2023-01-25 Nr. AB-2233-3-62-3-02028-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-140-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02028-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (nuo sausio 1 d. teisių perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN (toliau – ir Marijampolės PN), 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Marijampolės PN nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. vasario 26 d. netinkamomis sąlygomis. Patyrė kankinimą, nes kameroje dienos metu paimamas minkštasis inventorius – čiužinys, pagalvė, todėl atimama teisė gulėti. Kamerų tipo patalpų dienotvarkėje nebuvo nustatytas laikas, kada čiužinius priduoti, o kada pasiimti, kartais čiužinius tekdavo atiduoti 5.40 val., kai pagal grafiką nustatytas kėlimosi laikas – 6 val. Savų rūbų skalbimas per tris mėnesius nuobaudos atlikimo buvo galimas tik 2 kartus. Kameroje visuomet buvo drėgna dėl už lango stovinčios apie 1,5 metro sienos. Dėl jos niekuomet į kamerą nepatekdavo dienos šviesa. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Turėjo teisę tik į pusantros valandos pasivaikščiojimą. 2018 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 18 kamerą, kurios plotas 12,14 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, tiek nuteistųjų joje ir buvo. Kameroje buvo 3 lovos, 1 stalas, 2 suoliukai, spintelės, todėl buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m laisvą plotą vienam nuteistajam. 18 kameroje pareiškėjas buvo laikomas su psichiškai nestabilios psichikos žmogumi. Kameroje pareiškėjas gulėjo antrame lovos aukšte, tačiau nebuvo kopėtėlių užlipimui. 2018 m. lapkričio 30 d. buvo perkeltas į 24 kamerą, kurios plotas 20,35 kv. m, joje įrengtos 5 gyvenamosios vietos ir gyveno 5 nuteistieji. 2019 m. sausio 10 d. buvo konvojuotas iš Marijampolės PN. Grįžęs buvo paskirtas į 20 kamerą, kurios plotas 20,39 kv. m, įrengtos 5 gyvenamosios vietos ir gyveno 5 nuteistieji. Kameroje buvo 5 lovos, 1 stalas, 2 suoliukai, spintelė, tualetas, todėl minimali ploto norma buvo pažeista. Visose kamerose buvo tupiami tualetai. Pareiškėjas teigė, jog turi problemų su dešine koja, todėl atlikdamas gamtinius reiklaus jautė fizinį skausmą. Kamerose nebuvo šilto vandens. Duše šiltu vandeniu nusiprausti buvo galima 1 kartą per savaitę 15 minučių. Nurodė, kad jau kelis mėnesius iš eilės neturi galimybės užsiregistruoti pas vidaus ligų gydytoją. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, buvo žeminamas orumas.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo baustas perkeliant jį į kamerų tipo patalpą Nr. 18, nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. sausio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 24, nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. vasario 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 20. Visose kamerose pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisės aktai nereglamentuoja įrengti dviaukštėse lovose kopėtėlių. Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Marijampolės PN bausmę atliekančių uždaroje zonoje nuteistųjų patalynė pradėta paiminėti rytinio nuteistųjų kėlimosi metu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. Teisės aktai nereglamentuoja įstaigai tvirtinti grafikus dėl dienos metu paimamos patalynės. Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis nuteistieji, bausmę atliekantys už paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose, naudojasi 1 kartą per savaitę, t. y. sekmadieniais. Skalbykla nuteistieji gali pasinaudoti pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Teisės aktai nenumato kamerų tipo patalpose nuteistiesiems duoti džiovyklas, nes skalbiniai grąžinami išdžiovinti. Kamerų tipo patalpose karštas vanduo nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu gali pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai įkalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl įrengiant kamerose tupiamus tualetus teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. vasario 26 d. į psichologus dėl nuteistojo I. N. galimos grėsmės nebuvo kreipęsis.

5. Pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis, atsisakė vykti ortopedo-traumatologo konsultacijai, teigdamas, kad pasveiko. Tai, kad pareiškėjas galėjo jausti nedidelį maudimą dešinio pakinklio srityje dėl (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas negalėjo naudotis tupiamu tualetu. Taip pat pareiškėjas nesikreipė nei į prižiūrintį kamerų tipo patalpas specialistą, nei į medikus, kad negali naudotis tupiamu tualetu. Kamerų tipo patalpose yra įrengta vėdinimo sistema, taip pat kamerų tipo patalpos vėdinamos per langus. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Marijampolės PN nuolat stebi ir prižiūri patalpas. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato privalomo pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir vienam nuteistajam privalomai tenkančio ploto kiemelyje. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji turi teisę pasivaikščioti gryname ore kasdien vieną valandą. Pareiškėjas nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalauja iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam esant kalinamam Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. vasario 26 d. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. sausio 14 d. buvo išvykęs iš Marijampolės PN, teismas pažymėjo, kad šioje byloje bus vertinami laikotarpiai nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. sausio 9 d. ir nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. vasario 26 d.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 111.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys (b. l. 35) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 18, 20 ir 24 kamerose, kur jam atitinkamai teko nuo 4,04 kv. m iki 4,078 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjo skunde nurodyti analogiški kamerų plotai bei kamerose buvusių asmenų skaičius, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Taigi, nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

10. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto kamerose.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su kamerų atitikimu higienos normų reikalavimams (drėgme, nepakankama dienos šviesa) teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta, kad įstaiga užtikrina HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi: gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, taip pat įrengta mechaninė ventiliacija. Į bylą pateiktas techninis projektas (b. l. 52–57), oro srautų matavimo protokolas (b. l. 59–60), pripažinimo tinkamu naudoti aktas (b. l. 61–63), fotonuotraukos (b. l. 66, 67, 73) patvirtina, jog Marijampolės PN kamerų tipo patalpose yra įrengta vėdinimo sistema. Taip pat iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 76, 77, 78, 83, 89) matyti, jog kameros taip pat gali būti vėdinamos atidarius langus, pro kuriuos taip pat sklinda dienos šviesa. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės kamerose ir nepakankamo apšvietimo atmesti kaip nepagrįsti.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad Marijampolės PN turėjo galimybę išsiskalbti drabužius tik vieną kartą per pusantro mėnesio, t. y. per retai, teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės PN kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami bei džiovinami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Į bylą pateikta Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtinta Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarka bei Marijampolės PN skalbyklos darbo grafikas (b. l. 47–49). Pagal skalbyklos darbo grafiką drausminės zonos nuteistieji skalbykla gali naudotis sekmadieniais. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog Higienos normos HN 134:2015 40 punktas nereglamentuoja viršutinių drabužių skalbimo periodiškumo, konstatuota, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

13. Vadovaudamasis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik pusantros valandos per dieną ir pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose dienos metu buvo paimamas minkštasis inventorius – čiužinys, pagalvė, todėl buvo atimta teisė gulėti teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte be kita ko buvo nurodyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismas nurodė, kad pagal 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintą Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priedą patalynę sudaro antklodė, čiužinys, pagalvė, paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei bei rankšluostis. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad nuostata, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems. Be to, patalynės sąvoka, priešingai nei nurodo pareiškėjas, apima taip pat ir čiužinį bei pagalvę, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjo teiginius, jog kartais čiužinius tekdavo atiduoti 5.40 val., kai pagal grafiką nustatytas kėlimosi laikas – 6 val. teismas vertintino kaip deklaratyvius. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas, todėl pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko. Iš pateiktų pareiškėjo medicininių dokumentų byloje nenustatyta, kad pareiškėjui gydytojas būtų rekomendavęs turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu, todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad pataisos įstaigoje jam nebuvo sudaroma galimybė dienos metu, turėti minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), atmestas kaip nepagrįstas.

15. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl to, kad kamerose nebuvo galimybės naudotis karštu vandenius ir, kad galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę. Teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nei higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose pataisos namų patalpose, šiuo atveju – kamerose. Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl šis skundo argumentas laikytas nepagrįstu.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam teko miegoti antrame lovos aukšte, o prie lovos nebuvo kopėtėlių, taip pat, kad naudodamasis tupiamu unitazu jautė fizinį skausmą dėl problemų su dešine koja teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 10.1. punkte nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui. Jokiais teisės aktais nedetalizuoti kiti lovų parametrai. Teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles prie lovų. LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas nuteistųjų teisių pažeidimu (2016 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016 ir kt.). Aprūpinimo normose taip pat nurodyta, kad tualetas gali būti ir tupiamas. Teismas darė išvadą, jog teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų (neįrengtų kopėtėlių prie lovos ir tupiamų tualetų). Į bylą pateikti pareiškėjo medicininiai dokumentai bei Laisvės atėmimo pirminės sveikatos priežiūros skyriaus veiklos adresu Marijampolės PN šeimos gydytojo 2021 m. rugsėjo 20 d. pažyma Nr. MPN-203 (toliau – ir Pažyma) (b. l. 26, 43) patvirtina, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), dėl kurios pareiškėjas galėjo jausti nedidelį maudimą pakinklio srityje. Tačiau, teismo vertinimu, minėti įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjo būklė buvo tokia sunki, jog jis negalėjo naudotis lova be kopėtėlių ir tupiamu tualetų. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. raštu atsisakė vykti ortopedo-traumatologo konsultacijai, teigdamas, kad pasveiko. Be to, pareiškėjui nesikreipus į atsakovo atstovą su nusiskundimais dėl kylančių nepatogumų, atsakovo atstovas negalėjo apie tai žinoti ir jam nekilo pareiga tokią situaciją spręsti.

17. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 20 d. skunde Marijampolės PN administracijai nurodė, jog kelis mėnesius iš eilės jis neturi galimybės užsiregistruoti pas vidaus ligų gydytoją (b. l. 19). Į minėtą skundą pareiškėjui buvo atsakyta Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. sausio 14 d. raštu Nr. 20/07-46, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas šeimos gydytojo buvo priimtas 2018 m. spalio 25 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. (b. l. 21). Pažymoje taip pat nurodyta, jog 2018 m. gruodžio mėnesį Marijampolės PN dirbo du šeimos gydytojai, todėl jokių eilių patekimui pas šeimos gydytojus nebuvo (b. l. 43). Teismo vertinimu, minėti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui medicininės paslaugos buvo teikiamos. Be to, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir dėl kokių nusiskundimų jis kreipėsi dėl registracijos pas gydytoją ir jo prašymas nebuvo patenkintas, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, todėl pareiškėjo teiginys dėl negalėjimo patekti pas gydytoją vertintas kaip deklaratyvus ir atmestas.

18. Pareiškėjo skundo argumentai dėl kalinimo kameroje kartu su nestabilios psichikos asmeniu, atmesti kaip nepagrįsti teismui nurodžius, kad pareiškėjas visiškai nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, neindividualizavo, kokia neturtinė žala padaryta.

19. Teismas pažymėjo, kad posėdyje pareiškėjas nurodė naujas (skunde nenurodytas) aplinkybes, jog kamerose buvo blakių, kurios kandžiojo pareiškėją. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalimi teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą konstatavęs, kad jis yra pateiktas praleidus ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, be to pateiktas netinkama forma (nepateiktas raštu), todėl negali būti priimtas nagrinėjimui. Teismas vertino, kad teismo posėdyje pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas, kurios apibrėžtos pareiškėjo pateiktu ir teismo priimtu skundu, todėl teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

20. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, buvo žeminamas jo orumas, tačiau įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2021 m. rugsėjo 9 d. pažyma Nr. 55/04-691 patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose į psichologą nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

21. Teismas vertino, kad ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų pataisos namuose, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

22. Kiti pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuoti.

III. 23. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Europos Žmogaus Teisių Teismo didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršic prieš Kroatiją, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydama, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą.

23.2. Vien ta aplinkybė, kad kamerose ant sienų yra susiformavęs pelėsis, pareiškėjo teigimu, įrodo, jog patalpų vėdinimas nepakankamas, o kalinimo sąlygos tokiose patalpose kenkia sveikatai.

23.3. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad drabužiai buvo skalbiami per daug retai ir jam tekdavo vaikščioti purvinam.

23.4. Pareiškėjo sveikatos būklė ((duomenys neskelbtini)) neleido visą dieną vaikščioti ar stovėti, jam buvo būtina prigulti. Tas pats negalavimas sudarė pareiškėjui itin didelių nepatogumų naudotis tupimu tualetu, tačiau į jo sveikatos būklę atsakovo atstovas neatsižvelgė, tuo sudarydamas pareiškėjui jį kankinančias kalinimo sąlygas.

23.5. Dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo itin sudėtinga naudotis dviaukšte lova, nes pareiškėjo miegamoji vieta buvo antrame aukšte. Pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės pagrįstai iškėlė klausimą dėl kopėtėlių prie lovos, tačiau teismas atmetė šį jo skundo motyvą, nurodydamas, kad jokie teisės aktai neįpareigoja kalinimo įstaigos administracijos pritaisyti prie lovų kopėtėles.

23.6. Administracija neturėjo teisės kalinti pareiškėją vienoje kameroje su psichiškai nestabiliu asmeniu. Dėl tokio kalinimo patirta neturtinė žala (neigiami išgyvenimai, bloga nuotaika, dirglumas, įtampa, netgi baimės jausmas dėl savo saugumo) akivaizdi.

24. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad visus argumentus į pareiškėjo pretenzijas yra išdėstęs atsiliepime į skundą. Atsakovo atstovo vertinimu, kalinimo sąlygos Marijampolės PN pareiškėjui nesukėlė jokių neigiamų išgyvenimų ar pasekmių, dėl kurių galėjo atsirasti netrumpalaikiai padariniai jo sveikatai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui D. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN (teisių perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. vasario 26 d.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų pataisos namuose, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą ir pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

27. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo priteisti 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais dėl gyvenamojo ploto, nepakankamo vėdinimo, dėl drabužių skalbimo, dėl tupimo tualeto, dėl laikymo vienoje kameroje su psichiškai nestabiliu asmeniu, dėl minkštojo inventoriaus, dėl pasivaikščiojimo laiko ir kiemelių dydžio, kopėtėlių nebuvimo į antrą lovos aukštą.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punktu, nustatančiu, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, įvertinęs byloje esančius įrodymus, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose jam atitinkamai teko nuo 4,04 kv. m iki 4,078 kv. m gyvenamojo ploto, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimų, neturtinės žalos atlyginimo klausimas nesprendžiamas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldų užimamą plotą. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl vėdinimo taip pat yra nepagrįstas, deklaratyvus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų ar dokumentų, paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes, kurias patvirtina įrodymai (pvz., nuotraukos), kad Marijampolės PN patalpose yra įrengta vėdinimo sistema, gyvenamąsias patalpas papildomai galima išvėdinti per atvirą langą.

31. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl nesudarytos galimybės skalbti rūbus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadoms, padarytoms išanalizavus bylos duomenis dėl patalynės ir apatinių drabužių skalbimo, papildomai pažymi, kad remiantis Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4101-15 patvirtintos Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarkos 11 punktu esant būtinybei būrio viršininkui kreipusis į Ūkio skyrių, gali būti skalbiami ir nuteistojo viršutiniai drabužiai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymais dėl viršutinių drabužių skalbimo, taip pat nėra duomenų, kad teikė skundus administracijai dėl nesuteiktų skalbimo paslaugų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo savo skundo šioje dalyje, todėl teismas pagrįstai nepripažino pažeidimo šiuo aspektu.

32. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su unitazo neįrengimu, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadai šiuo aspektu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-662/2020). Byloje nenustatyta, kad dėl sveikatos būklės sėdimo unitazo įrengimas buvo būtinas pareiškėjui. 2021 m. rugsėjo 20 d. pažymoje apie D. D. sveikatos būklę nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis. Minėtoje pažymoje gydytojas nurodo, kad 2018 m. liepos 23 d. pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini) dėl to pareiškėjas galėjo jausti nedidelį maudimą dešinio pakinklio srityje. Pažymoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjui buvo užsakyta ortopedo-traumatologo konsultacija dėl (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. raštu atsisakė vykti į konsultaciją, nurodydamas, kad pasveiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės nesudaro pagrindodaryti išvadą, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės buvo sunkumų naudotis tupimu klozetu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.

33. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pasivaikščiojimų trukmės ir kiemelių dydžio išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą kasdien, numatytą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pažeista.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pažeidimo, susijusio su dviaukščių gultų be kopėtėlių įrengimu, nes teisės aktai nenustato, jog dviejų aukštų gultai turi būti su kopėtėlėmis, o pareiškėjas neįrodė, kad dėl to patyrė neturinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 32 punkte aptarti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kildavo sunkumų užlipant į lovą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su skundu, jog naudojantis dviaukščiais gultais be kopėtėlių kyla jo nurodomi nepatogumai, ir / ar prašymu įrengti užlipimo / nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuoseklioje LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl kopėtėlių neįrengimo patyrė neturinę žalą.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl minkštojo inventoriaus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

36. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių jo laikymu vienoje kameroje su psichiškai nesveiku asmeniu, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimai yra įtvirtinti BVK 70 straipsnyje. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai (BVK 70 str. 2 d.). Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. (BVK 70 str. 4 d.). Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda (BVK 70 str. 6 d.).

37. Paminėtose teisės aktų nuostatose nėra įtvirtinta pataisos įstaigos administracijos pareiga izoliuoti psichikos liga sergančius asmenis. Byloje taip pat nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas teikė pataisos įstaigos administracijai pagrįstą prašymą laikyti jį izoliuotą nuo kitų asmenų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino atsakovo veiksmų neteisėtumo šiuo aspektu.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Marijampolės pataisos namai atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.

39. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis