2019-09-25 Nr. AB-18127-3-61-3-00733-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2362-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00733-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 20.5.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atlieka bausmę Lukiškių TI-K ir priklauso paprastajai grupei. Kadangi Lukiškių TI-K nėra lengvosios grupės, o tik paprastoji ir drausmės grupės, bausmę atliekantys nuteistieji neturi galimybės apsipirkti už didesnę kaip 114 Eur sumą per mėnesį. Patekti į lengvąją grupę už gerą elgesį negalima. Patyrė nepatogumus, kadangi jam yra ribojama teisė apsipirkti už didesnę kaip 114 Eur sumą ir pakliūti už gerą elgesį į lengvąją grupę. Kiti nuteistieji, atliekantys bausmę už analogiškus nusikaltimus ir bausmę atliekantys pataisos namuose, gali pakliūti į lengvąją grupę. Tai yra diskriminacija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo suimtas 2011 m. birželio 11 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 18 d. Teismas nustatė, kad pirmus 10 metų pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę turės atlikti kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Pareiškėjas Lukiškių TI-K bus laikomas iki 2021 m. birželio 11 d.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 72 ir 84 straipsniais, pareiškėjo perkelti į lengvąją grupę, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę kalėjime, nėra galimybės. Pareiškėjas į lengvąją grupę galėtų būti perkeltas tik išvykęs atlikti jam likusios laisvės atėmimo bausmės į pataisos namus. Vadovaujantis pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 77 punktu bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-8 patvirtintu Prekių įsigijimo parduotuvėje grafiku, pareiškėjui teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje yra suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nuo 2017 m. sausio 1 d. nuteistasis savo teise apsipirkti įstaigos parduotuvėje naudojasi kartą per savaitę. Visi gauti pareiškėjo prašymai apsipirkti įstaigos parduotuvėje registruojami. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti galiojančių teisės aktų. Įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis bei tinkamai ir teisėtai veikia.

6. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį taip jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl to, kad BVK 84 straipsnis nenumato galimybės nuteistuosius perkelti į lengvąją grupę, kurioje nuteistiesiems taikomos kitokios laikymo sąlygos, nei nuteistiesiems, priskirtiniems paprastajai ar drausmės grupei.

9. Teismas teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-110-387/2013, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d., pareiškėjui paskirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri 10 metų paskirta atlikti kalėjime, o likusi bausmės dalis – pataisos namuose. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas priklauso paprastajai grupei ir laisvės atėmimo bausmę atlieka Lukiškių TI-K, nėra.

10. Teismas akcentavo, kad nuteistųjų priskyrimą grupėms reglamentuoja BVK ir Taisyklės. Teismas, įvertinęs BVK 63, 72 straipsniuose, 83 straipsnio 1 dalyje, 84 straipsnyje, 140 straipsnio 1 dalies 11 punkte, Taisyklių 65 ir 68 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą nustatytų aplinkybių kontekste, nurodė, kad pirmą kartą po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo į pataisos įstaigą atvykę nuteistieji yra priskiriami paprastajai grupei. Tuo tarpu priskyrimas lengvajai grupei nuteistiesiems gali būti skiriamas vėliau ir tik kaip viena iš skatinamųjų priemonių už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Kita vertus, tokios skatinamosios priemonės (t. y. priskyrimo lengvajai grupei) skyrimas yra galimas ne visose pataisos įstaigose: lengvosioms grupėms nuteistieji gali būti priskiriami pataisos namuose, bet ne kalėjime, kadangi kalėjimuose teisės aktai tokių grupių apskritai nenumato. Teismas pažymėjo, kad toks skirtingo nuteistųjų priskyrimo atskiroms grupėms (taip pat sąlygų konkrečiose grupėse) teisinis reguliavimas pataisos namuose ir kalėjimuose yra susijęs su tuo, jog pataisos namuose ir kalėjimuose yra nustatytas skirtingas režimas (t. y. bausmės vykdymo sąlygų ir laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma), kurį, atitinkamai, lemia su nuteistaisiais susijusių tam tikrų objektyvių ir subjektyvių kriterijų visuma (nuteistojo asmenybės pavojingumas, visuomenės saugumas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir pobūdis, nuteistojo sveikata, psichologinės savybės, amžius, darbingumas, turima specialybė ir požiūris į darbą), pagal kurią nuteistieji yra siunčiami atlikti laisvės atėmimo bausmę į konkrečias pataisos įstaigas. Griežtesnį režimą kalėjimuose lemia ir objektyvi aplinkybė, kad šiose įstaigose laisvės atėmimo bausmę atlieka asmenys, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus.

11. Teismas nevertino, kad nevienodas nuteistųjų priskyrimo grupėms bei šiose grupėse nustatytų sąlygų nuteistiesiems pataisos namuose ir kalėjimuose teisinis reguliavimas pats savaime yra diskriminacinio pobūdžio. Teismas nurodė, kad nuteistųjų asmenų priskyrimas lengvajai grupei yra tik kaip viena iš skatinamųjų priemonių, kuri kalėjimuose gali būti keičiama kitomis BVK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytomis skatinamosiomis priemonėmis (pvz., padėka, teisės vieną kartą papildomai paskambinti telefonu suteikimu, papildomų pasimatymų suteikimu ir t. t.).

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas teismo nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmę buvo nusiųstas atlikti į Lukiškių TI-K, darė išvadą, kad jis pagrįstai pagal BVK 84 straipsnio ir Taisyklių 65 punkto nuostatas buvo priskirtas paprastajai grupei ir jam buvo taikomos BVK 85 straipsnio nustatytos sąlygos. Šios išvados pagrįstumą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pateikti 2018 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018.

13. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra lengvosios grupės, kadangi BVK nuostatos tokios grupės kalėjimuose nenustato. Pagal galiojančias BVK nuostatas nėra galimybės perkelti pareiškėjo į lengvąją grupę. Nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą patikrinti Europos Sąjungos teisės kontekste.

15. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad Europos Sąjungoje nėra kalėjimo rėžimo, į tai, kad nevienodas nuteistųjų priskyrimas į grupes yra diskriminacinio pobūdžio, nesivadovavo Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) standartais (CPT/Inf/E (2002) 1-Rev. 2003) (toliau – ir CPT standartai), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Pareiškėjas yra suvaržytas ir negali pateikti į lengvąją grupę ir, kaip kiti nuteistieji, nuteisti už analogiškus nusikaltimus, apsipirkti parduotuvėje už didesnę, nei nustatytą sumą. Toks režimas varžo teises, slopina motyvaciją, nėra suderinamas su asmens pilnaverte integracija. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. 2006(2) „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) rekomenduojama taikyti kuo švelnesnį režimą. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CPT standartų 33 ir 47 punktuose įtvirtintas reglamentavimas. Teismas turėjo pareigą pašalinti klaidingą BVK nuostatų aiškinimą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo atstovas, akcentuodamas valstybės atsakomybei kilti būtinas nustatyti sąlygas, nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo galimybės pakliūti už gerą elgesį į lengvąją grupę bei dėl to ribojamos teisės apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje už didesnę sumą BVK 84 straipsnio kontekste.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nekonstatavęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nes, teismo vertinimu, BVK 84 straipsnis nenumato Lukiškių TI-K galimybės nuteistuosius perkelti į lengvąją grupę. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje, nustatyta BVK 92 straipsnio 2 dalies 1 punkte, yra užtikrinta.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo BVK 84 straipsnio aiškinimas yra klaidingas, neatitinkantis tarptautinio teisinio reglamentavimo, o konkrečiai CPT standartų, kuriais išaiškinamas Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą tekstas, bei EŽTT praktikos, varžantis pareiškėjo teises.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-350-822/2018 ir kt.).

23. Taigi, EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesutiktina su argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, suvaržo jo teises, o CPT standartais.

25. Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018).

26. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K ir priklausė paprastajai grupei. BVK 92 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji, priskirti paprastajai grupei, gali per mėnesį apsipirkti parduotuvėje, yra trijų bazinių socialinių išmokų dydžio.

28. Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas BVK (akto redakcija nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.). Pagal BVK 84 straipsnį nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenumato galimybės perkelti nuteistuosius į lengvąją grupę. Perkėlimas į lengvąją grupę pagal BVK 72 straipsnį yra galimas tik laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog nuteistieji, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę kalėjime, būtų traktuojami taip pat kaip nuteistieji, kurie bausmę atlieka pataisos namuose. BVK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Pagal 63 straipsnį bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Pagal BVK 83 straipsnio 1 dalį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, nors bausmės atlikimo vietą parenka teismas, BVK apibrėžia, kad asmenys, nuteisti už tam tikrus nusikaltimus – už labai sunkius nusikaltimus – laisvės atėmimo bausmę atlieka būtent kalėjimuose, todėl tokių nuteistųjų padėtis nėra vienoda, kaip pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

31. Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Kadangi kalėjimuose laikomi nuteistieji yra skirtingoje padėtyje negu nuteistieji, atliekantys bausmę pataisos namuose, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jiems BVK nustatyto skirtingo teisinio reguliavimo pagrįstumo.

32. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti BVK 84 straipsnio nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir Konvencijai. Pareiškėjas daugiau niekaip nepagrindė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimą nesuteikiant pareiškėjui galimybės būti perkeltam į lengvąją grupę. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo nėra tikslinga pasisakyti.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė