2013-04-24 Nr. AB-1307-3-61-3-02054-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-203/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02054-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui H. K. (H. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti kaip nepagrįstą 2012 m. liepos 16 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) rašte Nr. R2-1671 nurodymą (perskaičiuoti karšto vandens suvartojimą H. K. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. liepos 4 d. pagal faktinius vartotojo deklaruotus karšto vandens suvartojimo duomenis − netaikant karšto vandens suvartojimo normatyvo) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).

Paaiškino, kad Skundžiamas sprendimas priimtas Komisijai iš dalies patenkinus H. K. skundą. Teigė, kad Komisija, nagrinėdama H. K. skundą sistemiškai nevertino visų pateiktų įrodymų, ir tik nurodydama į Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Taisyklės) 228 punktą, nusprendė, esą pareiškėjas nesiėmė reikiamų/pakankamų priemonių karšto vandens vartotojo pažeidimo faktui konstatuoti, todėl turi teisę skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus tik nuo 2012 m. liepos 4 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai yra pateiktas raštiškas paties vartotojo H. K. atsisakymas keisti karšto vandens skaitiklį, Komisijos nurodomas Taisyklių 228 punktas ir komisijos konstatavimo aktas, kaip prielaida pradėti skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normatyvą, yra akivaizdžiai perteklinis dokumentas. Paaiškino, kad tam, jog pakeistų vartotojo bute esančius ir įrengtų naujus, nebe vartotojui, o pareiškėjui priklausančius skaitiklius, pareiškėjo įgaliotas atstovas/darbuotojas turi būti įleistas į vartotojo butą. Todėl, pareiškėjo nuomone, atsisakymas leisti įrengti pareiškėjui priklausantį skaitiklį bute yra tapatus atsisakymui įsileisti pareiškėjo atstovą į vartotojo patalpas/butą, kurio pasekmės yra nustatytos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 26 straipsnyje ir detalizuotos Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 03-26 patvirtintoje Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjo bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo atstovus, metodikoje (toliau – ir Metodika), t. y. tokiu atveju yra taikomas normatyvas 92 l asmeniui per parą arba 2,80 m3 per mėnesį. Be to, pareiškėjo nuomone, minėtas nurodymas pareiškėjui priimtas neatsižvelgus į sutartinių santykių tarp pareiškėjo ir vartotojo pusiausvyrą.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 16−20), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal Metodiką galima tik tais atvejais, kai patalpų savininkui atsisakius įleisti karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, toks atsisakymas įforminamas pagal Taisyklių reikalavimus, t. y. vartotojui nesutikus su nustatytais pažeidimo faktais ir (ar) atsisakius įvykdyti nurodymus, pažeidimo faktą turi konstatuoti komisija, sudaryta iš valdytojo, prižiūrėtojo (jeigu toks yra) atstovų ir karšto vandens tiekėjo atstovų. Taigi, bet kokia forma išreikštas karšto vandens vartotojo nesutikimas su karšto vandens tiekėjo reikalavimu leisti patekti į vartotojui priklausantį butą ar patalpas sukuria Taisyklių 228 punkte nurodytas pasekmes, t. y. pareigą karšto vandens tiekėjui užfiksuoti pažeidimo faktą. Atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas, atsižvelgdamas į Taisyklių 228 punkto nuostatas, 2012 m. liepos 4 d. buvo sudaręs komisiją iš daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdytojo UAB „Karoliniškių būstas“ atstovo bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo UAB „City Service LT“ atstovo H. K. daromam Taisyklių pažeidimui užfiksuoti, taip pripažindamas Taisyklių 228 punkto imperatyvumą jo atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu (b. l. 71−75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstas byloje esančiais įrodymais, rėmėsi ŠŪĮ 26 straipsniu, Taisyklių 227.5 ir 228 punktais, Metodikos 1 punktu ir, vadovaudamasis šių teisės aktų nuostatomis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darė išvadą, kad Komisija visapusiškai bei objektyviai įvertinusi ginčo situaciją, tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, todėl visiškai pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatliko visų privalomų Taisyklėse numatytų karšto vandens vartotojų pažeidimų konstatavimo procedūrų.

Tuo tarpu pareiškėjo argumentus, kad buto savininko raštiškas atsisakymas įsileisti karšto vandens tiekėjo atstovus jiems pagal įstatymą priklausančioms funkcijoms vykdyti, akivaizdžiai įrodo, kad bet kokios papildomos komisijos sudarymas ir jau rašytiniais paties vartotojo pateiktais įrodymais patvirtintų aplinkybių „formalaus konstatavimo akto“ surašymas yra perteklinis ir visiškai nereikalingas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems proporcingumo ir efektyvumo principams, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje nurodytam protingumo bei 6.200 straipsnio sutarčių vykdymo principams, vertino kritiškai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad energijos tiekimo teisinių santykių reglamentavimo ypatumus didele dalimi lemia energetikos, kaip ūkio šakos, specifika. Energijos (energijos išteklių) tiekimui būdingas aukštas ūkio subjektų koncentracijos lygis, dažnai energijos tiekėju yra monopolistinės ar dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės. Dėl šių aplinkybių energijos pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose sutarties laisvės principas yra ribojamas imperatyviųjų įstatymo normų. Vartotojas, perkantis energiją, paprastai neturi galimybės arba turi labai ribotą galimybę pasirinkti energijos pirkimo-pardavimo sutarties kontrahentą bei individualiai derėtis dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.

Dėl to sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai energijos tiekimo santykiuose užtikrinti teisės aktuose yra nustatytos būtinos specialios garantijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30). Teismo vertinimu, viena iš tokių garantijų laikytina ir Taisyklių 228 punkte įtvirtinta procedūra vartotojo padarytiems Taisyklių pažeidimo faktams konstatuoti. Teismas taip pat pažymėjo, jog ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje konstatuota, kad būtinybė ginti vartotojų interesus yra konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ribojimo pagrindas;

įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų; specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės – tai diskriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis reglamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymas ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

Teismas konstatavo, kad, kaip nustatyta, tinkamai įgyvendinti Taisyklių 228 punkte nustatyti procedūriniai reikalavimai buvo tik 2012 m. liepos 4 d., todėl atsakovo sprendimas Nr. R2-1671, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas karšto vandens suvartojimo normas trečiajam suinteresuotam asmeniui H. K. taikyti nuo pažeidimo konstatavimo dienos, pripažintas teisėtu bei pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80−82), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo paliktas galioti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nurodymas Nr. R2-1671, kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas, kaip šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo srityje veikianti monopolinė įmonė, nuo 2012 m. gegužės 1 d. priskaičiuodama trečiajam suinteresuotam asmeniui mokesčius už karštą vandenį pagal normą, elgėsi nesąžiningai, tuo tarpu Taisyklių 228 punkte numatyta vartotojo prievolių pažeidimo fiksavimo procedūra užkerta kelią tokiam nesąžiningumui ir yra savotiška garantija išlaikyti pusiausvyrą tarp šilumos/karšto vandens vartotojo ir energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose. Mano, kad Taisyklių 228 punktas pareiškėjo ir vartotojo teisiniams santykiams reguliuoti taikoma kai fiksuojami ne visi, o kitokio pobūdžio nei šioje byloje vartotojo prievolių pažeidimai, pavyzdžiui, susiję su pastato šilumos įrenginių savavališku atjungimu ir šilumos/karšto vandens tiekimo sistemų savavališku pertvarkymu.

2) Pareiškėjas turi teisę, bet ne pareigą pažeidimo fakto konstatavimui sudaryti Taisyklėse numatytą komisiją ir surašyti aktą, kaip tai nurodyta Taisyklių 228 punkte.

3) Teismas neatsižvelgė į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, pažeisdamas tarp šalių konkliudentiniais veiksmais sudarytą sutartį, nevykdydamas Taisyklių jam priskirtų prievolių, pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nors šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje svarbios abi šalys. Be to, teismas nevertino trečiojo suinteresuoto asmens laiško, kuriame nurodyta, kad jis atsisako pareiškėjo nemokamų paslaugų (karšto vandens skaitiklio pakeitimo).

4) Energijos tiekimo sutarties, kaip vartojimo sutarties rūšies, pobūdis nesuabsoliutina tiekėjo atsakomybės. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo padarė pažeidimą, kuris nenuginčytas ir net užfiksuotas trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. balandžio 12 d. rašte. Teismas nepagrįstai šio vartotojo teisių gynimą vertina kaip viešąjį interesą, kuris neva svarbus didelei visuomenės daliai. Teigia, kad pareiškėjas darė ir daro viską, kas įmanoma, kad ginčo name būtų užtikrintas karšto vandens skaitiklių keitimo procesas, tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kad vykdė savo kaip energijos/karšto vandens vartotojo pareigas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 97−100), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) lingvistiškai aiškinant Taisyklių 228 punktą, darytina išvada, kad šios teisės normos dispozicija nediferencijuoja jos taikymo atvejų priklausomai nuo karšto vandens vartotojo padaryto pažeidimo pobūdžio ar kitų kriterijų. Tai universali ir be išimties taikoma teisės norma, kai karšto vandens vartotojas nesilaiko Taisyklių 227 punkte nustatytų pareigų.

2) Nesutinka su apelianto argumentu, kad jis turi teisę, bet ne pareigą pažeidimo fakto konstatavimui sudaryti Taisyklėse numatytą komisiją ir surašyti aktą, kaip tai nurodyta Taisyklių 228 punkte. Toks minėtos nuostatos interpretavimas subjektyvus ir klaidingas. Taisyklių 228 punkte aiškiai ir vienareikšmiškai numatyta, kad vartotojui nesutikus su valdytojo, karšto vandens tiekėjo ir (ar) prižiūrėtojo atstovų nustatytasis pažeidimo faktais ir (ar) atsisakius įvykdyti nurodymus, pažeidimo faktą turi konstatuoti komisija. Pažeidimo konstatavimo procedūra – tolesnis ir privalomas veiksmas, kai karšto vandens vartotojas atsisako įsileisti karšto vandens tiekėją vykdyti jam teisės aktų nustatytas funkcijas. Kadangi nei ŠŪĮ, nei Taisyklės neapibrėžia vartotojo „atsisakymo leisti karšto vandens tiekėjams įrengti karšto vandens skaitiklius“ sąvokos turinio, bet kokia forma išreikštas vartotojo nesutikimas su karšto vandens tiekėjo reikalavimu leisti patekti į vartotojui priklausantį butą ar patalpas, sukuria Taisyklių 228 punkte numatytą pareigą – užfiksuoti pažeidimo faktą. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2012 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. (17.3-16)3-3336.

3) Pareiškėjas atsakovui buvo pranešęs apie tai, kad remdamasis Taisyklių 228 punktu, sudarė komisiją trečiojo suinteresuoto asmens daromam Taisyklių pažeidimui užfiksuoti, todėl nėra aiškios pareiškėjo abejonės dėl Taisyklių 228 punkto, kurio, kaip nurodė, tinkamai laikėsi.

4) Dėl apelianto argumento, kad teismas nepasisakė dėl vartotojo pažeistos bendradarbiavimo pareigos, pažymi, kad teismui nėra įtvirtinto reikalavimo pasisakyti dėl visų pateiktų ginčo šalių argumentų bei teiginių.

5) Komisija, vykdydama jai teisės aktų numatytas funkcijas, įgyvendindama Taisyklių nuostatas, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas netinkamai laikėsi teisės aktų nuostatų, neatliko visų privalomų Taisyklėse numatytų karšto vandens vartotojų pažeidimų konstatavimo procedūrų, todėl pagrįstai įpareigojo pareiškėją karšto vandens suvartojimo normas taikyti nuo pažeidimo konstatavimo momento.

Trečiasis suinteresuotas asmuo H. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 90), kuriame nurodo, kad pareiškėjas nesuteikė informacijos apie karšto vandens skaitiklius, kurie du kartus buvo pateikti raštu. Teigia, kad jo bute karšto vandens skaitiklis sumontuotas 2012 m. rugpjūčio 8 d. Taip pat pažymi, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama byla pagal Viešųjų pirkimų tarnybos ieškinį pareiškėjui dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes skaitikliai, kuriuos pareiškėjas siekia sumontuoti trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamajame name, nėra registruoti Lietuvos registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. liepos 16 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rašto Nr. R2-1671 nurodymo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas perskaičiuoti karšto vandens suvartojimą H. K. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. liepos 4 d. pagal faktinius vartotojo deklaruotus karšto vandens suvartojimo duomenis – netaikant karšto vandens suvartojimo normatyvo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnis (2009 m. sausio 12 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam savininkui. Šio įstatymo 2 dalis įtvirtina teisę, jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas arba karšto vandens tiekėjas, pagal energetikos ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.

Įgyvendinant minėtą nuostatą Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 buvo patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Taisyklių 227.5 punkte (2011 m. spalio 27 d. redakcija) nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas privalo leisti karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo, prižiūrėtojo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus lokalizuoti avariją ar likviduoti jos pasekmes, leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo H. K. atsisakė įsileisti pareiškėjo atstovus t. y. nevykdė pareigos, įtvirtintos Taisyklių 227.5 punkte.

Taisyklių 228 punkte įtvirtinta vartotojo padarytų Taisyklių pažeidimų fiksavimo procedūra. Jame nustatyta, kad vartotojo padaryti Taisyklių pažeidimo faktai nustatomi valdytojo, karšto vandens tiekėjo ir (ar) prižiūrėtojo atstovams atliekant karšto vandens įrenginių apžiūras arba techninių operatyvinių duomenų registravimo priemonių ir operatyvinių žurnalų įrašais. Nustatę padarytą pažeidimą, valdytojo, karšto vandens tiekėjo bei prižiūrėtojo atstovai nurodo pašalinti nustatytus pažeidimus. Vartotojui nesutikus su valdytojo, karšto vandens tiekėjo ir (ar) prižiūrėtojo atstovų nustatytais pažeidimo faktais ir (ar) atsisakius įvykdyti jų nurodymus, pažeidimo faktą turi konstatuoti komisija, sudaryta iš valdytojo, prižiūrėtojo (jeigu toks yra) atstovų ir karšto vandens tiekėjo atstovų. Jeigu vartotojas, valdytojas, šilumos tiekėjas ar prižiūrėtojas reikalauja, į komisijos sudėtį turi būti įtraukti Inspekcijos atstovai.

Apeliantas teigia, kad minėta Taisyklių nuostata yra skirta reglamentuoti kitokio pobūdžio pažeidimus ir ginčo teisiniuose santykiuose netaikytina. Šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Nurodytos teisės normos formuluotė nesudaro pagrindo aiškinti jos tokiu būdu, kaip nurodo pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ši Taisyklių nuostata yra skirta išimtinai kitokio pobūdžio pažeidimams, ji laikytina bendro pobūdžio nuostata, kuri galioja visiems Taisyklių pažeidimo konstatavimo atvejams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad minėta Taisyklių nuostata suprastina, kaip suteikianti pareiškėjui teisę, o ne pareigą sudaryti nurodytą komisiją ir surašyti aktą, taip pat atmestini, kaip nepagrįsti. Taisyklių 228 punkte expressis verbis įtvirtinta, kad pažeidimo faktą turi konstatuoti komisija. Ši norma yra bendro pobūdžio, ir priešingai nei teigia apeliantas, taikytina, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu vartotojas išreiškė valią neleisti karšto vandens tiekėjui vykdyti savo funkcijų. Taigi šiuo atveju, ta aplinkybė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikimą sudaryti galimybės pareiškėjo atstovui patikrinti/įrengti karšto vandens skaitiklius, išreiškė raštu, nereiškia, jog gali būti netaikoma Taisyklių 228 punkte nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog 2012 m. liepos 4 d. UAB „Vilniaus energija“ sudarė komisiją iš namo valdytojo UAB „Karoliniškių būstas“ bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo UAB „City Service LT“ atstovų, kuri 2012 m. liepos 4 d. konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesudarė galimybės karšto vandens tiekėjui įvykdyti pareigos įrengti karšto vandens skaitiklį jo bute. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis teisės normomis, būtent nuo šio momento pareiškėjas įgijo teisę šių patalpų savininko suvartotą karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Atsižvelgiant į tai, Komisijos išvada, kad karšto vandens suvartojimas pagal karšto vandens suvartojimo normas turėtų būti skaičiuojamas nuo pažeidimo konstatavimo Taisyklių nustatyta tvarka dienos t. y. 2012 m. liepos 4 d. ir nurodymas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. liepos 4 d. karšto vandens suvartojimą perskaičiuoti pagal faktinius karšto vandens suvartojimo duomenis yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakydama į apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, jos trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė bendradarbiavimo pareigą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą nereiškia teismo pareigos pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų ir teiginių. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, mano, kad teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos pareigos motyvuoti teismo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, teismų praktika ir aiškiai sudėliodamas argumentaciją, išsamiai pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų, Skundžiamą sprendimą pripažinęs teisėtu ir pagrįstu ir pareiškėjo skundą atmetęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė