2021-09-15 Nr. AB-18794-3-61-3-00126-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-42-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00126-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. D. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. S-163 (7-129/2019); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-218, kuriuo nuspręsta patvirtinti 2019 m. liepos 25 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-284 (toliau – Patikrinimo aktas); 3) pripažinti, kad pareiškėjui neturi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatos, pagal kurias jam būtų taikomas pajamų mokestis už vadinamąsias „pajamas natūra“; 4) panaikinti VMI E. D. apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) už „pajamas natūra“ bei apskaičiuotus GPM delspinigius ir GPM baudą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. GPM ir su juo susijusios sumos jam buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui konstatavus, jog jis, iš juridinio ir fizinio asmenų gavęs beprocentes paskolas, gavo pajamų natūra, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM. Ginčas kilo dėl sąvokos „pajamos natūra“ skirtingo aiškinimo. Remiantis VMI leidinyje „Pajamos natūra“ pateiktu aiškinimu, tam, kad pajamos būtų pripažintos gautomis natūra, privalomai turi būti įgyvendintos GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies ir 9 straipsnio nuostatos. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 15 dalį, pajamos pripažįstamos pajamomis natūra, kai galima nustatyti tam tikrų interesų ar sandorių įtaką. Tarp pareiškėjo, kaip paskolų gavėjo, ir paskolų davėjų tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nėra ir nebuvo nustatyta. Paskolos buvo gautos pareiškėjui prašant, jo iniciatyva, tačiau šias aplinkybes VMI ignoravo.

2.2. Remiantis galiojančiu GPMĮ komentaru ir VMI konsultacinio skyriaus išaiškinimu, GPMĮ 9 straipsnio nuostatos gali būti taikomos, kai gyventojo gautas turtas, paslaugos ar kita nauda ne pinigais pagal GPMĮ nuostatas yra laikoma pajamomis, kaip apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje, bei yra tenkinamos visos pajamas natūra apibrėžiančioje sąvokoje įvardytos sąlygos, t. y. turto ar paslaugų davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos ir naudos davėjas siekia duoti naudą konkrečiam gyventojui. GPMĮ komentaro 9 straipsnyje nurodytos trys privalomos sąlygos, iš esmės praplečiančios GPMĮ 2 straipsnio 15 dalį nebuvo įgyvendintos: pareiškėją, kaip paskolų gavėją, su paskolų davėjais sieja išimtinai draugiški santykiai, nebuvo siekio duoti ar gauti ekonominę naudą (tai patvirtina faktas, kad paskolų sutartyse nėra numatytas joks atlygis); nebuvo interesų ir sandorių įtakos tarp jo ir paskolų davėjų, tai VMI buvo žinoma ir nebuvo paneigta; paskolos buvo gautos pareiškėjo iniciatyva, nebuvo nustatyta, kad paskolos davėjai siekė suteikti paskolas. Dėl šių aplinkybių minėti GPMĮ straipsniai negali būti taikomi.

2.3. Iki paskolų paėmimo pareiškėjas konsultavosi su mokesčių administratoriumi ir apskaitos specialistais. VMI tyrimo ir patikrinimo metu jis pakartotinai kreipėsi ir gavo VMI Mokesčių informacijos departamento rašytinius išaiškinimus dėl GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies ir 9 straipsnio nuostatų taikymo. Šiuos išaiškinimus pareiškėjas pateikė patikrinimą atlikusiai specialistei, tačiau ji į juos neatsižvelgė. Minimus GPMĮ straipsnius pareiškėjas supranta ir vertina taip, kaip juos išaiškino VMI Mokesčių informacijos departamento darbuotoja – kol nėra įgyvendintos visos trys GPMĮ 9 straipsnyje nurodytos sąlygos, gautų pajamų negalima laikyti pajamomis natūra, kaip jos įvardijamos GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje.

2.4. Prieš penkerius metus, t. y. 2015 m. gruodžio 21 d., buvo atliktas visapusiškas pareiškėjo mokestinis tyrimas. Šio mokestinio tyrimo metu VMI vertino tas pačias paskolos sutartis, kurias vertino ir šio patikrinimo metu. Atlikus minėtą mokestinį tyrimą, pareiškėjui nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl paskolų netinkamo panaudojimo ar pajamų iš paskolų gavimo natūra. Jeigu VMI, 2015 m. atlikdama mokestinį tyrimą, būtų nurodžiusi kokius nors su minimomis paskolomis susijusius mokesčius, pareiškėjas būtų nedelsdamas grąžinęs paskolas ir taip išvengęs bet kokių teisinių ar finansinių pasekmių. Visiškai skirtinga VMI pozicija jo veiklos atžvilgiu yra neteisinga ir nesąžininga, o tai, kad VMI atstovai skirtingai aiškina tas pačias GPMĮ nuostatas, yra mokesčių mokėtojo klaidinimas, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 5 dalies nuostatas ir visus Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimus ar neaiškumus aiškinti jo naudai.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas pagal 2005 m. liepos 20 d. paskolos sutartį gavo 1 000 000 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių paskolą iš įmonės „Varty Pacific Inc“ ir 2007 m. gruodžio 20 d. gavo 2 500 000 Lt paskolą iš V. P.. Už naudojimąsi paskolų sumomis pareiškėjas palūkanų nemokėjo, gavo pajamų natūra. Pinigų skolinimo paslauga lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų) identifikuoja ekonominiais dėsniais pagrįstą siekį duoti ar gauti naudą konkrečiam asmeniui, jeigu nebus nustatyta kitaip. Paskolos davėjai „Varty Pacific Inc“ ir V. P. savo veiksmais (neatlygintine paslauga) pareiškėjui suteikė ekonominę naudą, kurios jis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti priešingas išvadas (pvz., pinigai buvo reikalingi ligos, nelaimės atveju). Pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios paprastai yra patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis, todėl buvo konstatuota, kad jo gauta nauda (palūkanų tikroji rinkos kaina) pagrįstai buvo pripažinta pajamomis, gautomis natūra. Pagal GPMĮ 9 straipsnio 4 dalį, pareiškėjas pats turėjo apskaičiuoti jo gautų pajamų natūra vertę (sumą, nuo kurios GPMĮ nustatyta tvarka turi būti apskaičiuotas GPM). Remiantis GPMĮ 3, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, jis turėjo minėtas pajamas deklaruoti, apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokėtiną GPM, tačiau pareiškėjas, pažeisdamas minėtas GPMĮ nuostatas, to nepadarė.

3.2. Atliekant 2015 m. pareiškėjo mokestinį tyrimą, buvo vertinamos jo 2009–2012 m. pajamos ir išlaidos. Šiuo atveju buvo atliktas mokestinis patikrinimas, gavus duomenis iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, siekiant išsiaiškinti, iš kokių pajamų pareiškėjas grąžino paskolą V. P..

3.3. Pareiškėjas nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, kad iki paskolų paėmimo jis konsultavosi su mokesčių administratoriumi ir apskaitos specialistais. Pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių 2019 m., o paskolas gavo 2005 m. ir 2007 m. Atsakovas sutiko su Komisijos aiškinimu, kad mokesčių administratoriaus konsultacijos turi būti pateiktos iki mokesčio įstatymo pažeidimo.

3.4. Pareiškėjo argumentai, kad su paskolų davėju jį sieja išimtinai draugiški santykiai ir nebuvo siekio duoti ar gauti ekonominę naudą, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog pajamų natūra nėra. Priešingai, šis santykis parodo, kad paskolos davėjai, suteikdami neatlygintinę paslaugą, suteikė pareiškėjui ekonominę naudą, kurios jis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Komisijos 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. S-163 (7-129/2019), VMI 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-218 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ir įpareigojo atsakovą E. D. 2019 m. rugpjūčio 22 d. rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto išnagrinėti iš naujo. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

5. Teismas nustatė, kad VMI Kontrolės departamento I gyventojų patikrinimų skyrius atliko E. D. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. liepos 25 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjui apskaičiavo papildomai mokėtiną 24 008,57 Eur GPM sumą. VMI 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo akte apskaičiuotą 24 008,57 GPM sumą, 10 206,16 Eur GPM delspinigius ir skyrė 4 802 Eur GPM baudą. 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu Komisija patvirtino VMI sprendimą. Teismas taip pat nustatė, kad E. D. prievolė sumokėti atitinkamas GPM sumas, pasak mokesčių administratoriaus, atsirado nustačius, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavo pajamų natūra (gavęs beprocentines paskolas), tačiau nepateikė metinių pajamų deklaracijų, neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo mokėtino GPM.

6. Spręsdamas ginčą, teismas vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 bei 2 dalimis, 9 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalimis ir padarė išvadą, kad, sprendžiant pajamų, gautų natūra, apmokestinimo GPM klausimą, turi būti atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvių veiklos turinio vertinimas. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015, 2014 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, 2011 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-385/2011 ir 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-585/2011) nagrinėjamų paskolinių teisinių santykių kontekste, teismas konstatavo, kad šiuo atveju mokestinės prievolės atsiradimui pagrįsti turi būti nustatyta, dėl kokių interesų ar sandorių įtakos yra kilęs paskolos davėjo siekis suteikti paskolos gavėjui naudą, suteikiant beprocentines paskolas, ar sutarties šalių santykiai sudarant paskolos sutartis buvo pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą.

7. Teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2005 m. liepos 20 d. iš įmonės „Varty Pacific Inc“ (Jungtiniai Arabų Emyratai) gavo 1 000 000 JAV dolerių beprocentę paskolą, paskolos grąžinimo terminas – 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2007 m. gruodžio 20 d. iš V. P. gavo 2 500 000 Lt beprocentę paskolą grynais pinigais, paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. gruodžio 31 d. Įrašai ant šios paskolos sutarties, patvirtinti abiejų šalių parašais, patvirtina, kad 2016 m. balandžio 22 d. buvo grąžinta 50 000 Eur, 2017 m. rugpjūčio 23 d. – 220 500 Eur ir 8 000 JAV dolerių (6 780 Eur), dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Remiantis 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškėjo paaiškinimais, įmonei „Varty Pacific Inc“ paskola buvo grąžinta 2013–2016 m. (atvykusiems šio juridinio asmens atstovams grynaisiais pinigais dalimis per 8–10 kartų). Pirmas grąžinimas buvo 10 000 Eur 2013 m. žiemą, o paskutinis – 2016 m. žiemą. E. D. pripažino, kad, gavęs beprocentines paskolas, gautų pajamų natūra nedeklaravo, mokėtino GPM neapskaičiavo ir šio mokesčio nemokėjo.

8. Įvertinęs MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos, teismas pabrėžė, kad būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

9. Teismas įvertino pareiškėjo mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu teiktus paaiškinimus dėl paskolų sutarčių sudarymo aplinkybių. Pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad jis viešnagės Jungtiniuose Arabų Emyratuose metu (2002–2005 m.) įmonės „Varty Pacific Inc“ vadovui R. G. (R. G.), su kuriuo yra pažįstamas daugiau kaip 30 metų ir daug kartų kartu atostogavo, pasiūlė investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, minėtas asmuo sutiko, kad jo įmonė investuos Lietuvoje su sąlyga, jog E. D. asmeniškai bus atsakingas už investicijas ir pelnas bus dalinamas lygiomis dalimis, pareiškėjui pritrūko pinigų, jis negavo paskolos bankuose, todėl kreipėsi į V. P., su kuriuo sieja ilgametės draugystės ryšiai. V. P. tuo metu turėjo galimybių ir sutiko paskolinti pinigų be palūkanų ir be delspinigių. Gauta paskola buvo paskolinta uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Jontransa“ ir J. D.. J. D. (E. D. pusbrolis) savo iniciatyva prašė paskolinti pinigų verslui vystyti. UAB „Jontransa“ vardu įmonės plėtrai ir gamybinių pajėgumų didinimui paskolos prašė taip pat J. D.. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas viso mokestinio ginčo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog paskolų be procentų sudarymą lėmė draugiški, bendražmogiški santykiai su paskolų davėjais. Nei Patikrinimo akte, nei ginčijamame VMI sprendime nėra atskleista, kokį tikslą duoti paskolas be palūkanų E. D. turėjo „Varty Pacific Inc“ ir V. P.. Mokesčių administratorius tik abstrakčiai konstatavo, kad pareiškėjas gavo ekonominę naudą, nemokėdamas palūkanų, nurodydamas, jog pajamos natūra neapmokestinamos GPM tik tokiu atveju, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad tai nėra E. D. nauda.

10. Teismas nustatė, kad paskolų davėjai įmonės „Varty Pacific Inc“ vadovas R. G. ir V. P. apie paskolų suteikimo pareiškėjui aplinkybes ir jų siekį suteikti beprocentines paskolas nebuvo apklausti. E. D. GPM buvo apskaičiuotas remiantis vien tik jo nurodytomis paskolų grąžinimo aplinkybėmis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai naudojosi gautomis paskolomis ir faktiškai jas grąžino. Teismo vertinimu, vien rašytinės paskolos sudarymas ir vienos iš sutarčių šalies pripažinimas gavus paskolas, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę (pinigų perdavimas, panaudojimas, grąžinimas), nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog paskolos gavėjas pajamas natūra gavo nemokėdamas palūkanų.

11. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. gruodžio 19 d. pavedime tikrinti Nr. (21.59-32)FR0773-2280 nėra nurodytas tikrinamasis laikotarpis, nurodyta tik tikrinimo tema – 04 Gyventojų pajamų mokestis, 2018 m. gruodžio 19 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (21.65-32)FR0663-321 nurodyta, kad mokestinio patikrinimo dalykas – gyventojų pajamų mokestis už 2013–2017 m. laikotarpį. Patikrinimo akte nurodyta, kad tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, netyrė pareiškėjo mokestinės veiklos 2013–2017 m., nevertino tikrinamuoju laikotarpiu gautų paskolų panaudojimo, jo pajamų ir išlaidų, o nagrinėjo tik dviejų pareiškėjo paskolos sutarčių sudarymo ir paskolų grąžinimo aplinkybes.

12. Teismas akcentavo, kad E. D. mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas mokesčių mokėtojui nepašalinus mokestinio tyrimo metu (2018 m. gruodžio 11 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. FR0687-1105) nustatytų trūkumų, susijusių su 2013–2017 m. GPM apskaičiavimu ir deklaravimu, gavus pajamų natūra. Susipažinęs su mokestinio ginčo medžiaga, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nevisapusiškai ir neobjektyviai atliko pareiškėjo veiklos vertinimą tikrinamuoju laikotarpiu ir objektyviais įrodymais nepagrindė mokestinės prievolės atsiradimo bei apskaičiavimo. Byloje nėra duomenų, kad mokestinio tyrimo, o vėliau mokestinio patikrinimo metu paskolos davėjai buvo apklausti (dėl santykių su E. D., ginčo paskolų davimo aplinkybių). Mokesčių administratorius rėmėsi ir vertino vien tik pareiškėjo duotus paaiškinimus dėl paskolų sutarčių sudarymo aplinkybių. Teismo posėdyje E. D. nurodė, kad dalį gautų paskolų panaudojo kitoms paskoloms, ir teigė, jog paskolų sudarymo metu buvo paėmęs paskolą iš banko, tačiau negalėjo nurodyti, kokią dalį sudarė jo paties pinigai, kokią dalį – skolinti pinigai. Teismas akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nevertino paskolos davėjų veiksmų ir tikslų, suteikiant pareiškėjui paskolas be palūkanų, bei nenustatė, kokie interesai ar tarpusavio sandoriai sąlygojo tokius paskolų davėjų veiksmus.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašas) 7 punktu, nurodė, kad pajamos natūra, kai gyventojas už kreditą ar paskolą nemoka, yra palūkanų suma, kuri turi būti mokama už kreditą ar paskolą, tikrąja rinkos kaina. GPMĮ nenustato tikrosios rinkos kainos nustatymo taisyklių, tai turi būti ekonomiškai pagrįsta kaina, dėl kurios susitartų nepriklausomi asmenys.

14. Teismas pažymėjo, kad vienas iš paskolos sutarčių kontrahentų yra užsienio juridinis asmuo „Varty Pacific Inc“, tačiau mokesčių administratorius pareiškėjo pajamas natūra apskaičiavo remdamasis duomenimis apie Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų taikytas vidutines palūkanų normas (nuo 2,51 proc. iki 4,47 proc. per tikrinamąjį laikotarpį). Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius būtų siekęs gauti įrodymus iš šalies, kurios rinkoje veikia „Varty Pacific Inc“. Teismo posėdyje atsakovo atstovės nurodyta aplinkybė, kad iš užsienio valstybės nebuvo gautas atsakymas į mokesčių administratoriaus paklausimą, nėra patvirtinta bylos duomenimis. Teismas atkreipė dėmesį, kad paskoliniai teisiniai santykiai yra galimi ir tarp fizinių asmenų, kurie nevykdo individualios veiklos, susijusios su paskolų teikimu, ar juridinių asmenų, kurių pagrindinė ekonominė veikla nėra paskolų teikimas, tačiau mokesčių administratorius neargumentavo, kodėl, jo įsitikinimu, tik Lietuvos Respublikoje veikiančių komercinių bankų taikyta vidutinė palūkanų norma yra tiksliausias ir teisingiausias šaltinis E. D. gautoms pajamoms apskaičiuoti.

15. Teismas konstatavo, kad ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai, kuriais patvirtinama, jog pareiškėjas iš aptartų sandorių gavo pajamų natūra, nėra pakankamai pagrįsti, šiuos sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą E. D. rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto išnagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str. 1 d. 3 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos GPMĮ nuostatos, pagal kurias jam būtų apskaičiuotas GPM, yra išvestinis, kuris turi būti vertinamas iš naujo nagrinėjant E. D. rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.

III. 16. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei ginčo esmę, nukrypo nuo aktualios teismų praktikos. Teismo sprendimas nėra pagrįstas dviem aspektais: 1) pareiškėjas, gavęs beprocentę paskolą, gavo naudą – pajamas natūra; 2) mokestinio patikrinimo metu šios aplinkybės buvo įrodytos.

16.2. Gyventojų gautos lengvatinės paskolos vertinamos kaip ekonominė nauda, jeigu paskolos suteikimo momentu už ją sutartos mokėti palūkanos neatitiko rinkos kainų. Atsižvelgiant į tai, kad šalys tariasi dėl naudos tada, kai išduodama paskola, taip pat į tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu rinkoje mokamos palūkanos gali svyruoti, natūra gauta nauda laikomas skirtumas tarp paskolos suteikimo momentu buvusių rinkos palūkanų ir (ne)mokamų palūkanų, o jeigu rinkoje palūkanos krito – skirtumas tarp pajamų pripažinimo momentu esančių palūkanų ir (ne)mokamų palūkanų. Kadangi ginčo paskolų sutartyse gautų paskolų tikslas nėra nurodytas, o pareiškėjas patikrinimo metu pažymėjo, kad tiek 1 000 000 JAV dolerių paskola, tiek 2 500 000 Lt paskola buvo panaudotos kitoms paskoloms suteikti, įvertinta, kad paskolos buvo paskolintos ne finansų bendrovei ir namų ūkiui, todėl pagal Lietuvos Respublikos centrinio banko teikiamus statistikos duomenis apie paskolos gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas namų ūkiams buvo nustatyta, kad palūkanų norma už paskolą ne finansų bendrovei ir namų ūkiui 2013 m. gruodžio mėnesį buvo 4,47 procento, 2014 m. gruodžio mėnesį – 3,78 procento, 2015 m. gruodžio mėnesį – 2,51 procento, 2016 m. gruodžio mėnesį – 2,83 procento, o 2017 m. gruodžio mėnesį – 2,67 procento.

16.3. Paskolos davėjai neatlygintine paslauga paskolos gavėjui, t. y. pareiškėjui, suteikė ekonominę naudą, kurios jis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis, ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti priešingas išvadas (pvz., pinigai buvo reikalingi ligos, nelaimės atveju). E. D. nepatyrė išlaidų, kurios paprastai yra patiriamos, disponuojant skolintomis lėšomis, todėl jo gauta nauda (palūkanų tikroji rinkos kaina) pagrįstai buvo pripažinta pajamomis, gautomis natūra. Pagal GPMĮ 9 straipsnio 4 dalį, pareiškėjas pats turėjo apskaičiuoti jo gautų pajamų natūra vertę (sumą, nuo kurios GPMĮ nustatyta tvarka turi būti apskaičiuotas GPM), o, remdamasis GPMĮ 3, 25 ir 27 straipsnių nuostatomis, turėjo minėtas pajamas deklaruoti, apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokėtiną GPM, tačiau jis to nepadarė ir pažeidė minėtas GPMĮ nuostatas.

16.4. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais argumentais apie lengvatinę kainą (GPMĮ 2 str. 15 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-602-763/2015 pabrėžė, jog plečiamasis sąvokos „lengvatinė kaina“ aiškinimas nėra galimas, nurodė, kad loginė ir lingvistinė aptariamos nuostatos konstrukcija implikuoja, jog, sprendžiant klausimą dėl „lengvatinės kainos“ buvimo ar nebuvimo, atsižvelgiama ne į turto ar paslaugų gavimo, bet kainos nustatymo momentą, o tai reiškia, kad tokios GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje minimos aplinkybės, kaip „tam tikri interesai ar sandoriai“ bei „mažesnė negu tikroji rinkos kaina“, turi egzistuoti turto ar paslaugų davėjui priimant sprendimą dėl sandorio (ūkinės operacijos) kainos nustatymo (ar sulygtos (nustatytos) kainos keitimo). Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta sąlyga „konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ įrodinėjama tada, kai pajamos natūra gaunamos nustačius mažesnę sandorio kainą lyginant su rinkos kaina. Nagrinėjamu atveju paskola buvo suteikta be palūkanų, todėl minėta sąlyga neturi būti įrodinėjama.

16.5. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas tikrinamuoju laikotarpiu nemokėtas palūkanas už suteiktas paskolas, neturėjo jokio pagrindo remtis kitokiomis, nei Lietuvos banko internetiniame puslapyje skelbiamomis suteiktų paskolų palūkanų normomis, kurios buvo taikytos suteikiant paskolas.

17. Pareiškėjas E. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o VMI apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

17.1. Atsakovas nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Sąvoka „pajamos natūra“ yra įtvirtinta GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje, kurioje yra įvardyta keletas sąlygų. Viena iš jų – nustatyti pajamų davėjo tikslą duoti naudą konkrečiam asmeniui. VMI iškraipė įstatymo nuostatą, t. y. nuostatą „turėjo tikslą duoti“ pakeitė sąvoka „suteikti / gauti“. Atsakovo leidžiamo GPMĮ komentaro visas 9 straipsnis ir jo nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai gyventojo gautas turtas, paslaugos ar kita nauda ne pinigais pagal GPMĮ nuostatas yra laikoma pajamomis, kaip nustato GPMĮ 2 straipsnio 14 dalis, bei yra tenkinamos visos pajamas natūra apibrėžiančioje sąvokoje nurodytos sąlygos, t. y. turto ar paslaugų davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos ir naudos davėjas siekia duoti naudą konkrečiam gyventojui. Atsakovas nenustatė ir nekomentavo nei vienos iš trijų privalomų sąlygų. Iš VMI konsultacinio skyriaus gautas išaiškinimas dėl „pajamų natūra“ sąvokos ir nustatytų sąlygų į pareiškėjo 2019 m. vasario 12 d. elektroninį paklausimą buvo pateiktas patikrinimo metu, tačiau į Patikrinimo aktą ir jo priedus nebuvo įtrauktas.

17.2. Atsakovas klaidinančiai teigia, jog pareiškėjas patikrinimo metu nurodė, kad ginčo paskolos buvo panaudotos kitoms paskoloms suteikti. Priešingai, Patikrinimo akto priede yra E. D. teiginys, kad gali daryti tik prielaidą, jog galbūt kažkokia paskolos iš „Varty Pacific Inc“ dalis galėjo būti panaudota minėtoms paskoloms suteikti. Kadangi pareiškėjas turimų pinigų neskirstė, jis negali tiksliai nurodyti, kur jie buvo panaudoti.

17.3. Praėjus penkeriems metams, atsakovo padarytos išvados dėl to paties fakto ir tų pačių faktinių aplinkybių pradedamos vertinti skirtingai. Skirtinga VMI pozicija pareiškėjo veiklos atžvilgiu turėtų būti vertinama kaip neteisinga ir nesąžininga.

17.4. Mokesčių administratorius vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. eA-1014-556/2017, kurioje nebuvo nagrinėjamas GPMĮ komentaro 9 straipsnis ir jame numatytos privalomos sąlygos. Minėtoje byloje teisėjų kolegija nurodė, kad sprendimas taikomas būtent tik toje byloje nagrinėtam konkrečiam atvejui, t. y. pabrėždama, jog kiekvienas atvejis yra individualus, todėl analogijos taikymas yra ydingas. VMI pirmenybę teikė paskolos sutarties formaliai išraiškai, bet ne jos turinio esmei. GPMĮ įpareigoja atsakovą identifikuoti, ar pareiškėjo gauta ekonominė nauda atitinka pajamų natūra pripažinimo sąlygas. E. D. iš juridinio asmens ir fizinio asmens gavo beprocentes paskolas, tačiau vien dėl šios aplinkybės negalima vertinti, kad tai yra pajamos natūra, kadangi jokios konkrečios ekonominės naudos pareiškėjas negavo. VMI, teigdama, kad E. D. gautos paskolos yra pajamos natūra, privalėjo atsižvelgti į jo nurodytas faktines aplinkybes bei pagrįsti, kokią konkrečią ekonominę naudą gavo pareiškėjas.

IV. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi atsakovo VMI apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tačiau patikslino teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir jos ketvirtą pastraipą išdėstė taip: „Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo priimti sprendimą dėl 2019 m. liepos 25 d. patikrinimo akto Nr. (21.222) FR0680-284 tvirtinimo“.

19. Teisėjų kolegija nustatė, kad mokesčių administratorius ginčijamame sprendime dėl Patikrinimo akto tvirtinimo konstatavo, jog paskolos davėjai savo veiksmais (neatlygintine paslauga) suteikė ekonominę naudą paskolos gavėjui, t. y. pareiškėjui, kurios jis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. E. D. gauta nauda (palūkanų tikroji rinkos kaina) buvo pripažinta pajamomis, gautomis natūra. Tokią išvadą patvirtino Komisija, konstatavusi, kad VMI pagrįstai, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, 9 straipsnio 4 dalies ir 15 straipsnio l dalies nuostatomis, padarė išvadą, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra.

20. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamų paskolinių teisinių santykių kontekste, nesutiko su VMI bei Komisijos atliktu vertinimu ir konstatavo, jog šiuo atveju mokestinės prievolės atsiradimui pagrįsti turi būti nustatyta, dėl kokių interesų ar sandorių įtakos yra kilęs paskolos davėjo siekis suteikti paskolos gavėjui naudą, suteikiant beprocentines paskolas, ar sutarties šalių santykiai, sudarant paskolos sutartis, buvo pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą. Teismas, konstatavęs, kad VMI ir Komisijos sprendimai, kuriais buvo patvirtinta, jog E. D. iš aptartų sandorių gavo pajamų natūra, nėra pakankamai pagrįsti, šiuos sprendimus panaikino ir įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 22 d. rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.

21. Teisėjų kolegija nurodė, kad pajamas natūra įstatymų leidėjas apibrėžia GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šią nuostatą, šios pajamos yra „<...> neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms“.

22. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, atskleisdama cituotoje įstatymo nuostatoje vartojamos sąvokos „lengvatinė kaina“ turinį, pastebėjo, kad GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje sąvoka „lengvatinė kaina“ papildomai apibrėžiama, kaip konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina. Teisėjų kolegija nurodė, kad, aiškindamas cituotos nuostatos turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nepakanka vien nustatyti, kad įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė; tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, 2011 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442 385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-585/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 taip pat akcentavo, kad iš GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalies matyti, jog būtent minėti „tam tikri interesai ir sandoriai“ turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs aptariamų interesų ar sandorių sąrašo, tokio sąrašo pateikimas yra netikslingas dėl galimų interesų ir sandorių įvairovės, be kita ko, nulemtos visuomeninių santykių nuolatinės raidos, todėl kilus ginčui kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo nustatyta mažesnė nei tikroji rinkos turto ar paslaugų kaina (turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp minėtų interesų ar sandorių ir nustatytos kainos).

Tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą „konkrečiam gyventojui“, aiškiai rodo, jog „tam tikri interesai ar sandoriai“ turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju.

23. Teisėjų kolegija sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, turi būti taikomi ir nagrinėjamoje situacijoje, o, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, priešingai nei akcentuoja VMI apeliaciniame skunde, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta sąlyga „konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turėjo būti įrodinėjama ir šiuo atveju. Paskolos suteikimas be palūkanų laikytina gauta paskola lengvatine kaina ir išdėstytos teisės normos pagrindu turėjo būti įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo suteikta beprocentinė paskola. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog E. D., nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra, papildomai neįrodinėdamas specialių GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje numatytų sąlygų, t. y. dėl kokių priežasčių (tam tikrų interesų ar sandorių įtakos) paskolų davėjai paskolų gavėjui (pareiškėjui) šiuo konkrečiu atveju suteikė beprocentines paskolas, netinkamai aiškino GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą VMI sprendimą ir mokestinį ginčą dėl šio VMI sprendimo nagrinėjusios Komisijos sprendimą.

24. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste šioje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje bylos baigtis nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą atskirai vertinti ir pateikti argumentus dėl kitų apeliaciniame skunde bei kituose procesiniuose dokumentuose pateiktų proceso šalių argumentų, ir padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Teisėjų kolegija patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, įpareigojant VMI iš naujo priimti sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo.

V. 25. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021. VMI prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. (nurodyta data 2019 m. spalio 9 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą bei priimti naują sprendimą – visą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Nurodydamas proceso atnaujinimo instituto esmę, paskirtį ir tikslus bei aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, atsakovas akcentuoja, kad, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje.

27. VMI akcentuoja, kad ginčas vyko dėl to, ar mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai konstatavo, jog E. D., pagal 2005 m. liepos 20 d. paskolos sutartį iš juridinio asmens ir pagal 2007 m. gruodžio 20 d. sudarytą paskolos sutartį iš fizinio asmens gavęs beprocentes paskolas, gavo pajamų natūra, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM.

28. Atsakovas pažymi, kad nurodė, jog, vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio ir Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašu (2010 m. vasario 24 d. Nr. 1K-039 redakcija), gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka, įvertinama kaip palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos skirtumas, apskaičiuojamas lengvatinių palūkanų mokėjimo momentu arba, jei palūkanos nemokamos, paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba, jei paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama, – paskutinę mokestinio laikotarpio dieną. Taip įvertinama ir GPMĮ nustatyta tvarka apmokestinama nuo 2010 m. sausio 1 d. gyventojo gauta nauda mokant lengvatines palūkanas ar jų iš viso nemokant pagal iki 2010 m. sausio 1 d. sudarytas paskolų ir kredito sutartis. Gyventojų gautos lengvatinės paskolos vertinamos kaip ekonominė nauda, jeigu paskolos suteikimo momentu už ją sutartos mokėti palūkanos neatitiko rinkos kainų. Atsižvelgiant į tai, kad šalys tariasi dėl naudos tada, kai išduodama paskola, taip pat į tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu rinkoje mokamos palūkanos gali svyruoti, natūra gauta nauda laikoma skirtumas tarp paskolos suteikimo momentu buvusių rinkos palūkanų ir (ne)mokamų palūkanų, o jei rinkoje palūkanos krito – skirtumas tarp pajamų pripažinimo momentu esančių palūkanų ir (ne)mokamų palūkanų.

29. VMI akcentuoja, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartyje pateiktu GPMĮ aiškinimu, kadangi išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis (palūkanų mokėjimas), neturėjimas teismų praktikoje taip pat laikoma asmens gauta nauda ir atitinkamai pripažįstama pajamomis natūra, t. y. nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jie (paskolų gavėjai) būtų įprastai mokėję (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1014-556/2017). VMI pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018 pritarė pozicijai, jog paskolos tokiomis sąlygomis davėjas neabejotinai suteikė paskolos gavėjui naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis, o tai reiškia, kad tokių paskolų suteikimas tik pareiškėjui ir rodo šių asmenų ketinimą naudą suteikti būtent pareiškėjui. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek, kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanų už gautą paskolą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1014-556/2017, 2019 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1533-438/2019, 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2579-602/2020).

30. Atsakovo nuomone, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje esanti sąlyga (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) taikoma tik tada, kai yra lengvatinė kaina, o jeigu paslauga teikiama neatlygintinai, šios sąlygos įrodinėti nereikia. VMI pažymi, kad, vertinant lingvistiniu požiūriu, skliausteliuose nurodyta sąlyga taikoma tik atvejui, esančiam prieš skliaustelius ir netaikoma kitiems atvejams, nes jie atskirti jungtuku „arba“. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje iš esmės laikosi tokios pozicijos.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju paskola buvo suteikta ne lengvatine kaina, o neatlygintinai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015, aiškindama pajamų natūra sąvoką bei įrodinėtinas aplinkybes, nurodė, jog plečiamasis sąvokos „lengvatinė kaina“ aiškinimas nėra galimas, nurodė, kad loginė ir lingvistinė aptariamos nuostatos konstrukcija implikuoja, jog sprendžiant klausimą dėl lengvatinės kainos buvimo ar nebuvimo, atsižvelgiama ne į turto ar paslaugų gavimo, bet kainos nustatymo momentą, o tai reiškia, kad tokios GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje minimos aplinkybės, kaip „tam tikri interesai ar sandoriai“ bei „mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turi egzistuoti turto ar paslaugų davėjui priimant sprendimą dėl sandorio (ūkinės operacijos) kainos nustatymo (ar sulygtos (nustatytos) kainos keitimo) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-634-602/2017). Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta sąlyga „konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ įrodinėjama tada, kai pajamos natūra gaunamos nustačius mažesnę sandorio kainą lyginant su rinkos kaina. Nagrinėjamoje byloje, kai paskola buvo suteikta neatlygintinai (be palūkanų), neturi būti įrodinėjamos aplinkybės, kad konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina.

32. Pareiškėjas E. D. prašo atsakovo VMI prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 atmesti kaip nepagrįstą.

33. Pareiškėjo nuomone, atsakovas prašyme atnaujinti procesą nenurodo nei vieno pagrįsto pagrindo, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnyje, o šį prašymą motyvuoja bylos aplinkybėmis, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino, t. y. iš esmės tik kvestionuoja teisėjų kolegijos priimtą 2021 m. sausio 27 d. nutartį.

34. Aptaręs proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, E. D. nurodo, kad proceso atnaujinimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalies prasme yra galimas tik administracinėse bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria byloje buvo galutinai išspręstas šalių ginčas, ir kuri negali būti revizuojama įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

35. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 202 m. liepos 9 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tik patikslino jo rezoliucinę dalį. Atsižvelgus į tai, kad bylą išnagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, o ją apeliacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, proceso atnaujinimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo normas šioje byloje nėra galimas. Vien tai, kad atsakovas savo prašyme nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, nekeičia bylos esmės ir proceso taisyklių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, jog proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

38. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2021 m. sausio 27 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-163-968/2021 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

39. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 buvo paskelbta 2021 m. sausio 27 d., todėl atsakovas, 2021 m. balandžio 19 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nepraleido trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

41. Atsakovo VMI prašymas yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose.

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

43. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. jis galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiami argumentai, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020).

44. Atsakovas teigia, kad, nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatą.

45. Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pajamų, gautų sudarius beprocentes paskolos sutartis, pripažinimo pajamomis natūra ir jų apmokestinimo GPM, t. y. ar mokesčių administratorius ir Komisija ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, pagal 2005 m. liepos 20 d. paskolos sutartį iš juridinio asmens ir pagal 2007 m. gruodžio 20 d. sudarytą paskolos sutartį iš fizinio asmens gavęs beprocentes paskolas, gavo pajamų natūra, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM.

46. GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.

47. Kaip minėta, atsakovas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartyje pateiktu GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies išaiškinimu ir teigia, kad išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis (palūkanų mokėjimas), neturėjimas teismų praktikoje taip pat laikomas asmens gauta nauda ir atitinkamai pripažįstamas pajamomis natūra, t. y. nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jie (paskolų gavėjai) būtų įprastai mokėję. VMI nuomone, tokių paskolų suteikimas tik pareiškėjui ir rodo šių asmenų ketinimą naudą suteikti būtent jam. Atsakovas teigia, kad GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje esanti sąlyga (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) taikoma tik tada, kai yra lengvatinė kaina, o jeigu lėšos skolinamos neatlygintinai, šios sąlygos įrodinėti nereikia. Atsakovas nurodo, kad, vertinant lingvistiniu požiūriu, skliausteliuose nurodyta sąlyga taikoma tik atvejui, esančiam prieš skliaustelius ir netaikoma kitiems atvejams, nes jie atskirti jungtuku „arba“.

48. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusias aplinkybes, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatos buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas prašyme atnaujinti teismo procesą nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes ir tuo pačius teisės aktus, dėl kurių argumentus pateikė tiek ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijos, tiek teismai, teikia tuos pačius argumentus ir kelia tuos pačius klausimus dėl teisės taikymo, kuriuos jau buvo išdėstęs savo procesiniuose dokumentuose ir kuriuos įvertino teismai, nagrinėdami bylą iš esmės.

49. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VMI, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartimi, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas institucijos naudai, tačiau, teikdama prašymą atnaujinti procesą, nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

50. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

51. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

52. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Remiantis nurodyta teisės norma, atnaujinti procesą galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, procesas turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

53. Nustatyta, kad, priimdamas 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015 pateiktais išaiškinimais bei kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Esminis šioje byloje keltas klausimas – ar nagrinėjamu atveju turėjo būti įrodinėjama GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta sąlyga – konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesnė negu tikroji rinkos kaina. Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgus į tai, jog paskola buvo suteikta neatlygintinai, nagrinėjamu atveju nurodytos sąlygos įrodinėti nereikėjo, tačiau ši aplinkybė nepaneigta atsakovo prašyme nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines bylos aplinkybes ir taikydamas teisės normas, nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos.

54. Kaip jau minėta, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, atnaujinti procesą galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad iš esmės analogiškose administracinėse bylose būtų buvęs pateiktas skirtingas teisės normų aiškinimas ar faktinių aplinkybių vertinimas.

55. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo VMI prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 nėra pagrįstas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. VMI argumentacija atspindi tik šios institucijos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad atsakovas iš esmės siekia, jog byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta VMI prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 ir atsisako atnaujinti procesą minėtoje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

57. Neatnaujinus administracinės bylos proceso, klausimai, susiję su bylos nagrinėjimu iš naujo, nėra sprendžiami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė