2020-09-16 Nr. AB-17218-3-61-3-02514-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-592-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02514-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Baskavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-8)41PR-16 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2020 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (15/6-8)41PR-16 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) galiojimą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad turi išvykti iš Lietuvos 2020 m. rugpjūčio 10 d., tačiau išvykimo atveju jis negalės tinkamai realizuoti savo teisių t. y., negalės dalyvauti teismo posėdyje ir gintis, bus išskirtas su sutuoktine, taip pat jam bus atimta teisė mokytis draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalimi, 139 straipsnio 2 dalimi, priėjo išvadą, kad pagal Įstatymo nuostatas, pareiškėjo ginčijamo sprendimo dėl grąžinimo į (duomenys neskelbtini) vykdymas automatiškai nėra stabdomas pateikus skundą teismui, taigi tokio sprendimo vykdymas gali būti stabdomas pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau teismas akcentavo, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, vertintina galima kilti žala, taip pat tokių priemonių taikymo būtinybė, jų proporcingumas. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjas įpareigotas iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), t. y. šio sprendimo vykdymas priklauso nuo paties pareiškėjo valios ir Migracijos departamento iniciatyva toks sprendimas nėra priverstinai vykdomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad neįvykdžius pareiškėjo ginčijamo Sprendimo, Migracijos departamentas turi teisę priimti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuris jau būtų vykdomas priverstine tvarka (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra, nes tokio sprendimo vykdymas priklauso nuo pareiškėjo valios, ir nevykdant šio sprendimo, Migracijos departamentas turės teisę priimti kitą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas galės būti stabdomas taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, esant teisiniam pagrindui.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Nurodo, kad Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.) ir Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas neskundė atsakovo priimto sprendimo, kuriuo jam panaikinta papildoma apsauga, kas, akivaizdžiai prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pareiškėjui neįvykdžius Sprendimo, jo atžvilgiu atsakovas vienareikšmiškai priims sprendimą dėl išsiuntimo, vykdomą priverstiniu būdu, kuris sukels realias neigiamas pasekmes, t. y., priėmus sprendimą pareiškėją išsiųsti, bus uždraudžiama atitinkamą laikotarpį atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje (nuo išsiuntimo dienos – į C. SIS II sistemą bus įvedamas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalies atitinkamą laikotarpį), dėl ko, net ir sustabdžius sprendimo išsiųsti pareiškėją vykdymą, šis nebeturės teisės legalizuoti savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje (leidimas laikinai gyventi neišduodamas (prašymas nepriimamas) asmenims, kuriems yra uždrausta atvykti/apsigyventi LR) (Įstatymo 26 str. 6 d.).

Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Migracijos departamento sprendimo dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo, per sprendime nurodytą terminą, neapskundė, taigi Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų, bei atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjo sutuoktinei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi iki galios jos sutuoktiniui išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas 2020 m. birželio 19 d. Pareiškėjas nurodo, kad pradėjo studijuoti Mykolo Romerio universitete, tačiau atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, išduoto studijų pagrindu. Taigi, atsakovas įvertinęs pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, prieina išvadą, kad pareiškėjo grąžinimas į kilmės valstybę nesukels didelės žalos, kurios atitaisymas būtų sudėtingas. Migracijos departamento vertinimu Sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams – užkirsti kelią pareiškėjui piktnaudžiauti savo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje. Be to, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į karantino metu įvestus kelionių apribojimus, toleravo pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje ir Sprendimą priėmė tik išnykus aplinkybėms, kurios apsunkintų pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos.

Atsakovo vertinimu, taip pat nepagrįstas yra ir pareiškėjo argumentas, kad, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, bus pažeistos jo teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kadangi pareiškėjas savo interesus teisme gali ginti per atstovą. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-845-756/2016 pažymėjo, kad „pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas“.

Pareiškėjas prašyme taip pat nurodo, kad sustabdžius Sprendimo galiojimą, Migracijos departamentas negalės priimti sprendimo dėl priverstinio pareiškėjo išsiuntimo, tačiau atsakovas pažymi, kad Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Su šiuo sprendimu pareiškėjas buvo supažindintas 2020 m. liepos 10 d. bei privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., tačiau per nustatytą terminą neišvyko. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., tačiau per nustatytą terminą neišvyko. Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2020 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 1U-10 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, atsakovas prieina išvadą, kad susidariusioje situacijoje tenkinus pareiškėjo atskirąjį skundą ir pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, – teismo sprendimas iš esmės būtų formalus, nes pareiškėjo atžvilgiu jau yra priimtas išsiuntimo sprendimas, kurį pareiškėjas gali apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo, apeliacinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimo vykdymas priklauso nuo paties pareiškėjo valios ir Migracijos departamento iniciatyva toks sprendimas nėra priverstinai vykdomas. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad neįvykdžius pareiškėjo Sprendimo, Migracijos departamentas turi teisę priimti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuris jau būtų vykdomas priverstine tvarka (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad neįvykdžius Sprendimo, jo atžvilgiu atsakovas vienareikšmiškai priims sprendimą dėl išsiuntimo, vykdomo priverstiniu būdu, kuris sukels realias neigiamas pasekmes, t. y., priėmus sprendimą pareiškėją išsiųsti, bus uždraudžiama atitinkamą laikotarpį atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma žala jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises tiek įgyvendinant teisę į gynybą, tiek realizuojant galimybę legalizuoti savo teisinę padėtį kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo studijų pagrindu (neatnaujinus skundo padavimo termino ar priėmus neigiamą sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo). Pareiškėjas akcentuoja, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nebus pažeidžiama teisė į šeiminius santykius, nes nebus išskirtas su sutuoktine ir nebus atimta teisė į mokslą, jis galės tęsti studijas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą ir byloje esančius duomenis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – Sprendimo vykdymo sustabdymo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisinis pagrindas Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., tačiau per nustatytą terminą neišvyko, Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2020 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)1U-10 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento priimtas 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-13)1U-10 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pareiškėjo gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje nutarta netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra pagrįsta ir teisėta, ji buvo priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė