2018-07-04 Nr. AB-12656-3-61-3-00608-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-731-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00608-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. sausio 20 d. nurodymą Nr. (23.31-08)-467-9138 (toliau – ir Nurodymas), kuriuo nurodyta nurašyti 1 982,56 Eur mokestinę nepriemoką iš V. D..

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso dalis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir slėptuvė). Gavęs informacijos, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nusprendė, jog minėtas turtas yra nekilnojamo turto mokesčio objektas, pareiškėjas 2015 m. gegužės 13 d. kreipėsi su prašymu į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Kauno AVMI), prašydamas paaiškinti, ar nurodytos patalpos yra nekilnojamo turto mokesčio objektas, jeigu taip, kokia šių patalpų mokestinė vertė. VMI 2016 m. birželio 16 d. raštu informavo, kad pareiškėjui priklausanti slėptuvė laikoma nekilnojamo turto mokesčio objektu, už ją turi būti mokamas nekilnojamo turto mokestis. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2016 m. birželio 16 d. raštu, apskundė šį raštą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą, nurodydama, kad skundžiamas VMI raštas yra informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI nebuvo ir nėra priėmusi jokio akto, kuriuo būtų nustatyta jo prievolė mokėti nekilnojamo turto mokestį, todėl pareiškėjas skundžia VMI Nurodymą nurašyti 1 982,56 Eur mokestinę nepriemoką, nes jis nesutinka su akte nurodyta nepriemoka ir jam nuosavybės teise priklausančio turto apmokestinimu nekilnojamojo turto mokesčiu. Pareiškėjui priklausančio objekto paskirties negalima keisti, jo paskirtis specifinė – civilinės saugos slėptuvė, kurios statusą privaloma išlaikyti, patalpos nenaudojamos jokiai komercinei veiklai, jos skirtos bendram naudojimui ir iš esmės nesiskiria nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame sąraše esančių patalpų, kurios yra neapmokestinamos nekilnojamo turto mokesčiu.

4. Pareiškėjo nuomone, jei komercinei veiklai nenaudojamos slėptuvės patalpos būtų priskirtos nekilnojamojo turto mokesčio objektams, tai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 2 dalies 6 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo išplaukiantiems teisingumo, proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, nekilnojamo turto mokestį apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka pats mokesčių mokėtojas. Skundžiamu Nurodymu išieškoma bendra 1 982,56 Eur deklaruotų mokesčių ir delspinigių mokestinė nepriemoka, kuri atsirado pareiškėjui 2014 m. gruodžio 23 d. pateikus nekilnojamo turto mokesčio deklaracijas už 2009–2013 m. Mokesčių mokėtojas pats apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas ir pateikė mokesčių deklaracijas, todėl nurodyti duomenys laikomi teisingais. Pareiškėjui priklausanti slėptuvė yra laikoma nekilnojamo turto mokesčio objektu ir už ją turi būti mokamas nekilnojamo turto mokestis. Pareiškėjas, pavėluotai deklaravęs mokesčius ir jų nesumokėjęs, nulėmė savo paties pareigą mokėti delspinigius už visą laikotarpį iki deklaracijų pateikimo bei dar 180 dienų nuo jų pateikimo dienos. Kadangi pareiškėjas įstatyme nustatytu terminu nekilnojamo turto mokesčio nesumokėjo, todėl VMI 2016 m. sausio 20 d. priėmė ginčijamą Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką. Nurodymas atitinka nustatytą nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos formą ir turinį.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2007 m. lapkričio 14 d. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2015 m. gegužės 25 d. paklausimu kreipėsi į VMI, prašydamas paaiškinti, ar nurodytos patalpos yra nekilnojamo turto mokesčio objektas, jeigu taip, kokia šių patalpų mokestinė vertė. VMI 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (32.34-KT) RM-13596 informavo pareiškėją, kad jam priklausančios negyvenamosios patalpos yra laikomos nekilnojamojo turto mokesčio objektu ir už šias patalpas turi būti mokamas nekilnojamojo turto mokestis, neatsižvelgiant į tai, kad jos yra nenaudojamos komercinei veiklai. Pareiškėjas VMI 2015 m. birželio 16 d. raštą Nr. (32.34-KT) RM-13596 apskundė MGK, kuri pareiškėjo skundą dėl VMI 2015 m. birželio 16 d. rašto Nr. (32.34-KT) RM-13596 paliko nenagrinėtą, argumentuodama tuo, kad skundas nepriskirtinas jos kompetencijai.

9. Teismas nustatė, kad VMI 2016 m. sausio 20 d. priėmė nurodymą Nr. (23).31-08)467-9138 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, kuriuo nurodė nurašyti 1 982,56 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojų sąskaitų.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo nesutikimą su šiuo nurodymu iš esmės grindžia tuo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios patalpos yra priskirtinos objektams, kurie yra apmokestinami nekilnojamojo turto mokesčiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo dalykas yra mokesčių administratoriaus nurodyme nustatytos mokestinės nepriemokos išieškojimas. Pareiškėjas ginčija išieškojimo dokumentą, bet ne patį nekilnojamo turto mokesčio objekto priskyrimą nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamiems nekilnojamojo turto objektams. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl slėptuvės, kaip nekilnojamo turto mokesčio objekto, todėl neanalizavo slėptuvės, kaip nekilnojamo turto mokesčio objekto sampratos ar šio objekto priskyrimo objektų sąrašui, kuriems taikoma nekilnojamo turto mokesčio lengvata. Teismas vertino, ar ginčijamas nurodymas išieškoti mokestinę nepriemoką savo turiniu bei forma neprieštarauja teisiniam reglamentavimui.

11. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktus mokesčių mokėtojui tenka pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalis nustato, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad mokestį apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka šio įstatymo 3 straipsnyje mokesčio mokėtoju nurodytas asmuo.

12. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d.). Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas įvykdė pareigą apskaičiuoti jam tenkantį mokėti nekilnojamojo turto mokestį, tačiau šio mokesčio laiku nesumokėjo. Apie apskaičiuotą deklaruojamo mokesčio sumą mokesčių mokėtojas VMI informavo pateikdamas mokesčio deklaraciją. Pareiškėjas pateikė deklaracijas už 2009–2013 m., taip patvirtindamas savo pasirinkimą sumokėti apskaičiuotą mokestį už jam priklausantį nekilnojamo turto objektą. Pareiškėjas pats paskaičiavo jam priklausantį mokėti mokestį, t. y. 1 469,55 Eur, tačiau šio mokesčio nesumokėjo.

14. Teismas nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Už 2014 ir ankstesnius mokestinius laikotarpius deklaracijos forma turi būti pateikta ir nekilnojamojo turto mokestis turi būti sumokėtas mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, iki kitų metų vasario 1 d. (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2014 m. gruodžio 9 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.). teismas sprendė, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto mokestį turėjo sumokėti iki 2015 m. vasario 1 d., tačiau nesumokėjo.

15. Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtinta prezumpcija dėl mokesčių deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumo (priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus; preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi – Mokesčių administravimo įstatymo 73 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad ginčijamu Nurodymu išieškoma nekilnojamojo turto mokesčio suma, kuri atsirado pareiškėjui pateikus nekilnojamojo turto mokesčių deklaracijas už 2009–2013 m. Kadangi pareiškėjas pats pateikė apskaičiuotą mokesčio sumą, mokesčių administratoriui neteko pareigos šios sumos perskaičiuoti ar ją pagrįsti. Pareiškėjas laiku nesumokėjo deklaruoto mokesčio, todėl mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Teismas konstatavo, kad Nurodyme nurodyta nekilnojamojo turto mokesčio suma atitinka pareiškėjo pateiktose deklaracijose nurodytą sumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ar neteisėtai priėmė nurodymą pareiškėjo atžvilgiu išieškoti 1 469,55 Eur nekilnojamojo turto mokesčio nepriemoką.

16. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, deklaravęs mokesčius ir jų nesumokėjęs, nulėmė ir savo paties pareigą mokėti delspinigius. Teismas, patikrinęs mokesčių administratoriaus pateiktus skaičiavimus, sprendė, kad esamos aritmetinės išraiškos neprieštarauja teisiniam reguliavimui dėl delspinigių skaičiavimo pradžios momento, trukmės bei dydžio.

17. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos Nr. (23).31-08)467-9138, kuriuo nurodė nurašyti 1 982,56 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų, todėl panaikinti šį nurodymą nėra pagrindo.

18. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Nekilnojamo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnis, kuriame nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodyta, kad nuo nekilnojamo turto mokesčio atleidžiama ar nekilnojamo turto mokesčio objektu nelaikomas turtas, kuris skirtas visai visuomenei ir iš kurio fizinis asmuo negauna naudos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai bei konstitucinės teisinės valstybės principui ir tuo pagrindu nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti.

19. Teismas nurodė, kad nagrinėjant ginčo nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, pagrįstumą ir teisėtumą, teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 20. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priklausančio turto – slėptuvės, kaip nekilnojamojo turto mokesčio objekto, todėl teismas nepagrįstai neanalizavo slėptuvės, kaip nekilnojamojo turto mokesčio objekto, sampratos ir šio objekto priskyrimo objektams, kuriems taikoma nekilnojamojo turto mokesčio lengvata. Pareiškėjas teigia aiškiai nurodęs, kad jo skundo ir administracinės bylos tikslas yra mokestinio ginčo, susijusio su negyvenamosios patalpos – slėptuvės, priskyrimu ar nepriskyrimu nekilnojamojo turto mokesčių objektams bei mokesčių lengvatų taikymo tokiam objektui, iškėlimas. Tokį pareiškėjo tikslą patvirtina ir jo veiksmų seka nuo kreipimosi į VMI dėl paaiškinimo dėl minėto objekto apmokestinimo iki kreipimosi su skundu į teismą. Teismas neatskleidė ginčo esmės, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teisines pasekmes jam sukelia Nurodymas, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tai yra išieškojimo dokumentas, nesusijęs su paties nekilnojamojo turto mokesčio objekto priskyrimu nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamiems objektams. Pareiškėjo nuomone, minėtu dokumentu priverstinai vykdoma įstatyme neva nustatyta pareiškėjo mokestinė prievolė. Tačiau susiklostė tokia prieštaringa teisinė situacija, kai pareiškėjas neturi teisės tiesiogiai ginčyti įstatyme nustatytos mokestinės prievolės (jeigu tokia būtų nustatyta), be to, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius neteisingai aiškina ir taiko Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo normas, nustatydamas mokestinę prievolę už slėptuvės patalpas.

23. Pareiškėjas nurodo, kad negalėdamas inicijuoti mokestinio patikrinimo (jis bandė tai padaryti kreipdamasis į VMI) ir atitinkamo teisminio ginčo, apskaičiavo už slėptuvę mokėtiną mokestį, tačiau mokesčio nemokėjo ir inicijavo šį ginčą, siekdamas teismo tvarka patikrinti pačią mokestinę prievolę. Pareiškėjas pasirašė atsakovo darbuotojų parengtas ir užpildytas deklaracijas už 2009–2013 m., nes buvo priverstas tai padaryti dėl areštuotų banko sąskaitų, gresiančių baudų ir atsižvelgdamas į tai, kad pats siekė teisinio aiškumo ir teisminės gynybos.

24. Pareiškėjas nurodo, kad siekė ir inicijuoti teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo normų atitikimo Konstitucijai, jeigu teismas nuspręstų, kad asmenų dėl objektyvių priežasčių negalimos naudoti slėptuvės patalpos, skirtos viešųjų interesų tenkinimui, yra Nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra joms netaikytinos įstatymo 7 straipsnyje nustatytos mokesčio lengvatos.

25. Pareiškėjas teigia žinantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad mokesčių administratoriaus nurodymai ir išaiškinimai yra procedūriniai dokumentai, negalintys būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Tačiau mokesčių administratorius nuo 2007 m. neatlieka pareiškėjo mokestinio patikrinimo ir nepriima sprendimo dėl ginčo esmės, o siunčia raginimus, nors pareiškėjas jų nevykdo ir raštu nurodė, kad nesutinka su jam priklausančio objekto priskyrimu mokesčio objektams. Taigi pareiškėjas mokėjimo patikrinimą ir skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo, galinčio būti savarankišku administracinės bylos dalyku, priėmimą inicijavo pateikdamas deklaraciją. Pareiškėjo nuomone, Nurodymu, kuriame minima įstatyme nustatyta mokestinė prievolė ir vykdomas priverstinis jos išieškojimas, jam atsiranda realūs teisiniai padariniai.

26. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio ir neatskleidė bylos esmės, t. y. ginčas pirmosios instancijos teisme (sprendime) nebuvo išnagrinėtas, teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl naikintinas, o byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

27. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skundu prašė panaikinti Nurodymą, nesutiko su jame nurodyta mokestine nepriemoka, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčas šioje byloje kilo dėl Nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodymu išieškoma bendra 1 982,56 Eur deklaruotų mokesčių ir delspinigių mokestinė nepriemoka, kuri atsirado pačiam pareiškėjui 2014 m. gruodžio 23 d. pateikus nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas už 2009–2013 metus. Kadangi pareiškėjas pats apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas ir pats pateikė mokesčių deklaracijas, o Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtinta prezumpcija, kad mokesčių deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, mokesčių administratorius neturi pareigos pagrįsti mokesčio mokėtojo apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų.

29. Atsakovas nurodo, kad mokesčių administratorius nėra įgaliotas spręsti nekilnojamojo turto mokestinių verčių nustatymo klausimų. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas numato, jog nekilnojamojo turto vertinimą atlieka turto vertintojas – turtą vertinanti įmonė, tvarkanti Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, t. y. valstybės įmonė „Registrų centras“.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis buvo priverstas pasirašyti atsakovo paruoštas deklaracijas. Mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su savo paties apskaičiuotomis nekilnojamojo turto mokesčio sumomis, gali pateikti patikslintas nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas už penkerius praėjusius kalendorinius metus.

31. Atsakovas nurodo, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Mokesčių administratorius neturi pareigos atlikti mokestinio patikrinimo pagal mokesčių mokėtojo prašymus. Pareiškėjas pats apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas ir pats pateikė mokesčių deklaracijas, laikoma, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, todėl nėra pagrindo atlikti šio mokesčių mokėtojo patikrinimo.

32. Atsakovas teigia, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalį, mokestiniai ginčai yra ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Šiuo atveju pareiškėjas pats apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas ir pats pateikė mokesčių deklaracijas, todėl mokestinis ginčas dėl šių prievolių pagrįstumo nevyksta ir negali vykti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio matyti, kad jis siekia inicijuoti mokestinį ginčą, kuriuo būtų išspręstas jam priklausančio nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – slėptuvė), apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu klausimas.

34. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. sausio 20 d. nurodymą Nr. (23.31-08)-467-9138 (toliau – ir Nurodymas), kuriuo buvo nuspręsta 1 982,56 Eur mokestinę nepriemoką nurašyti iš pareiškėjo sąskaitų, esančių atitinkamose kredito ir kitose įstaigose. Pareiškėjas nesutikimą su šiuo nurodymu iš esmės grindžia tuo, kad jam priklausanti slėptuvė nėra nekilnojamojo turto mokesčio objektas.

35. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau-MAĮ), Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (toliau - NTMĮ) bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu.

36. MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja.“(1 d.). „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.“ (2 d.).

37. NTMĮ 12 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad „Mokestį apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka šio įstatymo 3 straipsnyje mokesčio mokėtoju nurodytas asmuo.“

38. Iš šių teisės normų matyti, kad jos atitinkamo mokesčio(ų) apskaičiavimo ir perskaičiavimo srityje mokesčio mokėtojui ir mokesčių administratoriui nustato tam tikras teises ir pareigas, o būtent, mokesčio mokėtojui nustato pareigą pačiam apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti nekilnojamojo turto mokestį. Pažymėtina, kad tokia pareiga mokesčių mokėtojui atsiranda tik tuo atveju, jei jo turimas turtas ar vykdoma ūkinė – finansinė veikla, atitinka konkretaus mokesčio įstatymo prielaidas ir sąlygas, kurios ir sukuria prievolę mokesčio mokėtojui mokėti atitinkamą mokestį. Tai savo ruožtu lemia, kad tais atvejais, kai konkretaus mokesčio įstatyme nustatytos prielaidos ir sąlygos nesukuria prievolės sumokėti mokestį, tai mokesčio mokėtojui neatsiranda ir pareiga pačiam apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti mokestį.

39. Aptartas teisinis reguliavimas lemia, kad mokesčio mokėtojas apskaičiuodamas bei deklaruodamas atitinkamą mokestį pripažįsta, kad atitinkamas mokesčio įstatymas sukūrė jam prievolę sumokėti šį mokestį bei įsipareigoja jį nustatyta tvarka sumokėti. Ir priešingai, mokesčio mokėtojas neapskaičiuodamas ir nedeklaruodamas atitinkamo mokesčio, tokiu savo veiksmu (neveikimu) konstatuoja, kad atitinkamas mokesčio įstatymas nesukūrė jam prievolės sumokėti šį mokestį bei kad jis atsisako jį sumokėti.

40. Tačiau, tais atvejais kai mokesčio mokėtojas neapskaičiuoja, nedeklaruoja ir nesumoka mokesčio ar šį mokestį apskaičiuoja neteisingai, mokesčių administratoriui atsiranda teisė pačiam apskaičiuoti mokėtiną mokestį bei jį išieškoti iš mokesčio mokėtojo.

41. Būtent tokiais atvejais, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuoja ir nurodo sumokėti atitinkamą mokestį, tarp šių šalių ir gali kilti mokestinis ginčas, kurio metu, teisės aktų nustatyta tvarka yra išsprendžiamas klausimas dėl mokesčio mokėtojo prievolės sumokėti atitinkamą mokestį.

42. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė deklaracijas už 2009-2013 m., kuriose nurodė mokėtiną 1 469,55 Eur dydžio nekilnojamojo turto mokestį, tačiau jo NTMĮ nustatytais terminais nesumokėjo.

43. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka konstatavo bei pripažino, kad jo turimas turtas atitinka NTMĮ prielaidas ir sąlygas, sukuriančias jam prievolę sumokėti šį mokestį. Tai savo ruožtu lėmė, kad mokesčių administratoriui, sutikus su pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenimis, neatsirado pareiga atlikti mokestinį patikrinimą ar kitus veiksmus, galinčius iššaukti mokestinio ginčo atsiradimą.

44. Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas įstatyme nustatytais terminais nesumoka deklaruoto mokesčio. Teisine prasme mokesčio mokėtojo pateikta deklaracija yra juridinę reikšmę turintis dokumentas, sukuriantis mokesčio mokėtojui mokestinę prievolę, kurios (deklaracijos) pagrindu gali būti atliekami ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai.

45. Ginčijamo nurodymo, kuriuo nuspręsta 1 982,56 Eur mokestinę nepriemoką nurašyti iš pareiškėjo sąskaitų, esančių atitinkamose kredito ir kitose įstaigose, davimas yra vienas iš priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo būdų, numatytų MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tai reiškia, kad atsakovas priimdamas sprendimą dėl šio nurodymo, atliko veiksmus susijusius, ne su mokėtino pareiškėjui mokesčio apskaičiavimu, o su pareiškėjo pateiktų deklaracijų, t. y., jose pateiktų duomenų apie mokėtiną nekilnojamojo turto mokestį įvykdymu.

46. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog šioje byloje nėra kilęs mokestinis ginčas, dėl ko klausimas, ar pareiškėjo turimas nekilnojamasis turtas priskirtinas nekilnojamojo turto mokesčio objektui ar ne, yra išeinantis iš šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

47. Pažymėtina, kad tokio MAĮ nuostatų aiškinimo yra laikomasi ir ankstesnėje administracinių teismų praktikoje, nuo kurios nukrypti šioje byloje nėra, nei faktinio, nei teisinio pagrindų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-799/2013; 2017 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-202-602/2017).

48. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas abejodamas, ar jis turi prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį už jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti įvairiais MAĮ numatytais informacijos gavimo šiais klausimais būdais, o būtent, prašydamas mokesčių administratorių pateikti jam konsultaciją (MAĮ 37 str.); kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui (MAĮ 37(1) str.); atitinkamai patikslinti pateiktas deklaracijas už 2009-2013 m., kuriose nurodė mokėtiną 1 469,55 Eur dydžio nekilnojamojo turto mokestį (MAĮ 80 str.), kas galimai iššauktų ir mokestinio ginčo atsiradimą.

49. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas