2024-07-03 Nr. AB-10304-3-61-3-01562-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-419-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01562-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91628, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. balandžio 3 d. iki 2027 m. balandžio 2 d. (toliau – ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimas).

Pareiškėjas teismo taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo galiojimą (vykdymą) iki įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nurodė, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjo ir jo šeimos interesams, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltijos krantas“ (toliau – ir Bendrovė) vienintelis akcininkas, joje dirba du darbuotojai, t. y. direktorė ir buhalterė, todėl gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala Bendrovei ir pareiškėjo interesams, nes pareiškėjas neturės galimybės tinkamai pasirūpinti Bendrovės verslo reikalais. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso du butai, 75/10000 dalis pastato-poilsio namo su gyvenamosiomis patalpomis, negyvenamoji patalpa-sandėliukas. Pareiškėjas taip pat yra sudaręs žemės sklypo dalių nuomos sutartis. Pareiškėjui naudojantis ir disponuojant jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu yra būtinybė patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, užtikrinant nekilnojamojo turto valdymą bei išsaugojimą. Pareiškėjo dukra šiuo metu turi rimtų sveikatos sutrikimų. Dėl jos ligos specifikos ji negali vykti gydytis į Baltarusijos Respubliką, o pareiškėjui yra būtinybė nuvykti į Lenkijos Respubliką pasirūpinti dukros sveikata.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. M. skundą, tačiau netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu bei priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl toks pareiškėjo prielaidomis pagrįstas prašymas negali būti tenkintas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl jo nurodomos Bendrovės, kurios akcininku jis yra, valdymas negali būti tęsiamas nuotoliniu būdu ar per įgaliotą asmenį, o aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų ekonominių ir socialinių ryšių, pati savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus apsunkinta Bendrovės veikla, nekilnojamojo turto valdymas bei išsaugojimas, nesudaro pagrindo jau šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjas deklaratyviai ir abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su dukters liga, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas nustatė, kad pareiškėjo dukra taip pat turi ir įstatyminę atstovę – motiną, kuri taip pat gali ja pasirūpinti. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo dukrai ir sutuoktinei būtų priimti sprendimai, kuriais nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo joms atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje).

III. Pareiškėjas A. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir šį pareiškėjo prašymą taikyti – sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo galiojimą (vykdymą) iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti kartu su atskiruoju skundu teikiamus papildomus dokumentus.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja aplinkybes apie buvimą vieninteliu Bendrovės akcininku, jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, žemės nuomos sutartis, dukters ligą ir nesutikimą su teismo nutartimi grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų ir individualios situacijos.

2. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog pareiškėjas, nebūdamas Lietuvos Respublikoje, neturi jokios galimybės pasirūpinti savo turimu nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjas apie Migracijos departamento 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą sužinojo 2024 m. balandžio 5 d., todėl neturėjo galimybės anksčiau pasirūpinti nekilnojamuoju turtu. Atsakovas 2024 m. vasario 14 d. priėmė sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjo sutuoktinės ir dukters leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi patikimų asmenų, kuriems galėtų suteikti įgaliojimą valdyti, naudoti ir disponuoti pareiškėjo turimu nekilnojamuoju turtu. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką kelia jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, ko negalima įvertinti pinigais, bet taip pat yra laikytina žala.

3. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad reikalavimo užtikrinimo taikymas nepažeis proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principo bei viešojo intereso. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Tikėtina, jog teismo procesai dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo panaikinimo užtruks apie pusantrų metų, todėl sprendimas pareiškėjo naudai iš esmės negalės atkurti pradinės padėties, jei visą teismų procesų laiką pareiškėjui bus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Migracijos departamento 2024 m. balandžio 3 d. sprendimu ne tik uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. balandžio 3 d. iki 2027 m. balandžio 2 d., tačiau ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. balandžio 3 d. iki 2027 m. balandžio 2 d. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas visą teismų procesų laiką negalės atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į Šengeno erdvę, negalės pasirūpinti dukra bei verslo reikalais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo A. M. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog jam kils neatitaisoma žala.

Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pareiškėjo nuomone, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų neproporcingai pažeisti ne tik jo, bet ir jo šeimos narių interesai, galimybė pasirūpinti Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu bei Bendrovės veikla, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus – pareiškėjo dukters 2024 m. balandžio 17 d. apsilankymo medicinos centre kortelę bei jos vertimą į lietuvių kalbą, pareiškėjo dukters 2024 m. kovo 11 d. medicininę pažymą apie sveikatos būklę bei jos vertimą į lietuvių kalbą, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, ir prašo prijungti prie bylos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti procesinio pobūdžio klausimą sprendusiam pirmosios instancijos teismui, tokių priežasčių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų įrodymų papildomai nepasisako.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Taigi ABTĮ yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-393-662/2023).

Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. vasario 2 d. sprendimu panaikino pareiškėjui 2022 m. birželio 8 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimų. Atsakovas 2024 m. balandžio 3 d. sprendimu, motyvuodamas tuo, kad asmens leidimas gyventi buvo panaikintas, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius (3 metus).

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti atsakovo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą – grindė tuo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų neproporcingai pažeisti ne tik jo, bet ir jo šeimos narių interesai, galimybė pasirūpinti Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu bei Bendrovės veikla, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus (pareiškėjas, nebūdamas Lietuvos Respublikoje, neturi jokios galimybės pasirūpinti savo turimu nekilnojamuoju turtu, jis visą teismų procesų laiką negalės atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į Šengeno erdvę, negalės pasirūpinti dukra bei verslo reikalais), konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisoma žalos. Aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų ekonominių ryšių (verslą) ir / ar gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog asmens buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-125-821/2023).

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju susidariusi situacija taip pat nereiškia, jog, netenkinus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nukentės pareiškėjo šeimos interesai, nes, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo dukra turi ir įstatyminę atstovę – motiną, kuri taip pat gali pasirūpinti dukra, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sutuoktinės ir jo dukters judėjimo teisė suvaržyta.

Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, nes atsakovo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui, be kita ko, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, savaime nereiškia ir padarinių kilimo, nes tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi, darytina išvada, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Egidijus Šileikis