2022-11-03 Nr. AB-26409-3-62-3-00875-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-809-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00875-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde ir procesiniame dokumente „Atsikirtimas“ nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. jis prarado galimybę pasivaikščioti gryname ore, nes dirbo tvarkiniu. Jis dirbdavo nuo 8.00 val. iki 12.00 val., todėl dienomis, kai pasivaikščiojimui skirtas laikas nuo 8.00 val. iki 12.00 val., jis tokios galimybės neturėdavo. Dienomis, kai pasivaikščiojimui skirtas laikas nuo 13.00 val. iki 17.00 val. jis grįžęs iš darbo turėdavo pailsėti, eiti paskambinti, į biblioteką, dušą, parduotuvę, pas gydytoją, todėl pasivaikščiojimo teise nelabai galėdavo pasinaudoti. Dėl pasivaikščiojimų gryname ore nesuteikimo, pareiškėjas teigė, kad yra sakęs ir rašęs pataisos įstaigos pareigūnams, jam siūlydavo išeiti iš darbo, nors darbas jį tenkino. Dėl negalėjimo pasivaikščioti gryname ore jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinę skriaudą, nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeidimą, skaudėjo galvą, pasidarė jautrus, nervingas, greitai supyksta. Pareiškėjas išreiškė nuomonę, kad patirtų išgyvenimų teisingas kompensavimas būtų įmanomas tik priteisint neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Prašė Marijampolės PN atsiliepimą atmesti, o jo skundą tenkinti.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 14 d. buvo įdarbintas Marijampolės PN. Pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti, tačiau darbas iš dalies organizuojamas lauko sąlygomis, jis įdarbintas atsižvelgiant į jo paties prašymą. Ginčo laikotarpiu į pataisos namų administraciją dėl darbo mažesniu krūviu arba darbo grafiko suderinimo taip, kad galėtų skirti laiko pasivaikščiojimui gryname ore, pareiškėjas nesikreipė. Jo teiginiai abstraktūs, skunde nepagrindžiama bei konkrečiai neįvardijama valstybės kaltė, priežastinis ryšys tarp tariamo neteisėto veiksmo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nepagrindžiamas prašomos priteisti sumos dydis, todėl nėra pagrindo žalos atlyginimui.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė J. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kildinamą iš atsakovo neteisėtų veiksmų, pažeidžiant jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu, atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN lengvojoje nuteistųjų grupėje, nuo 2020 m. spalio 14 d. jis įdarbintas tvarkdariu (kiemo) 0,5 etato. Kiekvieną dieną, išskyrus poilsio ir švenčių dienas, paprastai dirbdavo po 4 val. Atsakovas neginčijo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad dirbdavo nuo 8.00 val. iki 12.00 val., pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti, todėl pagal Nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką teismas vertino, kad pareiškėjas teise į pasivaikščiojimą dėl nesuderinto darbo ir pasivaikščiojimų grafiko, negalėjo pasinaudoti pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Teismas sprendė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, įvertinus neatvykimą į darbą administracijai leidus (Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėjimas ND) tai sudarė 72 dienas (kartus).

8. Teismas vadovavosi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) nuostatomis ir padarė išvadą, kad teisė pasivaikščioti gryname ore, yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Vidaus tvarkos taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra vienas iš tų nustatytų pagrindų, kuriuo būtų galima riboti nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Todėl, teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėjas nesikreipė dėl darbo grafiko ir pasivaikščiojimui skirto laiko suderinimo atmestini kaip nepagrįsti, nes būtent atsakovas, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore.

9. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad pareiškėjo darbas iš dalies buvo organizuojamas lauko sąlygomis, jis įdarbintas atsižvelgiant į jo paties prašymą (įdarbintas tvarkdariu (kiemo)), nesuteikė pagrindo tvirtinti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes darbo laikas nėra skirtas įgyvendinti BVK 103 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Be to, teritorijos tvarkymo plotas nebuvo skirtas pasivaikščiojimui gryname ore, o pagal BVK 103 straipsnio 2 dalį nuteistojo teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Aplinkybės, kad pareiškėjas įdarbintas atsižvelgiant į jo paties prašymą, kad nesikreipė su skundais į laisvės atėmimo įstaigos administraciją, taip pat nepaneigė atsakovo pareigos privalomai suteikti nuteistajam teisę pasivaikščioti gryname ore, kadangi atsakovo pareiga suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname yra imperatyvi. Tokiu būdu, teismas konstatavo, kad pareiškėjui darbo dienomis ir jo darbo valandomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore, ši jo teisė buvo pažeista.

10. Teismui nustačius, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) pasinaudoti savo teise į pasivaikščiojimą gryname ore, daryta išvada, kad jis patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo veiksmų rezultatas (kaip apibrėžta CK 6.247 straipsnyje).

11. Pareiškėjo argumentai, kad jis grįžęs iš darbo turėdavo pailsėti, paskambinti telefonu, eiti į biblioteką, dušą, parduotuvę, pas gydytoją, todėl pasivaikščiojimo teise nelabai galėdavo pasinaudoti teismo vertinti kritiškai ir atmesti kaip nepagrįsti, nes iš Nuteistųjų dienotvarkės buvo matyti, kad laisvam laikui yra skiriamas laikas nuo 18.15 val. iki 20.30 val., todėl dirbdamas nuo 8.00 val. iki 12.00 val., kitomis teisėmis (poilsio, skambinimo telefonu, apsipirkimo, lankymosi bibliotekoje ir pan.) galėjo pasinaudoti Nuteistųjų dienotvarkėje nustatytu laiku, o pasivaikščioti gryname ore nuo 13.00 val. iki 17.00 val. Teismas nustatė, kad antradieniais ir ketvirtadieniais darbo valandos, pasivaikščiojimui skirtas laikas ir Nuteistųjų dienotvarkėje nustatytas laisvas laikas nesutapdavo, todėl pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo ribojama.

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažinta, kad teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, tai, kad pareiškėjas dirbo lauke, švelnino patiriamus nepatogumus, todėl teismo vertinimu, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimo mastą bei intensyvumą, į tai, kad byloje duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nėra, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis – 130 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui.

III. 13. Apeliacinius skundus šioje byloje pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimą iki 130 Eur, neįvertino pareiškėjo būsenos, išgyvenimų, neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas yra laikomas pavojingoje sveikatai ir garbei aplinkoje, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį ir nesilaikant BVK nuostatų.

16. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis dirbo Marijampolės PN tvarkiniu nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas labai mažai turėjo galimybių būti gryname ore, kadangi jo darbas buvo ne tik lauke ar kieme, bet tekdavo dirbti ir uždarose patalpose, tad ne visada jam tekdavo dirbti kieme, kaip yra teigiama teismo. Pareiškėjo nuomone, pataisos namų administracija sistemingai pažeidinėjo jo teises į pasivaikščiojimą gryname ore, o atsakovas savo veiksmais pažeidė ne tik pareiškėjo teises, bet ir daugelį tarptautinės teisės aktų bei Lietuvos Respublikos teisės aktų. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinę skriaudą, nepatogumus, emocinę depresiją, labai dažnai skauda galvą, pasidarė labai jautrus, nervingas, blogai išsimiega, sutriko psichika, nes labai greitai supyksta, patyrė diskomfortą, garbės ir orumo pažeidimą.

17. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 130 Eur neturtinės žalos, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti, o kitą skundo dalį palikti nepakeistą.

18. Marijampolės PN laikosi pozicijos, jog asmenys, kurie neatlieka laisvės atėmimo bausmės ir dirba, taip pat ne visuomet gali savo asmeninio laiko skirti imperatyvioms normoms užtikrinti. Pareiškėjas išreiškė savo noru dirbti ir žmogiška, jog neužtektų paroje laiko visuomet užtikrinti teisę į pasivaikščiojimą. Pareiškėjas dirbo 0,5 etato tvarkdariu, kaip ir pats pareiškėjas nurodė dalį darbo laiko dirbo lauke, kas turėtų būti vertinama kaip aplinkybė į tai, kad pareiškėjas darbo metu galėjo būti gryname ore.

19. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos priteisimas negali tapti pasipelnymo šaltiniu. Neturtinės žalos atlyginimas yra nukreiptas į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, kurių pareiškėjas neįrodė. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į psichologus, kurie turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl pataisos namų administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, taip pat ir pirmosios instancijos teismo priteista 130 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, nepagrįsti. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. O ir ne visais atvejais tam, jog būtu apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais

20. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 130 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą – tenkinti Marijampolės PN apeliacinį skundą.

21. Marijampolės PN nurodo, kad byloje yra pateikęs visus procesinius dokumentus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusiu dokumentus. Marijampolės PN pateiktas apeliacinis skundas visiškai atspindi atsakovo atstovo poziciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, t. y. priteista pareiškėjui iš atsakovo atstovo Marijampolės PN, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą kalinimą Marijampolės PN nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. gegužės 3 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad pareiškėjas teise į pasivaikščiojimą dėl nesuderinto darbo ir pasivaikščiojimų grafiko, negalėjo pasinaudoti pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu tai sudarė 72 dienas (kartus). Tokiu būdu Marijampolės PN padarė pažeidimą, t. y. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore. Tačiau, nors teismas pripažino, jog teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, tai, kad pareiškėjas dirbo lauke, švelnino patiriamus nepatogumus, todėl teismo sumažintas prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimas iki 130 Eur. Apeliacinius skundus byloje padavė abi proceso šalys.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė tuo, kad buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi nuteistųjų pasivaikščiojimai Marijampolės PN buvo vykdomi pareiškėjo darbo metu.

26. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 74 straipsnio 5 punktą lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas.

27. Apibendrinant konstatuotina, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais Bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; kt.).

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad niekuo nepagrįsti atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjas išreiškė savo noru dirbti, o asmenys kurie neatlieka laisvės atėmimo bausmės ir dirba, ne visuomet gali savo asmeninio laiko skirti imperatyvioms normoms užtikrinti, nes būtent atsakovo atstovas, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore. Net pripažinus pagrįsta atsakovo atstovo nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjas dalį darbo laiko dirbo lauke, tai nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes darbo laikas, net jei jis susijęs su buvimu lauke, nėra skirtas įgyvendinti BVK 103 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Be to, kaip tinkamai nustatė pirmosios instancijos teismas, teritorijos tvarkymo plotas nebuvo skirtas pasivaikščiojimui gryname ore, o pagal BVK 103 straipsnio 2 dalį nuteistojo teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjui jo darbo dienomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore, buvo pažeista jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

29. Papildomai pažymėtina, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-462-756/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-964-575/2021).

30. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

32. Pasisakydama dėl neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pobūdis, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018; 2020 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1569-438/2020).

33. Atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą, trukmę (pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. gegužės 3 d., t. y. viso 72 kartus), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas spręsti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 220 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, susijusių su aptariamu jo teisių pažeidimu, būtų kreipęsis dėl psichologo pagalbos. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistina 220 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė