2K-610/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-610/2012

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00721-2009-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.2.2.3; 1.2.23.3; 2.1.2.12; 2.1.4.3.2; 2.1.4.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajam E. Č.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, 266 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 261 straipsnį laisvės atėmimu devyneriems metams, 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus dalį Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

E. Č. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 309 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš E. Č. nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą A. S. 2450 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į E. Č. turtą – pinigus – 15 000 Lt, 38 JAV dolerius, 100 Rusijos rublių, 500 000 Ukrainos karbovancų, 10 Airijos svarų, saugomų Kauno apskrities Vyriausiajame policijos komisariate, iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymo.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. Č. nuteistas pagal BK 261 straipsnį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – E. Č. pagal BK 261 straipsnį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

E. Č. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota į 260 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų;

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad:

E. Č. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d., neteisėtai įgijo baltos bei rusvos spalvos tabletes, kuriose yra didelis kiekis – 5,9 g narkotinės medžiagos kodeino, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,395 g psichotropinės medžiagos diazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,022 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,580 g psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra 0,040 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, ir baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,787 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, rusvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,475 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,035 g psichotropinės medžiagos nitrazepamo, geltonos spalvos skysčio ampules, kurių sudėtyje yra 0,110 g psichotropinės medžiagos diazepamo;

E. Č. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d., neteisėtai įgijo tamsiai raudonos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra 0,011 g pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) efedrino;

E. Č. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d., neteisėtai įgijo ir laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose rusvos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio, baltos spalvos nevienalytę medžiagą, kurios sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos amobarbitalio, oranžinės spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, bei Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Iš E. Č. priteistas turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo R. F. atstovei pagal įstatymą A. S. sumažintas iki 1000 Lt, neturtinės žalos atlyginimas – iki 30 000 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. Č. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, iki 2009 m. liepos 1 d. savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė baltos bei rusvos spalvos tabletes, kuriose yra didelis kiekis – 5,9 g – narkotinės medžiagos kodeino, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,395 g psichotropinės medžiagos diazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,022 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,580 g psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra 0,040 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio ir baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,787 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, rusvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,475 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,035 g psichotropinės medžiagos nitrazepamo, geltonos spalvos skysčio ampules, kurių sudėtyje yra 0,110 g psichotropinės medžiagos diazepamo, kol šias medžiagas (kiek jų liko nepardavus ir kitaip neišplatinus) 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. lapkričio 18 d. ir 2010 m. balandžio 20 d. kratų metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

E. Č. pagal BK 266 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iki 2009 m. liepos 1 d. savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė tamsiai raudonos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra 0,011 g pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) efedrino, kol šį 2010 m. balandžio 20 d. kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

E. Č. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad prieš mažamečio nukentėjusiojo valią atliko su juo seksualinio prievartavimo veiksmus, t. y. 2009 m. birželio 30 d., nuo 21.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu R. F., gimusiu 1996 m. gegužės 18 d., be nukentėjusiojo žinios ir prieš jo valią įmaišė ir kartu su maistu bei gėrimu davė jam psichotropinės medžiagos diazepamo ir alkoholio, taip, apsvaigindamas ir paveikdamas nukentėjusįjį, kad šis 2009 m. birželio 30 d. 21.00 val.–liepos 1 d. 7.15 val. laikotarpiu prarado sąmonę bei atmintį, palaužė nukentėjusiojo valią priešintis, atėmė galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę ir, pasinaudodamas dėl apsvaigimo bei mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo būkle, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamečiu R. F.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. Č. prašo, vadovaujantis BPK 382 straipsnio 2 arba 5 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad būtų galima įgyvendinti konstitucinę teisę į gynybą, t. y. papildomai surinkti jo kaltę paneigiančius įrodymus ir apklausti svarbius liudytojus.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiai nepagrįsti ir neteisėti dėl byloje padarytų esminių BPK pažeidimų, kurie suvaržė įstatymų garantuotas jo teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus teigimu, viso bylos proceso metu buvo padaryta BPK 6 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1, 2 dalių, 10 straipsnio, 20 straipsnio, 21 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 45 straipsnio, 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 50, 52, 96, 98 straipsnių, 149 straipsnio 7, 9 dalių, 178 straipsnio 6 dalies, 181, 187, 196, 218, 220, 237, 246, 259, 261, 270, 272, 275, 290, 292, 294, 295, 300 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies b, c, d punktų ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų.

Pasak kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, vienpusiškai tik kaltinančia linkme. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nušalintas nuo viso bylos tyrimo, nebuvo patenkintas nė vienas jo prašymas ištirti svarbias bylos aplinkybes, apklausti prašomus liudytojus, leisti pateikti klausimus liudytojams, specialistams, dalyvauti ekspertiniame bylos tyrime, atsisakyti prokuroro paskirto gynėjo ir samdytis gynėją už savo lėšas, susipažinti su dalimi ar visa bylos medžiaga, žinoti įtarimų turinį ir apimtį, teikti įrodymus, nušalinti nuo bylos tyrimo prokurorą ir tyrėją dėl visų šių jo procesinių teisių suvaržymo, fiktyvių liudytojų apklausos. Kasatoriaus manymu, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad įtariamasis gali dalyvauti bylos tyrime tik nuo kaltinamojo akto įteikimo, o ne nuo įtarimo pareiškimo momento.

Kasatorius teigia, kad 2009 m. lapkričio 18 d. iš savo buto buvo paėmęs pinigus gynėjui samdytis, tačiau prokuroras jam neleido šių pinigų panaudoti. Kasatorius daug kartų prašė prokuroro leisti savo lėšomis samdytis gynėją, tačiau šis primygtinai paskyrė jam gynėją advokatę L. Daukšienę, kuri jo interesams atstovavo formaliai, nesilaikydama BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų pareigų. Šią gynėją po daugybės skundų tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje pakeitė gynėjas V. Karpovas, kuris taip pat savo pareigas atliko netinkamai.

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai, kurių turinys išsamiai nemotyvuotas ir nepagrįstas konkrečiais įrodymais; dėl neaiškių kaltinimų ribų, jų apimties jis negalėjo pateikti save teisinančių įrodymų. Kasatoriaus įsitikinimu, jam buvo pareikšti penki įtarimai tam, kad jis negalėtų nuosekliai gintis, būtų dezorientuotas, nežinotų kaltinimo ribų.

Kasatorius teigia, kad buvo padarytos trys kratos (2009 m liepos 1 d., 2009 m. lapkričio 18 d. ir 2010 m. balandžio 10 d.), kurių metu padaryti BPK 145 straipsnio ir 149 straipsnio 7 dalies, o surašant kratos protokolą – BPK 96 straipsnio pažeidimai. Pirmosios kratos metu iš jo namų paimti daiktai nebuvo supakuoti ir užantspauduoti, jie visi buvo sumesti į maišus ir dalimis skirtingu laiku atskirų asmenų išvežti į policijos komisariatą. Kratos protokole nenurodyta, iš kokios patalpos vietos buvo paimti daiktai, jų kiekis, individualūs požymiai, taip pat vaistų kiekis. Kasatorius pažymi, kad kratos protokolo paimamų daiktų sąrašo 8, 11, 12, 12, 15, 16, 17, 23 pozicijose nurodyti vaistų pakuočių pavadinimai, nenurodant jų turinio. Iš tikrųjų vaistų pakuotės buvo atplėštos ir tuščios, jose buvo tik vaistų vartojimo instrukcijos, tačiau iš tokio surašymo galima klaidingai suprasti, kad pakuotėse galėjo būti tablečių. Be to, kasatorius nurodo, kad pareigūnai, po kratos suimdami jį ir išvesdami iš buto, paėmė raktus nuo buto ir kitų patalpų, užrakino buto duris, tačiau neužplombavo. Taip buvo sudaryta reali galimybė patekti į kasatoriaus butą ir pagalbines patalpas priešiškiems asmenims be kasatoriaus žinios ir leidimo.

Kasatoriaus manymu, antroji krata buvo daroma, siekiant sukeisti paimtus daiktus arba dirbtinai padidinti jų kiekį. Šio procesinio veiksmo metu buvo padaryti analogiški pažeidimai, dėl to kasatoriui inkriminuoti daiktai ir jų kiekis, kurie iš tikrųjų nebuvo rasti. Be to, šios kratos metu buvo rastas sąsiuvinis, kuris iš karto nebuvo apžiūrėtas. Iš šio sąsiuvinio, pareigūnams matant, nesąžiningi žmonės paėmė 300 EUR ir juos pasisavino.

Pasak kasatoriaus, vada trečiai kratai atlikti buvo priešiškai prieš kasatorių nusiteikusio piliečio V. S. pranešimas, kad, kasatoriui būnant suimtam, matė jo sandėliuke padėtus narkotikus ir nori juos parodyti (tai tyrėja nurodė teisme). Šiuo atveju nebuvo aiškintasi, kaip V. S. pateko į kasatoriaus sandėliuką. Kasatorius nesutiko, kad kratos metu kaip kviestinis dalyvautų V. S., nes jų tarpusavio santykiai buvo priešiški. Tik užėjęs į butą kasatorius iš karto suprato, kad jo bute be jo žinios lankėsi ar net gyveno pašaliniai asmenys, nes daiktai buvo perstatyti kitaip. Pasak kasatoriaus, nors šios kratos metu paimti daiktai buvo supakuoti ir užantspauduoti iš karto, tačiau iš buto buvo paimti vaistai, kurių negalėjo ten būti, nes jie jau buvo paimti prieš tai buvusių dviejų kratų metu. Kaip vaistai, kasatoriui esant suimtam, atsirado bute, niekas negalėjo paaiškinti, nes raktus nuo jo buto turėjo kiti asmenys. Kasatorius pažymi, kad kratos protokolo sąrašo 3, 5, 6, 7, 31, 60, 61, 62 pozicijose nenurodytas paimtų tablečių skaičius, 8, 10, 11, 12, 13, 18, 19, 24, 25, 28, 29, 30, 39, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 58 pozicijose – skysčių tūris, 9, 15, 27, 32, 41, 44, 59 pozicijose – miltelių svoris, o 61 pozicijoje – ampulių skaičius, be to, kasatoriui įteiktas protokolo nuorašas nepasirašytas. Kasatorius nurodo, kad nors paimti daiktai buvo supakuoti, užantspauduoti ir ant paketų jo (kasatoriaus) bei kviestinių pasirašyta, tačiau, nugabenus į policijos komisariatą, jie buvo perpakuoti dėl neva įvykusio eismo įvykio ir tai buvo padaryta nedalyvaujant kviestiniams ir kasatoriui.

Kasatoriaus įsitikinimu, dėl pirmiau padarytų esminių BPK pažeidimų buvo sudarytos sąlygos suinteresuotam bylos baigtimi asmeniui įeiti į jo butą tuo metu, kai jis jame negyveno, ir palikti ten reikalingus vaistus, V. S. „pamatyti“ sandėliuke kodeiną, taip pat sukeisti ir papildyti paimtų kratos metu tablečių kiekį, kurios nenurodytos protokole ir buvo siunčiamos tyrimui. Pavyzdžiui, specialisto išvadoje nurodyta, kad maišelyje yra 12 vnt. tablečių, tačiau rasta – 14 vnt. Kasatorius teigia, kad svarbu yra ir tai, jog jis savo bute negyveno šešerius metus (o ne šešis mėnesius, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas) ir per tą laiką sandėliukas buvo apvogtas, o ant sandėliuko durų buvo užkabinta ne buto šeimininko spyna. Kasatorius mano, kad, esant tokioms aplinkybėms, jis negali atsakyti už sandėliuke rastus vaistus.

Kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų. Šiame procesiniame dokumente prokuroras padarė bylos santrauką, kurioje selektyviai ir šališkai atrinko tik jam naudingus kaltinančius duomenis, nepagrįstai ignoruodamas labai reikšmingus kasatorių teisinančius įrodymus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte yra užfiksuoti nuoseklūs nukentėjusiojo (pripažinto prieš savo valią) parodymai, kurie paneigia visą kaltinimą ir patvirtina faktą, kad nukentėjusysis nebuvo prievartaujamas, tačiau šie įrodymai neaptarti ir neįvertinti. Be to, byloje yra kasatorių teisinantis įrodymas – specialisto išvada Nr. G. 2.155/09(02), kuri kaltinamajame akte neminima. Pasak kasatoriaus, kaltinamajame akte nepateikti įkalčiai, kuriais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, bendra kaltinančių ir teisinančių aplinkybių analizė bei išvados ir motyvai, kuriais paneigiami įtariamojo paaiškinimai.

Kasatoriaus manymu, visus šiuos procesinius pažeidimus abiejų instancijų teismai nepagrįstai vertino kaip mažareikšmius, taip iš esmės pateisindami neteisėtas manipuliacijas padariusius asmenis, apkaltinusius kasatorių vaistų, nerastų kratų metu, laikymu ir seksualiniu prievartavimu.

Pasak kasatoriaus, esminiai itin šiurkštūs procesinių teisių suvaržymai buvo padaryti ir pirmosios instancijos teisme. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo laikomasi šalių lygybės ir rungimosi, sąžiningo bylos tyrimo principų, nes kasatorius nuo pat pradžių buvo nušalintas nuo viso bylos nagrinėjimo, jam nebuvo leista pateikti klausimų liudytojams ir specialistams, duoti paaiškinimus dėl pareikštų kaltinimų, susipažinti su visa bylos medžiaga, taip pat vaizdo įrašais, paketų turiniu, savo lėšomis samdytis gynėją, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, pareikšti savo nuomonę, dalyvauti tiriant bylos aplinkybes. Visa tai, kasatoriaus įsitikinimu, rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Kasatorius nurodo, kad, pabaigus ikiteisminį tyrimą, nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o pirmosios instancijos teisme tam buvo skirta aiškiai per mažai laiko. Pasak kasatoriaus, 6 tomų bylai, kurią sudaro 1200 lapų, susipažinti buvo duota tik 12 dienų, iš kurių 4 išeiginės. Susipažinimui per dieną buvo skiriama tik 2,5-3 val., todėl kasatorius spėjo susipažinti tik su trimis bylos tomais. Su likusiais bylos tomais, vaizdo įrašais ir paketais kasatorius nesusipažino, todėl neteisingas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teisme jis buvo susipažinęs su visa bylos medžiaga. Būtent dėl šių priežasčių kasatorius negalėjo prašyti BPK 219 straipsnio pagrindu perduoti bylos prokurorui. Kasatorius teigia, kad ir gynėjas V. Karpovas nebuvo susipažinęs su kaltinamuoju aktu, todėl, būdamas tinkamai nepasirengęs gynybai, pirmosios instancijos teisme jį atstovavo tik formaliai. Tai užfiksuota 2010 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio protokole.

Kasatorius nurodo, kad 2010 m. spalio 18 d. teisiamajame posėdyje teisėja, pažeisdama BPK 259 straipsnio nuostatas, be jokio pagrindo priėmė sprendimą nušalinti jį nuo viso bylos nagrinėjimo. Iš pradžių teisėja pareiškė įspėjimą kasatoriui dėl to, kad šis teisėjai pareiškė nušalinimą dėl jo teisių į gynybą suvaržymo, draudimo susipažinti su visa bylos medžiaga ir apklausti svarbius liudytojus. Vėliau kasatorius buvo įspėtas už tai, kad jis mandagiai paklausė teisėjos, ar jam privalu aiškintis apie savo gyvenimą. Kito įspėjimo su grasinimu pašalinti iš teisiamojo posėdžio salės kasatorius sulaukė už tai, kad, manydamas, jog teismo posėdis baigiasi, priminė teisėjai, kad jis turi prašymų. Ir būtent po šio įspėjimo kasatorius formaliu pretekstu buvo tuojau pat nušalintas nuo viso teisminio bylos nagrinėjimo už tai, kad jis korektiškai ir neužgauliodamas savo parodymus pradėjo nuo prokuroro teiginių kritikos. Tai patvirtina teisiamojo posėdžio garso įrašas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad kasatorius pirmosios instancijos teismo posėdyje elgėsi netinkamai. Taip pat, priešingai negu teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nušalinus jį nuo bylos nagrinėjimo, advokatas V. Karpovas jo interesams neatstovavo. Gynėjas buvo paskirtas prokuroro, jis nebuvo susipažinęs su visa bylos medžiaga ir kaltinamuoju aktu, todėl negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų, be to, jis pareiškė nusišalinimą nuo viso bylos proceso. Tokiu atveju teismas turėjo daryti pertrauką ir išspręsti gynėjo atstovavimo byloje klausimą, tačiau to nebuvo padaryta. Taigi teisiamajame posėdyje liudytojai buvo apklausti, kai kaltinamojo teisėms realiai niekas neatstovavo. Todėl neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus teisės pirmosios instancijos teisme nebuvo suvaržytos. Kasatorius pažymi, kad teisiamojo dalyvavimas teisiamajame posėdyje yra būtinas, todėl teismas turėjo imtis visų priemonių, kad kaltinamojo nereiktų pašalinti iš posėdžių salės. Tik kraštutiniu atveju, kai teisiamasis elgiasi įžūliai, tyčia trukdo posėdžiui, teismas gali pašalinti jį iš teismo posėdžio salės, bet ne nuo viso bylos nagrinėjimo ir tai tik laikinai, kol bus apklaustas konkretus asmuo.

Kasatorius nurodo, kad po to, kai buvo nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, daug kartų prašė teismo leisti dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymus apie pareikšto kaltinimo aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas klaidingai teigia, kad nuteistasis atsisakė duoti parodymus. Šie kasatoriaus prašymai, kaip ir kiti (t. y. apklausti liudytojus, supažindinti jį su teisiamajame posėdyje tirtais įrodymais bei įpareigoti prokurorą pristatyti teismui reikšmingus bylai ikiteisminio tyrimo metu kasatoriaus jam pateiktus dokumentus ir juos pridėti prie bylos) buvo nepagrįstai atmesti. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylos tyrimas nepagrįstai vyko neviešuose teismo posėdžiuose. Kasatorius mano, kad visos šios pirmiau aptartos aplinkybės, kaip ir apkaltinamojo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyti jį (kasatorių), kaip šalies laisvės kovų dalyvį ir politinį kalinį, kompromituojantys duomenys, jog jis daug kartų gydytas psichiatrinėje ligoninėje, rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacinis skundas atmestas formaliais ir nelogiškais motyvais, dalis esminių skundo argumentų neišnagrinėta. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat buvo šališkas, nes kaip ir ikiteisminis tyrimas bei pirmosios instancijos teismas, rėmėsi tik kaltinimo argumentais ir nekreipė dėmesio į jo paaiškinimus, gynybos argumentus, nuorodas į konkrečius dokumentus. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad byloje nėra kasatoriaus pasirašyto dokumento, patvirtinančio, jog ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jis susipažino su visa bylos medžiaga. Su visa bylos medžiaga nuteistasis buvo supažindintas tik apeliacinės instancijos teisme, tačiau neleista susipažinti su vaizdo įrašais ir paketų turiniu.

Kasatorius nurodo, kad šios instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, atlikdamas įrodymų tyrimą, jo prašymus apklausti svarbius liudytojus (E. S., V. Š., G. K.) bei specialistus narkologą ir reanimatologą atmetė, tačiau apklausė prokuroro prašomus liudytojus. Pasak kasatoriaus, įrodymų tyrimas šios instancijos teisme buvo atliktas formaliai, todėl jis neturėjo galimybės pasinaudoti bylos duomenimis, su kuriais buvo supažindintas apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriui iškilo daug klausimų pirmiau nurodytiems specialistams ir liudytojams, tačiau buvo apsiribota tik dviejų liudytojų, t. y. E. S. ir V. Š., apklausa. Taip, kasatoriaus manymu, teismas neištyrė svarbių pirmosios instancijos teisme netirtų aplinkybių.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta ir kitų šiurkščių, suvaržančių jo procesines teises, pažeidimų. Pasak kasatoriaus, jam duodant paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, teisėja nuolat jį nutraukdavo, replikavo, įžeidinėjo, liepė sėstis. Kasatoriaus kalba buvo nutraukiama ir per paskutinį žodį, taip pažeidžiant BPK 294 straipsnio 3 dalies nuostatą, draudžiančią apriboti kaltinamojo paskutinio žodžio trukmę. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atmestas prašymas leisti jam pasiruošti paskutiniam žodžiui ir baigiamosioms kalboms, buvo pareikalauta sakyti baigiamąją kalbą iš karto po liudytojo S. K. parodymų. Be to, protokole jo baigiamoji kalba neužrašyta, o tik pridėtas prie bylos jo kalbos juodraštinis tekstas. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo protokole neteisingai aprašytas visas bylos nagrinėjimo procesas. Iš tikrųjų pirmininkaujanti teisėja nesielgė taip, kaip rašoma protokole, apie tai liudija jo pateiktos pastabos.

Kasatoriaus manymu, jo kaltė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį grįsta neleistinais, BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkančiais įrodymais. Kasatorius teigimu, jis nusikalstamų veikų nepadarė, jo kaltė grindžiama ne realiais byloje nustatytais faktais, BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje patikrintais abejonių nekeliančiais įrodymais, bet prielaidomis ir samprotavimais, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo suklastoti įrodymai dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Tyrėja E. V. suklastojo liudytojos R. R. apklausos protokolą, kurį apgaulės būdu įkalbėjo ją pasirašyti, o prokuroras V. G. suklastojo liudytojo S. M. parodymus, privertęs šį melagingai liudyti prieš kasatorių. Tai, kad minėto liudytojo parodymai sufabrikuoti, patvirtina, prie skundo pridėtas Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 30-102.

Kasatoriaus teigimu, dvi veikos – tyčinio prievartavimo faktas ir (kita veika) sąmonės bei atminties praradimas, tos būsenos tyčinis sukėlimas – nebuvo įrodinėjamos. Pasak kasatoriaus, nebuvo atsižvelgta į ekspertų išvadą Nr. 103MS-50, kuri kategoriškai paneigia kaltinimą, kad vaistų paveiktas nukentėjusysis buvo dešimčiai valandų praradęs sąmonę ir atmintį, joje nurodyta, jog R. F. nebuvo praradęs sąmonės ir galėjo matyti bei žinoti apie seksualinį prievartavimą, jeigu toks būtų buvęs. To neteigia ir pats nukentėjusysis, priešingai, jis aiškina, kad iki 2.00 val. nakties vaikščiojo po senamiestį, o 5.00-6.00 val. ryto gėrė sidrą.

Dėl tokių abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nurodytų aplinkybių kaltinimas kasatoriui liko nesuprantamas. Kasatoriaus manymu, seksualinio prievartavimo faktas tik preziumuojamas, nes nei kaltinamajame akte, nei skundžiamuose teismo nuosprendžiuose nėra svarių, nenuginčijamų įrodymų, kad kasatorius įvykdė šį nusikaltimą. Nė vienas liudytojas nesmerkė kasatoriaus ir nepatvirtino pateiktų kaltinimų, niekas iš kaimynų neparodė, kad būtų matę pas jį ateinančius nepilnamečius berniukus ar jį kalbantį su jais.

Apskritai šioje byloje nėra nei kaltinimo liudytojų, nei nukentėjusiojo. Nukentėjusiu pripažintas asmuo neigia kasatoriui pareikštus kaltinimus, smerkia kaltinimo jam pateikimą. Tai, kad ant nukentėjusiojo drabužių rasta kasatoriaus biologinių medžiagų, o ant trumpikių jo spermos, nepakanka seksualinio prievartavimo faktui nustatyti, tai turi patvirtinti nukentėjusysis ir specialistų išvados. Pasak kasatoriaus, biologinės medžiagos radimas ant nukentėjusiojo drabužių negali būti vertinamas vienareikšmiai kaip prievartavimas.

Tai gali reikšti ir seksualinį kontaktą abipusiu partnerių sutikimu, abipuse meile, gali reikšti ir tai, kad nukentėjusysis vilkėjo kito asmens drabužius arba kad ta biologinė medžiaga pateko kitokiu, ne lytinio sąlyčio būdu ir pan. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiojo trumpikės byloje yra neleistinas įrodymas BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme, nes gautas neprocesiniais būdais ir to negalima argumentuoti „technine klaida“, juolab kad daiktų pateikimo protokolą pasirašė trys asmenys – nukentėjusysis, jo globėja ir tyrėjas.

Kasatorius nurodo, kad trumpikės kaip daiktinis įrodymas nebuvo supakuotas ir užantspauduotas, tyrimui gautas, neaišku iš ko, kada ir kokiomis aplinkybėmis, kodėl tyrimui pateiktas tik po aštuonių mėnesių. Iš tyrėjos R. R. parodymų teisme matyti, kad tyrimui paimti drabužiai buvo supakuoti ir siunčiami DNR tyrimui tik po septynių mėnesių. Ekspertė E. Vankevičienė specialisto išvadoje klaidingai nurodo, kad trumpikės tyrimui pateiktos daiktų pateikimo protokolu. Šie prieštaravimai nebuvo tiriami, nors byloje lyg ir yra du atskiri vienas kitam prieštaraujantys protokolai.

Kasatorius prašė šią ekspertę apklausti, tačiau to nebuvo padaryta. Taip pat pažeidžiant BPK 144 straipsnio reikalavimus paimti kasatoriaus ir nukentėjusiojo seilių mėginiai lyginamajam tyrimui. Šiuos mėginius paėmė ne specialistas, o policijos pareigūnas, kuris jų nesupakavo ir neužantspaudavo. Dėl nurodytų BPK pažeidimų bylos baigtimi suinteresuoti asmenys galėjo manipuliuoti turimais duomenimis, dėl to šie tyrimo rezultatai ir trumpikės negali būti įrodymais byloje.

Kasatoriaus teigia, kad inkriminuojamo nusikaltimo negalėjo padaryti, nes tuo laiku jis buvo pas V. Š.. Ši liudytoja tai nurodė apeliacinės instancijos teisme, taip patvirtindama jo alibi. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėja, siekdama pateisinti nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, iškraipė teismo posėdžio protokolą, pakeisdama liudytojos V. Š. parodymus, siekdama parodyti liudytoją kaip nepatikimą. Tai rodo teismo šališkumą, dėl to teisėja turėjo nusišalinti. Tai, kad šališkai buvo surašytas apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas, patvirtina teismo posėdžio įrašas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė šios liudytojos parodymus, remdamasis kasatoriaus buto durų darytu vaizdo įrašu, iš kurio specialistai daro tik tikėtiną išvadą, kad nusikaltimo dieną į butą įėjo jis (kasatorius). Iš specialisto išvados Nr. 11-386(10), 11-641(10) matyti, kad 2009 m. birželio 30 d. 23.59 val. į butą atėjo moteris, kuri pati atsirakino duris ir iš buto neišėjo. Tai įrodo, kad tą naktį pas jį vaikas nenakvojo, o nakvojo moteris. Ši svarbi liudytoja nerasta ir neapklausta. 2009 m. birželio 30 d. nuo 19.00 iki 24.00 val. jo bute lankėsi politiniai ir visuomenės veikėjai (iš viso 18 asmenų).

Į kasatoriaus butą nukentėjusysis nebuvo atėjęs, buvo atėjęs tik panašus į nukentėjusįjį asmuo, tačiau specialistai padarė kategorišką išvadą, kad nukentėjusysis į butą nebuvo užėjęs. Tokias aplinkybes patvirtino savo ranka rašytuose parodymuose ir liudytojas G. K., kurio apeliacinės instancijos teisme apklausti nepavyko, nes jis pakeitęs gyvenamąją vietą. Tai patvirtina ir prieš tai nurodytas prokuratūros nutarimas. Kasatoriaus kaltę paneigia ir policijos pareigūno G. G. parodymai. Nors specialistai teigia, kad 2009 m. liepos 1 d., 00.27-00.28 val. vaizdo įraše didelė tikimybė, jog į kasatoriaus butą įeina nukentėjusysis, tai nėra kategoriška išvada, todėl turi būti vertinama kaltinamojo naudai.

Specialistai nurodo, kad nepatvirtinama, jog 21.00, 22.00, 2.00, 7.00 valandomis įėjo ar išėjo R. F. Šia specialisto išvada paneigiami R. F. parodymai apie apsilankymo pas kasatorių bute laiką. Tačiau šie įrodymai teismo ignoruojami ir nevertinami. Apeliaciniame nuosprendyje klaidingai teigiama, kad liudytojos I. E. ir J. K. matė, kaip kasatorius vedėsi nukentėjusįjį, iš tikrųjų šios liudytojos nematė berniuko, jų parodymai iškreipti.

Kasatorius pažymi, kad jam nebuvo leista susipažnti su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuoti R. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kaip šališkai su „pritraukimu“ surašytas apklausos protokolas, t. y., pažeidžiant BPK 183 reikalavimus, nepilnamečiui sufleruojami atsakymai į užduodamus klausimus, pateikiami atsakymą menantys klausimai. Nuosprendyje tendencingai, selektyviai cituojami nukentėjusiojo parodymai, nenurodant, kad dėl esminių aplinkybių jie visiškai prieštaringi. Nukentėjusysis, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo įvykio dieną, nurodo, kad pas kasatorių namuose nieko nevalgė, o gėrė ir valgė vaikščiodamas senamiestyje.

Tai nukentėjęs parodė vadinamąją įvykio dieną. Po trijų mėnesių teisme nukentėjusysis nurodo, kad mieste nieko nevalgė, bet valgė pas kasatorių sriubą. Šie parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuosprendyje nenurodomi motyvai, kuo remiantis vienais nukentėjusiojo parodymais vadovaujamasi, o kitais ne, vieni pripažįstami neteisingais, o kiti – prieštaringi – laikomi teisingais ir jais vadovaujamasi. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiajam buvo daromas poveikis, nes prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis buvo neteisėtai intensyviai tardomas įvairių asmenų, taip pažeidžiant BPK 186 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Šias aplinkybes teisme patvirtino tyrėjas A. G. ir liudytoja E. J. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, akivaizdžiai parodo, kad su narkomanu nepilnamečiu ir jo parodymais siekiama sufabrikuoti kaltinimus. Iš bylos matyti, jog, pažeidžiant BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepilnametis buvo apklaustas du kartus, taip siekiant, kad jis paneigtų savo ankstesnius parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, prašymus apklausti liudytojus, žinančius šias aplinkybes, atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo parodymų, kuriais jis neigia kaltinimus kasatoriui ir neturi jam jokių pretenzijų, taip pat nukentėjusiojo asmenybę apibūdinančių duomenų, iš kurių matyti, kad jis vartoja narkotines medžiagas nuo 11 metų, o alkoholį dar anksčiau, kad yra žinomas policijai, linkęs meluoti ir tai patvirtina jį pažįstantys specialistai.

Tyrėjas A. G. teisme parodė, kad po įvykio nukentėjusysis viską melavo pusę dienos. Visos šios svarbios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo parodymais negalima grįsti kaltinimo. Kasatorius įsitikinęs, kad nukentėjusiojo parodymai, jog jis lankėsi kasatoriaus namuose, išgauti bylos baigtimi suinteresuoto asmens. Tačiau šių liudytojų teismas nekvietė, nors buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nepateikė motyvuotų išvadų dėl pirmiau nurodytų liudytojų, specialistų bei paties nuteistojo parodymų, jie nepaneigti.

Šie pažeidimai yra esminiai, nes tų asmenų parodymai, paneigiantys nukentėjusiojo neteisėtu būdu išgautus parodymus, buvo ignoruojami. Be to, neaišku, kuo vadovaudamasis iš prieštaringų ir nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų teismas atsirinko vienus parodymų teiginius ir atmetė kitus.

Kasatorius pažymi, kad teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, duotais parodymų patikrinimo vietoje metu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis į įvykio vietą prie namo buvo atvežtas, nors turėjo rodyti kelią iš senamiesčio, iš kurio naktį atėjo pas kasatorių. Be to, jis nuvedė visus šiame procesiniame veiksme dalyvavusius asmenis ne į kasatoriaus namą, bet į kitą, ir prie kito buto durų kategoriškai pareiškė, kad tai tas namas ir butas, kuriame jis svečiavosi. Kasatorius nurodo ir tai, kad nukentėjusysis negalėjo apibūdinti, kaip kambaryje buvo išdėlioti daiktai.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog esą nukentėjusiojo nurodyti negalavimai (burnos deginimas, kaulų skausmas ir kt.) yra neišgalvoti, patirti dėl vartoto diazepamo. Šie teiginiai, kasatoriaus manymu, neteisingi, nes nukentėjusysis iš karto po įvykio specialistų buvo apžiūrėtas ir nurodė, kad prieš dvi valandas gėrė sidro. Jokių negalavimų ar apsinuodijimo nuo diazepamo simptomų specialistai nukentėjusiajam nenustatė, tik lengvą girtumo laipsnį ir šio vaisto vartojimo faktą. Specialistas S. paaiškino, kad nukentėjusysis negalėjo būti be sąmonės ir atminties dešimt valandų, nes jeigu asmuo būna be sąmonės (komoje) 5 valandas, tada jis turi būti gydomas reanimacijos skyriuje. Kaltinimas, kad nukentėjęs buvo be sąmonės ir atminties 10 valandų, paneigiamas ir ekspertizės aktu. Specialistas A. A. Z. paaiškino, kad diazepamą žmonės vartoja, kai eina pas stomatologą dėl nerimo, nemigos, todėl negali teigti, kad šitas vaistas galėjo sukelti miegą nukentėjusiajam. Iš šlapimo tyrimo galima konstatuoti tik diazepamo vartojimą, o ne miegą. Iš tokio tyrimo negalima nustatyti, koks medikamento ir alkoholio kiekis ir kada buvo vartotas. Vaisto poveikį gali nustatyti tik specialistas narkologas, todėl jis turėjo būti apklaustas teisme. Minėtos specialistų išvados ir ekspertizės aktas kategoriškai paneigia, kad nukentėjusysis buvo be sąmonės ir atminties dešimt valandų ir kad jis (kasatorius) buvo sukėlęs tokią būseną nukentėjusiajam. Teismas nesirėmė šiais duomenimis, o kaltinimą grindė spėlionėmis ir samprotavimais.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties jo veiksmuose buvimą, preziumavo, kad jis žinojo, jog nukentėjusiajam trylika metų, tačiau šios aplinkybės neįrodinėjo. Iš tikrųjų jis nežinojo, koks nukentėjusiojo amžius. Specialistė psichologė paaiškino, kad nukentėjusysis pagal ūgį ir subrendimą atrodo vyresnis už savo bendraamžius, kiti ekspertai nurodo, jog jis gyvena lytinį gyvenimą su merginomis. Pasak kasatoriaus, R. F. pats priėjo prie jo, jį užkalbino ir pasakė, kad jam 16 metų. Kasatorius tuo neabejojo, tai matyti ir iš medicininių duomenų – R. F. ūgis 180, svoris – 50 kg. Liudytojų parodymai, kuriuose teigiama, kad jos suprato, jog nukentėjusiajam 13 metų, neatitinka tikrovės.

Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, jo parodymai, duoti apeliaciniame teisme, bet neįrašyti į protokolą, o tik pridėti prie bylos dėl trijų veikų – sąmonės ir atminties atėmimo, seksualinio prievartavimo ir seksualinio kontakto – nepaneigti. Nors tai atskiros veikos, tačiau jos suplakamos į vieną ir preziumuojama, kad taip galėjo būti, nesvarstant, ar buvo galima abipusė meilė ir sekso kontaktas.

Kasatorius nurodo, kad nėra jokių svarių ir nenuginčijamų įrodymų, jog jis padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, t. y. kad laikė ir pardavinėjo ar kitaip platino narkotines medžiagas. Tai tyčinė veika, todėl būtina nustatyti, ar kasatorius iš anksto žinojo, kad vaiste „Prodeine–15“ yra kodeino, kad tai narkotikas ir didelis jo kiekis. Kasatoriaus įsitikinimu, jo tyčia neįrodinėta, o tik preziumuota.

Kasatorius pažymi, kad antros kratos metu buvo rasta psichotropinių medžiagų tik kelios tabletės, o praėjus penkiems mėnesiams po suėmimo, kai raktai buvo pas kitus asmenis, jo bute ir sandėliuke vėl buvo atlikta krata, kurios metu vėl rasta psichotropinių medžiagų, o sandėliuke – kodeino. Kasatorius mano, kad už tokiomis aplinkybėmis surastas psichotropines medžiagas atsakyti negali. Kas padėjo tuos vaistus kasatoriaus bute, nesiaiškinta, todėl akivaizdu, kad prieš trečią kratą jie buvo pakišti tyčia tam, kad būtų surasti ir kasatoriui būtų inkriminuotas sunkiausias nusikaltimas. Kasatoriaus manymu, kodeiną jam pakišo V. S., tačiau niekas to netyrė.

Be to, kasatorius nurodo, kad vaistas „Prodeine-15“ parduodamas vaistinėse be recepto, nes jo sudėtyje yra 500 mg paracetamolio ir tik 15 mg kodeino, kuris vartojamas nuo kosulio. Ši aplinkybė netirta ir nesiaiškinta. Pagal teismų praktiką, jeigu asmuo įgyja narkotinių medžiagų, kurių yra sudėtyje su kitais ingredientais, teisėtai, vaistinėje, be recepto, gydymo tikslams, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis Nr. 2K-108/2006). Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio klausimo neišnagrinėjo ir nesivadovavo nurodoma teismų praktika.

Kasatoriaus teigimu, aplinkybę, jog jis neva žinojo apie sandėliuke esančias narkotines medžiagas, teismas grindė tuo, kad jis pats atrakino sandėliuko duris. Tačiau teismai nekreipė dėmesio į tai, kad jis buvo atvežtas suimtas ir rakto neturėjo, jį jam padavė tyrėja; be to, buvo akivaizdžiai matyti, kad sandėliuke gyveno pašaliniai asmenys. Pasak kasatoriaus, nebuvo įvertinti liudytojų V. Š. ir L. S. parodymai, kuriuose nurodoma, kad E. Č. negyveno namuose šešerius metus, tuo laiku sandėliukas buvo apvogtas, o ant sandėliuko durų pakabinta ne buto šeimininko spyna.

Kasatorius pažymi, kad apie tai, jog kasatorius turėjo tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, buvo sprendžiama iš to, kad dalis vaistų buvo sukarpyta, nors tai vaistai nuo kraujospūdžio. Vaistų, sukarpytų iš plokštelės, kratos metų nebuvo rasta ir paimta, be to, jų buvo rasta ne daugiau kaip 5-10 vnt. Apeliacinės instancijos teismas neapžiūrėjo šių medikamentų kaip įrodymų ir šio skundo argumento neišnagrinėjo, tik viską mechaniškai perkėlė iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Be to, teismas nekreipė dėmesio į tai, kad diazepamą jam buvo paskyrusi gydytoja M. P. nuo aukšto kraujospūdžio, ir ji šią aplinkybę patvirtino teisme.

Kasatoriaus manymu, grindžiant jo kaltę negalima remtis S. M. parodymais kaip įrodymu, nes šis liudytojas yra degradavęs alkoholikas. S. M. neatvyko į teismą šių savo parodymų patvirtinti, nors teismas laikė juos svarbiais. Teismas nusprendė remtis S. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atsisakė iškviesti ir apklausti G. S., kuris gerai žinojo, kokiais neteisėtais būdais jis ir kiti suimtieji buvo melagingai verčiami liudyti. Kasatorius prašė ištirti bylos duomenis, patvirtinančius šias svarbias aplinkybes, esančias byloje, tačiau teismai jo prašymo netenkino. Tai, kad S. M. parodymai yra melagingi, patvirtinta prokuratūros 2012 m. vasario 20 d. nutarime. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepaisė ir inertiškai nuteisė kasatorių už padarytą nusikaltimą. Tai, kasatoriaus teigimu, įrodo, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo užsakytas ir privalėjo būti priimtas bet kokiu atveju.

Kasatoriaus teigimu, nepagrįstai pripažinta, jog jo pinigai – 15 000 Lt – gauti iš prekybos narkotikais. Iš tikrųjų tai yra jo lėšos, antstolio išieškotos iš žalą padariusių institucijų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neleido nuteistajam pateikti įrodymų apie pas jį rastų pinigų kilmę, todėl tai liko neištirta, nors duomenys yra byloje. Be to, kasatorius teigia, kad jis yra LŽTG sąjungos valdybos etatinis pirmininkas ir už savo darbą gauna atlyginimą, tai patvirtinantys dokumentai taip pat yra byloje.

Pasak kasatoriaus, jo tikslas platinti ar parduoti narkotines medžiagas nenustatytas. To nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Policijoje nėra informacijos, kad jis būtų palaikęs ryšius su narkomanais ir jiems platinęs narkotines medžiagas, taip pat pas jį nerasta narkotinių medžiagų, supakuotų dozėmis, arba priemonių ir medžiagų, iš kurių būtų galima spręsti, kad užsiima jų gamyba. Kasatoriui neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas motyvuoja, kad vaistas „Prodeine–15“ įgytas būtent tik dėl ten esančio kodeino, o ne dėl tame vaiste esančio paracetamolio. Kasatoriaus manymu, tik gavus specialisto išvadą galima įrodyti, kad vaistas įgytas tik dėl kodeino.

Kasatorius mano, kad jam nepagrįstai inkriminuotas narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymas ir platinimas. Kasatorius pažymi, kad kratos metu paimtų vaistų – relaniumo, tozepamo ir klonazepamo – galiojimo laikas pasibaigęs prieš daugelį metų, be to, šių vaistų rasta tik 15 tablečių. Kasatoriui nesuprantama, koks gali būti pelnas, pardavus tokį kiekį pasenusių vaistų. Apskritai pagal kaltinimą visų trijų kratų metu buvo paimta 60 pavadinimų vaistų (tai kratos protokoluose nenurodoma), kurie neturi nieko bendro su narkotikais, ir tik dalis jų turi psichotropinių medžiagų, kurios yra tik sudėtinės tų vaistų dalys. Įvertinus tai, kad vaistuose diazepame yra 15 mg psichotropinės medžiagos, klonazepame – 4 mg , oksazepame – 3 mg, fenobarbitalyje – 5 mg, matyti, jog tai yra nedidelis kiekis. Kasatoriaus manymu, tai, kad iš visų vaistų psichotropiniai vaistai sudarė tik nežymią dalį ir jų galiojimo laikas pasibaigęs, įrodo, jog jais nebuvo prekiaujama. Tik trečios kratos metu, kasatoriui esant suimtam, tose pačiose ankstesnių kratų atlikimo vietose neva randamas didelis kiekis vaistų, kurių skaičius nenurodomas kratos protokole. Kasatoriaus įsitikinimu, už rastus daiktus patalpose, kuriose jis negyveno, t. y. kurios nėra jo žinioje, jis negali atsakyti. Pasak kasatoriaus, liko nepaneigta, kad rasti vaistai yra sukaupti ilgai sirgusios keliomis ligomis jo motinos ir žmonos, kuriuos jos laikė skirtingose vietose. Nuosprendyje nepaneigta, kad medikamentai buvo skirti asmeniniam naudojimui, nenurodoma, kuo grindžiami jo nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, nors BK 260 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis. Pasikeitus cheminei medikamentų struktūrai dėl senumo, jie tampa neveiksmingi, todėl neįmanoma narkomanams sukelti norimo euforinio efekto. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad tokiais vaistais pasipelnyti neįmanoma. Šio argumento apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Būtent dėl šių aplinkybių kasatorius prašė iškviesti specialistą ir apklausti.

Kasatorius pažymi, kad pirmos kratos metu paimti tik penki vaistų preparatai, turintys savo sudėtyje psichotropinių medžiagų, kurie įvertinti kaip nedidelis kiekis. Antros kratos metu paimta 13 medikamentų, iš kurių tik du psichotropiniai (apie 10 tablečių). Trečios kratos metu paimama apie 60 medikamentų, iš kurių tik 5 savo sudėtyje turi psichotropinių medžiagų, tarp jų ir kodeinas. Visų kratų metu paimamų psichotropinių medžiagų kiekis vertinamas kaip nedidelis, tačiau rūsyje rastas būtent didelis kiekis kodeino, kurio galiojimo terminas pasibaigė 1995 m. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo.

Kasatorius nurodo, kad teismai nenustatė jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog jis žinojo, kad namuose yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, kad būtent jis, o ne jo artimieji tuos medikamentus įgijo ir laikė, kad žinojo, jog pas jį yra būtent didelis kiekis kodeino, kad būtent jis, o ne kitas asmuo kodeiną padėjo sandėliuke, kad jis turėjo tikslą platinti ir platino narkotines ir psichotropines medžiagas.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad jis narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė savo namuose „kiek jų liko nepardavus ir neišplatinus“ nepagrįstas jokiais faktiniai duomenimis, tai tik preziumuojama,

Kasatorius nurodo, kad yra keturi tikslo požymiai: laikė, žinojo, ką ir kokį kiekį laiko, tikslas – pardavimas ir platinimas. Nė vienas iš šių požymių neįrodytas konkrečiais įrodymais. Teismai turėjo įrodyti, kad asmuo suvokė, jog disponuoja būtent dideliu tos narkotinės medžiagos kiekiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2007), tačiau šioje byloje tokių duomenų nėra, tai net nebuvo įrodinėjama.

Kasatorius nurodo, kad skiriant bausmes buvo pažeistos bendrosios baudžiamojo įstatymo nuostatos. Penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė 63 metų amžiaus kasatoriui tolygi mirties bausmei, tai prieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principo įgyvendinimui (BK 41 straipsnis). Tokio dydžio bausmė, kasatoriaus manymu, yra akivaizdžiai neteisinga, neproporcinga, savo sunkumu prilygstanti bausmei už dvigubą žmogžudystę. Šitokia bausme, pasak kasatoriaus, siekiama atimti jam gyvybę, ilgu, kankinančiu kalinimu jį sunaikinti. Skiriant bausmę nebuvo susimąstyta, ar bausmės sunkumas yra proporcingas, ar ji adekvati bylos aplinkybėms, padarytai žalai (kuri nėra reali, jos nepripažįsta ir pats nukentėjusysis). Kasatoriaus teigimu, paskirtos bausmės rūšis ir dydis, neatsižvelgiant į sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, taip pat rodo kraštutinį teismo šališkumą ir sprendimo nepagrįstumą.

Kasatoriaus teigimu, neįrodyta, kad jo veiksmais padaryta reali žala nukentėjusiajam, t. y. neva po nusikaltimo nukentėjusysis buvo labai sukrėstas, tapo uždaras, pradėjo vartoti narkotikus, jo elgesys pasidarė neigiamas. Byloje nustatyta, kad narkotikus nukentėjusysis vartoja nuo 11 metų, be to, iš bylos matyti, kad jis pabėgo iš Čiobiškio mokyklos, trečius metus mokosi 5 klasėje, bėga iš globos namų, valkatauja, globėja atsisakė jį globoti. Pasak kasatoriaus, byloje yra pakankamai duomenų, kad iki įvykio nukentėjusiojo elgesys buvo neigiamas – mokytojų, gydytojų, psichologų, policijos jis buvo vertinamas kaip asocialus asmuo, nes valkatavo, girtuokliavo, vartojo narkotikus, buvo agresyvus, melavo, pasakojo nebūtus dalykus ir pan. Todėl akivaizdu, kad ne kasatoriaus kaltė dėl to, kad nukentėjusysis blogai elgiasi ir vartoja narkotikus. Kasatorius prašė apklausti nukentėjusiojo auklėtojus, psichologę, dirbančią su juo, ir ištirti šias svarbias aplinkybes, tačiau prašymas buvo atmestas, dėl to liko neišsiaiškinta, ar nukentėjusiajam pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis niekuo kasatoriaus nekaltina, jo nesmerkia, nesijaučia nuskriaustas ir patyręs kokią nors žalą. Tai matyti net ir iš ekspertizės akto, kuriame nurodyta, kad nukentėjusįjį traumuoja pats bylos iškėlimas, jis smerkia bylos iškėlimą, bylą vadina nesąmone. Kasatorius teigia nepadaręs neturtinės žalos nukentėjusiajam, todėl prašo panaikinti jos priteisimą.

Nuteistojo E. Č. kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl teisės į gynybą ir kitų procesinių teisių suvaržymo

Kasatoriaus teiginiai, kad viso bylos proceso metu buvo pažeidinėjamos jo procesinės teisės, yra nepagrįsti.

Iš bylos duomenų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose E. Č. buvo išaiškinta teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti per kitus asmenis (BPK 50 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad kasatoriui būtų trukdoma pasinaudoti šia galimybe. 2009 m. liepos 1 d. E. Č. neturint pakankamai lėšų pasisamdyti gynėją, buvo pasiūlyta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kuria jis nusprendė pasinaudoti. Tačiau 2009 m. liepos 3 d. E. Č. buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, nes šio atsisakė. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pavedė E. Č. teisinę pagalbą teikti gynėjai advokatei L. Daukšienei, kuri nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2010 m. birželio 1 d. dalyvavo visuose su E. Č. atliekamuose procesiniuose veiksmuose (pareiškiant įtarimus, apklausiant E. Č. kaip įtariamąjį, paimant pavyzdžius lyginamajam tyrimui, atliekant kratas, sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo ir pratęsimo klausimus). Pradėjus reikšti pretenzijas dėl gynėjos blogai atliekamo darbo, E. Č. buvo paskirtas kitas gynėjas V. Karpovas, kuris nuo 2010 m. birželio 1 d. dalyvavo tolimesniame ikiteisminiame tyrime, taip pat ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iki to momento, kai į bylą įstojo paties kasatoriaus pasirinktas gynėjas V. Zabiela.

Kasatoriaus teiginiai, kad jam nebuvo leidžiama samdytis gynėjo savo lėšomis, neatitinka tikrovės. E. Č. buvo pasiūlyta samdytis gynėją nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kai šis dar nebuvo suimtas ir pinigai 15 000 Lt iš jo nebuvo paimti, tačiau to jis nedarė, motyvuodamas tuo, kad lėšų neturi. Tik 2009 m. lapkričio 18 d. sulaikius kasatorių ir atlikus jo asmens kratą, iš jo buvo paimti pinigai įvairia valiuta, tarp jų ir 15 000 Lt, kurie, įtarus, jog jie gali būti gauti iš nusikalstamos veikos, buvo paimti, laikinai apribojant E. Č. nuosavybės teisę į juos.

Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad E. Č. teisė turėti gynėją, įtvirtinta BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 8 dalyje, nebuvo pažeista. Tai, jog atsisakius gynėjo vistiek buvo nuspręsta, kad jo dalyvavimas yra būtinas, nėra joks BPK pažeidimas. BPK 51 straipsnyje nustatyti atvejai, kai įtariamajam ar kaltinamajam besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba. Vienas iš tų atvejų – kai kaltinamasis yra suimtas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nors įtariamasis ar kaltinamasis gali bet kurioje bylos tyrimo ar nagrinėjimo stadijoje atsisakyti gynėjo paslaugų, tačiau toks atsisakymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui neprivalomas. Byloje nėra duomenų, kad valstybės paskirti gynėjai netinkamai būtų atlikę savo pareigas, E. Č. subjektyvi nuomonė apie netinkamą jo interesų atstovavimą ir realios teisinės pagalbos neturėjimą, nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Bylos duomenys paneigia kasatoriaus teiginius, kad buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo įtariamas. Įtarimai E. Č. buvo pateikti nepažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimų. Šiame straipsnyje nustatyta, kad prieš naująją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai pateiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės. Vėliau, prieš kitas apklausas, pranešimai apie įtarimus įteikiami tik tais atvejais, kai keičiasi įtarimų turinys, kaip ir buvo šioje nagrinėjamoje byloje. Tai, kad E. Č. buvo aiškus pranešimų apie įtarimą turinys, patvirtina jo paties ranka daryti įrašai minėtuose procesiniuose dokumentuose, taip pat jo parodymai, kuriais jis neigė įtarimuose nurodytas aplinkybes.

Taip pat nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų E. Č. buvo surašytas kaltinamasis aktas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltinamasis aktas laikomas neatitinkančiu įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šie dokumento turinio trūkumai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurie trukdo teismui nagrinėti bylą ir kurių negalima ištaisyti teisminio nagrinėjimo metu. Iš kaltinamojo akto nagrinėjamoje byloje turinio matyti, kad jis surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jame aprašytos nusikalstamos veikos – jų padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir nepareiškė, jog jiems jis buvo nesuprantamas, tai E. Č. nurodė tik savo apeliaciniame skunde.

Neatitinka tikrovės kasatoriaus teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga – rašytiniais ir daiktiniais įrodymais, vaizdo įrašais. Iš bylos duomenų matyti, kad, 2010 m. birželio 22 d. paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, kasatoriui buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga per 12 dienų pagal sudarytą grafiką nuo birželio 28 iki liepos 15 d. kiekvieną dieną nuo 9.00 iki 13.00 val. Pasirašytinai pateiktame susipažinimo su byla grafike, dalyvaujant gynėjui, E. Č. pats įrašė, kad per nurodytą terminą jis susipažino su bylos medžiaga. Po E. Č. supažindinimo su byla, tyrėja E. V. pastebėjo, kad susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga protokole E. Č. įrašė pastabą, jog jis neturėjo galimybės susipažinti su daiktais ir vaizdo įrašais. Siekdama paneigti šį tikrovės neatitinkantį įrašą, tyrėja parašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad E. Č. buvo supažindintas su daiktiniais įrodymais ir vaizdo įrašais tarnybinėse patalpose 410 kabinete, dalyvaujant tyrėjui V. K. Pažymėtina ir tai, kad su rašytine bylos medžiaga kasatorius pakartotinai buvo supažindintas apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad kasatorius buvo gerai susipažinęs su visa byla ikiteisminio tyrimo pabaigoje, patvirtina jo apeliacinio ir kasacinio skundų turinys.

Taip pat niekuo nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad su bylos medžiaga nebuvo susipažinęs jo gynėjas V. Karpovas. Byloje yra duomenys, kad 2010 m. birželio 30 d. gynėjas V. Karpovas susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl šalių lygybės ir rungimosi, sąžiningo bylos tyrimo principų pažeidimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu, remiantis BPK 259 straipsnio nuostatomis, kasatorius buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės iki baigiamųjų kalbų dėl nepagarbos teismui ir trukdymo nagrinėti bylą. Tokį sprendimą teismas priėmė, motyvuodamas tuo, kad kasatorius, nepaisydamas teismo posėdžio pirmininkės įspėjimų (buvo įspėtas tris kartus), trukdė nagrinėti bylą, nes elgėsi iššaukiančiai, replikavo, įžeidinėjo prokurorą, kalbėjo nervingu, pakeltu tonu. Konstatuotina, kad teismas turėjo pagrindą imtis tokių priemonių ir tai nelaikytina BPK 7 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimu bei kasatoriaus kaip kaltinamojo teisių suvaržymu, nes viso bylos nagrinėjimo metu jo interesams atstovavo iš pradžių advokatas V. Karpovas, vėliau – V. Zabiela. Pagal BPK 246 straipsnį kaltinamojo dalyvavimas teisiamajame posėdyje yra privalomas, tačiau tai jam nesuteikia teisės trukdyti nagrinėti bylą, įžeidinėti proceso dalyvius ir kitaip netinkamai elgtis. Dalyvaudamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis turi laikytis drausmės, pagarbiai elgtis, vykdyti teisiamojo posėdžio pirmininko nurodymus.

Nuteistasis kasaciniame skunde klaidingai teigia, kad pirmosios instancijos teisme neatsisakė duoti parodymų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, teismui paskelbus nutartį pašalinti E. Č. iš teismo posėdžių salės, šis pareiškė tokiu atveju atsisakantis duoti parodymus.

Kasatoriaus teiginiai dėl jo procesinių teisių suvaržymo apeliacinės instancijos teisme ir šio teismo posėdžio protokolo trūkumų neatitinka tikrovės. Byloje nėra duomenų, kad kolegijos pirmininkė netinkamai elgtųsi teismo posėdžio metu, t. y. replikuotų, įžeidinėtų nuteistąjį ir kt. Apeliacinės instancijos teisme pagal susitarimą E. Č. gynė advokatas V. Zabiela, kuris jokių pastabų dėl netinkamo teisėjos elgesio nepareiškė. Taip pat apie tai nebuvo užsiminta ir E. Č. pastabose dėl teismo posėdžio protokolo. Šiose pastabose E. Č. nurodė, kad protokole neįrašytas jo prašymas perskaityti pareiškimą, kuris pridėtas prie bylos, neteisingai užrašyti liudytojos V. Š. parodymai, neįrašyti kiti jo prašymai, susiję su liudytojo G. K., G. S. iškvietimu, nebuvo duota laiko pasirengti paskutiniam žodžiui ir baigiamosioms kalboms, neįrašyti jo prašymai peržiūrėti 2009 m. birželio 30 d. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą, taip pat vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kaip nukentėjusysis gatvėje prieina prie jo, klaidingai įrašyta, kad pirmininkaujanti paklausė, ar bus prašymų papildyti įrodymų tyrimą, neteisingai įrašytas jo prašymas pridėti baigiamąją kalbą prie bylos, netinkamai užrašyta prokurorės kalba. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pastabas, dalyvaujant nuteistajam ir jo gynėjui, motyvuota nutartimi jas atmetė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų patikimumu, kurie nepatvirtina kasatoriaus teiginių apie jo procesinių teisių suvaržymą apeliacinės instancijos teisme ir teismo posėdžio protokolo klastojimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad viso bylos proceso metu kasatoriaus teisės, įtvirtintos baudžiamojo proceso įstatyme, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, nebuvo pažeistos.

Dėl įrodymų leistinumo ir patikimumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis)

Kasatorius teigia, kad kratų metu buvo padaryta BPK 145 ir 149 straipsnių pažeidimų, dėl to jis nuteistas už neteisėtą disponavimą daiktais, jų dideliu kiekiu, kurie iš tikrųjų nebuvo rasti.

Pagal BPK 149 straipsnio 7 dalies nuostatas visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos ar poėmio protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodomas jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas). Paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami.

Nagrinėjamoje byloje kratos buvo daromos tris kartus: 2009 m. liepos 1 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. E. Č. bute, 2010 m. balandžio 20 d. – E. Č. bute ir rūsyje.

Iš tikrųjų 2009 m. liepos 1 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. kratos protokoluose fiksuojant kratos rezultatus ne visiškai laikytasi BPK 149 straipsnio 7 dalyje nustatyto reikalavimo supakuoti ir užantspauduoti rastus daiktus. Tačiau šio BPK pažeidimo teisėjų kolegija nelaiko esminiu, nes jis neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir nepažeidė E. Č. kaip kaltinamojo teisių. Pirmosios kratos metu dalyvavo E. Č., kviestiniai A. U. ir K. R. bei tyrėjai V. J., A. G. ir R. R., antrąją kratą tyrėjai V. K., E. V., O. K., J. Š. ir L. R. taip pat atliko dalyvaujant E. Č. Atlikus kratas, visi dalyvavę asmenys pasirašydami protokolą patvirtino kratos eigą ir jos rezultatus. Rasti įvairūs daiktai (lapeliai, vaistai, tabletės, dėžutės, buteliukai ir kt.) suskaičiuoti ir kratos protokoluose aprašyti, nurodant pagrindinius jų požymius. Visi kratos protokole išvardyti daiktai buvo pristatyti į policijos komisariatą, kur buvo detaliai apžiūrėti ir nufotografuoti, supakuoti, užantspauduoti ir pateikti tirti specialistams.

Kasatorius klaidingai nurodo, kad po pirmosios kratos nebuvo pasirūpinta jo buto ir sandėliuko apsauga, dėl to priešiškai nusiteikę asmenys galėjo į šias patalpas patekti ir dirbtinai padidinti rastų daiktų kiekį.

Bylos duomenimis, 2009 m. liepos 1 d. atlikus pirmąją kratą, E. Č. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir jis gyveno savo bute iki antrosios kratos. E. Č. buvo sulaikytas tik po pastarosios, t. y. 2009 m. lapkričio 18 d. 15.43 val., ir tik atlikus jo asmens kratą, be kitų daiktų, buvo paimtas ir 13 raktų ryšulys, kuris buvo saugomas su kitais daiktais pas ikiteisminio tyrimo tyrėją. Nors 2009 m. lapkričio 18 d. kratos protokole nenurodyta, kad E. Č. buto durys užrakinamos ir šios bei sandėliuko durys užplombuojamos, tačiau iš kitų bylos duomenų matyti, kad taip buvo padaryta. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras V. G. ėmėsi priemonių apsaugoti būstą ne tik kaip įtariamojo turtą, bet ir kaip svarbų tyrimo objektą. Kadangi E. Č. artimųjų, kuriems galėtų pavesti būsto apsaugą, neturėjo, periodiškai stebėti jo butą buvo pavesta viešąją tvarką Vilijampolės mikrorajone užtikrinantiems policijos pareigūnams. Iš Kauno apskrities VPK 2010 m. kovo 20 d. pranešimo matyti, kad patrulių rinktinės pareigūnai nuolat tikrina butą (duomenys neskelbtini), tikrinimo metu pažeidimų nenustatyta, buto durys tvarkingos, antspauduotos ir užrakintos, spaudai nepažeisti, langai neišdaužyti.

Pirmiau nurodyti duomenys paneigia kasatoriaus versiją, kad iki trečiosios kratos 2010 m. balandžio 20 d. kas nors iš suinteresuotų asmenų galėjo sandėliuke padėti reikiamą kiekį kodeino. Šios kratos metu taip pat dalyvavo E. Č., jo gynėja L. Daukšienė, kviestiniai V. S. ir K. R., specialistas D. Ž., tyrėjai J. Š., S. K. ir E. V. Kratoje dalyvavę asmenys patvirtino parašais kratos eigą ir rezultatus, rasti daiktai buvo supakuoti ir užantspauduoti.

Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai aiškinosi, ar visų trijų kratų protokoluose užfiksuoti rezultatai atitinka tikrovę. Pirmosios instancijos teismas apklausė kratą atlikusius tyrėjus E. V., V. J., S. K. ir J. Š., apeliacinės instancijos teismas – V. K. ir pakartotinai S. K., ir nenustatė aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo teiginius, kad kratų metu vaistai buvo sukeisti ar padidintas rastų vaistų kiekis.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad kratos metu rasti daiktai pagal BPK 20 straipsnio nuostatas negali būti pripažinti įrodymais.

Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad jo seilių mėginiai lyginamajam tyrimui paimti pažeidžiant BPK reikalavimus. Pagal BPK 144 straipsnio nuostatas pavyzdžius lyginamajam tyrimui turi teisę paimti iš įtariamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusiojo parodymų negalima laikyti patikimais, nes ikiteisminio tyrimo metu jis apklaustas ne vieną kartą, kaip tai nustatyta BPK 186 straipsnio 2 dalyje, bet du kartus. Iš tikrųjų BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jaunesni kaip 18 metų liudytojai ar nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, tačiau tai nereiškia, kad tokie asmenys negali būti apklausiami daugiau kartų. Jaunesnių kaip 18 metų liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausa daugiau kaip vieną kartą savaime nepaneigia jų parodymų patikimumo.

Kasatorius nurodo, kad neaišku, kokiomis aplinkybėmis byloje atsirado pagrindinis kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį įkaltis – nukentėjusiojo trumpikės, nes daiktų pateikimo protokole jos neįrašytos. Dėl to, kasatoriaus manymu, šis įrodymas yra nepatikimas ir juo negali būti grindžiama jo kaltė. Pažymėtina, kad analogišką argumentą nuteistasis buvo pateikęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, labai kruopščiai išsiaiškinęs trumpikių neįrašymo į daiktų pateikimo protokolą priežastis, konstatavo, kad ši aplinkybė vertintina kaip techninė klaida.

Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi bylos duomenis, neturi teisinio pagrindo daryti priešingos išvados. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas A. G. parodė, kad tyrėjos R. R. nurodymu turėjo perrengti nepilnametį R. F. ir jo drabužius nunešti į jos kabinetą. Berniukas nusivilko juodos spalvos bliuzoną su raudonos spalvos rankovėmis ir juodos spalvos džinsus, liko vilkėti pilkos spalvos marškinėliais su užrašu „Nike“ ir pilkos spalvos trumpikėmis, kurių šonuose įsiūtos šviesesnės spalvos juostelės. Likęs tik su apatiniais, nukentėjusysis pradėjo gėdytis, todėl A.

G. arba išėjo trumpam iš kabineto arba nusisuko, kol šis persirengs. Po to drabužius berniukas sudėjo į maišą. Liudytojas A. G. tvirtina iš nukentėjusiojo tikrai paėmęs trumpikes, kurios buvo sudėtos į maišą kartu su kitais jo pateiktais drabužiais, tačiau per neapdairumą jų į protokolą neįrašęs. Šiuos liudytojo parodymus patvirtino tyrėja R. R. Ši liudytoja nurodė, kad jos pavedimu A. G. turėjo perrengti nukentėjusįjį, paimti visus drabužius ir ypač apatinius, nes planavo parengti specialistams užduotį atlikti biologinį objektų tyrimą.

A. G. maiše atneštus drabužius R. R. perdėjo į dėžę ir matė, kad be kitų R. F. drabužių buvo ir jo pilkos spalvos trumpikės su šonuose įsiūtomis juostelėmis. Tai, kad trumpikės buvo paimtos su kitais nukentėjusiojo drabužiais, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad objektai (taip pat ir E. Č. drabužiai) supakuoti į du užklijuotus maišus ir kartoninę dėžutę, pakuotės yra su paaiškinamaisiais tekstais, tyrėjos R. R. parašu ir užantspauduoti Kauno apskrities VPK spaudu paketams. Popieriniame pakete su užrašu „Nukentėjusiojo R.

F. rūbai“ yra trumpikės, marškinėliai, kelnės, džemperis. Įvertinus šiuos duomenis, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai nukentėjusiojo trumpikes laikė tinkamu ir patikimu įrodymu, kuriuo galima grįsti E. Č. kaltę. Kasatorius neteisingai nurodo, kad R. R. pateikė R. F. drabužius tirti tik po aštuonių mėnesių. Bylos duomenimis, nukentėjusiojo ir E. Č. drabužiai ir jų biologiniai mėginiai lyginamajam tyrimui kartu su 2009 m. lapkričio 16 d. užduotimi atlikti objektų tyrimą buvo išsiųsti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui 2009 m. lapkričio 17 d., o specialisto išvada Nr. 140-(9617)-Is1-1015 pateikta 2010 m. vasario 5 d.

Pasisakant dėl E. Č. padarytų veikų kvalifikavimo, dar kartą pažymima, kad kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą tik teisės taikymo aspektu, t. y. įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o baudžiamojo įstatymo taikymą patikrina remdamasis žemesnių teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

Kasatorius neigia seksualiai prievartavęs mažametį, tvirtina, kad byloje nėra jo kaltės įrodymų. Pažymėtina, kad iš esmės analogiški argumentai buvo pateikti ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus – mažamečio nukentėjusiojo, jo atstovės pagal įstatymą A. S., liudytojų S. M., M. P., G. P., S. E., V. S., J. K., A. G., R. R., E. J., paties E. Č. parodymus, specialistų S. Simanausko, A. A. Zieniaus, A. C. Gregoire paaiškinimus, 2009 m. birželio 30 d. tarnybinio pranešimo, įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti, pristatyto asmens testo alkoholiui protokolų, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto, specialistų išvadų Nr. T-N 359/09(02), 140-(9617)-ISI-1015, 11-386(10),11-641(10), 103MS-50, G 3457/09(02), Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertinės akto duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. Č. atliko prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamečiu nukentėjusiuoju, yra teisinga ir tokia jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, neturi teisinio pagrindo daryti kitokios išvados, nes ji pagrista išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį

Kasatorius, ginčydamas kaltę dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nurodo, kad jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. Kasatorius teigia, kad teismai turėjo nustatyti, jog jis iš anksto žinojo, kad vaiste „Prodeine-15“ yra kodeino, kad tai yra narkotikas ir kad jo kiekis didelis. Be to, pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes šis medikamentas pardavinėjamas vaistinėse be recepto ir įsigytas gydymo reikmėms (kosuliui gydyti).

BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra: veika – neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas; dalykas – didelis kiekis narkotinių ar psichotropinių medžiagų, įrašytų į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtų iš laisvos apyvartos. Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai: tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti; tikslas – šias neteisėtai gaminamas, perdirbamas, įgyjamas, laikomas, gabenamas, siunčiamas medžiagas parduoti ar kitaip platinti.

Byloje nustatyta, kad trijų kratų metu E. Č. bute ir pagalbinėse patalpose rasta didelis kiekis – 5,9 g – narkotinės medžiagos kodeino bei nedideli kiekiai įvairių psichotropinių medžiagų (diazepamo, klonazepamo, oksazepamo, fenobarbitalio, nitrazepamo). Narkotinės ir psichotropinių medžiagų kiekis nustatytas specialistų išvadomis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, pagal kurias didelis kodeino kiekis yra 3 g. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, jog asmuo būtų žinojęs minėtą įsakymą ir jo turinį. Šiuo atveju pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine medžiaga, bendrais bruožais suvokė ir numanė laikomų narkotinių medžiagų savybes ir kiekius (kasacinė nutartis Nr. 2K-13/2011). Nustatyta, kad pas E. Č. kratų metu rasti medikamentai yra griežtai ribotos civilinės apyvartos vaistai, kurie vaistinėse parduodami tik pagal gydytojo receptą. Byloje nėra duomenų, kad gydytojai E. Č. gydymo tikslais būtų paskyrę šių vaistų. Šios aplinkybės patvirtina, kad narkotines ir psichotropines medžiagas kasatorius laikė neteisėtai. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis yra nurodęs, kad jis žinojo, jog vaiste „Prodeine-15“ yra kodeino. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus kitus byloje surinktus duomenis, inter alia tai, kad pas E. Č. rasta nemažai skirtingų rūšių psichotropinių medžiagų, narkotinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus), konstatuotina, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog kasatorius bendrais bruožais žinojo, kad jo laikomame vaiste „Prodeine-15“ yra narkotinės medžiagos kodeino.

Sprendžiant klausimą, ar minėta narkotinė medžiaga – kodeinas – buvo laikoma turint tikslą ją platinti, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismai išvadą apie šio subjektyvaus nusikaltimo sudėties požymio buvimą padarė remdamiesi nustatytomis objektyviomis bylos aplinkybėmis, inter alia liudytojo S. M. parodymais. Iš S. M. parodymų matyti, kad E. Č. jam yra pasakojęs, jog Vilijampolės mikrorajone jis nuolat pardavinėjo narkomanams ampules su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir iš to nemažai uždirbdavo. Tai, kad E. Č. turėjo neaiškios kilmės pajamų, patvirtina pas jį asmens kratos metu rasti pinigai įvairia valiuta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netiesiogiai tokius liudytojo S. M. parodymus patvirtina su E. Č. vienoje laiptinėje gyvenantis kaimynas V. S., kuris pirmosios instancijos teisme parodė, jog iki 2009 m. gegužės mėnesio laiptinėje yra radęs panaudotų švirkštų. Priešingai negu teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai pagrįstai nurodo, kad tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas patvirtina ir į atskiras dalis sukarpytos plastikinės vaistų pakuotės su psichotropinėmis medžiagomis. Bylos duomenimis, 2009 m. liepos 1 d. kratos metu buvo rasta 6 vnt. taip sukarpytų nozepamo tablečių, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2010 m. balandžio 20 d. kratos metu buvo rasta 11 vnt. ampulių su geltonos spalvos skysčiu, kuriose buvo psichotropinė medžiaga diazepamas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, jog kaltininkas neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Šiuo atveju nėra būtina, kad minėtos medžiagos būtų parduotos ar kitaip platinamos. Tai, kad kaltininkas laiku nepardavė ar kitaip neišplatino neteisėtai laikomų narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir dėl to šios tapo nebetinkamos vartoti, savaime nepaneigia jo tikslo parduoti ar kitaip platinti šias medžiagas ir nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnį.

Taigi konstatuotina, kad kasatoriaus veika pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo

Kasatorius mano, kad už padarytas veikas paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principo įgyvendinimui (BK 41 straipsnis), nes tokio dydžio bausmė yra akivaizdžiai neteisinga, neproporcinga, savo sunkumu prilygstanti bausmei už dvigubą žmogžudystę. Paskirtos bausmės rūšis ir dydis, kasatoriaus įsitikinimu, rodo teismo šališkumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į E. Č. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių, o 260 straipsnio 2 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijoms) ir pobūdį, asmenybę apibūdinančius duomenis, rodančius jo itin didelį pavojingumą visuomenei (sistemingai daro nusikalstamas veikas, dėl kurių nukenčia socialiai neapsaugoti mažamečiai ir nepilnamečiai vaikai, keturis kartus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant medicininio pobūdžio priemones, tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, tik atlikęs bausmę vėl nusikalsta, taigi yra recidyvistas (BK 27 straipsnis), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į nusikaltimu sukeltus itin sunkius padarinius – nukentėjusio mažamečio sveikatai padarytą didelę žalą, nusprendė skirti E. Č. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri gerokai viršija straipsnio sankcijos vidurkį, o pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra nežymiai didesnė už sankcijos vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokio griežtumo bausmėms, pažymėjo dar ir tai, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir nepilnamečių. Taigi konstatuotina, kad, nuteistajam E. Č. skiriant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančios normos nebuvo pažeistos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad kasatoriui paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties, inter alia prieštarautų teisingumo principui.

Dėl neturtinės žalos

Kasatoriaus nurodo, kad nukentėjusiajam neturtinės žalos nepadarė, todėl mano, jog jos priteisimas turi būti panaikintas. Šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas.

Teisėjų kolegija laiko, kad, priteisiant iš kasatoriaus neturtinės žalos atlyginimą už nukentėjusiajam R. F. padarytą neturtinę žalą, BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, nepažeistos.

Byloje nustatyta, kad nuo E. Č. nusikalstamų veiksmų (seksualinio prievartavimo) nukentėjo R. F.. Mažametį nukentėjusįjį nuteistojo nusikalstami veiksmai labai sukrėtė, jis patyrė pažeminimą, tapo uždaras, pradėjo vartoti narkotikus, jo elgesys pasidarė neigiamas. Akivaizdu, kad tarp E. Č. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl pagrįstai nuspręsta, kad nuteistasis turi atlyginti nukentėjusiajam už patirtą žalą.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakė ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, skundžiamą nuosprendį ištaisė, priimdamas nuosprendį, atitinkantį BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Piesliakas

Armanas Abramavičius