A-520-2309-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2309/2012 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02551-2011-0 Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Živilei Skeivienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir LDB) direktoriaus 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. K-227 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis yra Panevėžio teritorinės darbo biržos (toliau – ir Panevėžio TDB) direktorius (valstybės tarnautojas, einantis A lygio 17 kategorijos pareigas). Teigė, jog Įsakymas, kuriuo atsakovas pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą – neužtikrino LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ vykdymo, skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą ir įpareigojo pareiškėją užtikrinti LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ vykdymą, glaudžiai bendradarbiaujant su LDB ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), yra nepagristas, nes priimtas pažeidžiant procesinės teisės aktų nuostatas, netinkamai aiškinant materialinės teisės bei lokalinių teisės aktų nuostatas, netinkamai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, neatsižvelgus į pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes bei pareiškėjo veiksmų motyvus. Teigė, jog LDB direktoriaus 2011 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. K-194 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytai komisijai nebuvo suteikti įgaliojimai atlikti tarnybinį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymo) 30 straipsnio 1 dalį, atsakovo direktorius nebuvo davęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3-6 punktuose reglamentuojamo pavedimo atlikti tarnybinį tyrimą, todėl komisija, pradėjusi tyrimą, viršijo savo kompetenciją ir pažeidė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies ir Tvarkos 3-5 punktų nuostatas. Manė, jog šis esminis procedūrinis pažeidimas yra vienas iš pagrindų panaikinti atsakovo Įsakymą bei paskirtą nuobaudą. Teigė, jog pagal teisės normų reikalavimus turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o jo išvada – motyvuota. Pagal VTĮ 2 straipsnio 12 punkte pateiktą tarnybinio nusižengimo apibrėžimą, būtinas tokio nusižengimo elementas – valstybės tarnautojo kaltė, todėl būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes.

Pažymėjo, jog ginčijamu Įsakymu drausminė nuobauda paskirta dėl to, kad jis neužtikrino LDB direktoriaus įsakymo vykdymo. Pareiškėjas teigė, jog, gavęs pavedimą pateikti VDSFV Kupiškio skyriui prašymą perduoti panaudos pagrindais patalpų dalį, būdamas viešojo juridinio asmens vadovu, laikydamasis bonus pater familias principo, pirmiausia išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius Įsakyme nurodyto turto perdavimo pagrindus, tvarką ir galimybes. LDB direktorius 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477 pavedė pareiškėjui atlikti veiksmus, susijusius su naujų patalpų perėmimu.

Šiuos veiksmus pareiškėjas įpareigotas atlikti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas), kurio 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį priima Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija sprendimus priima Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės nekilnojamojo turto perdavimo tvarka nustatyta Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 (toliau – ir Aprašas).

Aprašo 2.2 punktas nustato, kad nekilnojamieji daiktai valstybės ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams perduodami Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu. Prie teikiamo aplinkos ministro įsakymo dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis projektų turi būti pridėtas subjekto, kuriam perduodamas turtas, motyvuotas prašymas perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės turtą. Prašyme turi būti nurodyta prašomo perduoti valstybės turto naudojimo paskirtis (tikslas); perduodant nekilnojamuosius daiktus − Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko informacinis išrašas; nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos kopijos, jeigu perduodamos patalpos, nesuformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (Aprašo 7.4 punktas).

Jeigu valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams perduodami administraciniai pastatai (patalpos) − šie subjekto duomenys: patikėjimo teise valdomų ar nuomojamų administracinių pastatų (patalpų) adresas, bendras plotas, darbo kabinetų plotas (jeigu subjektas valdo patikėjimo teise valstybei nuosavybės teise priklausančius administracinius pastatus (patalpas) (Aprašo 7.5 punktas).

Nurodė, jog pastate, esančiame L. Stuokos−Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, kuriame esančių patalpų dalis pagal LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. V-477 turėtų būti perduotos LDB, vykdomi kapitalinio remonto darbai. Nebaigus statybos darbų, neįmanoma nurodyti prašomų perduoti patalpų ploto bei pateikti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos kopijos. Teigė, jog paaiškėjus šioms aplinkybėms, pareiškėjas nedelsdamas 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. S-2205-(6.45.) apie jas informavo LDB direktorių bei nurodė, kad šiuo metu negali vykdyti minėto įsakymo (kol nebaigti statybos darbai).

Pabrėžė, jog 2011 m. spalio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. P7-140 dėl Panevėžio TDB direktoriaus V. T. tarnybinio nusižengimo tyrimo (toliau – ir Išvada) konstatuota, kad tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė „netinkamai interpretuodamas Aprašo reikalavimus“, tačiau mano, jog atsakovas netinkamai, siaurinamai Išvadoje aiškina Aprašo reikalavimus. Teigė, jog perduoti valdyti ir naudoti galima tik tokį nekilnojamąjį daiktą, kuris yra apibrėžtas konkrečiais požymiais, leidžiančiais nustatyti perduodamą daiktą.

Jei tokie požymiai administraciniame akte ar sutartyje nenurodyti, toks dokumentas bus ydingas teisine prasme ir nesukels jokių teisinių pasekmių. Nurodė, jog sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.477, 6.629 straipsnių, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Aprašo nuostatas, LDB ar VSDFV Kupiškio skyrius, kaip subjektai, įgyvendinantys valstybines funkcijas, teikdami aplinkos ministro įsakymo dėl valstybės nekilnojamojo turto perdavimo pagal panaudos sutartį projektą, prie jo turi pridėti ne tik Aprašo 7.5 punkte nurodytus duomenis, kaip kad teigiama Išvadoje, bet ir Aprašo 7.4 punkte nurodytus duomenis bei dokumentus.

Pareiškėjas pažymėjo, jog, siekdamas įsitikinti, ar esamu metu nėra galimybės kreiptis dėl patalpų, esančių L. Stuokos-Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, perdavimo, 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. S-2313(6.45.) kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas paaiškinti, ar valstybines funkcijas įgyvendinantis subjektas ketinantis perimti valstybės turtą panaudos pagrindais privalo pateikti prašymą nurodant tikslius ketinamo perimti turto duomenis bei ar gali Panevėžio teritorinė darbo birža prašyti VSDFV perimti valstybės turtą panaudos pagrindais.

Aplinkos ministerija 2011 m. spalio 24 d. rašte Nr. N(9-4)-D8-9461 nurodė, kad panaudos gavėjas savo prašyme turi nurodyti konkrečius duomenis apie norimas perimti patalpas. Be to, turto valdytojas turi taip pat pateikti konkrečius duomenis apie perduodamas patalpas. Taip pat nurodė, jog, Aplinkos ministerijos nuomone, VSDFV patikėjimo teise valdomas turtas negalėtų būti perduotas panaudos pagrindais kitoms institucijoms. Teikdamas pasiaiškinimą atsakovui, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 19 straipsnio 2 dalį fondo apskaitoje esantis turtas yra valstybės nuosavybė ir gali būti naudojamas tik socialinio draudimo reikmėms bei papildomoms Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamoms gauti.

Perduodant šį turtą kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms, Valstybinio socialinio draudimo fondui turi būti kompensuojama jo vertė. Teigė, jog Išvadoje konstatuojama, kad pareiškėjui nesuteikti įgaliojimai spręsti, kas yra socialinio draudimo reikmė VSDĮ prasme. Jokių sprendimų šiuo klausimu pareiškėjas nėra priėmęs, todėl, jo nuomone, šis Išvados argumentas yra visiškai nepagristas jokiais faktiniais bei teisiniais duomenimis.

Teikdamas 2011 m. spalio 13 d. paaiškinimą atsakovui dėl 2011 m. spalio 7 d. pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą, pareiškėjas pateikė nuomonę, kad LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. V-477 turi būti vykdomas įvertinant ir atsižvelgiant į VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, šią nuomonę patvirtino ir Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 24 d. raštas N(9-4)-D8-9461. Pabrėžė, jog iš esmės jis nėra atsisakęs įvykdyti nurodymų dėl turto perdavimo, tačiau iškilus abejonėms, kad šiuo metu to padaryti negalima, kreipėsi į atsakovą. Išvadoje pateikta komisijos nuomonė dėl galimybės perimti patalpas nepažeidžiant VSDĮ nuostatų yra formali, neparemta nei teisiniais argumentais, nei kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto LDB 2010 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-309, 7.2 punkte nustatyta, kad pareiškėjas turi užtikrinti Lietuvos darbo biržos veiklos teisėtumą. Pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatyta, kad viena iš pareiškėjo funkcijų yra spręsti kompetencijai priskirtus klausimus. Pareigybės aprašymo 7.4, 7.9 ir 7.10 punktai suteikia teisę pareiškėjui veikti Lietuvos darbo biržos vardu, atstovauti jai Lietuvos Respublikos valstybinėse, privačiose ar kitose įstaigose, organizacijose, taip pat Lietuvos darbo biržai pritarus − tarptautinėse organizacijose. Panevėžio teritorinės darbo biržos nuostatų, patvirtintų LDB direktoriaus 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. V-248, 9.2 punkte taip pat nustatyta, kad viena iš Lietuvos darbo biržos teisių − teisės aktų nustatyta tvarka gauti iš Lietuvos darbo biržos, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VSDFV, ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų bei kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją bei duomenis kompetencijos klausimais.

Nurodė, jog LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477 pareiškėjui pavesta atlikti visus veiksmus, reikalingus patalpoms perimti. Todėl nepagrįstai išvadose konstatuojama, kad pareiškėjui nebuvo pavesta aiškintis, ar prašymas perduoti Panevėžio TDB patalpas neprieštaraus VSDĮ reikalavimams. Pabrėžė, jog pareiškėjo pareigybės aprašyme yra suteikti įgaliojimai savarankiškai atstovauti Panevėžio TDB kitose įstaigose, todėl Išvados teiginiai, kad pasirašydamas raštą į Aplinkos ministeriją, jis pažeidė institucinę hierarchiją, yra visiškai nepagrįsti. Mano, jog išvadų teiginiai yra prieštaringi − jose nurodoma, kad jokių kliūčių įvykdyti pavedimą nebuvo, bet pareiškėjas apkaltintas, kad nešalino šių kliūčių ir dėl to aplaidžiai vykdė pavestas funkcijas. Raštu informavęs savo darbdavį, jokio atsakymo ar nurodymo, kaip elgtis toliau negavo, todėl kaltinimai, kad nerodyta jokios iniciatyvos šalinti aplinkybes, trukdančias įvykdyti pavedimą, tuo labiau aplaidumu, nepagrįsti. Išvadose nenurodoma, kaip konkrečiai buvo diskredituotas LDB autoritetas, koks neigiamas poveikis ir kokiais konkrečiai veiksmais buvo padarytas neigiamas poveikis įstaigos interesams, t. y. neaišku, kaip pasireiškė neturtinio pobūdžio žala, kokios teisės saugomos ir ginamos nematerialios vertybės buvo pažeistos. Pareiškėjui neaišku, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kiek jie įstaigai yra reikšmingi. Taip pat neaišku, konkrečiai kokių veiksmų atlikimas/neatlikimas sąlygotų duoto pavedimo įvykdymo užtikrinimą. Nurodė, jog LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. V-477 nebuvo nustatyti pavedimo įvykdymo terminai, ši aplinkybė taip pat daro pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą neteisėta.

Atsakovas Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas dėl pareiškėjo nurodomų VTĮ 30 straipsnio 1 dalies bei Tvarkos 3-6 punktų reglamentavimo nurodė, kad šiose nuostatose nėra nurodyta, kad toks pavedimas atlikti tarnybinį tyrimą turėjo būti duotas atsakovo direktoriaus sudarytai komisijai. Konkretus pavedimas, t. y. įpareigojimas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, duodamas tik tada, kai tyrimas pavedamas atlikti vienam iš šiuose punktuose nurodytų asmenų, t. y. už personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam vadovaujamos įstaigos valstybės tarnautojui. Todėl atsakovo direktorius neturėjo duoti atskiro pavedimo komisijai atlikti tarnybinį tyrimą − jis, vadovaudamasis Tvarkos 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai sudarė komisiją šiam nusižengimui tirti ir vieną iš komisijos narių paskyrė komisijos pirmininku. Be to, teigė, jog komisijos dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo sudarymas savaime reiškia vadovo valią pradėti tarnybinį tyrimą. Nurodė, kad atsakovo direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ buvo priimtas vykdant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2011 m. rugpjūčio 3 d. įvykusio VSDFV ir LDB pasitarimo (toliau – ir pasitarimas) protokolinį nutarimą dėl LDB teritorinių darbo biržų padalinių perkėlimo į VSDFV atitinkamų teritorinių padalinių nenaudojamas patalpas, siekiant pasitarimo metu iškelto tikslo − VSDFV ir LDB valdomo turto panaudojimo optimizavimo, apjungiant VSDFV teritorinių padalinių ir LDB teritorinių padalinių patalpas, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Panevėžio TDB neatlygintinai valdo ir naudojasi administraciniu pastatu, esančiu Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pastatytu 1975 m., kurio renovacijai ateityje bus reikalingos nemažos lėšos, o VSDFV 2011 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. (7.62)1-4917 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių administracinių patalpų perdavimo“ nurodytos administracinės patalpos, esančios L. Stuokos−Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, jau šiuo metu yra renovuojamos.

Nurodė, jog LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 1.1 punktu pareiškėjui buvo suformuluoti du pavedimai:

1) pateikti VSDFV Kupiškio skyriui prašymą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti dalį patalpų, esančių L. Stuokos−Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje (toliau – ir naujos patalpos), Panevėžio teritorinei darbo biržai;

2) atlikti kitus veiksmus, susijusius su naujų patalpų perėmimu, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais; o šio įsakymo 1.2 ir 1.3 punktuose pareiškėjui buvo suformuluoti trečias ir ketvirtas pavedimai:

3) Panevėžio TDB Kupiškio skyriui persikėlus į naujas patalpas, spręsti klausimą dėl patalpų, esančių Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pripažinimo nereikalingomis valstybės funkcijoms įgyvendinti ir jų panaudojimo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 23 straipsnio ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;

4) apie priimtus sprendimus, susijusius su naujų patalpų perėmimu ir patalpų, esančių Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pripažinimu nereikalingomis bei jų panaudojimu, nedelsiant informuoti LDB Personalo ir administravimo skyrių. Pareiškėjui buvo duotas nurodymas (įsakymas) pradėti vykdyti minėto pasitarimo metu priimtą susitarimą, įsakyme nurodant konkrečius jo atliktinus veiksmus. Pirmuoju pavedimu LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. V-477 buvo nurodoma pateikti prašymą dėl patalpų perėmimo, t. y. pradėti procedūrą, o kiti nurodymai duoti kituose punktuose ir aiškiai suformuluota jų reikšmė ir prasmė − pateikus prašymą dėl patalpų perdavimo ir gavus į jį atsakymą, vadovaujantis juo ir šio įsakymo punktuose nurodytais teisės aktais, atlikti kitus veiksmus, susijusius su patalpų perdavimu.

Pažymėjo, jog iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama patalpas perimti nedelsiant, o tik pradėti perėmimo procesą − pateikti prašymą. Draudimo pateikti tokį prašymą minėti teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą jį paduoti, o tolesniems jo veiksmams ir sprendimams turėjo daryti įtaką gautas atsakymas ir informacija jame. Tačiau pareiškėjas atsisakė vykdyti net patį pirmąjį pavedimą. Teigė, jog LDB direktoriaus įsakymo dėl Kupiškio skyriaus patalpų pavedimais pareiškėjui nebuvo duota jokių nurodymų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus ar įpareigojančių atlikti neteisėtus veiksmus, o pats prašymo pateikimas vykdant pareiškėją į pareigas priėmusio asmens − darbdavio − įsakymą, negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu.

Be to, nurodė, jog pareiškėjui nesuteikta teisė ir nebuvo duotas nurodymas analizuoti, ar, nebaigus remonto darbų, būtų įmanoma nurodyti prašomų perduoti patalpų ploto bei pateikti kitus duomenis. Priešingai, Panevėžio TDB 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. S-1970-(6.45) „Dėl VSDFV Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ kreipėsi į VSDFV Kupiškio skyrių dėl dalies šiuo metu rekonstruojamų naujų patalpų perdavimo Panevėžio TDB laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis. Šiame rašte buvo pateikta visa informacija, įskaitant ir patalpų, perduodamų Panevėžio TDB Kupiškio skyriui, sąrašas, patalpų plotas ir kt., kurią pareiškėjas nurodo kaip neįmanomą pateikti.

Pažymėjo, jog apie tai nurodyta ir 2011 m. lapkričio 3 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. P7-140. Tačiau Panevėžio TDB 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. S-2088-(6.45) „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos 2011-08-24 rašto Nr. S-1970-(6.45) „Dėl VSDFV Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“, pasirašytu pareiškėjo, pakartotinai kreipėsi į VSDFV Kupiškio skyrių, nurodė, kad Panevėžio TDB nėra gavusi jos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios įstaigos – LDB – sutikimo dėl naujų patalpų perėmimo, todėl prašo laikyti Panevėžio TDB 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. S-1970-(6.45) negaliojančiu.

Nurodė, jog reikalavimo gauti savininko teises ir pareigas įgyvendinančios įstaigos − LDB − sutikimą dėl naujų patalpų perėmimo Aprašas nenumato. Aprašo 7.2 punkte tik nurodyta, kad būtinas turto valdytojo – VSDFV Kupiškio skyriaus − sutikimas perduoti turtą, suderintas su turtą perduodančios valstybės institucijos, įstaigos ar organizacijos steigėju − VSDFV. Visus patalpų duomenis, reikalingus šioms patalpoms perduoti, turi VSDFV ir juos teikusi būtų ji, todėl pareiškėjui nebuvo prievolės papildomai juos rinkti. Neteisingas ir nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad prie įsakymo projekto turi pridėti ne tik Aprašo 7.5 punkte nurodytus duomenis, bet ir Aprašo 7.4 punkte nurodytus duomenis bei dokumentus. Nurodė, jog Išvadoje neneigiama, kad būtina pateikti ir Aprašo 7.4 punkte nurodytus dokumentus, tačiau juos būtų pateikusi VSDFV, nes šią informaciją turi būtent ši institucija. Taip pat manė, jog neteisingas ir nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad „prašyme turi būti nurodytas prašomo perduoti valstybės turto naudojimo paskirtis (tikslas); perduodant nekilnojamuosius daiktus − Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko informacinis išrašas; nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos kopijos, jeigu perduodamos patalpos nesuformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (Aprašo 7.4 punktas)“ ir juo neteisingai interpretuojamos Aprašo nuostatos, nes, teikiant tik prašymą perduoti turtą, pareiškėjo teiginyje nurodytos informacijos pateikti nereikalaujama − prašyme turi būti nurodyta tik valstybės turto naudojimo paskirtis (tikslas). Teigė, jog Panevėžio teritorinės darbo biržos 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. S-1970-(6.45), kuriame nurodyta visa prašymui pateikti reikalinga informacija, sudarė teisėtas prielaidas atsakovui inicijuoti patalpų perėmimo procedūras, jas pradedant nuo įsakymo su pavedimu pateikti prašymą VSDFV Kupiškio skyriui išleidimo pavaldžiai Panevėžio TDB. Minimų patalpų perdavimo klausimo derinimas vyko tarp aukščiausių valstybės valdžios institucijų − Socialinės apsaugos ir Aplinkos apsaugos ministerijų, VSDFV savo 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (7.62)1-4917 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių administracinių patalpų perdavimo“ jau buvo pasiūliusi teritorinėms darbo biržoms perimti patalpas.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. V-477 nebuvo ginčytas, todėl jis laikytinas teisėtu. Nurodė, jog kliūčių perduoti VSDFV Kupiškio skyriaus patalpas Panevėžio TDB dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų nebuvo ir nėra, nes perduotos patalpos būtų naudojamos socialinio draudimo reikmėms. Tai nurodyta ne tik Išvadoje, bet ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. (23.4-21)SD-7071. Išvadoje pateikti konkretūs teisės aktai, kuriais vadovaujamasi, aprašomi procesai ir sprendimų dėl patalpų perdavimo pagrindai, bei analizuojamas pareiškėjo paaiškinimas, nurodomos visos faktinės aplinkybės, jas pagrindžiant konkrečiais teisės aktais, o siūlymas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą motyvuojamas teisiniais argumentais, atsižvelgiama į visas aplinkybes, nurodytas VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje ir 301 straipsnyje, turinčias reikšmės tarnybinei nuobaudai skirti ir jos dydžiui parinkti. Pažymėjo, jog įsakymą gavusiam asmeniui ir nepagrįstai atsisakiusiam jį vykdyti, neprivaloma dar kartą papildomai išleisti analogišką įsakymą ar duoti analogiškus nurodymus, tai neatitiktų paties įsakymo, kaip valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens valdymo akto, esmės, todėl atsakovo teiginys Išvadoje, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, yra pagrįstas. Pabrėžė, jog, pareiškėjui atsisakius pateikti prašymą dėl patalpų perėmimo, t. y. pradėti šį procesą, nebuvo galima priimti ir kitų sprendimų dėl VSDFV Kupiškio skyriaus patalpų perėmimo procedūrų, vykdyti kitų LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 nurodymų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, VSDFV ir LDB susitarimo. Teigė, jog, atsisakydamas vykdyti minėtą įsakymą, pareiškėjas neatliko jo pareigybės aprašymo 7.2 punkte nurodytos funkcijos, todėl pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir šį pareigybės aprašymo punktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo V. T. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog tarnybinių nuobaudų skyrimą valstybės tarnautojams reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinta Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarka. VTĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) griežtas papeikimas;

4) atleidimas iš pareigų. Pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad, jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti pradėtas įstaigos vadovui, įstaigos vadovą į pareigas priėmęs asmuo įpareigoja už savo vadovaujamos įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį arba kitą savo vadovaujamos įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba sudaro komisiją šiam nusižengimui tirti ir vieną iš komisijos narių skiria komisijos pirmininku.

VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis inter alia hierarchijos ir pavaldumo principais. Valstybės tarnautojas turi tinkamai atlikti savo pareigas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir teise. Jis turi būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, būti nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepasiduoti neteisėtam spaudimui ar neteisėtiems reikalavimams, nesavivaliauti ir nepiktnaudžiauti tarnyba, kelti savo profesinę kompetenciją, laikytis profesinės etikos reikalavimų, saugoti savo, kaip valstybės tarnautojo, reputaciją, ir institucijos, kurioje jis dirba, autoritetą.

Panevėžio TDB direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto LDB direktoriaus 2010 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-309, 7.2 punkte numatyta šias pareigas atliekančio valstybės tarnautojo funkcija – užtikrinti LDB direktoriaus įsakymų vykdymą.

Teismas paminėjo, jog LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ pareiškėjui buvo pavesta: pateikti VSDFV Kupiškio skyriui prašymą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti dalį patalpų, esančių L. Stuokos–Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, Panevėžio TDB ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su naujų patalpų perėmimu, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais; Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriui persikėlus į naujas patalpas, spręsti klausimą dėl patalpų, esančių Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pripažinimo nereikalingomis valstybės funkcijoms įgyvendinti ir jų panaudojimo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 23 straipsnio ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; apie priimtus sprendimus, susijusius su naujų patalpų perėmimu ir patalpų, esančių Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pripažinimu nereikalingomis bei jų panaudojimu, nedelsiant informuoti LDB Personalo ir administravimo skyrių. Nustatė, jog LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477 aiškiai nustatytos užduotys pareiškėjui, įvardyti užduoties tikslai, šis įsakymas yra galiojantis ir vykdytinas.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjas, nesiėmęs veiksmų, kurie jam buvo pavesti LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477, dėl ko buvo neįmanoma įvykdyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2011 m. rugpjūčio 3 d. įvykusio pasitarimo metu priimto protokolinio nutarimo dėl VSDFV ir LDB valdomo turto panaudojimo optimizavimo, apjungiant VSDFV teritorinių padalinių ir LDB teritorinių padalinių patalpas bei LDB 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“, nevykdė jam pareigybės aprašymo 7.2 punkte nustatytos pareiginės funkcijos ir taip padarė tarnybinį nusižengimą. Pažymėjo, jog Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas padarytas dėl aplaidumo, pareiškėjui nesuprantant šios veikos priešingumo VTĮ, kitiems teisės aktams ir užimamos pareigybės aprašymui, nors jis galėjo ir privalėjo tai suprasti, nenumatant galinčių kilti žalingų padarinių, nors jis galėjo ir privalėjo juos numatyti. Tarnybinio nusižengimo pasekmės − nevykdomas LDB direktoriaus įsakymas, kas sukėlė LDB autoriteto diskreditavimą prieš VSDFV, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui pagrįstai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, o pareiškėjo argumentai, kad Išvada yra formali ir nemotyvuota, nepagrįsti.

Konstatavo, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad LDB direktoriaus 2011 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. K-194 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytai komisijai nebuvo suteikti įgaliojimai atlikti tarnybinį tyrimą, kad komisija, pradėjusi tyrimą, viršijo savo kompetenciją ir pažeidė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies ir Tvarkos 3-5 punktų nuostatas. Vadovaudamasis VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos 3 ir 6 punktu, teismas nustatė, jog komisijos sudarymas prilyginamas įpareigojimui pradėti tirti tarnybinį nusižengimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėją į pareigas priėmęs asmuo LDB direktorius įsakymu sudarė komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti, taip išreikšdamas valią pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Nustatė, jog, sudarius komisiją, teisės aktai nenumato atskiro pavedimo ar įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Įsakymas priimtas laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos, jį priėmė ir nuobaudą paskyrė tam įgaliotas pareigūnas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriuos patvirtina įrodymai surinkti tarnybinio patikrinimo metu, atsakovas, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros nepažeidė, todėl skundžiamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas V. T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismo išvada, kad komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymas prilyginamas įpareigojimui pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, yra nepagrįsta. Pareiškėjas remiasi VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir Tvarkos 3-6 punktais bei teigia, jog kad tarnybinį tyrimą atlieka vienasmeniškai už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kolegialus organas – komisija, tačiau nei vienam iš jų nesuteikta teisė pradėti tyrimą savarankiškai, tam jie turi turėti oficialų įstaigos vadovo pavedimą – įpareigojimą – pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, ir tas įpareigojimas turi būti duodamas ne vėliau kaip per 3 dienas, gavus informaciją apie valstybės tarnautojo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktika aprobuota 2006 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų pagal administracinę bylą Nr. A4-678/2004).

2) Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, nepasisakė ir nepadarė išvadų dėl vieno iš jo skundo argumentų dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadų išsamumo bei motyvų šioje Išvadoje nebuvimo. Jo nuomone, atsakovo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada neišsami ir nemotyvuota. Teigia, jog nusižengimą tiriantis pareigūnas privalo patikrinti ir įvertinti valstybės tarnautojo paaiškinimą, kuriame nurodytos nusižengimo padarymo priežastys.

3) Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės, jos formos. Sprendime teismas apsiribojo konstatavimu, kad ginčijama drausminė nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, nepažeidus tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros, sprendime nepateikiami jokie skundo atmetimo motyvai, neanalizuojami byloje pateikti įrodymai, nenurodoma, kuo konkrečiai pasireiškė jo kaltė.

4) Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, neanalizavo, ar buvo teisinis pagrindas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų įvykdyti LDB direktoriaus pavedimą. Mano, kad negali būti konstatuojama jo kaltė, įvertinus jo minėtus veiksmus, aiškinantis, kaip galima įvykdyti pavedimą. Teigia, jog, išsiaiškinęs situaciją, nedelsdamas informavo darbdavį apie kliūtis įvykdyti jam pavestus veiksmus, todėl visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo. Teigia, jog nepagrįstai teismas nurodė, kad pareiškėjas nevykdė savo pareigų. Jo nuomone, byloje surinkti įrodymai – Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 24 d. raštas Nr. (9-4)-D8-9461 ir kt. – leidžia daryti išvadą, kad jis nesielgė aplaidžiai, o priešingai, stengėsi gautą pavedimą įvykdyti, tačiau išsiaiškinęs, kad to padaryti esamoje situacijoje negalima, nedelsdamas informavo apie tai darbdavį.

5) Visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad savo elgesiu pareiškėjas diskreditavo LDB autoritetą prieš VSDFV, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Teigia, jog teismas visiškai nemotyvavo šios išvados,

6) Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su vienu iš motyvų paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atsakovo išvada, kad jam nesuteikti įgaliojimai spręsti, kas yra socialinio draudimo reikmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme. Teigia, jog jokių sprendimų šiuo klausimu nėra priėmęs, todėl mano, kad šis argumentas yra visiškai nepagrįstas jokiais faktiniais bei teisiniais duomenimis.

7) Teismas sprendime nenurodė jokių argumentų, ar atmeta, ar sutinka su pareiškėjo skunde nurodytais motyvais dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo turto perdavimo LDB. Teismas visiškai neanalizavo šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, nenurodė, kokias išvadas teismas padarė šiuo klausimu, nepasisakė, ar perdavus VSDFV Kupiškio skyriaus patikėjimo teise valdomą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą LDB, galima būtų laikyti, kad perduodamas turtas bus naudojamas valstybinio socialinio draudimo reikmėms, ar tiesioginės išlaidos patalpų išlaikymui gali būti prilyginamos kompensacijai už perduodamo turto vertę.

8) Teismas netyrė ir nepasisakė dėl jo skunde nurodytos aplinkybės, kad jo veiklą ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai suteikia pareiškėjui teisę savarankiškai kreiptis į kitas valstybės institucijas.

9) Teismas nenurodė LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477, kuriuo jam pavesta atlikti visus veiksmus, reikalingus patalpoms perimti, įrodomosios reikšmės. Mano, kad minėtu įsakymu jam buvo pavesta aiškintis, ar prašymas perduoti LDB patalpas neprieštaraus VSDĮ reikalavimams, todėl nesutinka su teiginiu, kad pasirašydamas raštą į Aplinkos ministeriją, jis pažeidė institucinę hierarchiją.

10) Teismas netyrė ir nepasisakė dėl skundo argumento, jog LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. V-477 nebuvo nustatyti pavedimo įvykdymo terminai.

Atsakovas Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo nesutikimą grindžia šiais motyvais:

1) Apeliantas netiksliai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004. Apeliantas nepacitavo jo nurodytos citatos prasmę atskleidžiančių visų žodžių, todėl atsakovas cituoja juos: „Detaliau šios procedūros pradžią reglamentuoja Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos 3-6 punktai, pagal kuriuos tarnybinį tyrimą atliko vienasmeniškai už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kolegialus organas - komisija, tačiau nei vienam iš jų nesuteikta teisė pradėti tyrimą savarankiškai, tam jie turi turėti oficialų įstaigos vadovo pavedimą – įpareigojimą – pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, ir tas Įpareigojimas (komisijos sudarymas) turi būti duodamas ne vėliau kaip per 3 dienas, <...>“. Teigia, jog šioje citatoje teismas aiškiai nurodo, kad įpareigojimas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir yra komisijos sudarymas.

2) Apelianto teiginys, kad atsakovo surašyta tarnybinio nusižengimo išvada yra neišsami ir nemotyvuota, kad nenurodyta jo kaltė, nepagrįsta. Teigia, jog atsakovas pilnai ištyrė visas aplinkybes, jas pagrindė rašytiniais dokumentais, šias aplinkybes, nurodydamas įrodomųjų dokumentų duomenis, pateikė 2011 m. lapkričio 3 d. Išvadoje, todėl pastaroji yra išsami ir motyvuota. Atsakovo kaltė įrodyta dokumentais, faktinėmis aplinkybėmis, tiek Išvadoje, tiek ir teismo sprendime nurodyta, kad apelianto padarytas tarnybinis nusižengimas yra dėl aplaidumo, o tai yra kaltės forma, todėl apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo kaltės, yra nepagrįstas. Pažymi ir tai, kad atsakovas tarnybinio tyrimo metu nerado jokių atsakovo kaltę paneigiančių duomenų ar faktų, apeliantas jų taip pat nepateikė.

3) Apeliantas netinkamai interpretavo bonus pater familias principo taikymą. Teigia, jog Panevėžio TDB nėra absoliučiai savarankiškas juridinis vienetas, laisvai disponuojantis turtu ir lėšomis ir jos veikla yra atsakovo veiklos dalis, todėl šiame ir teritorinių darbo biržų veiklos bei valdomo turto kontekste bonus pater familia principas taikytinas atsakovo vadovui. Nurodo, jog įgyvendindamas šį principą, atsakovo vadovas buvo pavedęs apeliantui atlikti veiksmus, susijusius su turto perdavimu, o apeliantas juos turėjo atlikti, nes atsakovo direktoriaus įsakymo neapskundė teisės aktų nustatyta tvarka, jis nebuvo panaikintas, todėl yra teisėtas ir galioja.

4) Apeliantas teigia, kad jis negalėjo nurodyti patalpų reikalaujamų duomenų: adreso, bendro ploto ir pan., kad perduoti galima tik tokį nekilnojamąjį daiktą, kuris apibrėžtas konkrečiais požymiais. Atsakovas su šiuo teiginiu nesutinka ir nurodo, jog Apraše nėra nurodyta, kad visus patalpų duomenis apeliantas privalėjo nurodyti pradėdamas turto perdavimo procedūrą – pateikdamas prašymą VSDFV Kupiškio skyriui. Jeigu kurių nors turtui perduoti reikalingų duomenų ir trūko, juos apeliantas galėjo sužinoti kreipdamasis į turtą perduodantį subjektą – VSDFV Kupiškio skyrių, tačiau to jis nepadarė, todėl šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

5) Apeliantas klaidina teismą, nurodydamas, jog VSDFV Kupiškio skyriaus valdomų patalpų perdavimo klausimą turėjo spręsti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Nurodo, jog pati Aplinkos ministerija 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (9-4)-D8-10488 „Dėl patalpų perdavimo“ nurodė, kad patalpų perdavimo klausimą panaudos pagrindais turėtų spręsti VSDFV, kuri savo 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (7.62)1-4917 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių administracinių patalpų perdavimo“ jau buvo pasiūliusi teritorinėms darbo biržoms perimti patalpas, todėl įsakymo projekto dėl patalpų perdavimo Aplinkos ministerijai nei apeliantas, nei VSDFV Kupiškio skyrius neprivalėjo teikti. Be to, įsakymo projekto teikimas jau yra paskutinis veiksmas patalpų perdavimo procedūroje, o apeliantas pirmiausia buvo įpareigotas pateikti prašymą VSDFV Kupiškio skyriui dėl patalpų perdavimo.

6) Apeliantas teigia, kad teismas neanalizavo aplinkybių, ar buvo teisinis pagrindas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų įvykdyti atsakovo direktoriaus pavedimą. Atsakovas pažymi, kad niekur nėra nurodytas draudimas pateikti prašymą kitai institucijai dėl patalpų perdavimo. Kadangi apeliantas, nesigilindamas į ankščiau minėtas aplinkybes, nepateikė prašymo perduoti patalpas, kaip teismas sprendime pagrįstai nurodė, laikytina, kad apeliantas tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo.

7) Panevėžio TDB yra pavaldi atsakovui, o apeliantas – atsakovo direktoriui, todėl nevykdydamas tiesioginio savo vadovo įsakymo, nepateikdamas VSDF Kupiškio skyriui prašymo dėl patalpų perdavimo, apeliantas nesilaikė administravimo hierarchijos, nepakluso savo tiesioginiam vadovui, tuo pažeisdamas savo pareigybės aprašymo 7.2 punktą.

8) Apeliantas, klaidindamas teismą, nurodo, jog jam, jo manymu, atsakovo direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477 buvo pavesta aiškintis, ar prašymas perduoti patalpas neprieštaraus VSDĮ reikalavimams, tačiau iš minėto įsakymo turinio matyti, kad tokio pavedimo apeliantui nebuvo duota.

9) Apeliantas teigia, kad teismas nenurodė jokių argumentų dėl VSDFV turto perdavimo atsakovui, atmeta ar sutinka su apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jo veiklą ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai suteikia jam teisę savarankiškai kreiptis į kitas valstybės institucijas, dėl atsakovo direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 įrodomosios reikšmės, kad teismas nenurodė, ar perdavus VSDFV Kupiškio skyriaus patikėjimo teise valdomą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, galima būtų laikyti, kad perduodamas turtas bus naudojamas valstybinio socialinio draudimo reikmėms, ar tiesioginės išlaidos patalpų išlaikymui gali būti prilyginamos kaip kompensacija už perduodamo turto vertę. Atsakovas mano, kad teismas pasielgė teisingai, kadangi šie klausimai nėra bylos ir skundo esmės dalykas, todėl neturėjo būti nagrinėjami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. K-227, kuriuo pareiškėjui V. T. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui V. T., kuris eina Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinės darbo biržos direktoriaus pareigas, atsakovo direktoriaus Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda, remiantis komisijos 2011 m. lapkričio 3 d. išvada Nr. P7-140 (b. l. 24-29), kuria buvo pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą – netinkamai atliko pareigybės aprašyme nustatytą funkciją – užtikrinti LDB direktoriaus įsakymų vykdymą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir pareigybės aprašymo 7.2 punktą – neužtikrino LDB direktoriaus įsakymo dėl Kupiškio skyriaus patalpų vykdymo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai ginčijamu Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas teisingai bylai išnagrinėti, netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies ir Tvarkos 3-6 punktų nuostatas, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81, 86 straipsniai). Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008 ir kt.). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pateikta atsakovo paskirtos komisijos surašyta pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra išsami ir motyvuota, atitinka pirmiau nurodytus kriterijus, todėl nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad Išvada yra neišsami ir nemotyvuota.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba kai gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Konkrečiu atveju taip pat aktualios teisės normos, reglamentuojančios tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą. Tarnybinių nuobaudų skyrimą valstybės tarnautojams reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis). Pagal Taisyklių 3 punktą tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba jam gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo šiam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją. Jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti pradėtas įstaigos vadovui, įstaigos vadovą į pareigas priėmęs asmuo įpareigoja už savo vadovaujamos įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį arba kitą savo vadovaujamos įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba sudaro komisiją šiam nusižengimui tirti (Taisyklių 6 punktas).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad LDB Personalo ir administravimo skyriaus vyriausiasis specialistas R. T. 2011 m. rugsėjo 28 d. tarnybiniame pranešime Nr. P7-108 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ LDB direktorių informavo, kad buvo gautas Panevėžio TDB 2011 m. rugsėjo 26 d. raštas Nr. S-2205-(6.45.), kuriame nurodoma, jog Panevėžio TDB 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 šiuo metu įgyvendinti negali (b. l. 38). LDB direktorius 2011 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. K-194 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją pareiškėjo galimam tarnybiniam nusižengimui, nevykdant LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477, tirti, paskyrė komisijos pirmininką ir įpareigojo komisiją ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jos sudarymo dienos surašyti pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą ir pasirašytinai apie tyrimo pradėjimą informuoti pareiškėją (b. l. 18).

Atsižvelgdama į Taisyklių 3-6 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad LDB direktorius, 2011 m. rugsėjo 28 d. tarnybiniu pranešimu informuotas apie Panevėžio TDB direktoriaus negalėjimą įvykdyti LDB 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 bei 2011 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. K-194 „Dėl komisijos sudarymo“ sudaręs komisiją tarnybiniam nusižengimui ištirti, nepažeidė Taisyklių 3 punkto nuostatų.

Nagrinėjant ir vertinant pareiškėjo nurodytą tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių pažeidimą, t. y. tai, kad nebuvo oficialaus įstaigos vadovo pavedimo – įpareigojimo – pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo direktoriaus 2011 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. K-194, kuriuo buvo sudaryta komisija dėl galimo pareiškėjo nusižengimo, nevykdant atsakovo direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477, tyrimo nėra įpareigojimas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Iš minėto atsakovo direktoriaus įsakymo akivaizdu, kad atsakovo direktorius, t. y. įstaigos vadovas, nepažeisdamas tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą reglamentuojančių teisės normų, pavedė – įpareigojo komisiją pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies, Taisyklių nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba. Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnis numato, kad tarnybinėn atsakomybėn valstybės tarnautojai traukiami už tarnybinius nusižengimus. Tarnybinio nusižengimo sąvoka apibrėžta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje. Pagal minėtą teisės normą tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Taigi valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu teigiama, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, ir įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas padarė atsakovo nurodytą tarnybinį nusižengimą, už kurį jam (pareiškėjui) paskirta tarnybinė nuobauda.

Panevėžio TDB direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto LDB direktoriaus 2010 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-309, 7.2 punkte numatyta šias pareigas atliekančio valstybės tarnautojo funkcija – užtikrinti Lietuvos darbo biržos direktoriaus įsakymų vykdymą (b. l. 35-37). Pažymėtina, kad 8 punkte numatyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Lietuvos darbo biržos direktoriui.

LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ (b. l. 31) pareiškėjui buvo suformuluoti pavedimai: pateikti VSDFV Kupiškio skyriui prašymą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti dalį patalpų, esančių L. Stuokos–Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, Panevėžio teritorinei darbo biržai ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su naujų patalpų perėmimu, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais; Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriui persikėlus į naujas patalpas, spręsti klausimą dėl patalpų, esančių Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pripažinimo nereikalingomis valstybės funkcijoms įgyvendinti ir jų panaudojimo vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 23 straipsnio ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; apie priimtus sprendimus, susijusius su naujų patalpų perėmimu ir patalpų, esančių Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pripažinimu nereikalingomis bei jų panaudojimu, nedelsiant informuoti LDB Personalo ir administravimo skyrių.

Kaip matyti iš LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477, pareiškėjui buvo aiškiai nustatytos konkrečios užduotys, nurodyti užduoties tikslai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio įsakymo įžanginėje dalyje buvo nurodoma, jog minėtas įsakymas priimtas, siekiant VSDFV ir LDB valdomo turto panaudojimo optimizavimo, sujungiant VSDFV teritorinių padalinių ir LDB teritorinių padalinių patalpas bei atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio TDB neatlygintinai valdo ir naudojasi administraciniu pastatu, esančiu Vytauto g. 6A, Kupiškyje, pastatytu 1975 m., kurio renovacijai ateityje bus reikalingos nemažos lėšos, o VSDFV 2011 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. (7.62)1-4917 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių administracinių patalpų perdavimo“ nurodytos administracinės patalpos, esančios L.

Stuokos−Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, jau šiuo metu yra renovuojamos. Atsakovo direktorius įsakymą priėmė, vykdydamas 2011 m. rugpjūčio 3 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įvykusio VSDFV ir LDB valdomo turto panaudojimo optimizavimo, apjungiant VSDFV teritorinių padalinių ir LDB teritorinių padalinių patalpas spręsti pasitarimo protokolinį nutarimą dėl LDB teritorinių darbo biržų padalinių perkėlimo į VSDFV atitinkamų teritorinių padalinių nenaudojamas patalpas. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo 2011 m. lapkričio 3 d. išvadoje Nr. P7-140 nustatyta, jog Panevėžio TDB 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. S-1970-(6.45) „Dėl VSDFV Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“, pasirašytu direktoriaus pavaduotojos, laikinai vykdančios direktoriaus funkcijas A.

B., kreipėsi į VSDFV Kupiškio skyrių dėl dalies šiuo metu rekonstruojamų naujų patalpų perdavimo Panevėžio TDB laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis (b. l. 24-29). Atkreiptinas dėmesys, jog šiame rašte buvo pateikta visa Aprašu reikalaujama informacija, įskaitant ir patalpų, perduodamų Panevėžio TDB Kupiškio skyriui, sąrašas (b. l. 52, 53). Tačiau Panevėžio TDB 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. S-2088-(6.45) „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos 2011 m. rugpjūčio 24 d. rašto Nr. S-1970-(6.45) „Dėl VSDFV Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“, pasirašytu direktoriaus V.

T. (pareiškėjo), pakartotinai kreipėsi į VSDFV Kupiškio skyrių, ir nurodė, kad Panevėžio TDB nėra gavusi jos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios įstaigos – LDB – sutikimo dėl naujų patalpų perėmimo, todėl prašo laikyti minėtą Panevėžio darbo biržos raštą negaliojančiu (b. l. 54). Pagal bylos duomenis, pareiškėjas, gavęs LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. V-477, šio įsakymo nepradėjo vykdyti ir jo nevykdo. Tai patvirtina pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 26 d. raštas Nr. S-2205-(6.45.) LDB direktoriui „Dėl Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d.

įsakymo Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ vykdymo“, pareiškėjo byloje nurodomos aplinkybės, kurių pagrindu jis teigia, kad neturi vykdyti šio įsakymo.

Įvertinus pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. S-2205-(6.45.) LDB direktoriui „Dėl Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-477 „Dėl Panevėžio teritorinės darbo biržos Kupiškio skyriaus administracinių patalpų“ vykdymo“ nurodytas aplinkybes, kad jis negali vykdyti 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. V-477 nurodytų pavedimų (b. l. 13-14), byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo direktoriaus įsakymo vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjas be faktinio ir teisinio pagrindo atsisakė pradėti vykdyti įsakymą ir neįvykdė šio įsakymo reikalavimo - pateikti VSDFV Kupiškio skyriui prašymą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti dalį patalpų, esančių L. Stuokos–Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje.

Pareiškėjas nurodė, kad pateikti prašymą VSDFV Kupiškio skyriui dėl laikino neatlygintino dalies patalpų, esančių L. Stuokos−Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje, valdymo ir naudojimo panaudos pagrindais perdavimo Panevėžio TDB, atlikti privalėjo vadovaudamasis Aprašo nuostatomis. Aprašas reglamentuoja, kad prie teikiamo turto valdytojo sprendimo dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis projektų turi būti pridėti šie duomenys: 1) nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko informacinis išrašas; 2) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos kopijos; 3) patikėjimo teise valdomų ar nuomojamų administracinių pastatų (patalpų) adresas, bendras plotas, darbo kabinetų plotas, jeigu subjektas valdo patikėjimo teise valstybei nuosavybės teise paklausančius administracinius pastatus (patalpas) ir t. t. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Kupiškio skyrius dar tik vykdo statybos darbus, todėl dėl nebaigtos statybos darbų bei neturint Apraše minėtų duomenų prašymui teikti, LDB įsakymo Panevėžio TDB šiuo metu įgyvendinti negali.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių pareiškėjo argumentų pagrindu nenustatė, jog pareiškėjas teisėtai atsisakė vykdyti minėtą atsakovo direktoriaus reikalavimą. Kaip jau buvo minėta, Panevėžio TDB 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. S-1970-(6.45), pasirašytu direktoriaus pavaduotojos, laikinai vykdančios direktoriaus funkcijas, buvo kreiptasi į VSDFV Kupiškio skyrių dėl dalies šiuo metu rekonstruojamų naujų patalpų perdavimo Panevėžio TDB laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis, rašte buvo pateikta Aprašu reikalaujama informacija, įskaitant ir patalpų, perduodamų Panevėžio TDB Kupiškio skyriui, sąrašas (b. l. 52, 53), tačiau pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. S-2088-(6.45) paprašė šį Panevėžio darbo biržos raštą laikyti negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti tokio paties prašymo, kai gavo atsakovo direktoriaus įsakymą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. S-2313 (6.45.) kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas paaiškinti, ar valstybines funkcijas įgyvendinantis subjektas, ketinantis perimti valstybės turtą panaudos pagrindais, privalo pateikti prašymą nurodydamas tikslius ketinamo perimti turto duomenis bei ar gali Panevėžio TDB prašyti VSDFV perimti valstybės turtą panaudos pagrindais, t. y. pareiškėjas kreipėsi į Aplinkos ministeriją jau po 2011 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. S-2205-(6.45.) pateikimo. Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 24 d. rašte (b. l. 23) yra pasisakyta iš esmės apie VSDFV patikėjimo teise valdomo valstybės turto naudojimo teisinį reguliavimą, nurodyta, kad, Aplinkos ministerijos nuomone, turtas negali būti perduotas panaudos pagrindais kitoms institucijoms bei įstaigoms ir Aplinkos ministerija negalėtų priimti sprendimo dėl šio turto perdavimo panaudos pagrindais, tačiau nenurodoma apie tai, kad Panevėžio TDB direktorius negali pateikti VSDFV Kupiškio skyriui prašymo perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti dalį patalpų, esančių L. Stuokos–Gucevičiaus a. 9, Kupiškyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Aplinkos ministerija nurodė, jog perduodant patalpas panaudos pagrindais aplinkos ministro įsakymui parengti turto valdytojas turi pateikti konkrečius duomenis apie numatytas perduoti patalpas. Be to, Aplinkos ministerija 2011 m. lapkričio 25 d. rašte (b. l. 55) nurodė, kad klausimą dėl patalpų perdavimo panaudos pagrindais turėtų spręsti VSDFV.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad teismas netyrė ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjo veiklą ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai suteikia pareiškėjui savarankiškai kreiptis į kitas valstybės institucijas, būtina pažymėti, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad jis neužtikrino LDB direktoriaus įsakymo dėl Kupiškio skyriaus patalpų vykdymo. Pareiškėjui atskirai tarnybinė nuobauda už tai, kad jis kreipėsi į Aplinkos ministeriją, nėra paskirta.

Pareiškėjas nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad VSDFV Kupiškio skyrius atsisakė priimti prašymą dėl to, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė tam tikrų duomenų, kad pareiškėjas ėmėsi priemonių gauti reikalaujamus duomenis, tačiau jų negavo. Atsakovo direktorius įsakyme nenurodė termino, per kurį pareiškėjas turėjo atlikti minėtą veiksmą, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nepagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė pareigybės aprašymo 7.2 punkto reikalavimus, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas neįvykdė įsakymo dėl to, kad nebuvo nustatytas terminas, o bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas nesutinka vykdyti įsakymo. Iš pareiškėjo byloje nurodomų aplinkybių apie valstybės turto naudojimo teisinį reguliavimą, aplinkybių, susijusių su tuo, kad turi būti nustatyta, ar perdavus VSDFV Kupiškio skyriaus patikėjimo teise valdomą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą LDB, būtų galima laikyti, kad perduodamas turtas bus naudojamas valstybinio socialinio draudimo reikmėms, aplinkybių, kad pastatas, kuriame yra patalpos, yra rekonstruojamas, matyti, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo direktoriaus įsakymu dėl minėtų patalpų perėmimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, t. y. aplinkybių, susijusių LDB sprendimu dėl minėtų patalpų perėmimo, nes šioje byloje nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl šio LDB sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė nei vieno iš veiksmų, kurie jam buvo pavesti LDB direktoriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-477, ir tokiu būdu pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje bei Panevėžio TDB direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2 punkte įtvirtintus privalomus reikalavimus, t. y. įvykdė tarnybinį nusižengimą, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai paskyrė tarnybinę nuobaudą. Teisėjų kolegija sutinka su Tarnybinio nusižengimo tyrimo 2011 m. lapkričio 3 d. išvada, kad Panevėžio TDB direktorius V. T. padarė tarnybinį nusižengimą − netinkamai atliko jo pareigybės aprašyme nustatytą funkciją − užtikrinti LDB direktoriaus įsakymų vykdymą. Nagrinėjamu atveju tarnybinis nusižengimas padarytas nesiimant konkrečių veiksmų, siekiant įgyvendinti 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. V-477 nurodytus pavedimus, tik abstrakčiai nurodant, kad minėto įsakymo įvykdyti neįmanoma dėl duomenų patalpoms perduoti trūkumo, nebendradarbiaujant su LDB ir VSDFV dėl tinkamo LDB direktoriaus įsakymo įvykdymo bei nepagrįstai remiantis Aprašo nuostatomis. Atsakovas išsamiai nurodė, kuo remdamasis daro išvadą, kad pareiškėjo kaltė – aplaidus pareigų atlikimas. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė argumentus, pagrindžiančius pareiškėjo kaltę, nurodė nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu konstatavo, jog pareiškėjo veiksmuose buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės, sprendime nurodyti formalūs pareiškėjo skundo atmetimo pagrindai, apsiribota tik konstatavimu, jog ginčijama tarnybinė nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, nepažeidus tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė