2013-10-16 Nr. AB-6444-3-61-3-01070-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P502-212/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01070-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neringos vanduo“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neringos vanduo“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Edrija“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Neringos vanduo“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) direktoriaus 2012 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. T1-61 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2001/LT/16/P/PE/006 „Neringos miesto geriamojo vandens ir nuotekų valymo sistemų išplėtimas“ grąžinimo“ (toliau – ir 2012 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. T1-61); 2) Agentūros direktoriaus 2012 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. T1-69 „Dėl 2012 m. kovo 8 d. Agentūros direktoriaus įsakymo Nr. T1-61 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2001/LT/16/P/PE/006 „Neringos miesto geriamojo vandens ir nuotekų valymo sistemų išplėtimas“ grąžinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2012 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. T1-69).

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamais įsakymais Projekto galutinis paramos gavėjas per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo gavimo dienos į Agentūros sąskaitą privalo grąžinti nurodytą sumą bei Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis apmokėtą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) (18 proc.) lėšų dalį. Tam, kad skundžiami įsakymai galėtų būti laikomi teisėtais, pagal Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – Lėšų grąžinimo taisyklės) 5.2.2. punktą turi būti nustatytos dvi sąlygos, kurių visumos egzistavimas yra privalomas:

1) projekto vykdytojo UAB „Neringos vanduo“ padarytas teisės aktų ir (arba) paramos sutarties nuostatų pažeidimas;

2) didesnės nei priklauso lėšų sumos išmokėjimo projekto vykdytojui nustatymas. Pareiškėjo nuomone, nėra nei vienos iš minėtų sąlygų, kad būtų pagrindas reikalauti sugrąžinti UAB „Neringos vanduo“ gautas paramos lėšas. Jis nesutiko su atsakovo teiginiu, kad bendrovė nepateikė dalies draudimo įmokų mokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų kopijų. Vykdant Rangos sutartį Nr. V/2005/N24 draudimams ir garantijoms iš Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų apmokėtos lėšos yra pagrįstos rangovo ūkio subjektų grupės UAB „Edrija“, UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“ ir UAB „Grundolita“ pagrindinio partnerio UAB „Edrija“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, atliktų darbų aktais, tarpinio mokėjimo pažymomis.

Šios išlaidos buvo patirtos per išlaidų tinkamumo laikotarpį (Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis). Pridedami garantinių raštų ir draudimo polisų nuorašai patvirtina, kad garantijos ir draudimai buvo susiję konkrečiai su Rangos sutarties Nr. V/2005/N24 vykdymu (Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalis). Nurodė, jog tiksliai pagal Rangos sutarties Nr. V/2005/N24 sudėtine dalimi esančius įkainotus darbų žiniaraščius rangovui už garantijas buvo sumokėta kaip numatyta pagal sutarties sąlygas, iš viso 120 000,00 Lt ir už visus draudimus, pagal sutarties sąlygas – 32 100,00 Lt.

Taigi nebuvo nustatyta, jog būtų buvusi sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Todėl Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšomis apmokant rangovui už draudimus ir garantijas, UAB „Neringos vanduo“ 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 4 dalies d) punkto nepažeidė. Tvirtino, jog tiek pagal teisės aktuose, tiek pagal sutartyje įtvirtintą funkcijų pasiskirstymą Agentūros pareiga buvo, prieš išmokant Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšas, patikrinti išlaidų tinkamumą.

Rangos sutartis Nr. V/2005/N24 buvo sudaryta Agentūrai atlikus viešojo pirkimo procedūras. Garantiniai raštai ir draudimo polisai buvo teikiami ne UAB „Neringos vanduo“, bet Agentūrai. Agentūra, kaip įgyvendinančioji institucija, geriausiai žinanti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl išlaidų tinkamumo, pati 2004 metais parengė pirkimo dokumentus ir rangos sutarties sąlygas, įskaitant reikalavimus rangovų teikiamoms užtikrinimo priemonėms (draudimo polisams ir garantiniams raštams), bei įtraukė jų įkainavimą į sutarties darbų kiekių žiniaraščius.

Atsakovo parengtuose pirkimo dokumentuose nebuvo numatytas reikalavimas, kad rangovams už draudimus ir garantijas bus apmokama ne sutarties kiekių žiniaraščiuose nurodyta suma, bet bankų ir draudikų sąskaitomis pagrįsta suma. Dėl to UAB „Neringos vanduo“ teisėtai ir pagrįstai pagal rangovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras į tarpinio mokėjimo pažymas įtraukė rangovui mokėtinas sumas už garantijas ir draudimus pagal sutarties sąlygas. Visas tarpinio mokėjimo pažymas ir rangovo PVM sąskaitas faktūras pasirašė Agentūros įgalioti atstovai, tokiu būdu patvirtindami, jog šios išlaidos pagrįstai ir teisėtai gali būti apmokamos Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšomis.

Pažymėjo, jog Agentūros 2012 m. kovo 19 d. išvadoje, patikslinančioje 2012 m. kovo 8 d. Agentūros išvadą „Dėl projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/006 „Neringos miesto geriamojo vandens ir nuotekų valymo sistemų išplėtimas“ išlaidų garantijoms bei draudimams tinkamumo“, nurodytas Europos Komisijos Regioninės plėtros generalinio direktorato 2004 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. DGREGIO E3/EBC/iz D(2004), kuriuo Agentūra buvo informuota apie Europos Komisijos nuomonę išlaidų tinkamumo klausimu. Nepaisant to, Agentūra garantijų ir draudimų išlaidas įtraukė į įkainuotų darbų kiekių žiniaraščius, nenustatydama jokių apmokėjimo apribojimų parengtuose pirkimo dokumentuose ir sutarties sąlygose.

Agentūra neinformavo UAB „Neringos vanduo“ apie paminėtu Europos Komisijos raštu pateiktą nuomonę. Agentūra ir pati į ją neatsižvelgė vertindama išlaidų tinkamumą ir tvirtindama apmokėti UAB „Neringos vanduo“ mokėjimo pažymas. Teigė, kad Agentūrai ginčijamais įsakymais nustatant nurodytą grąžinti sumą, nebuvo atsižvelgta į finansavimo šaltinius ir jų proporcijas. Nurodė, jog skirtumas tarp netinkamų finansuoti lėšų ir grąžintinų į biudžetą lėšų suma 2 233,67 Lt (25 270,25 Lt – 23 036,58 Lt) yra bendrovės nuosavos lėšos, kurios paskaičiuotos pagal projekto faktiško įvykdymo pagal finansavimo šaltinius procentą, t. y. 8,8 proc. (Sanglaudos fondo dalis – 47 proc., bendrojo finansavimo lėšos – 44,2 proc., nuosavos lėšos – 8,8 proc.).

Kadangi pagal darbų atlikimo aktus galima tiksliai nustatyti, kiek buvo sumokėta draudimų ir garantijų lėšų pagal finansavimo šaltinius, pareiškėjas nesutiko su pažeidime nurodyta į biudžetą grąžintina suma 27 464,76 Lt. Tvirtino, kad iš pridedamos UAB „Neringos vanduo“ 2012 m. balandžio 12 d. suvestinės matyti, kad savo lėšomis (37,1 proc.) pareiškėjas apmokėjo draudimus ir garantijas: 2007 m. vasario mėn. į darbų atlikimo aktus buvo įtraukta 3 790,17 Lt bankinių garantijų komisinių, kovo mėn. – 62 230,86 Lt bankinių garantijų komisinių ir 1 804 Lt už draudimus.

Į 2007 m. kovo mėn. bankinių garantijų sumą įtrauktos tinkamos finansuoti lėšos 38 764,61 Lt ir netinkamos finansuoti lėšos sumoje 23 466,25 Lt. Draudimų suma 1 804 Lt yra netinkamos finansuoti lėšos. Vadinasi, savo lėšomis pareiškėjas apmokėjo 9 375,26 Lt netinkamų finansuoti lėšų. Todėl į biudžetą grąžintina suma yra tik 20 323,17 Lt (t. y. 25 270,25 Lt – 9 375,26 Lt + 4 428,18 Lt PVM).

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad kaip ir buvo nurodyta 2012 m. kovo 12 d. faksu iš Agentūros UAB „Neringos vanduo“ išsiųsto įsakymo Nr. T1-61 kopijoje, projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/006 „Neringos miesto geriamojo vandens ir nuotekų valymo sistemų išplėtimas“ galutinis paramos gavėjas UAB „Neringos vanduo“, vykdydamas sutartį Nr. V/2005/N24, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų – nepateikė dalies draudimo įmokų mokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų kopijų, kurios pagrįstų visą pagal minėtą sutartį už garantijas bei draudimus iš Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų apmokėtą lėšų sumą, tuo pažeisdamas 2003 m. sausio 6 d.

Komisijos reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalį bei 22 straipsnio 4 dalies d) punktą. Kadangi teisės aktai Agentūrą kaip įgyvendinančią instituciją įpareigoja užtikrinti, kad Europos Sąjungos lėšomis būtų apmokamos tik realiai patirtos išlaidos, kurios turi būti pagrįstos patvirtintais apskaitos dokumentais, Agentūra visiškai pagrįstai nustačiusi pažeidimą, nurodė UAB „Neringos vanduo“ grąžinti neteisėtai išmokėtų Europos Sąjungos bei bendrojo finansavimo lėšų dalį. Tvirtino, jog priešingai nei teigė pareiškėjas, Agentūra nustatė visas būtinas sąlygas pagal Lėšų grąžinimo taisyklių 5.2.2. punktą ir todėl priėmė sprendimą susigrąžinti neteisėtai išmokėtų Europos Sąjungos bei bendrojo finansavimo lėšų dalį.

Agentūra sutiko, kad UAB „Neringos vanduo“ pateikė dalį Europos Sąjungos ir bendrojo finansavimo lėšomis padengtas išlaidas garantijoms bei draudimams pagrindžiančių apskaitos dokumentų kopijų, tačiau ne visus, būtent todėl dėl apskaitos dokumentais nepagrįstos išlaidų sumos Agentūra ir priėmė 2012 m. kovo 8 d. Įsakymą Nr. T1-61, vėliau – 2012 m. kovo 19 d. Įsakymą Nr. T1-69. Nurodė, kad pareiškėjo skundžiami įsakymai buvo priimti 2012 m. kovo mėnesį Agentūroje atlikus pažeidimo tyrimą dėl projekte garantijoms bei draudimams numatytų išlaidų tinkamumo finansuoti Europos Sąjungos ir bendrojo finansavimo lėšomis.

Nurodė, jog reikalavimas, kad rangovams už draudimus ir garantijas bus apmokama ne sutarties kiekių žiniaraščiuose nurodyta suma, bet bankų ir draudikų sąskaitomis pagrįsta suma, yra įtvirtintas tiek FIDIC sutarčių bendrųjų sąlygų, kurios yra sudėtinė rangos sutarties Nr. V/2005/N24 dalis, 18.1. dalies 7-oje pastraipoje, tiek Komisijos reglamente (EB) Nr. 16/2003, kuriuo remiantis yra nustatomas Sanglaudos fondo projekto įgyvendinimo metu patirtų išlaidų tinkamumas. Agentūra išlaidų tinkamumą turi teisę tikrinti ne tik prieš išmokant paramos lėšas, bet visu projekto įgyvendinimo laikotarpiu.

Pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 3 straipsnio 1 ir 2 dalį, projekto įgyvendinimas apima visus etapus – nuo parengiamojo planavimo iki patvirtinto projekto užbaigimo, be to, projekto įgyvendinimo stadija apima laikotarpį, būtiną įgyvendinimo etapams užbaigti, iki to momento, kai projektas pradeda visapusiškai funkcionuoti. Agentūrai nustačius pažeidimą, kuris yra susijęs su projekto vykdytojui išmokėtomis paramos lėšomis, turi būti priimamas sprendimas jas susigrąžinti. Pažymėjo, kad projekto vykdytojas negali būti atleidžiamas nuo pareigos grąžinti neteisėtai išmokėtas lėšas vien todėl, kad toks pažeidimas nustatomas jau atlikus piniginių lėšų pervedimą, o ne prieš jas išmokant.

Priešingu atveju, projekto vykdytojui būtų sudarytos sąlygos įsisavinti lėšas, kurios neatitinka tinkamumo finansuoti kriterijų (nagrinėjamu atveju, jis nėra jų realiai patyręs). Teisės aktai aiškiai nurodo, kad grąžintinų lėšų suma administruojančios institucijos sprendime turi būti išskaidoma pagal visus projekto finansavimo šaltinius, t. y. nevertinant kiekvieno atskiro mokėjimo pagal prie sutarties pridedamus atliktų darbų aktus. Agentūra gali tvirtinti mokėjimo prašymą tik tada, kai galutinis paramos gavėjas pateikia dokumentą, kuriuo garantuojamos paskolos lėšos, numatytos Europos Komisijos sprendimo apimtyje (paskolos sutartį, banko garantinį raštą, kuriuo įsipareigojama suteikti paskolą).

Tvirtinant mokėjimo prašymus, reikalavimas pateikti dokumentą, kuriuo garantuojamos Europos Komisijos sprendimą viršijančios paskolos lėšos, netaikomos sutartims, kurioms Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1K-004 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė pasiūlė skirti papildomą finansavimą ir šiems pasiūlymams pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Remiantis ISPA/Sanglaudos programos įgyvendinimo sutartimi Nr. 2004/GPG/3 dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo su vėlesniu pakeitimu (toliau – GPG sutartis), mokėjimai pagal projekto rangos, paslaugų ar prekių tiekimo sutartis turi būti vykdomi pagal Europos Komisijos sprendime dėl paramos iš Sanglaudos fondo skyrimo projektui numatytus projekto finansavimo šaltinius, o kai vienas iš projekto rangos, paslaugų ar prekių tiekimo sutarties finansavimo šaltinių yra paskolos lėšos (kaip buvo šiame projekte), numatytos Europos Komisijos sprendimo apimtyje, pradžioje iš paskolos lėšų mokėtina dalis gali būti dengiama ir apmokama iš specialiųjų valstybės biudžeto ES Sanglaudos fondo programų projektui finansuoti skiriamų bendrojo finansavimo lėšų, o kai šios lėšos išnaudojamos, bendrojo finansavimo dalis mokama iš galutinio paramos gavėjo paskolos lėšų.

Vadovaujantis tokia mokėjimų tvarka, buvo atliekami mokėjimai ir pagal sutartį Nr. V/2005/N24. Nurodė, jog apskaičiuodama grąžintinų lėšų sumą, Agentūra vadovavosi tuo pačiu principu kaip ir atlikdama mokėjimus pagal sutartį Nr. V/2005/N24, t. y. pripažintą netinkamą finansuoti išlaidų sumą išskaidė proporcingai visiems sutartyje nurodytiems Europos Komisijos sprendimo apimties neviršijantiems finansavimo šaltiniams. Skundžiamuose įsakymuose buvo nurodytos visos pagal Lėšų grąžinimo taisyklių 9 punktą sprendimą turinčios sudaryti dalys, nurodytas teisinis bei faktinis pagrindas lėšų grąžinimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas UAB „Neringos vanduo“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Neringos vanduo“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Agentūros direktoriaus 2012 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. T1-61 ir 2012 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. T1-69. Šiais įsakymais buvo nustatyta, kad projekto Nr. 2001/LT/16/P/PE/006 „Neringos miesto geriamojo vandens ir nuotekų valymo sistemų išplėtimas“ galutinis paramos gavėjas UAB „Neringos vanduo“, vykdydamas sutartį Nr. V/2005/N24 „Neringos miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukcija ir plėtra“, netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų – nepateikė dalies draudimo įmokų mokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų kopijų, kurios pagrįstų visą pagal minėtą sutartį už garantijas bei draudimus iš Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų apmokėtą lėšų sumą. Dėl to Projekto galutinis paramos gavėjas per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo gavimo dienos į Agentūros sąskaitą privalėjo grąžinti nurodytą sumą bei Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis apmokėtą PVM (18 proc.) lėšų dalį.

Tarybos reglamento (EB) 1164/1994 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog tam, kad būtų užtikrintas sėkmingas Sanglaudos fondo finansuojamų projektų vykdymas, valstybės narės imasi būtinų priemonių: 1) reguliariai tikrinti, ar Bendrijos finansuojama veikla tinkamai vykdoma, 2) užkirsti kelią pažeidimams ir imtis priemonių jiems išvengti, 3) susigrąžinti visas sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo. Išskyrus tuos atvejus, kai valstybė narė ir (arba) įgyvendinančioji institucija pateikia įrodymą, kad jos nėra atsakingos už pažeidimą ar aplaidumą, valstybė narė atsako už tai, kad būtų grąžintos visos neteisėtai sumokėtos sumos. Tai reiškia, jog tam, kad būtų užtikrintas šio reglamento tinkamas vykdymas, turi būti suteikta galimybė susigrąžinti nepagrįstai suteiktas pinigų sumas. Nurodyto reglamento II priedo D straipsnio 1 punkte numatyta, jog mokėjimai gali būti atliekami tik už realiai padarytas išlaidas. Atsižvelgiant į tokį reglamentavimą, darytina išvada, jog valstybė turi pareigą susigrąžinti pinigų sumas, kurios buvo išmokėtos ne už realiai padarytas išlaidas.

Specialias išsamias šio reglamento įgyvendinimo taisykles nustatantis Komisijos reglamentas (EB) Nr. 16/2003 numato, jog išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti mokant Bendrijos paramos lėšas, turi būti realiai padarytos per išlaidų tinkamumo laikotarpį ir turi būti tiesiogiai susijusios su projektu. Išlaidos turi būti susijusios su valstybės narės patvirtintu mokėjimu, kurį ji realiai padarė arba išlaidos buvo padarytos jos vardu, arba, koncesijos atveju, koncesijos turėtojo, kuriam už įgyvendinimą atsakinga įstaiga perdavė projekto įgyvendinimą ir patvirtino gautomis sąskaitomis-faktūromis arba lygiavertės įrodomosios vertės apskaitos dokumentais (5 straipsnio 1 dalis). Taip pat šio reglamento 22 straipsnio 4 dalies d) punktas nustato, kad pridėtinės išlaidos ir kitos sąnaudos turi būti paskirstytos sąžiningai vadovaujantis priimtais apskaitos standartais. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1386/2002 8 straipsnio 2 dalies b) punktas apibrėžia, jog išlaidos, kurias apima išlaidų ataskaita, yra faktiškai padarytos per sprendime dėl paramos skyrimo numatytą tinkamumo laikotarpį, kurios gali būti patvirtintos sąskaitomis-faktūromis arba lygiavertės įrodomosios vertės patvirtinamaisiais apskaitos dokumentais; susijusios su darbais, kurie nebuvo iš esmės užbaigti paramos paraiškos pateikimo metu; kurios pagrįstai reikalingos projekto eigai arba užbaigimui pagal sprendimo skirti paramą sąlygas ir projekto tikslus. Šios normos nurodo, jog galimos tik tokios išlaidos, kurios buvo realiai padarytos per išlaidų tinkamumo laikotarpį, ir jos turi būti patvirtintos tinkamais, reglamente apibrėžtais dokumentais.

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, Agentūra buvo nustačiusi, jog pareiškėjo pateiktais apskaitos dokumentais buvo pagrįsta ne visa už garantijas ir draudimus patirta išlaidų suma. Teisėjų kolegija sprendė, kad Agentūra, priimdama tokią išvadą, atsižvelgė į visus pateiktus dokumentus, kurie pagal minėtą reglamentavimą galėtų pagrįsti išlaidas. Pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas iš viso sprendime nepasisakė, kodėl tam tikri dokumentai nelaikytini pridėtines išlaidas ir kitas sąnaudas konkrečiai pagrindžiančiais dokumentais Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d) punkto prasme, yra nepagrįstas. Teismas vertino visus tiek pareiškėjo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus tiesiogiai su išlaidomis garantijoms ir draudimams susijusius dokumentus ir sprendė, jog jie konkrečiu atveju nepatvirtino visų išlaidų mokėjimo fakto. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Komisijos reglamentų (EB) Nr. 16/2003 bei Nr. 1386/2002 nuostatomis, vertindamas, kokie dokumentai gali patvirtinti, ar išlaidos buvo realiai patirtos ir neturi būti grąžintos, ir atsižvelgė į visus pateiktus įrodymus, kurie buvo aktualūs sprendžiant, ar faktiškai patirta išlaidų suma jais buvo pagrįsta. Remiantis nurodytąja Komisijos reglamento norma, tinkamos sąnaudos yra tik tos, kurios yra konkrečiai pagrįstos. Teisėjų kolegija sutiko, kad pareiškėjas pateikė tinkamus išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau pažymėjo, kad jie pagrindė tik dalį išlaidų sumos. Dėl to teisėjų kolegija laikė pagristu Agentūros reikalavimą grąžinti būtent tą sumą, kuri nebuvo paremta pateiktais dokumentais. Laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs tokią pat išvadą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčijo, kad FIDIC sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos nepagrindžia reikalavimo pateikti garantijų ir draudimo išlaidas įrodančius dokumentus pagrįstumo. FIDIC – tai Tarptautinės nacionalinių nepriklausomų inžinierių konsultantų asociacijos federacijos parengtos ir rekomenduojamos Civilinės inžinerinės statybos darbų kontrakto sąlygos. Nagrinėjamu atveju FIDIC sąlygos buvo Rangos sutarties Nr. V/2005/N24 sudėtinė dalis ir apibrėžė jos bendrąsias sąlygas. Teismo nurodytas 18.1 punktas nustato draudžiančiosios šalies pareigą pateikti mokėjimo įrodymą, kai yra sumokama draudimo įmoka. Teisėjų kolegija pripažino, kad teismo argumentas, susijęs su šia sutarties nuostata, buvo papildomas, dar kartą pabrėžiantis mokėjimo įrodymo reikšmę nagrinėjamame santykyje tarp pareiškėjo ir atsakovo. Šis teismo nurodytas FIDC sutarčių bendrųjų sąlygų punktas patvirtina, kad draudžiančioji šalis turi pateikti draudimo įmokos mokėjimo įrodymą. Tai parodo tokio mokėjimo įrodymo svarbą bei leidžia teigti, jog vien sutarties kiekių žiniaraščiuose nurodyta suma negali būti galutinė ir vėliau pateikti draudimo įmokos mokėjimo įrodymai gali turėti reikšmės. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su FIDIC sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatų reikšme, nekeičia ginčijamo sprendimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjas yra teisus teigdamas, jog Rangos sutartis Nr. V/2005/N24 yra viešojo pirkimo sutartis. Vis dėlto, tai nereiškia, kad rangovui patyrus didesnes išlaidas garantijoms ir draudimams, negu jos nurodytos įkainuotuose kiekių žiniaraščiuose, rangovui būtų mokama didesnė suma, nei buvo nurodyta viešojo pirkimo pasiūlyme ir atitinkamai Rangos sutartyje. Tai patvirtina ir pareiškėjo nurodytos Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 3 dalies (nuo 2004 m. liepos 8 d. iki 2006 m. sausio 30 d. redakcija), bei 18 straipsnio 6 dalies 11 punkto (nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2007 m. lapkričio 7 d. redakcija) nuostatos. Šie straipsniai įtvirtina taisyklę, jog sudarant pirkimo sutartį ir visą jos galiojimo laikotarpį negali būti keičiamos sutarties sąlygos. Tačiau nagrinėjamu atveju dalis išlaidų turi būti grąžinta remiantis Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalimi, kadangi išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti mokant Bendrijos paramos lėšas, turi būti realiai padarytos. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokį faktą, nepagrįstai gautos lėšos turėjo būti grąžintos. Todėl pareiškėjui remtis apeliaciniame skunde Viešųjų pirkimų įstatymu nebuvo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pripažino, kad atsakovas nustatė visas ginčijamiems įsakymams priimti būtinas Lėšų grąžinimo taisyklių 5.2.2. punkto taikymo kontekste numatytas sąlygas. Šiame punkte numatyta, kad lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas nesilaikė ES ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad jis nepadarė jokio teisės aktų ir (ar) paramos sutarties nuostatų pažeidimo.

Remiantis Agentūros 2012 m. kovo 8 d. išvada, pareiškėjas nesilaikė Komisijos reglamento (EB) 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d) punkto, kadangi nebuvo pagrįsta, jog visos garantijų ir draudimų išlaidos buvo realiai patirtos ir proporcingos projekto įgyvendinimui patiriamoms garantijų ir draudimų išlaidoms. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjui buvo išmokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Tokią Agentūros išvadą pirmosios instancijos teismas pripažino teisinga ir paremta bylos aplinkybių bei teisės aktų analize.

Be to, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikusi auditą dėl Sanglaudos fondo projekto Nr. 2001/LT/16/P/P E/006 „Neringos miesto geriamojo vandens ir nuotekų valymo sistemų išplėtimas“, surašė 2012 m. sausio 18 d. audito ataskaitos projektą, kuriame taip pat patvirtino, kad išlaidos garantijoms ir draudimams, numatytos sutarties Nr. V/2005/N24 atliktų darbų kiekių sąrašuose, kurių suma yra 35 276,88 EUR (be PVM), yra netinkamos finansuoti, nes nėra įrodymų, kad išlaidos buvo realiai padarytos (t. IV, b. l. 2-47).

Taigi, faktas, jog pareiškėjas pažeidė teisės normas nepagrįsdamas visų išlaidų dokumentais, buvo pripažintas ne tik Agentūros, bet ir Lietuvos valstybės kontrolės, kurios išvada yra oficialus rašytinis įrodymas. Nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima nesutikti su šių institucijų išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nusprendė, kad jų nepakako patvirtinti visas išlaidas draudimams ir garantijoms. Taigi konstatuota, jog nagrinėjamu atveju teismas turėjo pagrindą spręsti, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų nuostatų ir dėl to jam buvo išmokėta per didelė lėšų suma.

Toks sprendimas atitiko Lėšų grąžinimo taisyklių 5.2.2. punkto nuostatas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtino nagrinėjamoje situacijoje esant Agentūros kaltei. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas turi pareigą tikrinti išlaidų tinkamumą ne tik prieš išmokant Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšas, bet ir viso projekto įgyvendinimo laikotarpiu. Remiantis Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026, Agentūra buvo įpareigota prižiūrėti, ar išlaidos yra faktiškai patirtos, visais projekto įgyvendinimo etapais. Todėl ir po lėšų išmokėjimo paaiškėjus apie pažeidimą, t. y. visų išlaidų nepagrindimą dokumentais, Agentūra turėjo pareigą susigrąžinti nepagrįstai pareiškėjo turimas lėšas. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas, kad Agentūra tinkamai vykdė savo pareigas.

Europos Komisijos Regioninės plėtros generalinio direktorato 2004 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. DG REGIO E3/EBC/iz D(2004) 11648, buvo įtvirtinta tokia pati nuostata, kaip ir Komisijos reglamentuose Nr. 16/2003 bei 1386/2002 – tai, jog garantijų ir draudimų išlaidos turi būti konkrečiai pagrįstos ir tinkamos finansuoti tik kai yra realiai patirtos ir proporcingos projekto įgyvendinimui patirtoms garantijų ir draudimų išlaidoms. Todėl priešingai, nei nurodė pareiškėjas, negalima teigti, jog Agentūra neatsižvelgė į šį raštą, ar kad jis lėmė skundžiamų įsakymų neteisėtumą.

V. Pareiškėjas UAB „Neringos vanduo“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindu.

Paaiškina, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį, t. y. paliko galioti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai prieštaraujantį Agentūros direktoriaus 2012 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. T1-61 ir 2012 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. T1-69, kuriuose nurodytos teisės normos, nepagrįstos objektyviais duomenimis (faktais), be to, minėti administraciniai aktai pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, ypač objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia. Remiantis Lėšų grąžinimo taisyklių 5 punkto nuostatomis lėšų susigrąžinimą gali lemti projekto vykdytojo arba administruojančios institucijos ar įgyvendinančios institucijos padaryti teisės aktų ar sutarčių pažeidimai. Šiuo atveju teismas netikrino, ar ginčijami Agentūros direktoriaus įsakymai neturėtų būti grindžiami Lėšų grąžinimo taisyklių 5.1 punktu. Pagal teisės aktuose ir šalių tarpusavio sudarytoje sutartyje įtvirtintą Agentūros ir pareiškėjo kaip galutinio paramos gavėjo funkcijų paskirstymą Agentūra turėjo pareigą prieš išmokėdama Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšas, patikrinti išlaidų tinkamumą. Rangovo sąskaitas ir tarpinio mokėjimo pažymas patikrino ir pasirašė Agentūros įgalioti atstovai, tuo patvirtindami, jog šios išlaidos pagrįstai ir teisėtai gali būti apmokamos Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšomis. Šie Agentūros darbuotojai byloje nebuvo apklausti liudytojais, todėl liko nepaneigta aplinkybė, jog Agentūra pati buvo gavusi mokėjimo už garantijas ir draudimo dokumentus. Taigi yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu UAB „Neringos vanduo“ paaiškina, jog aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nevienoda, įrodo ši 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 ir vėliau priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-800/2013 pagal UAB „Kauno vandenys“ skundą Agentūrai. Pareiškėjo byloje turėjo būti priimtas toks pats teismo sprendimas, kaip ir administracinėje byloje Nr. A822-800/2013.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1– 12 punkte.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, sprendimo ar nutarties buvimas be motyvų ar neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 str. 2 d. 8–10 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013 m. gegužės 29 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 (ABTĮ 96 str. 2 d., 145 str.) Atitinkami paskutinė prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo diena vadovaujantis ABTĮ 66 straipsnio 3 dalimi buvo 2013 m. rugpjūčio 29 d. Nagrinėjamos bylos duomenys rodo, jog UAB „Neringos vanduo“ prašymas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu buvo parengtas ir paštui įteiktas 2013 m. rugsėjo 2 d. (t. V, b. l. 59-65, 99). Taigi pareiškėjas prašymą padavė (išsiuntė) praleidęs ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Pažymėtina, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-800/2013, kurioje, pareiškėjo nuomone, pateiktos kitokios nei pirmiau egzistavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau (2013 m. gegužės 29 d.) išnagrinėtoje administracinėje byloje. Dėl nurodytos priežasties sužinojimo apie 2013 m. birželio 13 d. nutartį faktas nėra aktualus tikrinant, ar prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų (pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir pareiškėjas neprašo šį terminą atnaujinti, todėl atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neringos vanduo“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neringos vanduo“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Edrija“ dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė