8.38)D2-3780 „Dėl paklausimo“ galima daryti netiesioginę prielaidą, kad atsakovas būtent minėtus įsakymus ir priėmė vadovaudamasis Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kadangi minėtame rašte nurodomas minėtas įstatymas. Taigi nagrinėjamu atveju priimtas Įsakymas be teisinio pagrindo, neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o tai esmingai pažeidžia pareiškėjo teisę žinoti jo teises ir pareigas ir naudotis teise į gynybą, o taip pat apsunkina teismo funkcijas patikrinti Įsakymo teisėtumą.

12.3. Pareiškėjo vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos įgijimo dieną (atitinkamai 2001 m. spalio 22 d. ir 2002 m. gegužės 16 d.) galioję teisės aktai nenumatė privalomo reikalavimo asmenims, siekiantiems tapti turto vertintojais ir jų asistentais, turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (numatė galimybę įgyti vertintojo kvalifikaciją ir asmenims, turintiems aukštesnįjį išsilavinimą). Toks reikalavimas atsirado tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, kuris pakeitė Įstatymo 8 straipsnio reikalavimus vertintojams ir numatė reikalavimą įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikacinio reikalavimo įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą galiojimą atgal, t. y. po to, kai pareiškėjas įgijo turto vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijas. Tokiu būdu yra sukuriama situacija, kai asmuo, jau turintis kvalifikaciją, ją praras, kadangi neatitiks reikalavimų, kurie įtvirtinti vėliau įsigaliojusiame teisės akte. Tai blogina pareiškėjo teisinę padėtį. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis galbūt prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatai, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“, iš kurios išplaukia lex retro non agit principas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šioje byloje tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės prarado savo vienintelį pragyvenimo šaltinį, t. y. turto vertintojo darbą.

12.4. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjo kvalifikacijos atitikties naujai Įstatymo redakcijai, tikslinga vertinti ir pareiškėjo faktinę kvalifikaciją. Pareiškėjas dar 1989 m. gegužės 3 d. baigė (duomenys neskelbtini). Iškart po baigimo pareiškėjas dirbo gamykloje susivienijime (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 24 d. dirbo inžinieriumi-ekspertu AB (duomenys neskelbtini), o nuo 1992 m. gegužės 1 d. tapo (duomenys neskelbtini) inžinieriumi. Tai iš esmės pagrindžia, jog pareiškėjas jau nuo 1992 m. balandžio 24 d. turi patirties vertinant turtą (autotransporto priemones).

Pareiškėjas nuo 1996 m. gruodžio 2 d. pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbtini) autoeksperto pareigose ir dirba iki šiol. Pats pareiškėjas ir buvo vienas iš minėtos įmonės steigėjų. Pareiškėjui 2001 m. spalio 22 d. buvo nutarta suteikti kilnojamojo turto vertintojo asistento kvalifikaciją. UAB (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo įmonė) 2000 m. rugsėjo 20 d. įgijo teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, o 2012 m. rugpjūčio 1 d. ši įmonė įrašyta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą.

Faktą, kad pareiškėjas faktiškai turi aukštą kvalifikaciją, patvirtina ir turto ir verslo vertintojams (duomenys neskelbtini) rengti kvalifikacijos kėlimo mokymai (duomenys neskelbtini), kuriuose pareiškėjas buvo pranešėju tema (duomenys neskelbtini). Minėti kvalifikacijos kėlimo mokymai buvo pripažinti tinkamais turto ir verslo vertintojų kvalifikacijai kelti. Tad kyla paradoksali situacija, kad nors pareiškėjas negali būti laikomas atitinkančiu turto vertintojo kvalifikaciją, tačiau minėti pareiškėjo vesti mokymai buvo tinkami turto ir verslo vertintojų kvalifikacijai kelti.

Taigi pareiškėjas automobilių vertinimo srityje dirba jau nuo 1989 m., iškart baigęs studijas, įsteigė autotransporto vertinimo įmonę, kurioje dirba iki šiol. Pareiškėjo darbo patirtis automobilių vertinimo srityje siekia 29 metus, todėl Įstatymo pakeitimai iš esmės užkerta jam kelią užsiimti vienintele profesine veikla, kurią jis puikiai išmano ir užsiima jau beveik 30 metų. Tai taip pat užkerta kelią pareiškėjui gauti pajamas iš savo profesinės veiklos vien dėl formalių reikalavimų, kurie taikomi praeityje susiklosčiusiems santykiams.

Pareiškėjas yra praradęs vienintelį savo pajamų ir pragyvenimo šaltinį. Todėl galiojantis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, sukuria situaciją, kai faktiškai aukštą kvalifikaciją turintis asmuo, negalės dirbti pagal profesiją, praras savo vienintelį pajamų šaltinį vien dėl neatitikimo formaliems kriterijams, o taip pat sukuria diskriminacines sąlygas, kai iš esmės sukaupęs daugiametę patirtį turto vertintojas praranda darbą. Šiuo atveju diskriminacija pasireiškia išsilavinimo arba socialinės padėties aspektu, kai asmeniui, kuris neturi atitinkamo išsilavinimo, pakeitus teisės aktų reikalavimus, jis netenka savo darbo, eliminuojamas iš rinkos remiantis vien išsilavinimo neatitikimo kriterijumi.

Toks nesąžiningas reguliavimas sudaro prielaidas konstatuoti diskriminacijos buvimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio kontekste. Šiuo atveju diskriminacija pasireiškia ir amžiaus aspektu, kadangi pareiškėjui yra virš 50 metų, įgyvendinus reikalavimą turėti aukštąjį universitetini išsilavinimą, pareiškėjas bus beveik pensinio amžiaus ir darbo rinkoje nepaklausus. Taigi tokia taisyklė iš esmės pašalina vyresnio amžiaus asmenis iš darbo rinkos. Todėl, atsižvelgiant i nurodytus argumentus, šiuo atveju aktualu kreiptis i Konstitucinį Teismą.

12.5. Galiojantis reglamentavimas prieštarauja Europos vertinimo standarto Nr. 3 „Kvalifikuotas vertintojas“ nuostatoms (4 punktui). Europos turto vertintojų asociacijų grupė priėmusi Europos vertinimo standartus aiškiai nustatė, kad turto vertintoju laikomas ir asmuo, kuris turi ilgalaikę profesinę patirtį srityje, o tai reiškia, jog pareiškėjas atitinka kvalifikuoto vertintojo apibrėžimą Europos vertinimo standarto prasme. Tai reiškia, kad aptartas reglamentavimas iš esmės užkerta kelią pareiškėjui dalyvauti turto vertintojų rinkoje, iš esmės riboja konkurenciją su kitais Europos valstybių turto vertintojais, kurie laikomi vertintojais, dėl to jog turi ilgalaikę profesinę patirtį.

13. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentu kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kodėl, pareiškėjo nuomone, Įsakymo teisinis pagrindas (t. y. Įstatymo 10 str. 6 d. 4 p.) turėtų būti laikomas netinkamu. Be to, pareiškėjas neskundė faktinių aplinkybių, sutiko su aplinkybe, jog per 6 mėnesius nuo jo pažymėjimų galiojimo sustabdymo nepašalino tokio sustabdymo priežasčių. Tarnyba taip pat pabrėžė, kad, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas panaikina vertintojo teisę atlikti vertinimus. Todėl pareiškėjas teisės verstis turto vertinimo veikla neteko ne nuo Įsakymo paskelbimo dienos, o nuo Įsakymo dėl sustabdymo paskelbimo dienos (pagal Įstatymo 10 str. 11 d. kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba panaikinimas galioja nuo tokio sprendimo paskelbimo Tarnybos interneto tinklapyje dienos). Taigi, net ir patenkinus pareiškėjo reikalavimą, jo teisinė padėtis iš esmės nepasikeistų (t. y. jis vis tiek negalėtų verstis turto vertinimo veikla). Pareiškėjas bet kuriuo atveju būtų laikomas per 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti jo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą nepašalinusiu priežasčių, dėl kurių jo pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas, todėl Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punktu, privalėtų priimti kitą Įsakymui analogišką sprendimą. Tarnyba pažymi, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punktu, o pareiškėjas išreiškė abejones ne dėl Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punkto, bet dėl Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo taikoma, atitikties Konstitucijai. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas kelia abejones dėl teisės akto nuostatos, kuri nėra taikoma šioje konkrečioje byloje, atitikties Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) (šio akto priedo (duomenys neskelbtini) 4 punkto), kuriuo panaikintas pareiškėjo kilnojamojo turto vertintojo asistento pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir kilnojamojo turto vertintojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs ginčijamą Įsakymą (šio akto priedo 4 punktą) teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą dėl Tarnybos Įsakymo priedo 4 punkto panaikinimo tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiomis argumentų grupėmis: 1) esant neteisėtam Tarnybos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymui (duomenys neskelbtini) (šis įsakymas priimtas nesant tam teisinio pagrindo), yra neteisėtas ir Įsakymas, kadangi negali būti vertinama, jog pareiškėjo pažymėjimų galiojimas apskritai buvo sustabdytas; 2) Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų individualiems administraciniams aktams taikytinų reikalavimų; 3) Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis galbūt prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad galioja tik paskelbti įstatymai, ir lex retro non agit principui (tuo pagrindu pareiškėjas reiškia ir prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai); 4) galiojantis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, sukuria diskriminacines sąlygas – šiuo atveju diskriminacija pasireiškia išsilavinimo (socialinės padėties) ir amžiaus aspektais; 5) galiojantis reglamentavimas prieštarauja Europos vertinimo standarto Nr. 3 „Kvalifikuotas vertintojas“ nuostatoms (4 punktui).

17. Nagrinėjamu pirmiausia svarbu atkreipti dėmesį į šiai byliai reikšmingas teisės aktų nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje reikšminga yra Pakeitimo įstatymo (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 3 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., ir įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 17 d.).

18. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą galiojantį turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą turintys turto arba verslo vertintojai turi teisę iki 2018 m. sausio 1 d. atlikti turto arba verslo vertinimą neatsižvelgdami į šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas <...>.

19. Įstatymo 8 straipsnio 2 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d.) buvo nustatyta, kad turto arba verslo vertintoju gali būti fizinis asmuo, kuris turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą fizinių mokslų srities matematikos, statistikos arba informatikos krypties, technologijos mokslų srities bendrosios inžinerijos, statybos inžinerijos, gamybos inžinerijos, inžinerijos arba statybų technologijų krypties arba socialinių mokslų srities ekonomikos, verslo, vadybos arba verslo ir vadybos krypties ar teritorijų planavimo krypties, kai siekiama nekilnojamojo turto vertintojo asistento (žemiausios), vertintojo (aukštesnės) arba vertintojo eksperto (aukščiausios) kvalifikacijos, fizinių mokslų srities matematikos, statistikos arba informatikos krypties, technologijos mokslų srities bendrosios inžinerijos, mechanikos inžinerijos, elektronikos ir elektros inžinerijos, gamybos inžinerijos, sausumos transporto inžinerijos arba inžinerijos krypties arba socialinių mokslų srities ekonomikos, verslo, vadybos arba verslo ir vadybos krypties, kai siekiama kilnojamojo turto vertintojo asistento (žemiausios), vertintojo (aukštesnės) arba vertintojo eksperto (aukščiausios) kvalifikacijos, ir socialinių mokslų srities ekonomikos, verslo, vadybos arba verslo ir vadybos krypties, kai siekiama verslo vertintojo asistento (žemiausios), vertintojo (aukštesnės) arba vertintojo eksperto (aukščiausios) kvalifikacijos. Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto redakcija, galiojančia nuo 2016 m. lapkričio 17 d., įtvirtintas liberalesnio pobūdžio reikalavimas, t. y. įtvirtintas reikalavimas turto arba verslo vertintojui turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, nenustatant konkrečios srities (krypties), kurios išsilavinimas turi būti įgytas.

20. Teisėjų kolegija, sistemiškai taikydama išdėstytas Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto (tiek įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) nuostatas, daro išvadą, kad: i) iki aptartos Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto (tiek įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) nuostatos (reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą) įsigaliojimo VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą galiojantį turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą turintys turto arba verslo vertintojai (asistentai) turėjo teisę iki 2018 m. sausio 1 d. atlikti turto arba verslo vertinimą neatsižvelgdami į Įstatymo 8 straipsnio 2 punkte (tiek įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) įtvirtintą reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą; ii) minėti Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti turto ir verslo vertintojai (asistentai), neįgiję išsilavinimo iki 2018 m. sausio 1 d., prarado teisę užsiimti turto arba verslo vertintojo (asistento) veikla nuo 2018 m. sausio 2 d., nes Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (tiek įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) įtvirtintas reikalavimas turto ir verslo vertintojo (asistento) kvalifikacijai yra (buvo) imperatyvus.

21. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, būdamas turto vertintoju (turėdamas turto vertintojo asistento pažymėjimą ir turto vertintojo pažymėjimą, kurie buvo išduoti VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (b. l. 11, 12), iki ginčijamo Įsakymo priėmimo neturėjo Įstatymo 8 straipsnio 2 punktu reikalaujamo aukštojo universitetinio išsilavinimo, dėl to konstatuotina, kad pareiškėjas, norėdamas tęsti turto vertintojo (asistento) veiklą ir po 2018 m. sausio 1 d., pagal Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį turėjo pareigą įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Minėtos pareigos pareiškėjui neįvykdžius iki 2018 m. sausio 1 d., darytina išvada, kad nuo 2018 m. sausio 2 d. pareiškėjas prarado teisę užsiimti turto vertintojo (asistento) veikla. Kaip minėta, Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (tiek įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) įtvirtintas reikalavimas turto ir verslo vertintojo kvalifikacijai yra (buvo) imperatyvus, dėl to net pareiškėjo sukaupta patirtis negali paneigti to, kad jam, kaip turto vertintojui (asistentui), šis reikalavimas taikytinas.

22. Teisėjų kolegija, atsakydama į pirmąją pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupę, pirmiausia pažymi, kad Įsakymo dėl sustabdymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to nagrinėjamu atveju minėto Įsakymo nėra pagrindo vertinti ir dėl jo plačiau pasisakyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, net pripažinus Įsakymą dėl sustabdymo neteisėtu ir nepagrįstu, savaime nebūtų pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą, kuriuo panaikintas pareiškėjo turėtų pažymėjimų galiojimas, kadangi minėtų pažymėjimų galiojimo panaikinimui pagrindą suteikia šios nutarties 18, 19 punkte išdėstytos nuostatos ir šios nutarties 21 punkte nustatytos faktinės aplinkybės.

23. Pasisakant dėl antrosios pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės, pritartina pareiškėjui, kad ginčijamo Įsakymo turinys (motyvacija) turi trūkumų: i) nurodytas netinkamas pareiškėjo pažymėjimų panaikinimo pagrindas, t. y. nurodytas Įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 4 punktas, nors turėjo būti nurodyta Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis ir Įstatymo 8 straipsnio 2 punktas; ii) iš ginčijamo Įsakymo turinio nėra aišku ir kokios faktinės aplinkybės nulėmė šio akto (jo priedo 4 punkto) priėmimą – pareiškėjo pažymėjimų galiojimo panaikinimą. Šie trūkumai sudaro pagrindą VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos) pažeidimui konstatuoti.

24. Visgi pažymėtina, kad: i) Įsakymo rezoliucinė dalis (priedo 4 punktas) panaikinti pareiškėjo pažymėjimų galiojimą yra teisinga dėl argumentų (nuostatų), išdėstytų šios nutarties 17–21 punktuose; 2) nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas supranta, jog jo turėtų pažymėjimų galiojimas panaikintas (jis nebeturi teisės verstis turto vertintojo (asistento) veikla) dėl to, kad iki 2018 m. sausio 1 d. jis neįgijo aukštojo universitetinio išsilavinimo, kaip to reikalauja aptartas teisinis reglamentavimas – Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis ir Įstatymo 8 straipsnio 2 punktas; tokia išvada darytina dėl to, kad pats pareiškėjas teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose (skunde, apeliaciniame skunde) aiškiai kvestionuoja reikalavimo jam turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą nepagrįstumą, įvardija (cituoja) Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto (tiek įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) nuostatas, t. y. pareiškėjas akivaizdžiai supranta, kad jo pažymėjimų galiojimo panaikinimo priežastis yra ta, kad jis per Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą taip ir neįgijo aukštojo universitetinio išsilavinimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinti Įsakymo priedo 4 punktą neteisėtu ir nepagrįstu dėl nustatyto VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo nėra pagrindo, kadangi nagrinėjamu atveju toks pažeidimas dėl šiame punkte išdėstytų aplinkybių nepripažintinas esminiu pažeidimu, t. y. tokiu, kuris būtų lėmęs neteisėto ir nepagrįsto viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimą ir paneigęs galimybę tiek pareiškėjui tinkamai ginti savo teises teisme, tiek teismui tinkamai išnagrinėti šią bylą (tinkamai patikrinti ginčijamo akto teisėtumą ir pagrįstumą). Todėl konstatuotina, kad, net pripažinus Įsakymo neatitikimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nagrinėjamoje byloje panaikinti Įsakymo priedo 4 punktą nėra pagrindo.

25. Teisėjų kolegija, atsakydama į trečiąją ir ketvirtąją pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupes (prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą), pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui (ABTĮ 4 str. 2 d.), t. y. dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

26. Pasisakant dėl pareiškėjo akcentuojamų teisės principų, pabrėžtina, kad lex retro non agit (liet. įstatymai negalioja atgal) principas reiškia, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį, t. y. nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti lex retro non agit principo pažeidimą, kadangi tiek Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, tiek Įstatymo 8 straipsnio 2 punkto (tiek įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) galiojimas yra (buvo) nukreiptas į ateitį, nes reikalavimas turėti (per tam tikrą laiką įgyti) aukštąjį universitetinį išsilavinimą netaikytas iki minėtų normų įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams, t. y. minėtomis normomis nenustatyti reikalavimai pareiškėjui, kaip turto vertintojui (asistentui), iki jų įsigaliojimo, o reikalavimas turėti (įgyti) aukštąjį universitetinį išsilavinimą nukreiptas tik į ateitį, t. y. tik nuo aptartų normų įsigaliojimo. Dėl tų pačių argumentų konstatuotina, kad nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, jog Pakeitimo įstatymo 3 dalies 2 punktas galbūt prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kuri nustato, kad galioja tik paskelbti įstatymai (ginčo, kad Pakeitimo įstatymas (Įstatymas (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) įsigaliojo jau tik paskelbus šį teisės aktą, nėra).

27. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų; šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių prielaidų išvadai, kad aptariamos teisės normos (tiek Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, tiek Įstatymo 8 straipsnio 2 punktas (tiek įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., tiek įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 17 d.) buvo įtvirtintos Lietuvos teisės sistemoje nesilaikant nustatytos tvarkos, pažeidžiant kokius nors Konstitucijos pricipus (normas) ar kokius nors kitus teisės imperatyvus (pvz., kaip jau aptarta, šiuo atveju nėra pagrindo lex retro non agit principo pažeidimui konstatuoti). Nagrinėjamu atveju nėra prielaidų išvadai, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog jam, kaip turto vertintojui (asistentui), reikalavimai niekada nebus pakeisti (įtvirtinti nauji). Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

28. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas (aiškindamas) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra jokių prielaidų įžvelgti pareiškėjo diskriminaciją jokia forma (pvz., nei išsilavinimo (socialinės padėties), nei amžiaus aspektu), kadangi reikalavimas turėti (įgyti) aukštąjį universitetinį išsilavinimą įtvirtintas visiems asmenims, siekiantiems būti turto vertintojais (asistentais). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentą dėl diskriminacijos amžiaus aspektu paneigia ir tai, kad, kaip jau šioje nutartyje nurodyta, Pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d. (o buvo paskelbtas dar 2011 m. liepos 13 d.), 3 straipsnio 2 dalimi buvo nustatytas pakankamos trukmės terminas (t. y. iki 2018 m. sausio 1 d.), kuris buvo taikomas ir pareiškėjui, kaip neturinčiam aukštojo universitetinio išsilavinimo, dirbti turto vertintoju tokio išsilavinimo neįgijus, ir siekiant turto vertintoju dirbti ir po minėto termino, jį įgyti.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 26–28 punktuose išdėstytus argumentus, neturi jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šiai bylai aktualių teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl penktosios pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės, pažymi, kad Europos vertinimo standartai yra Europos vertintojų asociacijų grupės leidžiami leidinai, tačiau patys savaime (be atitinkamo įtvirtinto reguliavimo Lietuvos ar Europos Sąjungos teisės sistemoje) neturi imperatyvaus pobūdžio Lietuvos teisėje. Todėl pareiškėjo nurodoma nuostata (Europos vertinimo standarto Nr. 3 „Kvalifikuotas vertintojas“ 4 punktas) negali paneigti keliamų imperatyvių kvalifikacijos reikalavimų turto arba verslo vertintojams, nustatytų Lietuvos nacionalinėje teisės sistemoje, t. y. Įstatymo 8 straipsnyje, kadangi tam nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kiti pareiškėjo argumentai, susiję su jo nurodyta Europos vertinimo standarto nuostata, vertintini kaip nepaneigiantys ginčijamo Įsakymo (priedo 4 punkto) teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netapačiais motyvais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo priteisti ir jo prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius