A-442-2240-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2240/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01617-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui J. P., jo atstovui advokatui V. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas; VTEK) 2011 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. KS-36 „Dėl J. P.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad VTEK Sprendimu nutarė, kad jis, būdamas Šiaulių universiteto prorektoriumi, patvirtindamas paraiškas sudaryti autorines kūrinių užsakymo sutartis, kai kūrinių autorius buvo pats, taip pat dalyvaudamas perduodant ir aprobuojant minėtus kūrinius, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

Teigė, kad VTEK nepagrįstai jo einamas Šiaulių universiteto prorektoriaus pareigas priskyrė valstybės tarnautojų kategorijai. Į darbą Šiaulių universitete studijų prorektoriaus pareigose buvo priimtas su Universiteto rektoriumi sudarius 2007 m. gruodžio 4 d. darbo sutartį, kurioje nustatytas darbo užmokestis ir jo mokėjimo tvarka, darbo laikas, kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, jų trukmė, darbo sutarties nutraukimo pagrindai, darbo ginčų nagrinėjimas Darbo kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių universiteto studijų prorektorius nėra priskiriamas asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, kategorijai, todėl jam nėra taikomos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos.

Nurodė, kad Šiaulių universiteto rektorius 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr.V-214 sudarė Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisiją Testinių studijų institute ir paskyrė tris komisijos narius, o pareiškėją, Studijų prorektorių, paskyrė šios komisijos pirmininku. Šiaulių universiteto rektorius 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr.V-468 sudarė kitą Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisiją ir paskyrė keturis komisijos narius, o jį paskyrė šios komisijos pirmininku. 2010 m. vasario 5 d. Tęstinių studijų institutas pateikė paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį autoriniam kūriniui – paskaitai Lietuvių kalbos kultūra.

Kaip humanitarinių mokslų daktaras, pasiūlė pagal paraišką Testinių studijų institutui skaityti savo sukurtą paskaitą ir pateikė jos detalų aprašymą. Kitų asmenų, pasiūliusių paraiškai sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį, nebuvo. Siekiant užtikrinti studijų Testinių studijų institute proceso tęstinumą, Autorinių sutarčių priežiūros komisija Tęstinių studijų institute įvertino jo pateiktą kūrinį kaip tinkamą intelektinės veiklos rezultatą ir rekomendavo užsakovui (Testinių studijų institutui) pirkti jų pageidaujamą minėtą paslaugą.

Pabrėžė, kad Autorinių sutarčių priežiūros komisija Tęstinių studijų institute tik rekomenduoja pirkti paslaugą, tačiau nepriima galutinių sprendimų dėl autorinio kūrinio užsakymo paslaugos pirkimo. Galutinį sprendimą dėl autorinio kūrinio užsakymo priėmė Testinių studijų institutas, kuriam nusprendus su pareiškėju, kaip kūrinio autoriumi, pasirašyti užsakymo sutartį, 2010 m. vasario 22 d. buvo pateiktas sukurto kūrinio perdavimo ir aprobavimo aktas, pagal kurį Testinių studijų institutas, kaip užsakovas, aprobavo jo sukurtą ir atliktą kūrinį.

Vykdydamas 2006 m. kovo 24 d. įsakymą Nr.v-214 pareiškėjas, kaip universiteto studijų prorektorius, pasirašė dėl minėto kūrinio aprobacijos. Tvirtino, kad dėl 2010 m. spalio 8 d. paraiškos pateikimo susiklostė analogiška situacija. Pareiškėjas manė, kad savo veiksmais nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos dėl būtinumo informuoti tiesioginį vadovą apie galimą interesų konfliktą. Rektoriui paskyrus pareiškėją dalyvauti komisijų veikloje, jam nebuvo pateiktos kokios nors išankstinės rekomendacijos, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo pareiškėjas privalėtų nusišalinti.

Atsakovas su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra administracinius įgalinimus turintis viešosios įstaigos, gaunančios lėšų iš valstybės biudžeto, darbuotojas, t. y. vienas iš šios įstaigos vadovų. Taigi jis yra valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 str. 1 d.), todėl jam yra taikomi visi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme numatyti draudimai, apribojimai ir įpareigojimai. Atsakovas visiškai pagrįstai pareiškėjo elgesį įvertino kaip Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto (prievolė vengti interesų konflikto) bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių (pareiga nusišalinti) reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas turėjo akivaizdų turtinį (gauti 9 480 Lt autorinį atlyginimą) ir neturtinį (realizuoti save kaip kūrėją ir autorių, siekti, kad jo kūriniais būtų plačiai naudojamasi) asmeninį interesą VšĮ Šiaulių universitete sprendžiant ginčo klausimą. Siekdamas jį patenkinti, pareiškėjas aktyviai veikė būdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nurodyto viešųjų ir privačių interesų konflikto situacijoje (2 str. 4 d.). Minėtame įstatyme numatytų veiksmų, siekiant tokį konfliktą pašalinti, pareiškėjas nesiėmė. Todėl jo elgesys atitiko visus požymius, kuriems esant galima konstatuoti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Šiaulių universiteto studijų prorektorius J. P., kaip universiteto Autorinių sutarčių priežiūros komisijos pirmininkas, 2010 m. dalyvavo sprendžiant klausimus dėl autorinių sutarčių su pačiu savim sudarymo ir pagal šias sutartis sukurtų kūrinių aprobavimo. Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisija Tęstinių studijų institute, kurios pirmininkas yra universiteto studijų prorektorius J. P., 2010 m. vasario 5 d. patvirtino paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį su paraiškoje nurodytu kūrinio autoriumi J. P. (kūrinio tipas yra lietuvių kalbos kultūra). Tą pačią dieną buvo sudaryta autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. 3255. Pagal Kūrinio, sukurto pagal minėtą sutartį, 2010 m. vasario 22 d. Perdavimo ir aprobavimo aktą, universiteto vardu aprobuojant kūrinį taip pat dalyvavo universiteto studijų prorektorius J. P.. Universiteto Autorinių sutarčių priežiūros komisija, kuriai pirmininkavo pareiškėjas, 2010 m. birželio 3 d. patvirtino paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį (kūrinio tipas – kompiuterinė programa). 2010 m. liepos 9 d. buvo sudaryta autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. 64, kurioje nustatyta ir autorinio atlyginimo dalis J. P., o 2010 m. liepos 26 d. buvo pasirašytas kūrinio perdavimo ir aprobavimo aktas, pagal kurį kūrinį aprobavo, pavaduodamas kasmetinių atostogų išėjusį universiteto rektorių V. L., taip pat J. P.. Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisija Tęstinių studijų institute, kurios pirmininkas yra J. P., 2010 m. spalio 8 d. patvirtino paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį (kūrinio tipas – paskaitos), kūrinio autorius nurodytas J. P.. 2010 m. spalio 12 d. buvo sudaryta kūrinio užsakymo sutartis.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama pozicija, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas (2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011). Įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad buvo pakankamas pagrindas pareiškėjo privačių ir viešų interesų konfliktui atsirasti, jam tvirtinant paraiškas (rekomenduojant užsakovui sudaryti autorines sutartis), sudarant sutartis ar perduodant ir aprobuojant sukurtus kūrinius.

Pareiškėjas VTEK posėdyje pripažino, kad nebuvo laikytasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, teigė, kad taip nutiko dėl nežinojimo. Teismas pabrėžė, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo turi elgtis taip, kad visuomenėje net nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, priešingu atveju, visuomenėje kyla pagrįsti įtarimai, kad sprendimai priimami neskaidriai ir tai menkina žmonių pasitikėjimą įstaigomis bei jų administraciniais gebėjimais. Iš Šiaulių universiteto studijų prorektoriaus pareiginių nuostatų nustatė, kad pareiškėjas turi administravimo įgaliojimus ir įstaigos, kurioje jis dirba, lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto.

Nuostatų 3 punkte nustatyta, kad prorektorius savo veiklą turi organizuoti taip, kad jam tiesiogiai ar pagal funkcijas pavaldžių universiteto pavaldinių veikla atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus, Universiteto statutą, kitus teisės aktus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems taikomos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos, šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjas turėjo akivaizdų turtinį (gauti 9 480 Lt autorinį atlyginimą) ir neturtinį (realizuoti save kaip kūrėją ir autorių, siekti, kad jo kūriniais būtų plačiai naudojamasi) asmeninį interesą VšĮ Šiaulių universitete sprendžiant ginčo klausimą.

Pareiškėjas pasirašė sutartis su pačiu savimi, vertino savo darbus ir tam turėjo materialinį suinteresuotumą, todėl ginčo situacija atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą interesų konflikto definiciją. Teismui nekilo abejonių dėl taikytų normų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, netenkino.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra numatoma galimybė valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims, kuriems už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų pažeidimus buvo priimtas VTEK sprendimas, jog toks asmuo pažeidė teisės aktus, apskųsti teismui sprendimus dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnyje nustatytų sankcijų taikymo, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, o ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui nuspręsti, kad kuri nors iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnyje numatytų sankcijų už šio įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų pažeidimus neturi būti taikoma, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių universiteto prorektoriaus pareigos priskirtinos valstybės tarnautojų kategorijai. Į darbą Šiaulių Universitete studijų prorektoriaus pareigose pareiškėjas buvo priimtas su Universiteto rektoriumi sudarius darbo sutartį, tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir gaunantiems darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybės biudžetų ir valstybės pinigų fondų (4 str. 5 d. 7 punktas). Be to, Mokslo ir studijų įstatymas įteisino specialų valstybės pareigūną - akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių, kuriam pavesta nagrinėti skundus ir inicijuoti tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo (18 str.), o Konstitucija įtvirtina aukštųjų mokyklų autonomiją.

Todėl pareiškėjo veiksmų atitikimą VTEK nurodytiems įstatymams kompetentingas nagrinėti šis pareigūnas, o ne VTEK. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė ir neanalizavo sprendime cituotų liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad pareiškėjas savo veiksmais nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos dėl būtinumo informuoti Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisijos Tęstinių studijų institute bei Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisijos narius apie galimą interesų konfliktą prieš svarstant ir priimant sprendimus VTEK nurodytais klausimais.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-11-222-03 ir nurodo, kad Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisijos Tęstinių studijų instituto nariai bei Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisijos nariai VTEK sprendime nurodytuose posėdžiuose balsavo savarankiškai, nepriklausomai nuo pareiškėjo valios išraiškos. Tvirtina, kad nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos dėl būtinumo informuoti tiesioginį vadovą apie galimą interesų konfliktą, nes Šiaulių Universiteto rektoriui V.

L. buvo žinoma, jog pareiškėjas, vykdydamas prorektoriaus pareigas, užsiima ir moksline bei pedagogine veikla Universitete bei Tęstinių studijų institute, taip pat jog pareiškėjo, kaip humanitarinių mokslų daktaro, autoriniai darbai yra naudojami mokymo procese Universitete bei Tęstinių studijų institute. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo atsisakymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnyje, teismas, nustatęs net ir mažareikšmį, formalų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą, neturi galios pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu VTEK sprendimą, konstatavusį, jog asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, ir tokį sprendimą panaikinti.

Nei Administracinių bylų teisenos įstatyme, nei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnyje nėra nustatyta, jog valstybės tarnyboje dirbantis asmuo turėtų teisę teismine tvarka apskųsti jam taikomas sankcijas, numatytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnyje. Todėl teismas net tuo atveju, kai yra padarytas toks pažeidimas, už kurį nustatytas uždraudimas trejus metus dirbti valstybinėje tarnyboje, neturi galimybės atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, neturi teisės nuspręsti, kad minėta sankcija neturi būti taikoma.

Toks teisinis reguliavimas suvaržo teismo galias, nes yra apriboti Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti teismo išimtiniai įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat sudarytos prielaidos pažeisti pareiškėjo konstitucines teises, inter alia asmens konstitucinę teisę į teisingą teismą.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 1 straipsnis). Šis įstatymas yra specialus teisės aktas, skirtas įgyvendinti minėtus tikslus. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme sąvokos „asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje“ turinys yra apibrėžtas šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Šioje dalyje (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 ir 2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-287 redakcija) buvo įtvirtinta, jog asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, - politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, profesinės karo tarnybos kariai, vykdantys operatyvinę veiklą, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.

Todėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas taikytinas asmenims, kurie yra nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgiant į tai, kaip šių asmenų ar institucijų ar įstaigų, kuriose šie asmenys dirba, teisinį statusą reglamentuoja kiti įstatymai.

Pareiškėjas dirba Šiaulių universiteto (įstaigos, kuri gauna lėšų iš Lietuvos valstybės biudžeto), administracijoje studijų prorektoriumi. Pagal Šiaulių universiteto studijų prorektoriaus pareiginius nuostatus, patvirtintus Šiaulių universiteto 2009 m. vasario 25 d. įsakymu Nr.V-242, studijų prorektorius yra universiteto administracijos darbuotojas, vykdantis administracines funkcijas, todėl pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas yra asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Taigi atsakovas turėjo teisę vertinti pareiškėjo veiksmus pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas.

Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, būdamas Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisijos Tęstinių studijų institute ir Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisijos pirmininku, 2010 metais dalyvavo šių komisijų posėdžiuose, kuriuose buvo patvirtintos jo paraiškos sudaryti autorines sutartis bei, atstovaudamas Šiaulių universitetą, pasirašė autorinio kūrinio, kurio autoriumi buvo ir jis, pardavimo aprobavimo aktą. Nagrinėjamu atveju minėtų klausimų svarstymas yra susijęs su pareiškėjo privačiais interesais (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 2 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas, dalyvaudamas Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisijos Tęstinių studijų institute ir Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisijos posėdžiuose, kuriuose buvo nuspręsta tvirtinti pareiškėjo paraiškas dėl autorinių sutarčių sudarymo, pasirašydamas autorinio kūrinio perdavimo aprobavimo aktą sukėlė interesų konfliktą, nes, atlikdamas pareigas, dalyvavo priimant sprendimą, kuris buvo susijęs su jo privačiais interesais (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 2 straipsnio 4 dalis).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktas nustato, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo tikslai yra prevencinio pobūdžio. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti, jog, priimant sprendimus viešojo administravimo institucijose, būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, o prioritetas būtų teikiamas viešiesiems interesams, taip pat, kad būtų užtikrinamas priimamų sprendimų nešališkumas bei užkardyta korupcija valstybinėje tarnyboje. Todėl konstatavimui, jog asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, nebūtina nustatyti, jog asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, dalyvaudamas rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, patenkino savo privačius interesus pažeisdamas viešųjų interesų viršenybės principą, bet pakanka nustatyti, jog, kilus interesų konfliktui, toks asmuo nesiėmė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme numatytų priemonių.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju dalyvaudamas priimant sprendimus, kurie buvo susiję su jo privačiais interesais, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir nenusišalino nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, svarstymo ir priėmimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog minėtų komisijų posėdžiuose balsuojant dėl jo pateiktų paraiškų kiti komisijos nariai nebuvo skatinami priimti pareiškėjui palankaus sprendimo, nėra reikšmingi kvalifikuojant pareiškėjo padarytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimą, nes minėtas įstatymas nenumato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas.

Pareiškėjas argumentuodamas savo prašyme pateiktą nuomonę dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijai, apsiriboja vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, kad minėtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, savo pozicijos dėl ginčijamos teisės akto nuostatos atitikties Konstitucijai nepagrįsdamas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Teisėjų kolegijai abejonių dėl minėtos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatos nekyla, todėl kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai nėra pagrindo.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 15 straipsnis (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcija) nustatė, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti pažeidusiais šio įstatymo reikalavimus, vienus metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos negali būti skatinami, skiriami į aukštesnes pareigas, o tarnybos santykiams pasibaigus bet kuriais pagrindais, trejus metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos negali būti priimami į valstybinę tarnybą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai).

Nagrinėjamoje byloje Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 15 straipsnis šioje byloje netaikytinas, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų dėl minėtos įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė