d2d54f6077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-94/2013 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00113-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4; 2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį dvejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas visiškai sudedant, ir D. V. nustatyta galutinė subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių ir dvidešimt penkių dienų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaičiuotas visas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, taip pat ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės laikas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendis pakeistas, pašalinant iš nuosprendžio rezoliucinės dalies teismo sprendimą įskaičiuoti į bausmės laiką visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės laiką. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 28 d., apie 16.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, terorizavo nukentėjusiuosius – buvusią sutuoktinę J. V., V. ir Vi. S. (buvusius uošvius), grasindamas nužudyti J. V., sakydamas, kad „ją padės į vietą“, kad jos laukia „S. žmonos likimas“, o sėdinčius automobilyje V. ir Vi. S. baugino, grasindamas susprogdinti jų namą bei juos nužudyti, sakydamas, kad juos „nudės“.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 255 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teigia, kad grasinimas nužudyti nėra BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, žmogaus terorizavimo sąvoka jo neapima, inkriminuojant BK 145 straipsnio 2 dalį buvo pažeistos jo procesinės teisės. 2011 m. sausio 28 d. kalbėdamasis su nukentėjusiąja J. V., D. V. turėjo galvoje jų bendro pažįstamo Va. S. ir jo žmonos S. S. analogiškus ginčus dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, laikino išlaikymo priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, tai, pasak kasatoriaus, buvo išdėstyta Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šią nutartį pridėti prie bylos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte jokių kitų atvejų, išskyrus 2011 m. sausio 28 d., neminima, taigi bauginimo sistemingumas nenustatytas. Nors kasatorius teigia jokių nusikalstamų veiksmų neatlikęs, grasinimai nužudyti nukentėjusiuosius V. ir Vi. S. galėtų būti vertinami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Taip pat nuteistasis D. V. skunde teigia, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jis esą terorizavo žmogų – buvusią sutuoktinę J. V., teismo nuosprendyje teisėjas konstatavo, kad jis terorizavo nukentėjusiuosius, t. y. tiek J. V., tiek ir V. ir Vi. S., nors dėl šių asmenų terorizavimo jam net nebuvo pareikštas įtarimas. Pirmosios instancijos teismas galėjo tik patikslinti veikos aplinkybes, tačiau ne jas pakeisti. Tariamas V. ir Vi. S. terorizavimas laikytinas nauja nusikalstama veika, kuri su kaltinime nurodytomis veikomis sudaro realią tariamų nusikalstamų veikų sutaptį. Pasak nuteistojo D. V., nurodyti pažeidimai atskleidžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą.

Be to, kasatorius teigia, kad buvo pažeistos ir BPK 320, 332 straipsnių nuostatos, nes apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus. Kasatoriaus pateiktą įvykio versiją patvirtino liudytojas R. J., parodęs, kad jis 2011 m. sausio 28 d. nuvežė D. V. pas vaikus, atvažiavus prie namų šis pabeldė į duris, tačiau durų vaikai neatidarė, sakydami, kad jiems neleidžiama su nuteistuoju D. V. bendrauti, vėliau atvažiavo buvusi kasatoriaus žmona su savo tėvais, kasatorius nė vienam iš jų negrasino, tik prašė leisti pasimatyti su vaikais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien prielaidomis, atmetė šio liudytojo parodymus. Apkaltinamasis nuosprendis grįstas tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Tai, kad V. J. yra pažįstamas, dirbęs pas nuteistojo motiną, ir tai, jog jis, anot teismo, nepastebėjo kasatoriaus neblaivumo būsenos, nepaneigia jo parodymų tikrumo. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais; dar iki proceso šioje byloje pradėjimo J. V. nepagrįstai inicijavo administracinį ir baudžiamąjį procesus prieš kasatorių. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartimi, kuria J. V. iškeltoje civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir D. V. buvo uždrausta bendrauti su vaikais, tačiau nebuvo įvertinta tai, jog ši nutartis buvo pagrįsta tik J. V. skundu, kurio pagrindu buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas, o baudžiamoji byla nutraukta. Taip pat skunde abejojama liudytojos J. J. parodymų tikrumu, nes ji, pasak kasatoriaus, nieko neparodė apie 2011 m. sausio 28 d. įvykius prie (duomenys neskelbtini), Kaune, o apie tariamą nuteistojo smurtavimą prieš nukentėjusiąją J. V. davė melagingus parodymus. Liudytojo policijos pareigūno A. B. parodymai taip pat niekaip nepatvirtina D. V. byloje inkriminuoto nepagrįsto kaltinimo. Dėl nuosprendyje minimų specialistų išvadų akivaizdu, kad medicinos dokumentai apie jose nurodomus J. V. sveikatos sutrikdymus nieko neįrodo, tai, anot kasatoriaus, galėtų būti atskirų tyrimų dalykas, nors tose išvadose nurodytų sveikatos sutrikdymų J. V. teigia nepadaręs. Teismai vertino tik nukentėjusiųjų parodymus, jais besąlygiškai tikėjo, visiškai nevertino kitų įrodymų, rėmėsi prielaidomis, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

Kasatorius teigia, kad 2011 m. sausio 28 d. įvykęs konfliktas negali būti vertinamas kitaip, kaip tik šeimos narių barnis, neturintis nusikalstamos veikos požymių (kasacinė nutartis Nr. 2K-586/2011), tai akivaizdu ir iš Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymoje esančios informacijos. Prokuroro apeliacinis skundas byloje buvo pateiktas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą ir nesant priežasčių, dėl kurių skundo padavimo terminas atnaujintinas.

Atsiliepimu į nuteistojo D. V. kasacinį skundą nukentėjusieji Vi. S. ir V. S. prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde daugiausia dėstomi argumentai dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių, o ne dėl teisės taikymo. Nuteistojo kasacinis skundas grindžiamas prielaidomis, aplinkybėmis, neatitinkančiomis faktinių aplinkybių. D. V. terorizavimas tęsėsi seniai, nuo 2010 m. rudens, kai jis grįžo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos; buvo grasinama, persekiojama, šeima jautėsi nesaugiai. Kada D. V. grasino ir terorizavo, jo ketinimais nukentėjusieji neabejoję, buvo kilusi reali grėsmė turto saugumui, sveikatai ir gyvybei. Kai D. V. jų dukteriai pagrasino, kad ji sulauks S. likimo, jie tai supratę kaip bauginimą. Jau 2005, 2008 m. D. V. V. ir Vi. S. dukterį buvo sužalojęs, mušė ir nukentėjusiųjų, taip pat savo vaikų akivaizdoje. D. V. turi ir ginklų, todėl savo grasinimus gali realiai įgyvendinti. Liudytojas R. J., anot nukentėjusiųjų, klaidina teismą. Teismai jokių nuteistojo teisių nesuvaržė, nuo teismų praktikos nenukrypo.

Atsiliepimu į nuteistojo D. V. kasacinį skundą nukentėjusioji J. S. (buvusi V.) prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad skundas daugiau pagrįstas fakto klausimais, o ne padarytais baudžiamosios teisės ar proceso pažeidimais. 2010 m. D. V. buvo paleistas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir nuo to laiko, anot nukentėjusiosios, pradėjo ją bei vaikus bauginti, terorizuoti, grasinti. Taip pat D. V. buvo pasiėmęs vaikus į savo namus, kuriuose buvo girtaujama, neužtikrinta vaikų priežiūra, nukentėjusiajai po dviejų mėnesių pavykus atsiimti vaikus, prasidėjo D. V. nuolatiniai grasinimai susidoroti. Nuteistasis nepagrįstai teigia kalbėjęs apie Va. S., o ne apie N. S., nes su šiuo artimai bendravo. J. S. teigia buvusi ne kartą sumušta, persekiojama paties nuteistojo ar jo draugų, bauginama. Nuolatiniai kitų asmenų, kurie bijo nuteistojo susidorojimo, įspėjimai, kad yra sekama, sukėlė jai baimę ir stresą. Tad, pasak nukentėjusiosios, ji, pamačiusi apsvaigusį nuo alkoholio D. V., buvo įsitikinusi grasinimų realumu. Byloje yra nukentėjusiosios pateikti dokumentai, kad nuo 2007 m. periodiškai tiek J. S., tiek jos vaikai lankosi pas psichologus. Kadangi trejus metus J. S. ir D. V. negyveno kartu, tai kasatoriaus veika negali būti laikoma šeimos konfliktu, nes jų su D. V. nesieja jokie santykiai. Teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai atmetė liudytojo R. J. parodymus. Šiuo metu šis liudytojas yra priklausomas nuo nuteistojo motinos, nuolat vežioja D. V. jo asmeniniais tikslais, parodymus davė akivaizdžiai neteisingus, siekė išvengti atsakomybės, jo parodymai skiriasi ir nuo paties D. V. parodymų.

Atsiliepimu į nuteistojo D. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad iš bylos duomenų matyti, jog D. V. grasinimai buvo realūs, paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną, nes šie bijojo išlipti iš automobilio, sėdėjo jame užsirakinę, o D. V. trumpam pasišalinus, bėgte skubėjo slėptis namuose. Kad grasinimai buvo teisingai suprasti ir realūs, patvirtina ir ta aplinkybė, kad D. V. vijosi bandančius pasislėpti nuo jo nukentėjusiuosius iki pat namo durų, ir, tik jiems suspėjus pasislėpti, neįgyvendino savo ketinimų. Neabejotinai nukentėjusieji patyrė didelį psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą, tai tik patvirtina grasinimo realumą. Grasindamas D. V. akivaizdžiai suvokė bauginamą savo elgesio pobūdį nukentėjusiesiems, norėjo sukelti jiems mirties baimės jausmą.

Kasatoriaus išsakyti grasinimai pasielgti taip, kaip anksčiau yra pasielgę kiti konkretūs asmenys (nužudę savo sutuoktinę), posakiai „padėsiu į vietą“, tiesioginiai grasinimai nužudyti atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje pateiktą terorizavimo sąvoką bei veiksmus kvalifikuojančią aplinkybę – grasinimą padaryti ne tik sprogdinimą, bet ir kitokią pavojingą gyvybei veiką. Kaltinamajame akte aiškiai nurodyti duomenys, kuriais D. V. grindžiamas kaltinimas.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 255 straipsnio reikalavimais ir nagrinėjo bylą tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje D. V. kaltintas ir nuteistas už žmogaus terorizavimą. Pirmosios instancijos teismas nepakeitė kaltinimo esmės, jo apimties, esminių veikos padarymo aplinkybių, tik patikslino aplinkybes, nurodydamas, jog nužudyti buvo grasinama ne vienam žmogui, o trims, o susprogdinti – tik V. ir Vi. S. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks tikslesnis kaltinime nurodytų aplinkybių paaiškinimas, aiškesnis jų išdėstymas nėra draudžiamas įstatymo, todėl negali būti laikomas faktinių veikos padarymo aplinkybių pakeitimu. Kaltinimas D. V. buvo pareikštas dėl visų trijų nukentėjusių asmenų terorizavimo, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, jog D. V. veiksmais buvo terorizuojami visi trys kaltinime nurodyti nukentėjusieji. Tokią teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadaryta.

Anot prokurorės, nepagrįstas skundo argumentas, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai. D. V. kasaciniame skunde nenurodytos BPK 58 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurios sukeltų abejonių dėl bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumo. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismai buvo šališki.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą (kasacinė nutartis Nr. 2K-627/2012). Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.

Teismas nustatė, kad D. V. terorizavo nukentėjusiuosius Vi. ir V. S. ir savo buvusią žmoną J. V. Jis grasino Vi. ir V. S. ne tik susprogdinti jų namą, bet ir jiems bei jų dukteriai padaryti kitokią gyvybei ar sveikatai pavojingą veiką, t. y. grasino visiems trims asmenims fiziniu susidorojimu. Teismai teisingai konstatavo, kad D. V. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad grasina nukentėjusiesiems siekdamas sukelti jiems baimę, nerimą dėl turto, gyvybės ir sveikatos ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, taikant baudžiamąjį įstatymą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010).

Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį. Grasinimo realumas taip suprastinas vertinant BK 145 straipsnio ir 1, ir 2 dalyje nurodytus grasinimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2010). Šiuo atveju teismai, vertindami aplinkybes, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai Vi. ir V. S. ir J. V., padarė pagrįstas išvadas, kad nukentėjusieji nuteistojo žodžius suprato kaip realų grasinimą, nes jie žinojo apie D.

V. praeitį (keletą kartų teistas) ir jo būdą, anksčiau naudotą prieš J. V. fizinį ir psichologinį smurtą (byloje yra rašytinių duomenų apie J. V. sužalojimus, tai patvirtino ir liudytoja J. J.). Dėl kasatoriaus argumento, kad pavartojant atitinkamus žodžius jie galėjo būti neteisingai suprasti, nukentėjusioji J. V. parodė, kad S. S., Va. S. žmona, laimi bylas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, taigi D. V. sakė grasinimo žodžius, susijusius su N. S., nužudžiusiu savo žmoną. D. V. siekė, kad nukentėjusieji jaustų baimę, ir suprato, jog jie turėjo pagrindą galvoti, kad grasinimai bus įvykdyti.

Motyvų, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiesiems, gali būti įvairių (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Taigi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 2 dalis – D. V. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinių skundų išnagrinėjimo

Kasatorius skunde ginčija žemesnės instancijos teismų įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes pateikdamas savo įvykio versiją, kurią patvirtino liudytojas R. J., bei teigia, kad neatsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus. Šie teiginiai nepagrįsti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, dėl to kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatymas, paliekami nenagrinėti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir D. V. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų (jų šaltiniai ir turinys nuosprendyje išdėstyti ir nurodyti vertinimo motyvai) analize. Teismas atmetė liudytojo R. J. parodymus, padaręs motyvuotą išvadą, kad jie nepatikimi.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl D. V. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus yra atsakyta. Kiti skundo argumentai motyvuotai atmesti (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai viršijo nagrinėjimo teisme ribas. Kaltinimas buvo suformuluotas taip: D. V. kaltinamas tuo, kad terorizavo žmogų grasindamas padegti turtą, padaryti pavojingą gyvybei veiką, būtent: 2011 m. sausio 28 d., apie 16.00 val., Kaune, atvykęs į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, būdamas neblaivus, grasino nužudyti nukentėjusiąją buvusią sutuoktinę J. V. sakydamas, kad „ją padės į vietą“, kad jos laukia „S. žmonos likimas“, sėdinčius automobilyje nukentėjusiuosius V. ir Vi. S. baugino grasindamas susprogdinti jų namą ir juos nužudyti sakydamas, kad „nudės“. Šiuose D. V. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme protokolo matyti, kad perskaičius kaltinamąjį aktą D. V. teigė kaltinimą supratęs. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė šias aplinkybes: „D. V. 2011 m. sausio 28 d., apie 16.00 val., atvykęs į (duomenys neskelbtini) Kaune, kiemą, būdamas neblaivus, terorizavo nukentėjusiuosius – buvusią sutuoktinę J. V., V. S. ir Vi. S., grasindamas nužudyti J. V., sakydamas, kad „ją padės į vietą“, kad jos laukia „S. žmonos likimas“, o sėdinčius automobilyje nukentėjusiuosius V. S. ir Vi. S. baugino grasindamas susprogdinti jų namą ir juos nužudyti sakydamas, kad „nudės“.

Taigi D. V. kaltintas ir nuteistas už žmogaus terorizavimą. Pareikštas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl veikos apimties ir nukentėjusiųjų skaičiaus yra iš esmės analogiškos, o BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia kaltinamąjį nuteisti dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų.

Kasatorius teigia, kad prokuroras praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, o pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi jį nepagrįstai atnaujino. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad ši nutartis neskundžiama (BPK 314 straipsnio 3 dalis), dėl to negali būti ir kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Kasaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais nėra teisinio pagrindo keisti ar naikinti žemesnės instancijos teismų sprendimų šioje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.

Aldona Rakauskienė

Vytautas Greičius

Vytautas Masiokas