2013-09-19 Nr. AB-5680-3-62-3-00119-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1078/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00119-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 2.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Prienų rajono savivaldybės tarybai, Prienų rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

I. Pareiškėjas 2011 m. vasario 21 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 18 d. raštą Nr. (12.1)-R2-P-15;

2) įpareigoti Prienų rajono savivaldybę nustatyti pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą dydį pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Prienų rajone jis turi sodybą, kurioje stato naują gyvenamąjį namą. Ši nebaigta statyba įregistruota viešajame registre, tačiau statinys teisės aktų nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti. Tretysis suinteresuotas asmuo nuo 2008 metų skaičiuoja vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą. Rinkliava buvo skaičiuojama už 2 statinius – vieną griaunamą, o kitą statomą gyvenamąjį namą. Nuo 2009 m. spalio 23 d. tretysis suinteresuotas asmuo neskaičiuoja vietinės rinkliavos už nugriautą statinį, taip pat raštu informavo pareiškėją, kad dėl rinkliavos už nebaigtą statyti gyvenamąjį namą pareiškėjas gali kreiptis į Prienų rajono savivaldybę. Pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į atsakovą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Jam buvo žodžiu pažadėta, jog rinkliava nebus skaičiuojama, tačiau 2010 metais vėl gaudavo mokėjimo pranešimus. 2010 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (12.1)-R2P-303 atsakovas informavo pareiškėją, jog rinkliavos mokėjimo lengvata pareiškėjui nebus taikoma. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad name niekas negyvena, jokių atliekų nesusidaro, todėl už nesuteiktą paslaugą jis mokėti neprivalo. 2011 m. spalio 1 d. jis vėl kreipėsi į atsakovą ir prašė skaičiuoti vietinę rinkliavą pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį. Į pareiškėjo kreipimąsi atsakovas atsakė 2011 m. sausio 18 d. ginčijamu raštu. Šio rašto turinys patvirtina, kad atsakovas net nesvarstė klausimo dėl galimybės mokėti pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį. Toks atsakymas pažeidžia pareiškėjo teises ir turi būti panaikintas. Atsakovas rėmėsi Nuostatais, kurių 11 p. prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., kadangi pareiškėjui nėra numatyta galimybė mokėti už atliekas pagal deklaruojamą kiekį.

Atsakovai ir jų atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atsiliepimuose į skundą nurodė, taip pat atsakovų atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad ginčijamas Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 18 d. raštas Nr. (12.1)-R2-P-15 yra informacinio pobūdžio raštas ir jokių pareigų pareiškėjui nesukelia. Šiuo raštu pareiškėjui dar kartą buvo išaiškinta vietinės rinkliavos paskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Akcentuota, kad pagal patvirtintų Nuostatų reglamentavimą vietinė rinkliava skaičiuojama nuo statinių bendrojo ploto. Nuo 2010 m. spalio 1 d. pasikeitus Statybos įstatymo nuostatoms, gyvenamasis namas nepripažįstamas tinkamu naudoti ir todėl pareiškėjas turi teisę gyventi nebaigtos statybos gyvenamajame name. Iki šiol Nuostatai nepakeisti ir nepapildyti. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012 m. gegužės 18 d., buvo konstatuota, jog Nuostatai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, tačiau tik toje dalyje, kur nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Iki 2012 m. gegužės 18 d. LVAT nutarties paskelbimo nebuvo jokio teisinio pagrindo teigti, kad Nuostatai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Be to, pareiškėjas prašė atsakovo paskaičiuoti vietinę rinkliavą pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį, o teismas pripažino Nuostatus prieštaraujančius Viešojo administravimo įstatymui tik toje dalyje, kad nenumatyta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad prašomas panaikinti raštas yra informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjui jokių pareigų, todėl šioje dalyje administracinė byla turi būti nutraukta. Skundo reikalavimas dėl įpareigojimo paskaičiuoti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį yra nepagrįstas. Nuostatai tiek Kauno apygardos administracinio teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažinti prieštaraujantys Viešojo administravimo įstatymui tik toje dalyje, kur nenumatyta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamą atliekų kiekį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Viešojo registro duomenimis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje 2009 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto – nuo 2005 m. birželio 10 d. 87 procentų baigtumo gyvenamąjį namą (statybos pradžia - 2002 metai, statybos pabaigas – 2004 metai) ir 100 procentų baigtumo ūkio pastatą. Prienų rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Rinkliavų įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, Atliekų tvarkymo įstatymu, Biudžeto sandaros įstatymu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d.

įsakymu Nr. 217, taip pat Prienų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis 2008 m. sausio 31 d. Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-26 ir viešai paskelbtomis interneto svetainėse www.aratc.lt. bei www.prienai.lt., 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai). Šio teisės akto normų sisteminė analizė patvirtina, jog jie yra privalomi visiems fiziniams bei juridiniams asmenims Prienų rajono savivaldybės teritorijoje valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) (taip pat prijungtos administracinės bylos Nr. I-1267-480/2011 dokumentų duomenys).

Paminėti duomenys patvirtina, kad nuo Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. spalio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei pagal Nuostatų 13 p., 14 p., 17 p., 18 p., 20 p. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 p. nustato, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai - tai visi fiziniai, juridiniai asmenys (iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą), valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Prienų rajono savivaldybės teritorijoje.

To pasėkoje atsiranda pagrindas išvadai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, todėl konkreti sutartis su pareiškėju dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo ir neturi būti sudaryta. Akcentuotina, jog pareiškėjas turi teisės aktais nustatytą prievolę mokėti minėtą vietinę rinkliavą, nes yra nekilnojamojo turto, esančio Prienų rajono savivaldybėje, Klebiškio kaime, savininkas, todėl pagal Nuostatų 5 p. jis yra tinkamas (teisės aktų prasme) vietinės rinkliavos mokėtojas.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri paskaičiuotina Nuostatų 10-12 p. nustatyta tvarka. Teismas pabrėžia, kad jokio pagrįsto juridinio pagrindo pareiškėjui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Akcentuotina ir tai, kad vietinės rinkliavos nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 str. 3 d. vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje.

Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 str. 1 p., 2 p. numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Iš to seka išvada, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d., Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 4, 5, 13, 14, 17-19 p.).

Pirmosios inctancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, imperatyviai pažymėta, kad skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis.

Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas tik su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu - asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Tai duoda pagrindą išvadai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu (ABTĮ 57 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat imperatyviai akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Dėl to visiškai pagarįstai aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (pvz.

šiukšlių išvežimu) CK 6.584 str. 1 d. prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir jau suformuotą teismų praktiką ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (ABTĮ 13 str., 20 str., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-112/2012 ir kt.), kuriose imperatyviai pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose viešosios teisės aktuose.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog Rinkliavų įstatymo 3 str. apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas paminėtiems asmenims nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. (teršėjas moka) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Plano 79 p. nuostatomis. Sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. reikalavimais savivaldybių institucijos privalo organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio Įstatymo 31 str. 2 d.

įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Kaip jau buvo paminėta, pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. To pasėkoje Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 ir patvirtino Nuostatus.

Nuostatų normų sisteminė analizė patvirtina, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas (Nuostatų 3 p, 4 p., 5 p.) ir todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis iš esmės priklauso nuo turimo nekilnojamojo turto (statinių) ploto. Pagal Nuostatų 13 p. ir 14 p. pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ir tai, jog LVAT taip pat yra teismams išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-403/2012 ir kt.).

Be to, toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) išaiškinimams, kur ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai.

ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 str. a p. (ETT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, jog Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti Nuostatai tiek Kauno apygardos administracinio teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo ištirti ABTĮ 16 skirsnio normų kontekste. Teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, jog Nuostatai Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p. prieštarauja tik ta apimtimi, jog juose nėra numatyta vienintelė alternatyva – galimybė mokėti vietinę rinkliavą ir pagal deklaruojamų atliekų kiekį (ABTĮ 58 str., prijungtos administracinės bylos Nr. I-1267-480/2011 duomenys).

Jokių kitų paminėto norminio administracinio akto neatitikimų teisės aktams tiek Kauno apygardos administracinis teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė. Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir suformuota Europos sąjungos teisminę praktiką. Kaip jau buvo paminėta, Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Principo „teršėjas moka“ turinio atskleidimui yra aktuali ETT formuojama praktika. 2006 m. balandžio 15 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB Dėl atliekų 15 str. įtvirtintas principas „teršėjas moka“. Šio principo esmė - atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai, arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos pilnoje apimtyje atitinka Direktyvos 1 str. pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes (ABTĮ 57 str.).

ETT, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosis Direktyvos 15 str. a p., užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 str. prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ETT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ETT 2008 m. birželio 24 d.

Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kaip yra pažymėjęs ETT, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, remiantis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, todėl gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (ETT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48-50 p.).

Įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Prienų rajono savivaldybę nustatyti pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą dydį pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Tiek Kauno apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, kad Nuostatuose kaip alternatyva turi būti numatyta tik viena papildoma sąlyga – galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Iš to seka, kad mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį bėra teisinio pagrindo. Be to, LVAT, formuodamas vienodą teisminę praktiką, konstatavo, jog faktinis ir deklaruotas atliekų kiekis turinio prasme nėra tapačios sąvokos (pvz. 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A585-2235/2012). Pareiškėjo argumentai, jog jis nesukaupia jokių atliekų, negyvena statiniuose teisiškai nėra reikšmingi, nes kaip jau buvo paminėta, vietinė rinkliava netapatinama su teikiama paslauga CK normų kontekste. Pareiškėjo skundo argumentai dėl statinių baigtumo procento taip pat teisiškai nėra reikšmingi, kadangi Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise valdomas objektas įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, kurio baigtumas 87 procentai. Tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymo, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, tiek ir Statybos įstatymo normų prasme pareiškėjo nuosavybės teise turimas nebaigtas statyti objektas – tai nekilnojamasis turtas. Nuostatų 5 p. vietinės rinkliavos mokėjimą betarpiškai sieja su turimu (valdomu, naudojamu, disponuojamu) nekilnojamuoju turtu. Be to, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, NTRĮ 4 str. taip pat numatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kaip jau buvo paminėta, statinio baigtumo procentas juridiškai yra nereikšmingas (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat padarė išvadą, kad dėl aukščiau padarytų išvadų nėra jokio pagrindo panaikinti ir Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 18 d. rašto Nr. (12.1)-R2-P-15, kurį teismas laiko teisėtu bei pagrįstu, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Dėl paminėto individualaus administracinio akto nutraukti administracinę bylą dalyje taip pat nėra pakankamo pagrindo, todėl atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų argumentai atmestini kaip nepakankami. LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-334/2011 imperatyviai nurodė, kad įvertinus Prienų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 18 d. rašto Nr. (12.1)-R2-P-15 turinį, akivaizdu, jog tai nėra informacinio pobūdžio raštas, nes Prienų rajono savivaldybės administracija, remdamasi Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skaičiuoti buitinių atliekų tvarkymo mokestį pagal faktiškai išvežamų buitinių atliekų kiekį, todėl šis raštas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo ginčijamas raštas laikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d., 58 str. 2 d.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 18 d. rašto Nr. (12.1)-R2-P-15, kuriuo iš esmės buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą - vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą skaičiuoti pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį.

Atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą - vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą jam skaičiuoti pagal faktiškai išvežamų atliekų kiekį, grindžiamas Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, pagal kuriuos buvo numatytas tik vienas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą skaičiavimo būdas, o būtent, pagal turimo nekilnojamojo turto plotą.

Ištyrus Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, įsiteisėjusiais teismo sprendimais, administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, buvo pripažinta, kad nuostatų 11 punktas, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Minėtoje administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, teismo sprendimais taip pat buvo konstatuota, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimas pagal turimo nekilnojamojo turto plotą atitinka tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinį galiojantį teisinį reguliavimą, t. y., kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimas minėtu būdu yra teisėtas, tačiau tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį.

Iš pareiškėjo skundo teismui turinio matyti, kad pareiškėjas pakeisti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdą siekia tuo tikslu, jog jis iš esmės būtų atleistas aplamai nuo šios rinkliavos mokėjimo, nes kaip teigia pats pareiškėjas, jis jokių komunalinių atliekų neturėjo ir neturi, o teismo prašo įpareigoti atsakovą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą skaičiuoti pagal faktiškai jo išvežamų atliekų kiekį.

Šiuo atveju pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

Atitinkamai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai, tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.).

Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Pavyzdžiui, pagal Prienų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo Nr. T3-331331 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“ 1.4 punktą yra numatyta galimybė atleisti asmenį nuo 50% rinkliavos mokėjimo, kai jis dar tik statosi nekilnojamojo turto objektą, su sąlyga, jei jis turi pasirašęs sutartį su statybines atliekas tvarkančia įmone.

Atitinkamai ir vietinės rinkliavos apskaičiavimo pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį atveju, asmuo tam tikrais laikotarpiais nepriduodantis komunalinių atliekų jų tvarkytojui, vis tiek turės sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą, kurią nustatys savivaldybės taryba.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo siekis nemokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą, yra prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, dėl ko jo pareikštas reikalavimas teismui, negali būti patenkintas jo prašomu būdu.

Tai savo ruožtu lemia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai nusprendė netenkinti tokio pobūdžio pareiškėjo skundo teismui.

Kartu pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į atsakovą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdo pakeitimo, ketinant realiai mokėti minėtą rinkliavą, pagal sąlygas, skirtas apskaičiuoti rinkliavos dydį pagal jų kiekį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas