2019-03-27 Nr. AB-7528-3-64-3-00085-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-229-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00085-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. sausio 27 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. gruodžio 27 d. siuntimą Nr. 1197 (toliau – ir Siuntimas) (b. l. 1–2). Pareiškėja taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl to, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas bei 25 straipsnio 1 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. AI-255 (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja paaiškino, kad Administracija, vadovaudamasi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Siuntimu įpareigojo pareiškėją 90 val. atlikti visuomenei naudingą veiklą. Administracija informavo, kad neatlikus visuomenei naudingos veiklos, pareiškėjai socialinė pašalpa nebus skirta. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucijoje nėra numatyta, jog asmuo socialinę pašalpą privalo pats sau užsidirbti.

Administracijos Siuntimas, pasak pareiškėjos, pažeidžia jos teises, žemina pareiškėjos orumą, nes pareiškėja yra verčiama neatlygintinai dirbti nekvalifikuotą (valytojos) darbą, nors turi pedagoginį išsilavinimą. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, kad Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 25 straipsnio 1 dalies 6 punktas bei Įsakymas prieštarauja Konstitucijos 7, 29, 48 ir 52 straipsnių nuostatoms.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) (b. l. 8–9).

Teismas nurodė, kad asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismas taip pat nurodė, kad asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas išaiškino, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjektų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Teismas paaiškino pareiškėjai, kad argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Siuntimą negali būti savarankišku ginčo teisme objektu, nes pareiškėjos ginčijamas Siuntimas yra tarpinis Administracijos dokumentas. Teismas išaiškino, kad savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu galėtų būti galutinis sprendimas, kuriuo būtų pakeistas ar nutrauktas piniginės socialinės paramos mokėjimas.

III. Pareiškėja R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 17–18).

Pareiškėja nurodo, kad teismo nutartyje nėra nieko pasisakyta dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja pastebi, kad dabar įstatymas numato kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę tik per teismų sistemą. Be to, ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis numato, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą turi būti nurodyta, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą, tačiau šiuo atveju teismo nutartyje to nėra nurodyta.

Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (b. l. 26–27).

Administracija nurodo, kad pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4–5 punktus, ji turi teisę neskirti pašalpos arba nutraukti jos teikimą, jeigu asmuo neįvykdo Paramos įstatymo nustatyto reikalavimo atlikti visuomenei naudingą darbą. Administracija paaiškina, kad pareiškėjai pagal jos 2018 m. gruodžio 19 d. pateiktą prašymą tą pačią dieną buvo priimtas sprendimas (Nr. 7678) paskirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Pareiškėjai pašalpos teikimas nebuvo nutrauktas, todėl laikytina, kad pareiškėjai nebuvo priimtas joks sprendimas, dėl kurio ji turėtų teisę pateikti skundą. Administracija nurodo, kad Siuntimas yra tarpinis dokumentas, kuris pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad pareiškėjos ginčijamas Siuntimas yra tarpinis dokumentas, negalintis būti savarankišku ginčo objektu administraciniame teisme. Iš Administracijos Siuntimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi.

Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-949 redakcija) nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir (ar) savivaldybės administracijos parengtoje užimtumo didinimo programoje, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-949 redakcija) nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Jeigu asmuo nevykdo šios pareigos, savivaldybės administracija turi teisę socialinės pašalpos neteikti ar nutraukti jos teikimą (Paramos įstatymo 23 straipsnio 5 punktas).

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės administracijos sprendimas pasitelkti asmenį visuomenei naudingai veiklai atlikti tokiam asmeniui teisinių pasekmių nesukelia tol, kol tokio sprendimo nevykdančiam asmeniui nėra priimamas kitas sprendimas, susijęs su socialinės pašalpos neteikimu ar socialinės pašalpos teikimo nutraukimu, t. y., kol nėra priimamas galutinis kompetentingo subjekto sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta procedūra (šiuo atveju – dėl socialinės pašalpos skyrimo). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti Administracijos tarpinį procedūrinį sprendimą – Siuntimą nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio savivaldybės administracijos sprendimo visuomenei naudingoje veikloje nedalyvaujančiam asmeniui neteikti socialinės pašalpos ar nutraukti jos teikimą. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo priimti tokio pobūdžio sprendimai. Priešingai, atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą Administracija nurodė, kad pašalpos skyrimas pareiškėjai nebuvo nutrauktas.

Pareiškėja atskirajame skunde nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškėjos skundą dėl Siuntimo panaikinimo yra neteisėta ir nepagrįsta, tačiau pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo ir Įsakymo nuostatų konstitucingumo.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, tam kad teismas galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausiai teismas turi turėti pagrindą manyti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, nagrinėjamą bylą sustabdo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti Administracijos Siuntimą, t. y. administracinė byla pagal pareiškėjos skundą nebuvo pradėta ir nagrinėjama. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti pareiškėjos procesinio pobūdžio prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą ir panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį bei perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė