d2e5cc62-e5a5-4ae2-847f-533ca7e793d1 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr                               Civilinė byla Nr. 2A-811-585/2013                              Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00268-2011-2              Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.  (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2013 m. balandžio 4 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A.

S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieÅ¡kinį atsakovui A. S. dėl savavaliÅ¡kos statybos padarinių paÅ¡alinimo, n u s t a t ė: ieÅ¡kovė kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismÄ , praÅ¡ydama įpareigoti atsakovÄ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis paÅ¡alinti savavaliÅ¡kos statybos padarinius, tai yra nugriauti sublokuotus statinius – Å«kinį pastatÄ , kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m, esančius žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; atsakovui nustatytu terminu neįvykdžius teismo sprendimo, leisti ieÅ¡kovei paÅ¡alinti savavaliÅ¡kos statybos padarinius, tai yra nugriauti sublokuotus statinius – Å«kinį pastatÄ , kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m, esančius žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), patirtų iÅ¡laidų atlyginimÄ iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡ atsakovo.

IeÅ¡kovė nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje (b. l. 21-26) nurodė ir ieÅ¡kovės atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiÅ¡kino, jog atsakovas, pažeisdamas Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, 12.2. papunkčio reikalavimus, be supaprastinto nesudėtingo statinio projekto, kuriam raÅ¡tu turėjo pritarti įgaliotas valstybės tarnautojas, saugomoje teritorijoje pastatė I grupei priskirtinus nesudėtingus statinius, bÅ«tent – miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas valdo nuosavybės teise, pastatė sublokuotus statinius – Å«kinį pastatÄ , kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m.

Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovui 2010 m. liepos 12 d. suraÅ¡ytas savavaliÅ¡kos statybos aktas Nr. SSA-00-100712-00026, 2010 m. liepos 28 d. reikalavimu Nr. 2D-8791 pareikalauta, jog atsakovas iki 2010 m. spalio 31 d. savo lėšomis paÅ¡alintų savavaliÅ¡kos statybos padarinius. 2010 m. gruodžio 7 d. patikrinus ginčo objektÄ , nustatyta, jog aukščiau nurodytas reikalavimas neįvykdytas ir savavaliÅ¡kai pastatyti statiniai nenugriauti. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra miÅ¡ko Å«kio paskirties ir Å¡iam žemės sklypui yra nustatytos specialiosios naudojimo sÄ lygos – miÅ¡ko naudojimo apribojimai bei vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos.

Atsakovas, nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatęs ginčo statinius, pažeidė Å¡iam žemės sklypui nustatytas specialiÄ sias naudojimo sÄ lygas. Atsakovas su nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovas atsiliepime į pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį (b. l. 45-46) nurodė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (tiesiogiai ir per atstovę) paaiÅ¡kino, jog žemės sklypas, kurį pastarasis valdo nuosavybės teise, nėra saugomoje teritorijoje.

Atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra eksploataciniame miške, kuriame yra leidžiama ūkinė veikla. Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemei, be kita ko, priskiriami ir medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai. Ginčo statiniai yra skirti malkoms saugoti, tai yra laikini lentiniai sandėliukai, kurie negali būti priskirti jokiai statinių grupei. Ginčo statiniai buvo pastatyti 2004 metais, pastarųjų statybai nebuvo reikalingas statybos leidimas.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai. Pirmosios instancijos teismas kritiÅ¡kai vertino ir atmetė atsakovo paaiÅ¡kinimus, jog ginčo statiniai buvo pastatyti 2004 metais, bei konstatavo, jog atsakovo į nagrinėjamÄ bylÄ pateiktų duomenų – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentÅ«ros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Å . 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudaryto atsakovo miÅ¡ko valdoje neteisėtai iÅ¡kirsto miÅ¡ko ploto skaičiavimo brėžinio – nepakanka iÅ¡vadai, jog ginčo statiniai buvo pastatyti 2004 metais.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tÄ aplinkybę, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima nustatyti, kada buvo pastatyti ginčo statiniai, konstatavo, jog, sprendžiant ginčo statinių statybos teisėtumo klausimÄ , taikytini teisės aktai, galioję savavaliÅ¡kos statybos akto suraÅ¡ymo metu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, konstatavo, jog ginčo statiniai – malkinė ir Å«kinis pastatas – yra nesudėtingi statiniai, kurių statybai saugomoje teritorijoje reikalingas supaprastintas statinio projektas, kuris turi bÅ«ti suderintas su atitinkamomis valstybės institucijomis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tÄ aplinkybę, jog atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog Å¡ios bylos atveju buvo parengtas supaprastintas nesudėtingų statinių projektas, patvirtintas įgaliotų pareigÅ«nų, įvertinęs bylos medžiagÄ , konstatavo, jog ginčo statinių statyba miÅ¡kų Å«kio žemėje yra savavaliÅ¡ka. Pirmosios instancijos teismas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra miÅ¡ko Å«kio paskirties, Å¡iam žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sÄ lygos: miÅ¡ko naudojimo apribojimai – 1,3923 ha plotui; vandens telkinių apsaugos zonos – 1,66 ha plotui; vandens telkinių apsaugos juostos – 0,5015 ha plotui.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimÄ , nustatytÄ Å½emės įstatyme ir MiÅ¡kų įstatyme, pripažino, jog ginčo statiniai nepatenka į nurodytuose įstatymuose įtvirtintÄ miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sÄ vokÄ . Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ginčo statiniai yra laikini lentiniai sandėliukai, skirti malkoms sudėti, ir atitinka medienos sandėlių bei kitų su miÅ¡ku susijusių įrenginių užimtus plotus, priskirtinus miÅ¡kų Å«kio paskirties žemei, ir konstatavo, jog ginčo statiniai pagal jų paskirtį ir funkcijÄ â€“ pagalbinio Å«kio statiniai.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo statinių statyba miÅ¡ko žemėje negalima. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog net ir tuo atveju, jeigu bÅ«tų pripažinta, kad ginčo statiniai atitinka medienos sandėlių bei kitų su miÅ¡ku susijusių įrenginių užimtus plotus, pastarųjų statyba negalėtų bÅ«ti pripažinta teisėta, kadangi atsakovo sklypui taikomos specialios naudojimo sÄ lygos – vandens telkinių apsaugos juosta ir zona, kurios pagal Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ patenka į saugomų teritorijų sistemÄ .

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimÄ , konstatavo, jog ginčo statinių statyba, be kita ko, pažeidžia ir Specialiųjų žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127.9 punktÄ . Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatavo, jog ginčo statinių statyba yra savavaliÅ¡ka, ir, atsižvelgdamas į tÄ aplinkybę, jog savavaliÅ¡kos statybos padariniai nėra paÅ¡alinti, pripažino, jog ieÅ¡kovės nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys yra pagrįstas.

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu, pareiÅ¡kė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į tÄ aplinkybę, jog nagrinėjamos bylos atveju yra galimas ginčo statinių įteisinimas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė kraÅ¡tutinę priemonę – įpareigojimÄ nugriauti ginčo statinius. Apelianto teigimu, ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2003 metų vasarÄ .

Anot apelianto, aplinkybę, jog ginčo statiniai buvo pastatyti iki 2004 m. rugpjūčio 23 d., patvirtina Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentÅ«ros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Å . 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas atsakovo (apelianto) miÅ¡ko valdoje neteisėtai iÅ¡kirsto miÅ¡ko ploto skaičiavimo brėžinys, kuriuo pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo. Viena vertus, apeliantas sutiko su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ginčo statiniai yra nesudėtingi statiniai, kita vertus, pasak apelianto, pagal ginčo statinių statybos metu galiojusias statybos teisinius santykius reguliuojančias nuostatas ginčo statinių statybai nebuvo reikalingas statybos leidimas ar kitas statybÄ leidžiantis dokumentas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ginčo statiniai nėra medienos sandėliai, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pasak apelianto, ginčo statiniai yra reikalingi apeliantui nuosavybės teise priklausančio miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklypo tvarkymui ir naudojimui, tai yra miÅ¡kų Å«kio veiklai, Å¡iuose statiniuose apeliantas laiko malkas ir miÅ¡ko priežiÅ«ros inventorių. Apelianto teigimu, ginčo statiniai nepatenka į vandens telkinių apsaugos juostÄ , kadangi ginčo statiniai yra 120 metrų atstumu nuo Neries upės ir 50 metrų atstumu nuo Žalėsos upelio, vadinasi, ginčo statinių statyba nepažeidžia apelianto žemės sklypui nustatytų specialiųjų naudojimo sÄ lygų.

 IeÅ¡kovė pateikė atsiliepimÄ Ä¯ nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tÄ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . IeÅ¡kovė atsiliepimÄ Ä¯ nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tÄ apeliacinį skundÄ grindė iÅ¡ esmės tais pačiais motyvais, kuriais grindė nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka Atsakovas nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tu apeliaciniu skundu inter alia prašė bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

Bylos nagrinėjimo žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas iÅ¡klauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Pagal proceso įstatymÄ , nepriklausomai nuo to, kokia tvarka (žodinio ar raÅ¡ytinio proceso) yra nagrinėjamas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teisme draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundÄ , inter alia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus (CPK 323 straipsnis).

Apelianto argumentai, kuriais pastarasis grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ , turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti apeliaciniame skunde.  Apeliacinės instancijos teismas, sistemiÅ¡kai iÅ¡analizavęs Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus paaiÅ¡kinimus, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime iÅ¡dėstytus argumentus bei Å¡ios bylos faktinius duomenis, konstatuoja, jog faktinės bylos aplinkybės yra aiÅ¡kios, byloje esantys faktiniai duomenys yra pakankami aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, konstatavimui, apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas yra aiÅ¡kÅ«s, todėl, atsižvelgdamas į iÅ¡dėstytas aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovo nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tas apeliacinis skundas nagrinėtinas raÅ¡ytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis). Dėl papildomų faktinių duomenų priėmimo Atsakovas 2012 m. liepos 3 d. kreipėsi į apeliacinės instancijos teismÄ , praÅ¡ydamas priimti pastarojo į nagrinėjamÄ bylÄ teikiamus papildomus faktinius duomenis. CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo teikiamais faktiniais duomenimis, atsisako priimti šiuos faktinius duomenis, kadangi, pirma, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Š. 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas atsakovo (apelianto) miško valdoje neteisėtai iškirsto miško ploto skaičiavimo brėžinys ir ištrauka iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos yra nagrinėjamos bylos medžiagoje (b. l. 48, 104; 58), antra, Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. sausio 6 d. pažyma apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentas) Nr. P1101-23813 bei M.

S. individualios įmonės 2003 m. birželio 17 d. sudarytas planas (topografinė nuotrauka) nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir atsakovas nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų, patvirtinančių, jog šių faktinių duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, trečia, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis, kurių kopijas atsakovas teikia apeliacinės instancijos teismui, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.

Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. sausio 18 d. iÅ¡raÅ¡u (b. l. 6-8) ir 2012 m. sausio 18 d. iÅ¡raÅ¡u (b. l. 115) – nustatyta, jog atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio bendras plotas – 1,6600 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Žemės sklypas); pagrindinė tikslinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis – miÅ¡kų Å«kio; Žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sÄ lygos: miÅ¡ko naudojimo apribojimai – 1,3923 ha plotui, vandens telkinių apsaugos juostos – 0,5015 ha plotui, vandens telkinių apsaugos zonos – visam Žemės sklypo plotui.

Bylos duomenimis (b. l. 15-17) nustatyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigÅ«nas 2010 m. liepos 12 d. surašė savavaliÅ¡kos statybos aktÄ Nr. SSA-00-100712-00026, kuriame nurodė, jog apeliantas savavaliÅ¡kai Žemės sklype pastatė du pirmosios grupės nesudėtingus statinius – Å«kinį pastatÄ , kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę su tualetu, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m (toliau tekste – ir ginčo statiniai). Bylos duomenimis (b. l.

13) nustatyta, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 28 d. reikalavimu Nr. 2D-8791 pareikalavo, jog atsakovas pašalintų savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriautų ginčo statinius. Bylos duomenyse – 2010 m. gruodžio 7 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23.31)-FAK-1458 (b. l. 14) – inter alia nurodyta, jog savavališkos statybos padariniai nėra pašalinti, tiksliau – ginčo statiniai nėra nugriauti. Nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl ginčo statinių statybos teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas Å¡ios bylos atveju pripažino, jog ginčo statinių statyba yra neteisėta. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje iÅ¡dėstytų argumentų analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad ginčo statinių statyba yra neteisėta, yra grindžiama trimis skirtingomis iÅ¡vadomis: pirma, apeliantas ginčo statinius pastatė neturėdamas statybÄ leidžiančio dokumento; antra, Žemės sklype, kurio naudojimo paskirtis – miÅ¡kų Å«kio, yra draudžiama ginčo statinių statyba; trečia, ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant specialiÄ sias Žemės sklypo naudojimo sÄ lygas.

Sisteminė nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡to apeliacinio skundo analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas kvestionuoja visas aukščiau nurodytas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, kuriomis yra grindžiamas sprendimas, kad ginčo statinių statyba yra neteisėta, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina esant pagrindÄ apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytų argumentų apimtimi patikrinti aukščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Dėl ginčo statinių statybos be statybÄ leidžiančio dokumento Nagrinėjamoje byloje apeliantas pripažino tuos faktus, jog, pirma, jis yra ginčo statinių statytojas, antra, ginčo statinius jis pastatė neturėdamas statybÄ leidžiančio dokumento (CPK 182 straipsnio 5 punktas), tačiau, pasak apelianto, Å¡ios bylos atveju ginčo statinių statybai nebuvo reikalingas statybÄ leidžiantis dokumentas.

Byloje nustatyta, jog Žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sÄ lygos – vandens telkinių apsaugos zona (visam Žemės sklypo plotui) ir vandens telkinių apsaugos juosta (0,5015 ha Žemės sklypo plotui). Pažymėtina, jog vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos priskiriamos saugomoms teritorijoms (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis), vadinasi, Žemės sklypas yra saugoma teritorija. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kada buvo pradėta ir baigta ginčo statinių statyba.

Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais. Anot apelianto, aplinkybę, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, patvirtina pastarojo į bylÄ pateiktas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentÅ«ros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Å . 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas apelianto miÅ¡ko valdoje neteisėtai iÅ¡kirsto miÅ¡ko ploto skaičiavimo brėžinys.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog aukščiau nurodytų duomenų nepakanka iÅ¡vadai, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, bei nustatęs, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių nurodytÄ aplinkybę, atmetė apelianto argumentÄ , jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais. Apeliantas nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl apelianto į nagrinėjamÄ bylÄ pateiktų duomenų įrodomosios reikÅ¡mės teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

 Viena vertus, apelianto į nagrinėjamÄ bylÄ pateiktų duomenų – Vilniaus rajono agentÅ«ros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Å . 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudaryto apelianto miÅ¡ko valdoje neteisėtai iÅ¡kirsto miÅ¡ko ploto skaičiavimo brėžinio – analizė sudaro pagrindÄ sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog Å¡ie faktiniai duomenys nepatvirtina tos aplinkybės, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, kadangi iÅ¡ Å¡ių duomenų turinio apskritai nėra galimybės nustatyti, koks statinys yra nubraižytas (pavaizduotas) Å¡iuose duomenyse.

Antra vertus, sisteminė nagrinėjamos bylos medžiagos analizė sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, nėra, apeliantas nepateikė faktinių duomenų, kurių pagrindu Å¡ios bylos atveju bÅ«tų galima padaryti iÅ¡vadÄ , jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, prieÅ¡ingai, viena vertus, apelianto argumentų vidinis prieÅ¡taringumas (minėta, jog apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, o nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tame apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2003 metais) sudaro pagrindÄ abejoti aukščiau nurodyto fakto egzistavimu, antra vertus, bylos faktiniai duomenys – Žemės sklypo kadastrinių matavimų planas, kurį 2009 m. rugsėjo 24 d. parengė UAB „GEOVISATA“ (b. l. 38), – paneigia tÄ aplinkybę, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais.

Pažymėtina, jog aukščiau nurodytame Žemės sklypo plane nėra pažymėti ginčo statiniai, kai pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija), 36.3.7 ir 36.3.8 papunkčius žemės sklypo plane, kuris yra rengiamas atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, sutartiniais ženklais privalo būti išbraižomi (pažymimi) nekilnojamieji daiktai ir jų kontūrai, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog ginčo statinių statyba nebuvo pradėta iki 2009 m. rugsėjo 24 d.

Sisteminė nagrinėjamos bylos medžiagos analizė sudaro pagrindÄ sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog Å¡ios bylos atveju nėra galimybės nustatyti, kada tiksliai buvo pradėta ir baigta ginčo statinių statyba, todėl, atsižvelgiant į tai, jog, kaip žinia, teismo iÅ¡vados ir sprendimas negali bÅ«ti grindžiami prielaidomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad, nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant ginčo statinių statybos teisėtumo klausimÄ , taikytini tie teisės aktai, kurie galiojo galimai neteisėtos ginčo statinių statybos nustatymo momentu, tai yra savavaliÅ¡kos statybos akto Nr. SSA-00-100712-00026 suraÅ¡ymo metu (2010 m. liepos 12 d.) (toliau tekste – ir ginčo momentas).

Pirmosios instancijos teismas Å¡ios bylos atveju konstatavo, jog ginčo statiniai – pirmosios grupės nesudėtingi statiniai. Sisteminė apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytų argumentų analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas neneigia ir neginčija aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados. Nagrinėjamos bylos ginčui, ginčo statinių statyba yra teisėta ar ne, spręsti aktualus yra Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau tekste – ir Reglamentas), tiksliau – ginčo momentui aktuali Reglamento redakcija.

Ginčo momentui aktualios Reglamento redakcijos 12.2 punkto analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog, viena vertus, nesudėtingiems statiniams saugomojoje teritorijoje statyti nereikalingas statybos leidimas, kita vertus, nesudėtingų statinių saugomojoje teritorijoje statybai bÅ«tina parengti supaprastintÄ statinio (statinių) projektÄ , kuriam raÅ¡tiÅ¡kai turi pritarti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektÅ«ros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir valstybinio parko, valstybinio rezervato ar biosferos rezervato direkcijos įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ar biosferos rezervate, arba savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektÅ«ros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose draustiniuose, arba savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektÅ«ros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus – statant ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančiose) teritorijose, tarp jų ir pavirÅ¡inio vandens telkinių apsaugos zonose.

Nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybes, jog, pirma, ginčo statiniai, kurie yra pirmosios grupės nesudėtingi statiniai, yra pastatyti Žemės sklype, kuris yra saugoma teritorija, antra, apeliantas, kuris yra ginčo statinių statytojas, neparengė supaprastinto ginčo statinių projekto, kuriam Å¡ios bylos atveju raÅ¡tiÅ¡kai turėjo pritarti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektÅ«ros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, konstatuotina, jog ginčo statiniai buvo pastatyti neturint statybÄ leidžiančio dokumento, kai pastarasis nagrinėjamos bylos atveju buvo bÅ«tinas (Å¡ios bylos atveju statybÄ leidžiantis dokumentas – raÅ¡ytinis aukščiau nurodyto valstybės tarnautojo pritarimas supaprastintam ginčo statinių projektui), todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, jog ginčo statinių statyba ginčo momentui aktualios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 71 dalies prasme yra savavaliÅ¡ka, kitaip tariant, neteisėta.

Nagrinėjamos bylos atveju atkreiptinas dėmesys į tÄ aplinkybę, jog, net ir esant tokiai faktinei situacijai, kokiÄ Å¡ios bylos atveju įrodinėjo apeliantas, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2003 metais ar 2004 metais, Å¡ios bylos atveju nebÅ«tų pagrindo pripažinti, jog ginčo statinių statyba yra teisėta, kadangi pagal nurodytiems momentams aktualiÄ Reglamento redakcijÄ ginčo statinių statybai butų privalomas statybos leidimas (Reglamento 15 punktas). Dėl draudimo miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklype statyti ginčo statinius Byloje nustatyta, jog Žemės sklypas – miÅ¡kų Å«kio paskirties žemė.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami:

1) mišku apaugęs plotas (medynai);

2) neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos;

3) žemė, kuriÄ užima miÅ¡ko keliai, kvartalų, technologinės ir prieÅ¡gaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su miÅ¡ku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikÅ¡telės, žvėrių paÅ¡arų aikÅ¡telės;

4) žemė, kurioje numatyta įveisti miÅ¡kÄ ;

5) miÅ¡ko valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės Å«kio naudmenos. Pažymėtina, jog iÅ¡ esmės analogiÅ¡ka nuostata yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2006 m. kovo 14 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sÄ lygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms) patvirtina, jog Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytas statinių, kurie gali bÅ«ti (statomi) miÅ¡kų Å«kio paskirties žemėje, sÄ raÅ¡as yra baigtinis.

Pirmosios instancijos teismas Å¡ios bylos atveju padarė iÅ¡vadÄ , jog ginčo statiniai pagal jų paskirtį ir funkcijÄ yra pagalbinio Å«kio statiniai, kurių nagrinėjamos bylos atveju negalima pripažinti medienos sandėliais. Apeliantas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, apelianto teigimu, ginčo statiniai yra medienos sandėliai, kuriuose apeliantas laiko malkas ir miÅ¡ko priežiÅ«ros inventorių. Nagrinėjamos bylos medžiagos analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai yra medienos sandėliai ar kiti su miÅ¡ku susiję įrenginiai, kai apeliantui pareigÄ pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (CPK 12, 178 straipsniai).

Sisteminė bylos faktinių duomenų – 2010 m. liepos 12 d. savavaliÅ¡kos statybos akto Nr. SSA-00-100712-00026, 2010 m. gruodžio 7 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (23.31)-FAK-1458, nuotraukų (b. l. 9, 11-12) – analizė sudaro pagrindÄ sutikti su kvestionuojama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada ir pripažinti, jog ginčo statiniai Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme nėra medienos sandėliai ar kiti su miÅ¡ku susiję įrenginiai.

Aukščiau iÅ¡dėstytų aplinkybių visetas patvirtina, jog ginčo statiniai negali bÅ«ti (stovėti) Žemės sklype, ir sudaro pagrindÄ konstatuoti, jog ginčo statinių statyba yra neteisėta. Dėl ginčo statinių statybos esant nustatytoms specialiosioms Žemės sklypo naudojimo sÄ lygoms Byloje nustatyta, jog Žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sÄ lygos – vandens telkinių apsaugos zona (visam Žemės sklypo plotui) ir vandens telkinių apsaugos juosta (0,5015 ha Žemės sklypo plotui).

Specialiųjų žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 414 redakcija), 127.9.1 papunktyje nustatyta, jog vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, Å«kininko Å«kio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos Å¡laito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje).

Pirmosios instancijos teismas Å¡ios bylos atveju konstatavo, jog atstumas nuo ginčo statinių iki vandens telkinio kranto yra mažesnis nei 100 metrų. Apeliantas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, apelianto teigimu, atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės yra 120 metrų, o atstumas nuo ginčo statinių iki Žalesos upelio yra 50 metrų. Nagrinėjamos bylos faktinių duomenų – Žemės sklypo plano (M 1:2000) (b. l. 39) – analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės kranto linijos yra maždaug 86 metrai (Žemės sklypo plane atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės kranto linijos yra 4,3 centimetro, todėl, atsižvelgiant į Žemės sklypo plano mastelį (1:2000), darytina iÅ¡vada, jog faktinis atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės kranto linijos yra maždaug 86 metrai).

Nurodytas bylos faktas per se sudaro pagrindÄ teigti, jog ginčo statinių statyba pažeidžia Specialiųjų žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygų 127.9.1 papunktį, vadinasi, yra neteisėta. Apibendrinus visas aukščiau nurodytas, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog visos (trys) pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kurių pagrindu teismas sprendė, jog ginčo statinių statyba yra neteisėta, yra teisėtos ir pagrįstos.

Dėl savavaliÅ¡kos statybos padarinių Å¡alinimo Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ginčo statinių statybos neteisėtumo (savavaliÅ¡kumo) faktÄ , įpareigojo apeliantÄ nugriauti ginčo statinius. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti nurodytÄ savavaliÅ¡kos statybos padarinių Å¡alinimo priemonę, apelianto teigimu, Å¡ios bylos atveju yra galimas ginčo statinių statybos įteisinimas. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, jog, nepriklausomai nuo to, kada savavaliÅ¡ka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavaliÅ¡ka, tai yra neteisėta, ir jos padariniams Å¡alinti taikytini įstatymai, galiojantys savavaliÅ¡kos statybos padarinių Å¡alinimo metu, tai yra tuo metu, kai buvo suraÅ¡ytas savavaliÅ¡kos statybos aktas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-100712-00026 buvo surašytas 2010 m. liepos 12 d. Pažymėtina, jog 2010 m. liepos 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas (toliau tekste – ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas).

Viena vertus, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24 straipsniai, išskyrus 11 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 7, 8 ir 10 dalių, šio įstatymo 15 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 4 ir 7 dalių nuostatas dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nurodytų įmokų ir šio įstatymo 26 straipsnį, įsigalioja 2010 m. spalio 1 d.

Kita vertus, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Å¡io įstatymo nuostatos dėl savavaliÅ¡kų statybų, iÅ¡skyrus nuostatas, iÅ¡dėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai iÅ¡duotus statybÄ leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsniu pakeistas Statybos įstatymo 28 straipsnis, reglamentuojantis savavaliÅ¡kos statybos padarinių Å¡alinimÄ .

Nurodytu Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo straipsniu iÅ¡dėstyta tokia Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies redakcija: teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytojÄ (užsakovÄ ) ar kitÄ Å¡io straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytÄ asmenį (statinio ar jo dalies savininkÄ , valdytojÄ , naudotojÄ , žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavaliÅ¡kai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkÄ , valdytojÄ ) savo lėšomis per nustatytÄ terminÄ :

1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytÄ terminÄ parengti projektinę dokumentacijÄ ir, sumokėjus Å¡io įstatymo 1 priede nustatytÄ Ä¯mokÄ už savavaliÅ¡kos statybos įteisinimÄ (pažymėtina, jog nuostata dėl nurodytų įmokų įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.), gauti statybÄ leidžiantį dokumentÄ , iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytÄ statybÄ leidžiantį dokumentÄ , tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavaliÅ¡ka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie Å¡io statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieÅ¡tarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams;

2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;

3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę;

4) atstatyti (atkurti) nugriautÄ kultÅ«ros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas vieÅ¡asis interesas, ir, jeigu bÅ«tina, sutvarkyti statybvietę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo statinių statyba Žemės sklype MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Specialiųjų žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygų 127.9.1 papunkčio prasme nėra galima ir prieÅ¡tarauja nurodytų teisės aktų imperatyviems reikalavimams, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog Å¡ios bylos atveju Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme nėra galimas ginčo statinių statybos įteisinimas.

Viena vertus, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų nuostatų analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog statinio nugriovimas yra ultima ratio, kita vertus, Å¡ios bylos atveju, nesant teisinių pagrindų įteisinti ginčo statinių statybÄ , ginčo statinių nugriovimas – vienintelė savavaliÅ¡kos statybos padarinių Å¡alinimo priemonė, kuri gali bÅ«ti taikoma nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste. Apibendrinus aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas Å¡ios bylos atveju tinkamai iÅ¡sprendė ginčo statinių statybos padarinių Å¡alinimo klausimÄ .

Teisėjų kolegija, apibendrinusi nutarties motyvuojamojoje dalyje iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , kurį pakeisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai neturi reikÅ¡mės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, susidariusi bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytÄ minimaliÄ valstybei priteistinÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ , todėl Å¡ioje byloje susidariusių bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas n u t a r ė: Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .            Kolegijos pirmininkas                                                                    Vytautas Zelianka            Kolegijos teisėjai                                                                           Jelena Å iÅ¡kina                                                                                                                    Tatjana Žukauskienė