2015-11-26 Nr. AB-23109-3-61-3-00536-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2393-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00536-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens D. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. M. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir atsakovas) 2013 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 41-197 „Dėl valstybės tarnautojų grąžinimo ir perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas) 4.1 punktą.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu įsakymu, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalies 2 ir 3 punktais, reglamentuojančiais valstybės tarnautojų veiklos vertinimo tvarką, neorganizuodamas konkurso į seniūno pareigas, perkėlė (duomenys neskelbtini) seniūnijos vyriausiąją specialistę D. M. nuo 2013 m. kovo 18 d. nuolatiniam darbui į (duomenys neskelbtini) seniūnės pareigas. Toks atvejis nėra nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 16 ir 43 straipsniuose, nustatančiuose atvejus, kada karjeros valstybės tarnautojas į pareigas gali būti priimtas ne konkurso tvarka. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, kitokia priėmimo tvarka nėra galima, todėl neorganizuojant konkurso ir perkeliant D. M. į (duomenys neskelbtini) seniūnės pareigas, buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, teisėtumo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teikimą svarstyti Įsakymo panaikinimo klausimą, tačiau atsakovas 2015 m. sausio 15 d. raštu Nr. A51-4648/15(3.3.2.3-EM4) atsisakė įvykdyti teikimą.

Atsakovas atsiliepime į prašymą prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata nėra imperatyvi ir turi būti vertinama Valstybės tarnybos įstatymo suteikiamų garantijų valstybės tarnautojams kontekste. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalį be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 43 straipsnio 2, 3 ir 15 dalyse nurodytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad kiti įstatymai gali nustatyti ir kitų garantijų, todėl atvejų, kuomet į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama ir be konkurso, sąrašas nėra baigtinis. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalies 2 ir 3 punktais, ir ši tvarka yra išimtis iš Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje numatyto reikalavimo į seniūno pareigas priimti tik konkurso būdu. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, nėra tokia imperatyvi, kokia ją laiko pareiškėjas – ji turi būti vertinama Valstybės tarnybos įstatymo suteikiamų garantijų valstybės tarnautojams kontekste. Šiuo atveju D. M. turėjo įstatyme numatytą garantiją būti perkelta į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso, o atsakovas turėjo pareigą įgyvendinti tokią tarnautojos garantiją. Pabrėžė, kad skundžiamu Įsakymu jis perkėlė tarnautoją iš vienų pareigų į kitas, o ne priėmė naują valstybės tarnautoją, todėl nagrinėjamu atveju netikslinga remtis priėmimą į karjeros valstybės tarnautojų pareigas reglamentuojančiomis teisės normomis bei Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, suteiktais įgaliojimais nepiktnaudžiavo, veikė teisėtai, todėl pareiškėjo prašymas nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą prašė prašymą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. M. nurodė, kad laimėjusi konkursą seniūno pavaduotojo pareigoms užimti, nuo 2008 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) seniūnijoje seniūno pavaduotoja, nuo 2011 m. buvo laikinai paskirta vykdyti seniūno pareigas. Nuo 2012 m. balandžio 8 d. buvo perkelta į vyriausiosios specialistės pareigas, jai buvo pavesta vykdyti seniūno funkcijas, o 2013 m. vasario mėn., jos tarnybinę veiklą įvertinus labai gerai, buvo perkelta į seniūno pareigas. Pažymėjo, kad jos tarnybinė veikla 2014 m. ir 2015 m. buvo įvertinta labai gerai, jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo, bendruomenė ir gyventojai jos darbą vertina gerai. Seniūno darbas yra sudėtingas, asmeniniai sugebėjimai seniūno pareigoms užimti yra specifiniai ir sunkiai įvertinami konkurso būdu, o panaikinus skundžiamą Įsakymo dalį, ji neteks ketverių metų karjeros pasiekimų bei vienintelio pragyvenimo šaltinio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 41-197 „Dėl valstybės tarnautojų grąžinimo ir perkėlimo“ 4.1 p.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis riboja karjeros valstybės tarnautojo teisę būti perkeltam Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka į aukštesnes seniūnijos seniūno pareigas. Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsniu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostatose įtvirtinta imperatyvi įstatymų leidėjo valia, kad seniūno pareigos būtų užimamos tik konkurso būdu, kadangi seniūno pareigos yra specifinės, seniūnas vadovauja seniūnijai, jo funkcijos yra susijusios su svarbių vietos bendruomenės gyventojų interesų tenkinimu, jis yra atskaitingas ne tik savivaldybės administracijos direktoriui, bet ir seniūnaičių sueigai. Valstybės tarnybos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatų aiškinimas, kad į seniūno pareigas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka be konkurso galėtų būti perkeliamas žemesnes pareigas einantis karjeros valstybės tarnautojas, apribotų minėtos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos veikimą ir neleistų pasiekti įstatymų leidėjo tikslo, kad seniūno pareigos būtų užimamos tik konkurso būdu, dalyvaujant bendruomenių atstovams. Toks aiškinimas, teismo vertinimu, reikštų, kad savivaldybės administracijos direktorius galėtų apriboti bendruomenių atstovų įstatyminę teisę dalyvauti parenkant seniūno kandidatūrą. Tai neatitiktų atsakingumo savivaldybės bendruomenei, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus ir kitų vietos savivaldos principų.

Teismas priėjo prie išvados, kad speciali Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata apriboja karjeros valstybės tarnautojo teisę Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka be konkurso užimti seniūno pareigas, todėl skundžiamu Įsakymu atsakovas neteisėtai, pažeisdamas Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalį ir vietos savivaldos principus, perkėlė D. M. į aukštesnes (duomenys neskelbtini) seniūno pareigas. Teismas nereikšmingais laikė trečiojo suinteresuoto asmens D. M. argumentus apie jos darbo įvertinimą bei dalies seniūnijos seniūnaičių 2015 m. vasario 19 d. raštą dėl jos darbo, kadangi seniūnaičių valia dėl seniūno kandidatūros turėjo būti išreikšta tik konkurso procedūros metu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų, 2014 m. gruodžio 29 d. teikimu siūlė atsakovui svarstyti skundžiamo Įsakymo panaikinimo klausimą, o gavęs neigiamą 2015 m. sausio 15 d. atsakymą įstatyme nustatytu terminu kreipėsi į teismą.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo prašymą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 41-197 4.1 punktą tenkino.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad skundžiamame sprendime padaryta nepagrįsta išvada, kad karjeros valstybės tarnautojo teisė būti perkeltam į aukštesnes pareigas tarnybinės veiklos vertinimo tvarka gali būti ribojama ir kitais įstatyuose nustatytais atvejais. Karjeros valstybės tarnautojo teisės į karjerą valstybės tarnyboje yra įgyvendinamos būtent Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka ir šis įstatymas nenumato, kad šiuo atveju Vietos savivaldos įstatymas gali riboti karjeros valstybės tarnautojo teisę į karjerą. Priešingai nei teigiama sprendime, Valstybės tarnybos įstatymas nenumato jokių išimčių ar apribojimų įstatymo nuostatai dėl karjeros valstybės tarnautojo perkėlimo į aukštesnes pareigas be konkurso. Vienintelė išimtis perkeliant valstybės tarnautoją į kitas pareigas yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojų arba statutinių valstybės tarnautojų perkėlimo į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, socialinių garantijų tarnybos užsienyje metu ypatumus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analogiškai nevertino Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apelianto įsitikinimu, minėtos normos reglamentuoja tuos pačius santykius, t. y. priėmimą į valstybės tarnybą ir jos abi negali būti siejamos su jau egzistuojančiais valstybės tarnybos santykiais. Priėmimo į karjeros valstybės tarnautojų pareigas institutas nėra taikomas asmenims, kurie jau yra valstybės tarnautojai, kadangi valstybės tarnautojas negali būti verčiamas dalyvauti konkurse į valstybės tarnybą, kurioje jis ir taip yra. Tokią poziciją naujausioje savo praktikoje yra išdėstęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-212/2014), ši nutartis turi būti taikoma ir šioje byloje. Nepagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata apriboja karjeros valstybės tarnautojo teisę be konkurso užimti seniūno pareigas, kadangi ji netaikoma asmenims, jau esantiems karjeros valstybės tarnautojais, todėl negalėjo apriboti trečiojo suinteresuoto asmens teisės būti perkeltai į aukštesnes pareigas be konkurso.

Skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad įstatymų leidėjas, nustatęs priėmimą į seniūno pareigas tik konkurso būdu, siekė, jog seniūno išrinkime dalyvautų seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai - seniūnaičiai. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, kad konkurso komisijoje turi būti seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai - seniūnaičiai, įstatyme buvo įtvirtinta dar iki 2011 m. priimtų šio straipsnio pakeitimų, pagal kuriuos numatyta, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Taigi, įstatymų leidėjas nuostatos, jog pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisijoje turi dalyvauti seniūnaičiai, nesiejo su nuostata, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Todėl šios nuostatos turėtų būti vertinamos taip, kad tuo atveju, jeigu į seniūno pareigas priimama konkurso būdu, tuomet konkurso komisijoje turi būti atitinkamas skaičius seniūnaičių, o tuo atveju, jeigu į seniūno pareigas perkeliamas karjeros valstybės tarnautojas Valstybės tarnybos įstatymo V skyriaus nustatyta tvarka konkursas neskelbiamas ir komisija nerenkama.

Nepagrįsti skundžiamo sprendimo argumentai dėl Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų principų pažeidimo, kadangi iš principų turinio nėra aišku, kokiu būdu jie buvo pažeisti. Atkreipė dėmesį, kad priėmimas į valstybės tarnautojo pareigas, taip pat perkėlimas iš vienų pareigų į kitas, yra viešojo administravimo subjekto vidaus administravimo veikla Viešojo administravimo įstatymo prasme, todėl vertinti, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje numatyti principai dėl gyventojų dalyvavimo tvarkant savivaldybių reikalus įpareigoja ir savivaldybės administracijos direktorių klausimus dėl personalo valdymo spręsti įtraukiant ir visuomenę, nėra pagrindo. Taip pat apeliantas kelia klausimą ar Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kompetenciją apima vidaus administravimo aktų, susijusių su personalo valdymu, teisėtumo vertinimas. Mano, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas teikti prašymus ar skundus dėl savivaldybių administracijų direktorių priimamų įsakymų, susijusių su vidaus administravimu personalo valdymo klausimais.

Jeigu teismas nesutiktų su Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, aiškinimu ir taikymu, turėtų įvertinti, ar, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, yra tikslinga naikinti skundžiamą įsakymo dalį, ar jo panaikinimas nesukeltų neproporcingų (neadekvačių) pasekmių. Nors pirmosios instancijos teismas ir atsisakė vertinti argumentus apie gerą trečiojo asmens darbą darbo vertinimą bendruomenėje, seniūnaičių palaikymą, tačiau šie argumentai yra svarbūs sprendžiant, ar skundžiamo įsakymo dalies panaikinimas yra tikslingas ir atitiks siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, ar nesuvaržys trečiojo asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Panaikinus skundžiamo įsakymo dalį ir trečiąjį suinteresuotą asmenį atleidus iš (duomenys neskelbtini) seniūno pareigų, būtų paneigti įstatymų leidėjo ir visuomenės siekiami teisėti tikslai. Ilgą laiką dirbdama seniūnijoje, faktiškai atlikdama seniūno funkcijas, D. M. įgavo teisėtą lūkestį būti paskirta į seniūno pareigas be konkurso.

Atsakovas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar toks teisinis reguliavimas, nesudarantis galimybių teismui įvertinti skundžiamo individualaus teisės akto panaikinimo pasekmių proporcingumo, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis apriboja jos, kaip valstybės tarnautojos, teisę užimti aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso, kadangi jokios Valstybės tarnybos įstatyme išdėstytos teisės normos nenustato išimčių perkeliant valstybės tarnautoją į aukštesnes pareigas be konkurso. Tik Valstybės tarnybos įstatymas nustato, kokia tvarka įgyvendinama trečiojo suinteresuoto asmens teisė į karjerą. Tuo tarpu Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis reguliuoja tik priėmimą į valstybės tarnybą, bet ne jau egzistuojančius valstybės tarnybos santykius. Pažymėjo, kad laimėjęs konkursą, toks tarnautojas negali būti verčiamas antrą kartą dalyvauti kitame konkurse, kadangi tokiu būdu būtų paneigiama karjeros valstybės tarnautojo teisė į karjerą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-212/2014 pažymėjo, kad valstybės tarnautojas, kuris yra išlaikęs valstybės tarnautojo statusą, negali būti verčiamas dalyvauti konkurse į valstybės tarnybą, kurioje jis ir taip yra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą padarė vertindamas Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalį, todėl ir šioje byloje ši norma turi būti aiškinama taip pat.

Skundžiamame sprendime teismas neįvertino, ar buvo pasiekti įstatymų leidėjo tikslai nepaisant to, ar šiuo atveju turi būti taikoma Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis, ar ne. Laimėjusi konkursą valstybės tarnautojos seniūno pavaduotojos pareigoms užimti bei laikinai paskirta vadovauti (duomenys neskelbtini) seniūnijai neabejojo, kad galės pasinaudoti konstituciniu teisėtų lūkesčių principu siekti karjeros Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta galimybe. Skundžiamo Įsakymo panaikinimas pažeidžia teisėtus interesus ir lūkesčius, ji praras valstybės tarnautojo pareigas bei vienintelį pragyvenimo šaltinį. Atkreipė dėmesį, kad nuo jos perkėlimo į seniūnės pareigas iki pareiškėjo skundo padavimo pasikeitė kai kurios faktinės aplinkybės, t. y., nuo 2013 m. birželio 1 d. numatyta iš dalies centralizuota valstybės tarnautojų atranka, kurioje ji turėtų dalyvauti, tai reiškia, kad jau vieną kartą dalyvavusi ir laimėjusi konkursą į valstybės tarnybą, tą turės daryti dar kartą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes, nevertino skundžiamo Įsakymo dalies panaikinimo pasekmių, tik formaliai taikė teisės normas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato jokių išimčių ar apribojimų nuostatai dėl karjeros valstybės tarnautojo perkėlimo į aukštesnes pareigas be konkurso, bei tai, jog jei Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis draustų perkelti karjeros valstybės tarnautoją į aukštesnes pareigas, būtų paneigiama asmens, kaip karjeros valstybės tarnautojo, teisė į karjerą ir į aukštesnes pareigas. Aiškinant minėtų įstatymų nuostatas taip, kaip pateikia atsakovas, būtų paneigtos ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios priėmimo į įstaigos vadovo pareigas tvarką.

Nagrinėjamas atvejis, išanalizavus konkrečias byloje pateiktas faktines aplinkybes, į Valstybės tarnybos įstatymo nustatytus atvejus, kada valstybės tarnautojas gali būti priimtas į pareigas ne konkurso tvarka, nepatenka, aiškinti įstatymo nuostatas plečiamai nėra pagrindo. Vietos savivaldos įstatymas yra specialusis teisės taikymo aktas Valstybės tarnybos įstatymo atžvilgiu ir neatsitiktinai jame yra išskirta seniūno pareigybė iš kitų valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo. Pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens teisė į karjerą nepažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo, tiek ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, galėjo būti realizuota karjeros valstybės tarnautojui laimėjus konkursą į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, trečiasis suinteresuotas asmuo ne vėliau kaip per 17 kalendorinių dienų nuo jo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas pateikimo dienos galėjo būti perkeltas į seniūno pareigas jį į pareigas priėmusio asmens (t. y.

Savivaldybės administracijos direktoriaus) sprendimu. Tačiau nagrinėjamu atveju šia tvarka pasinaudota nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nekvestionuoja trečiojo suinteresuoto asmens D. M. kompetencijos eiti seniūno pareigas. Vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės atstovas tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams, o 3 punktas reglamentuoja, jog neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka Vyriausybės atstovas siūlo panaikinti arba pakeisti.

Kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai apie trečiojo suinteresuoto asmens gebėjimus nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-212/2014 skiriasi bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl šioje byloje netaikytina, tačiau akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje, išnagrinėjęs identišką šiai bylai savo faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą Nr. A556-804/2013, pripažino, kad priimant seniūną į pareigas ne konkurso tvarka, buvo pažeistos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, todėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas buvo panaikintas.

Nepagrįstu laiko ir atsakovo apeliaciniame skunde keliamą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kompetencijos tirti vidaus administravimo akto teisėtumą klausimą, kadangi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Vyriausybės atstovo kompetenciją, nenumato Vyriausybės atstovui išimčių netikrinti ir netirti savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumą atitinkamai pagal priimamų teisės aktų rūšis, todėl visi savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai yra Vyriausybės atstovo priežiūros sritis.

Teismo priimtas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktikai analogiško pobūdžio byloje, yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 41-197 „Dėl valstybės tarnautojų grąžinimo ir perkėlimo“ dalies (4.1 punkto), kuria D. M., (duomenys neskelbtini) seniūnijos A lygio 12 kategorijos vyriausioji specialistė, nuo 2013 m. kovo 18 d. buvo perkelta nuolatiniam darbui į (duomenys neskelbtini) seniūno (A lygio 14 kategorijos) pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. byloje iš esmės keliamas ginčas, ar Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis riboja karjeros valstybės tarnautojo teisę būti perkeltam Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo, nagrinėjamu atveju seniūnijos seniūno, pareigas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 41-1219 D. M., laimėjusi konkursą, nuo 2008 m. gruodžio 17 d. buvo priimta į (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pavaduotojo (A lygio 11 kategorijos) pareigas (b. l. 38). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 41-275 2 punktu D. M. buvo pavesta jos sutikimu nuo 2011 m. balandžio 19 d. laikinai eiti (duomenys neskelbtini) seniūno pareigas (b. l. 40). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 41-343 7 punktu D. M. nuo 2012 m. balandžio 1 d. jos sutikimu buvo perkelta į savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos vyriausiosios specialistės (A lygio 12 kategorijos) pareigas, paliekant trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 41-42). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 41-337 nuo 2012 m. balandžio 2 d. D. M. pavesta vykdyti (duomenys neskelbtini) seniūno funkcijas (b. l. 43).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2013 m. vasario 19 išvada Nr. A154-636(3.4.38-PD2) D. M. tarnybinę veiklą įvertino labai gerai ir siūlė perkelti karjeros valstybės tarnautoją į aukštesnes (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno (A lygio 14 kategorijos) pareigas ir suteikti trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 29).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 14 dalies 2 ir 3 punktais, atsižvelgdamas į valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2013 m. vasario 19 d. išvadą, 2013 m. vasario 26 įsakymo Nr. 41-197 4.1 punktu nuo 2013 m. kovo 18 d. perkėlė D. M. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno (A lygio 14 kategorijos) pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 30).

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2014 m. gruodžio 29 d. teikimu Nr. 1T-40 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir Vilniaus miesto savivaldybės merą, siūlydamas savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 26 įsakymo Nr. 41-197 panaikinimo klausimą (b. l. 6-7). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. sausio 15 d. raštu Nr. A51-4648/15(3.3.2.3-EM4) „Dėl 2014-12-29 teikimo Nr. 1T-40“ informavo Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, kad nesutinka su teikime pateiktų įstatymo nuostatų aiškinimu ir D. M. perkėlimo į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas teisėtumo ginčijimu (b. l. 8).

Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kiti įstatymai (išskyrus statutus, Diplomatinės tarnybos įstatymą, Korupcijos prevencijos įstatymą, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir Vietos savivaldos įstatyme, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme ir Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytas įstaigos vadovų priėmimo į pareigas sąlygas) nustato kitokias priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas sąlygas, taikomos šio Įstatymo nuostatos.

VTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ar be konkurso. Pagal VTĮ 11 straipsnio 3 dalį, be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama šio Įstatymo 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 43 straipsnio 2, 3 ir 15 dalyse nurodytais atvejais ir tvarka. VTĮ 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtinta įstaigų vadovų ar karjeros valstybės tarnautojų teises atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą (grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje), o VTĮ 43 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytos garantijos buvusiems įstaigų vadovams ir karjeros valstybės tarnautojams, atleistiems iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo ar sudarius šalių susitarimą dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo (jiems 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos). VTĮ 43 straipsnio 15 dalis nustato, kad kiti įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų garantijų.

Nagrinėjamu atveju D. M., įvertinus jos tarnybinę veiklą labai gerai ir vertinimo komisijai siūlant ją perkelti į aukštesnes pareigas, buvo perkelta iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos vyriausiosios specialistės pareigų į seniūno pareigas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamas atvejis nepatenka nei į vieną iš atvejų, nurodytų VTĮ 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 43 straipsnio 2, 3 ir 15 dalyse.

VTĮ nustatytais atvejais asmenys, einantys karjeros valstybės tarnautojų pareigas, gali būti perkeliami ar paskiriami į kitas laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso. Vienas iš atvejų nustatytas VTĮ 22 straipsnyje, kada karjeros valstybės tarnautojo pareigas užimantis asmuo gali būti perkeltas į aukštesnes pareigas be konkurso, kai jo tarnybinė veikla yra įvertinama labai gerai ir vertinimo komisija siūlo perkelti jį į aukštesnes pareigas, tačiau karjeros valstybės tarnautojas turi atitikti teisės aktuose nustatytas sąlygas, specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme ir pan. Tačiau karjeros valstybės tarnautojo teisė VTĮ 22 straipsnio pagrindu būti perkeltam į aukštesnes pareigas nėra absoliuti.

Seniūnijos seniūnas yra vietos savivaldos institucijos atstovas ir jo priėmimo į pareigas tvarka nustatyta Vietos savivaldos įstatyme. Šio įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad seniūnas yra seniūnijos vadovas, seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas. Jis yra karjeros valstybės tarnautojas. Seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo ir Valstybės tarnybos įstatymais. Į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisija sudaroma iš 7 narių; ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 4 šios komisijos nariai turi būti tos seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai – seniūnaičiai. Taigi, kaip matyti iš minėtos įstatymo nuostatos, joje įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino nuostatą, kad asmuo į seniūno pareigas priimamas tik konkurso būdu. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies norma yra speciali Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio atžvilgiu, todėl turi būti taikoma speciali teisės norma, kitoks šiuo atveju priėmimo į seniūnijos seniūno pareigas tvarkos aiškinimas Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintų normų pagrindu paneigtų teisės normų konkurenciją.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovo, tiek ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose išdėstytos D. M. charakterizuojančios aplinkybės, nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra teisiškai reikšmingos, kadangi D. M. į seniūno pareigas perkelta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.

Vertinant atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261‑212/2014 pateikto teisės normų išaiškinimo taikymo šioje byloje, pažymėtina, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009). Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų pagrįstumo klausimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės tarnautojo perkėlimas į aukštesnes pareigas, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama labai gerai ir vertinimo komisija siūlo jį perkelti į aukštesnes pareigas. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo ja vadovautis.

Atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai nustato, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus siūlo panaikinti arba pakeisti <...>. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Vyriausybės atstovo kompetenciją, nenumato Vyriausybės atstovui išimčių netikrinti ir netirti savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumą atitinkamai pagal priimamų teisės aktų rūšis, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, susijęs su Vyriausybės atstovo kompetencijos tirti vidaus administravimo akto teisėtumo klausimais, nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 ir kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Įvertinus tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl šioje konkrečioje byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens D. M. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė