2016-09-21 Nr. AB-17868-3-61-3-02091-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-714-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02091-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 54; 55.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 41-5551 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, V. S. grąžinant natūra 0,50 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini) negaliojančiu ir jį panaikinti.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, kadangi terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad 1998 m., kai buvo atkuriama nuosavybės teisė jos tėvui P. S., ji nuosavybės teisių atkūrimo procese į išlikusį nekilnojamąjį turtą nedalyvavo. Tėvas buvo senas, nesuvokė, kad V. S. neturi jokių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi nepateikė jokių giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, I. S., pasivadinęs anūku, taip pat nepateikė jokių giminystę įrodančių dokumentų. Nurodė, kad Rudaminos seniūnijoje dingo nuosavybės teisių atkūrimo byla. Paaiškino, kad po tėvo mirties palikimą priėmė jos motina, kuri, būdama senyvo amžiaus ir beraštė, negalėjo suvokti, kad nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisių V. S.. Kadangi po motinos mirties priėmė palikimą, tik 2010 m. pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, ir paaiškėjus, kad jokio sprendimo V. S. nėra priimta ir nėra žinoma, kokiu būdu jai yra atkurtos nuosavybės teisės, kreipėsi į teismą. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsniu, turi būti taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, o kadangi daiktinę teisę įgijo paveldėjimo metu po motinos mirties, darė išvadą, kad senaties termino nepraleido.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi (b. l. 35-38) pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundą paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio (1998 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. 1153 redakcija) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012), pažymėjo, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja apie ginčijamo sprendimo turinį sužinojo anksčiau ir praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjos vertinimu, terminas skundui paduoti turi būti atnaujinamas, nes ji nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, 2010 m. priėmusi palikimą po motinos mirties pradėjo domėtis dėl neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių, kadangi iki to laiko nei jos tėvas, nei motina negalėjo suvokti, kad nebuvo pagrindo atkurti kitiems asmenims nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Iš pareiškėjos prie skundo pridėtų dokumentų teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. A33(38)-308 ir 2015 m. birželio 4 d. raštu Nr. A33(38)-184 pareiškėjos atstovė advokatė Z. V. buvo informuota, kad visi su žemės atkūrimu susiję dokumentai yra Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rudaminos seniūnijos skyriaus 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. A33(38)-204 pareiškėjos atstovė advokatė Z. V. buvo informuota, kad name, kuris priklausė V. S., šiuo metu gyvena M. A. šeima. Nurodyta, kad M. A. namą pirko iš J. K.. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. VILRA (12.5.26)-20878 pareiškėjos atstovė advokatė Z. V. buvo informuota, kad V. S. nuosavybės teisės įregistruotos į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodyta, kad I. S. teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruotos.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjai 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir 2015 m. birželio 4 d. buvo išaiškinta galimybė gauti dokumentus, susijusius su 0,50 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2015 m. birželio 30 d. ir 2015 m. liepos 30 d. pareiškėjai buvo pateikti duomenys apie Žemės sklypo naudojimo aplinkybes.

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme 2015 m. spalio 21 d. gautas R. K. ieškinys Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. B., H. U. ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, kuriame R. K. prašė teismo pripažinti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 41-5551 negaliojančiu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos ieškinį, kaip neteismingą Vilniaus rajono apylinkės teismui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartimi R. K. atskirąjį skundą dėl 2015 m. spalio 29 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties atmetė.

Taigi, vėliausiai 2015 m. liepos 30 d. sužinojusi aplinkybes, dėl kurių pareiškėja ginčija sprendimą, pareiškėja į Vilniaus rajono apylinkės teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 21 d. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartimi netenkino pareiškėjos atskirojo skundo.

Teismas vertino ir pareiškėjos veiksmus po to, kai ji gavo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėja skundą dėl ginčijamo sprendimo, kartu su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2016 m. balandžio 11 d., tačiau teismas administracinėje byloje Nr. I-6838-789/2016 (Proceso Nr. 3-613-01447-2016-8) nutarė netenkinti pareiškėjos R. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja pakartotinai kreipėsi į teismą su skundu dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo bei su prašymu atnaujinti terminą, nurodydama naujas aplinkybes, tačiau pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė tik 2016 m. gegužės 19 d. (žyma ant voko).

Teismo vertinimu, pareiškėja, žinodama, kad bus skundžiamas 1998 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtas sprendimas Nr. 41-5551, privalėjo elgtis rūpestingai ir stengtis skundą teismui paduoti kuo skubiau. Laiko tarpas jai realizuojant savo teisę kreiptis į teismą su skundu dėl ginčijamo sprendimo laikytas nepagrįstai ilgu, nes ji nesistengė šios savo teisės realizuoti operatyviai per įmanomai trumpą ir protingą terminą. Be to, pati pareiškėja nurodo, kad nuo 2010 m. pradėjo aiškintis, susirašinėti ir lankytis įvairiose institucijose dėl neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi, pareiškėja jau nuo 2010 m. galėjo turėti pagrįstų abejonių, kad nuosavybės teisės V. S. į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos nepagrįstai, o 2015 m. liepos 30 d. sužinojusi aplinkybes, kad V. S. nuosavybės teisės įregistruotos į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o I. S. teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruotos, turėjo per 30 dienų kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. (1998 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. 1153 redakcija)).

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėja terminą paduoti teismui skundą praleido ne dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl pačios laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galimai pažeistų teisių gynimo procese. Kitų objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, byloje nenustatyta. Padaryta išvada, kad skundo padavimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą nėra. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkintas, pareiškėjos skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėja R. K. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 45-47), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti priimti pareiškėjos skundą.

Nurodo, kad pareiškėjos nuosavybės teisės yra neginamos, kai jos yra aiškiai pažeistos. Teismas nutartyje vėl aiškino apie tai, kad pareiškėja, kaip asmuo, laiku negynė savo teisių, neva buvo neatidi, nerūpestinga, perrašė trafaretines išvadas. Iš viso buvo neįsigilinta į bylos aplinkybes, tai, kad dėl V. S. priimtas sprendimas yra niekinis, yra aiškus institucijų piktnaudžiavimas.

Pažymi, jog teismo nutartyje vėl nurodoma, kad V. K. neva pardavusi žemę su sodo pastatu A. šeimai, remiamasi Rudaminos seniūno išduota pažyma, tačiau seniūno išduota pažyma yra tik faktinių aplinkybių konstatavimas, t. y. kad šioje vietoje gyvena A. šeima, tačiau aiškiai nurodyta, kad J. K. nepriėmė palikimo po V. S. mirties, pati šiuo metu yra mirusi. Kadangi V. K. nebuvo priėmusi palikimo, todėl ir jokių sandorių dėl šio turto negalėjo sudaryti.

Teigia, kad teismo teiginys, jog pareiškėja turėjo greičiau ir operatyviau kreiptis į teismą, jeigu nesutiko su 1998 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities administracijos priimtais sprendimais, yra nepagrįsta jokia teisės norma. Teismas nurodo, kad neva jau 2010 m., sužinojusi apie pažeistas teises, aš nesikreipiau į teismą, jau abejojau dėl pažeistų teisių, tačiau teismas turėjo įvertinti tai, kad įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, pagal šio kodekso 1.125 straipsnį nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų ir pradžia laikoma, kai asmuo sužinojo apie teisių pažeidimą (CK 1.127 str.), kuria teismas pripažino 2010 m. Pareiškėja aiškiai skunde nurodė, kad pareiškėja iš viso nėra praleidusi termino skundui paduoti. Teismas neįvertino pareiškėjos procesinių teisių, tai, kad jos, kaip suinteresuoto asmens, netenkina priimtas sprendimas, pareiškėja savo nuosavybe negali naudotis, o bendrosios kompetencijos teismas negali nagrinėti jos ieškinio, nes tai susieta su administraciniu teisės aktu, kuris buvo priimtas remiantis akivaizdžiai suklastotais dokumentais, nuosavybės atkūrimo byla iš viso yra dingusi. Svarbiausia, kad ginčijamo sprendimo iš viso niekas nėra atsiėmę iš žemėtvarkos skyriaus per nustatytą terminą, taigi neaišku, kas galėjo įregistruoti nuosavybės teises pagal šį sprendimą. Iki šiol VĮ „Registrų centras“ pareiškėjai nėra atsakęs į šį klausimą. Rudaminos seniūnijos pažyma tik nurodė, kad šioje vietoje gyvena A. šeima, tačiau rėmėsi tik jo žodžiais, kad turtas neva parduotas jam V. K. Tai nėra įrodymas dėl teisėto nuosavybės įforminimo.

Nesupranta, kodėl teismas nepasisakė dėl išaiškinimo apie ieškininę senatį, pateikto Teismų praktikoje Nr. 15 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų taikymo“ ir aiškiai nurodyta, kad įstatymo 17 straipsnyje nurodyta institucijos sprendimo įteikimo piliečiams diena negali būti taikoma sprendžiant dėl kitų suinteresuotų asmenų, kurių teisės nurodytu sprendimu pažeidžiamos, ieškinių, jiems turi būti taikomos bendrosios Civilinio kodekso straipsnio taisyklės, apibrėžiančios ieškinio senaties termino eigos pradžią. Vadinasi, asmuo, sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, ieškininės senaties ribose gali reikšti ieškinius, skundus ir teismas negali nustatyti kokių tai protingų terminų, trumpinti įstatymu nustatytą bendrą ieškininės senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 39, priimtame 2002 m. gruodžio 20 d. „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje apibendrinimo apžvalgoje“ yra aiškiai nurodyta, kad ieškinio senaties tam tikriems reikalavimams pareikšti taikymas priklauso nuo to, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, kokios trukmės ieškinio senaties terminas tuo metu buvo nustatytas pagal galiojančius įstatymus ir kokios trukmės ieškinio senaties terminą nustatė Civilinis kodeksas (Teismų praktika Nr. 18). Vadinasi, dar kartą įrodoma, kad teismas negali aiškinti kokių tai protingų terminų dėl pareiškėjos kreipimosi su skundu, kai pripažįstama, kad pareiškėjos teisės buvo pažeistos nuo 2010 m., kai tapo paveldėtoja, ieškinio senaties terminas yra 10 metų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atskirasis skundas, paduotas 2016 m. birželio 23 d., išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir pareiškėjos skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėja iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatyme (33 str.) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (19 str.) nustatytais skundo padavimo administraciniam teismui terminais ir netaikė Civiliniame kodekse numatyto 10 metų ieškinio senaties termino, dėl to jos nuosavybės teisė nepagrįstai buvo neapginta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme įstatyme nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.). Vis dėlto reikia pasakyti, kad teisei kreiptis į teismą gali būti taikomi tam tikri procesiniai apribojimai su sąlyga, kad jie nėra neproporcingi ir nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos esmės. Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566; TAR, 2016-06-15, Nr. 2016-16849). Būtent šis įstatymas numato teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinius reikalavimus bei procesines taisykles, skirtas užtikrinti, kad valdžios institucijų priimamų sprendimų teisėtumo kontrolė vyktų užtikrinant suinteresuotiems asmenims teisingą, greitą ir objektyvų teismo procesą.

Kaip nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, nagrinėdamas bylas administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Taigi procesas administraciniuose teismuose pirmiausiai vyksta vadovaujantis būtent Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis. ABTĮ 4 straipsnio 5 dalis taip pat nustato, kad jeigu yra prieštaravimas tarp šio įstatymo normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis. Kita vertus, kai tam tikrus administracinių bylų teisenos klausimas reguliuoja specialieji įstatymai, turėtų būti taikomos būtent pastarųjų įstatymų, o ne ABTĮ normos. Šiuo atveju, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Taip pat pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadinasi, nustačius administracinių bylų teisenos reguliavimo spragą, pagal analogiją gali būti atsižvelgiama ir iš esmės vadovaujamasi Civilinio proceso kodekso normomis.

Susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, taip pat yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas. Tai tiesiogiai numato ir Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Tačiau susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4; taip pat žr. 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-616/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20).

Nagrinėjamu atveju, kaip pareiškėjai nurodė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-322-232/2016, pareiškėjos ieškinio dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. 41-5551 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje V. S., grąžinant natūra 0,50 ha (duomenys neskelbtini)“ pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo pareiškimas nagrinėtinas administraciniame teisme. Remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos pozicija, kad reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis, o tokio pobūdžio procedūrų vykdymas ir atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, todėl atitinkami skundo reikalavimai laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nutartis Nr. T-69/2015, priimta byloje Vilniaus apygardos prokurorė, ginanti viešąjį interesą, v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir kt.; 2015 m. kovo 2 d. nutartis Nr. T-52/2015, priimta byloje Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir kt.; 2015 m. vasario 19 d. nutartis Nr. T-41/2015, priimta byloje Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Mažeikių rajono savivaldybė; 2014 m. kovo 3 d. nutartis Nr. T-32-2014, priimta byloje Vilniaus apygardos prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos; ir kt.), šis teismas sprendė, nagrinėjamoje byloje vyrauja administraciniai teisiniai santykiai, kurie šiuo atveju ir lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui.

Taigi, atsižvelgiant į tai bei į tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis aiškiai numato vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą, o specialiojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis – 30 dienų sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskundimo terminą, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui būtinybės remtis ir taikyti tiek Civilinio proceso kodekso, tiek Civilinio kodekso normas (taip pat ir dėl ieškinio senaties termino) bei remtis jas aiškinančia bendrosios kompetencijos teismų (o ne administracinių teismų) praktika nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjos skundo padavimo terminą bei spręsdamas šio termino atnaujinimo klausimą, pagrįstai rėmėsi konkrečiomis viešosios teisės normomis – Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis bei specialiojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, ir pagrįstai sprendė, jog pareiškėja yra praleidusi vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą, kurio atnaujinti nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjos skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. K. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas