2021-07-14 Nr. AB-14348-3-64-3-00393-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-683-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00393-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 360 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. 2018 m. sausio 22 d. išvykdamas etapu į Šiaulių TI daiktų sandėlį grąžino čiužinį, antklodę, pagalvę, indus, paklodę, kuri buvo suplėšyta, nes tokią jam išdavė, kai atvyko į Šiaulių TI 2018 m. sausio 15 d. Šiaulių TI direktorius 2018 m. sausio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 25/04-90 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir 2018 m. sausio 26 d. nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskyrė papeikimą už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. už tai, kad jis išvykdamas etapu į daiktų sandėlį pristatė vieną sugadintą paklodę. Nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, pareiškėjas ją apskundė Kalėjimų departamentui, kuris Šiaulių TI direktoriaus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo paliko galioti. Pareiškėjas kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3464-621/2018 padarė išvadą, jog nuobauda paskirta nepagrįstai ir panaikino Šiaulių TI direktoriaus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo bei Kalėjimų departamento sprendimą. Šiaulių TI šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

2.2. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 15 d. sprendime teisingai akcentavo, jog paskirtoji ir galiojanti nuobauda kalinamajam sukelia teisines pasekmes. Nors teismas Šiaulių TI direktoriaus nutarimą dėl nuobaudos panaikino dar 2018 m. birželio 15 d., o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino, kad Šiaulių TI ir Kalėjimų departamento priimti teisės aktai pareiškėjo atžvilgiu yra neteisėti, tačiau iki pat skundo surašymo dienos (2020 m. kovo 5 d.) nei Šiaulių TI, nei Kalėjimų departamentas jų nepanaikino, dėl šių neteisėtų aktų pareiškėjas kenčia neigiamas pasekmes jau daugiau kaip 2 metus.

2.3. Jis nuo 2018 m. vasario mėn. galėjo būti laikomas lengvosios grupės sąlygomis, tačiau turėdamas nuobaudą nebegali to prašyti. Jeigu paprastajai grupei vienam mėnesiui pinigų limitas apsipirkti parduotuvėje yra 114 Eur (dabar 117 Eur), tai lengvajai grupei – 152 Eur (dabar 156 Eur). Taigi per du metus jis negalėjo apsipirkti net už 912 Eurų. Nuo 2019 m. sausio 6 d. būtų galėjęs būti perkeltas į atvirąją koloniją, tačiau turi galiojančią nuobaudą ir nėra priskirtas lengvajai grupei, todėl iš jo atimta teisė prašyti būti ten perkeltam. Būdamas lengvojoje grupėje gautų ne du, o keturis trumpalaikius pasimatymus per mėnesį, galėtų vieną kartą per dieną paskambinti telefonu (paprastoji grupė – 2 kartai per savaitę), pasivaikščioti lauke ne tris, o keturias valandas į dieną. Nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2020 m. liepos 6 d., t. y. atlikęs 1/3 dalį bausmės, galėtų prašytis į pusiaukelės namus, bet turint galiojančią nuobaudą prašymas netenkinamas. Nuo 2019 m. sausio 6 d. jau galėjo bausmę atlikti be sargybos, tačiau turėdamas nuobaudą ten patekti negali. Kadangi neturi galimybės bausmės atlikti atviroje kolonijoje ar pusiaukelės namuose, negali turėti su savimi grynųjų pinigų, gauti neribotų pasimatymų, išvykti už teritorijos ribų nei pas gydytojus, nei parvykti į namus. Kai teismas sprendžia klausimą dėl lygtinio paleidimo, jis į turimų nuobaudų skaičių visada įtraukia ir šią nuobaudą.

2.4. Dėl nurodytų neteisėtų Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas teigė patyręs pažeminimą, psichologinę kančią, panieką, beteisiškumą, diskriminaciją, asmenybės sumenkinimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovo atstovas paaiškino:

3.1. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio 8 dalis numato, kad nuteistasis turi teisę apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui, skundo padavimas nuobaudos vykdymo nestabdo. Kalėjimų departamentas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu nurodė, kad nėra pagrindo naikinti pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Pareiškėjas teigia, kad dėl skunde aptariamos nuobaudos nepanaikinimo jam nebuvo leidžiama išvykti be sargybos ar be palydos, tačiau toks vertinimas neteisingas, kadangi ir be Šiaulių TI paskirtos nuobaudos pareiškėjui per ginčo laikotarpį skirtos dar penkios nuobaudos ir viena po ginčo laikotarpio (2020 m. kovo 24 d. nuobauda). Tai rodo, jog Šiaulių TI skirta nuobauda iš esmės negalėjo taip įtakoti pareiškėjo nurodomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, pažeminimą ir kt. Jeigu pareiškėjas norėtų bausmę atlikti lengvesniais rėžimo reikalavimais ir sąlygomis, jis turėtų būti linkęs taisytis, rodyti gerą ir pavyzdingą elgesį, aktyvų dalyvavimą socialinėje reabilitacijoje ir siekti asmenybės pasikeitimo, kad ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų. BVK 143 straipsnio 9 dalis numato, kad, jeigu nuteistajam per vienerius metus, o nepilnamečiui – per 6 mėnesius nuo nuobaudos atlikimo dienos nepaskiriama nauja nuobauda, jis laikomas neturinčių nuobaudų. Pareiškėjui po Šiaulių TI 2018 m. sausio 26 d. paskirtos nuobaudos buvo skirta dar ne viena nuobauda, o tai rodo, kad asmuo savo aktyviais veiksmais nenori vykdyti numatytus pataisos įstaigų režimo reikalavimus, laikytis įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir rodyti gerą ir pavyzdingą elgesį.

3.2. Taip pat pareiškėjas teigia, kad dėl skunde nurodytos nuobaudos nepanaikinimo jis neteko galimybės būti perkeltas bausmę atlikti atviroje kolonijoje ar pusiaukelės namuose, kuriuose galėtų turėti telefoną ar grynųjų pinigų, tačiau toks vertinimas neteisingas, kadangi yra vertinama daug su bausmės atlikimu susijusių aplinkybių, tokių kaip nusikalstamo elgesio rizika, taip pat turi būti atsižvelgiama į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei jo asmenybės pavojingumą. Pareiškėjas nurodo tik teorinę galimybę būti perkeltas į atvirąją koloniją ar pusiaukelės namus, nes perkėlimas priklauso ne tik nuo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių ir režimo reikalavimų pažeidimų, turimų galiojančių ar negaliojančių nuobaudų skaičiaus, bet ir nuo kitų su nuteistuoju susijusių aplinkybių visumos. Šiaulių TI pareiškėjui skirta nuobauda iš esmės neįtakoja jo galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, nes ji yra panaikinta, o ta aplinkybė, kad pareiškėjas turi dar kitų jam skirtų nuobaudų, yra niekaip nesusijusi su Šiaulių TI, nes šioje įstaigoje pareiškėjui paskirta tik viena nuobauda.

3.3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturi galimybės išvykti trumpalaikės išvykos į namus ir pas gydytojus, tačiau toks vertinimas neteisingas, nes svarstant galimybę, ar tokia išvyka gali būti suteikta, yra atsižvelgiama į asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. Pats asmuo turi aktyviai siekti savo teisinės padėties sušvelninimo, norėdamas turėti teisę į trumpalaikę išvyką. Atsižvelgiant į nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės įrašų duomenis, pareiškėjo bausmės vykdymo pradžia yra 2017 m. sausio 6 d., bausmės vykdymo pabaiga – 2020 m. gruodžio 6 d., o teisė į trumpalaikę išvyką namo gali būti suteikta atlikus vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės. Pareiškėjui Šiaulių TI paskirta nuobauda neįtakojo ir neribojo jo teisės į trumpalaikę išvyką, nes asmeniui 2018 m. balandžio 24 d. buvo skirta kita nuobauda (dar iki vieno trečdalio bausmės atlikimo laiko).

3.4. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. galėjo būti laikomas lengvosios grupės sąlygomis, o turėdamas nuobaudą negali jos prašyti, tačiau toks vertinimas nėra teisingas, nes galiojančios nuobaudos turėjimas yra tik viena iš sąlygų dėl perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją, skatinamoji priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją gali būti skiriama už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus. Iš nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės įrašų matyti, kad pareiškėjas į paprastąją grupę buvo perkeltas 2017 m. sausio 17 d. Atsižvelgiant į pažymos Nr. 63-14 įrašus dėl pareiškėjui skirtų nuobaudų, galima pagrįstai teigti, kad asmuo linkęs bausmės atlikimo metu daryti teisės pažeidimus, nepaisyti pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir reikalavimų. Tuo tarpu priskyrimas lengvajai grupei nuteistiesiems gali būti skiriamas ir vėliau ir tik kaip viena skatinamųjų priemonių už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi. Kaip matyti iš pažymos Nr. 63-14 paskatinimų pareiškėjui skirta nebuvo. Panaikinus paskirtą nuobaudą pareiškėjas nedelsdamas būtų galėjęs kreiptis dėl galimybės perkelti iš paprastosios grupės į lengvąją, jeigu neturėtų kitų aktualiu laikotarpiu paskirtų nuobaudų.

3.5. Suma, už kurią nuteistieji gali apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, numatyti skambinimo telefonu kartai, pasimatymų suteikimo laikas, pasivaikščiojimų laikas priklauso nuo to, kokioje grupėje asmuo yra laikomas. Nors pareiškėjas teigia, kad būtų buvę galima jį perkelti nuo 2018 m. iš paprastosios grupės į lengvąją, tačiau tai niekuo nepagrįsta, yra tik bendro pobūdžio pamąstymai, samprotavimai. Pareiškėjas pats galėjo kreiptis į pataisos įstaigos administraciją dėl nuobaudos (papeikimo), kuri pripažinta negaliojančia, teisinių pasekmių pašalinimo, tačiau nei į tą laisvės atėmimo vietą, kurioje yra laikomas, nei į Šiaulių TI administraciją dėl nuobaudos pripažinimo negaliojančia nesikreipė.

3.6. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

6. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad:

6.1. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 25/04-90 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nuteistajam A. Z. paskirtas papeikimas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Nutarime nurodyta, kad nuteistasis A. Z. 2018 m. sausio 22 d. 9:30 val. išvykdamas etapu į daiktų sandėlį pristatė vieną sugadintą paklodę, t. y. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šią nuobaudą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui ir teismui. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 15 d. sprendimu Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimą ir Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 15 d. sprendimą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Sprendime teismas konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti objektyvių duomenų, jog paklodę sugadino būtent pareiškėjas, todėl nuobauda pareiškėjui paskirta nepagrįstai, o nutarimas naikinamas kaip neteisėtas.

6.2. Iš byloje esančios Laisvės atėmimo vietų ligoninės išduotos 2020 m. kovo 31 d. pažymos Nr. 63-14 „Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus“ matyti, kad pareiškėjui po 2018 m. sausio 26 d. paskirtos nuobaudos – papeikimo paskyrimo, iki nuobaudos panaikinimo 2019 m. gruodžio 30 d. už bausmės atlikimo tvarkos pažeidimus 2018 m. balandžio 24 d. paskirta dar viena nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus, 2019 m. spalio 9 d. už necenzūrinių žodžių vartojimą ir buvimą be ženklo bei reikalavimų nevykdymą paskirtos nuobaudos papeikimas ir draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus, 2019 m. gruodžio 9 d. už buvimą apsvaigus nuo alkoholio vėl paskirta nuobauda (27 p. KTP). Nuobaudos pareiškėjui buvo skiriamos ir 2020 metais: 2020 m. sausio 31 d. už mobilaus ryšio telefono turėjimą bei 2020 m. kovo 24 d. už buvimą apsvaigus nuo alkoholio.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jau nuo 2018 m. vasario mėnesio jis galėjo būti laikomas lengvosios grupės sąlygomis ir naudotis šiai grupei nustatytomis teisėmis, tačiau turėdamas nuobaudą negalėjo jos prašyti, teismas vertino BVK 72 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d. (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d., toliau – ir Taisyklės) 65, 68 punktų nuostatas ir pažymėjo, kad nuteistojo perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją galimas tik kaip jo paskatinimas. Teismas nurodė, kad pagal BVK 140 straipsnį, paskatinimo priemonės laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus; perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę gali būti skiriamas nuteistiesiems, atlikusiems ne mažiau kaip vienerius metus, o nepilnamečiams, atlikusiems ne mažiau kaip šešis mėnesius paskirtos bausmės. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis buvo iniciatyvus, aktyviai dalyvavo socialinės reabilitacijos priemonėse ir kt., tačiau nebuvo perkeltas į lengvąją grupę vien dėl turimos 2018 m. sausio 26 d. nutarimu paskirtos nuobaudos, todėl jo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo naudotis lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų teisėmis – didesniu pinigų limitu apsipirkti parduotuvėje, turėti daugiau pasimatymų, telefoninių skambučių, ilgiau pasivaikščioti teismas vertino BVK 73, 92 straipsnių nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo, kad perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją yra paskatinimo priemonė, susijusi su nepriekaištingu nuteistojo elgesiu, iniciatyva ir aktyviu dalyvavimu įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropiu darbu ir gerais mokymosi rezultatais, o pareiškėjas neįrodė, kad buvo visos sąlygos perkelti jį į lengvąją grupę, tačiau tik 2018 m. sausio 26 d. nutarimu paskirta nuobauda sutrukdė pataisos įstaigos administracijai priimti tokį sprendimą. Be to, iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išduotos 2020 m. kovo 31 d. pažymos Nr. 63-14 „Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus“ matyti, kad pareiškėjui už bausmės atlikimo tvarkos pažeidimus buvo paskirtos dar penkios nuobaudos, taigi net ir nevertinant 2018 m. sausio 26 d. nutarimu paskirtos nuobaudos, nebuvo vienos iš sąlygų – nepriekaištingo elgesio, kad pareiškėjas galėtų tikėtis būti perkeltas į lengvąją grupę.

9. Įvertinęs BVK 90, 91 straipsnių, 140 straipsnio 4 dalies, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-97 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3, 6, 20, 33 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nuteistieji į atvirąją koloniją ar pusiaukelės namus gali būti perkelti, taip pat lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų tik esant tam tikrų sąlygų visumai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad tokios sąlygos buvo, kad buvo svarstomi jo prašymai, tačiau jie nebuvo patenkinti tik dėl to, kad pareiškėjas turėjo 2017 m. sausio 26 d. nutarimu paskirtą nuobaudą. Taigi pareiškėjo teiginius šiuo aspektu teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, teismas pripažino, kad Šiaulių TI direktoriui priėmus vėliau neteisėtu pripažintą ir teismo panaikintą 2018 m. sausio 26 nutarimą Nr. 25/04-90 skirti pareiškėjui nuobaudą – papeikimą, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, tačiau Šiaulių TI neteisėti veiksmai nesukėlė pareiškėjui tokių pasekmių, kokias jis nurodo skunde. Teismo vertinimu, nepasitvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos pataisos namuose negalėjo būti laikomas lengvosios grupės sąlygomis ir naudotis tai grupei suteikiamomis teisėmis, negalėjo būti perkeltas į atvirąją koloniją, pusiaukelės namus ar lygtinai paleistas, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui kilo jo nurodyta neturtinė žala ir kad tarp jo skunde dėstomų pasekmių ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Nenustatęs viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, prievolė atlyginti žalą valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla, todėl pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nevykdė teismo sprendimo, atliko neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, taip pat įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo nutarties gavimo pareiškėjo asmens byloje individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje panaikinti įrašą apie 2018 m. sausio 26 d. nutarimą – nuobaudos skyrimą, arba padaryti prierašą, kad teismo sprendimu nuobauda pripažinta neteisėta nuo jos paskyrimo, neįvykdžius teismo nutarties, skirti Šiaulių TI direktoriui teismo nustatytą baudą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Teismo sprendimu pripažinta, kad nuobauda jam buvo paskirta neteisėtai, tačiau nei Šiaulių TI, nei Kalėjimų departamentas iki pat 2020 m. kovo 5 d. (net gi iki 2020 m. liepos 14 d.) neįvykdė teismo sprendimo ir nepanaikino įrašo apie skirtą nuobaudą pareiškėjo asmens byloje individualaus darbo su nuteistuoju knygelės 23 punkte „Nuobaudos, skirtos įsakymais arba nutarimais“. To nepadarė ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė, kurioje šiuo metu pareiškėjas yra.

12.2. Teismas visiškai neįvertino Šiaulių TI neteisėto neveikimo, teismo sprendimo nevykdymo. Teismas turėjo pripažinti, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nevykdė teismo sprendimo, neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimų, kurie numatyti CK 6.250 straipsnyje.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai (Lietuvos Respublikos administracinės teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 2 d.). Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad formaliai nepanaikinus jam skirtos nuobaudos (asmens byloje nebuvo įsegtas teismo sprendimas dėl nuobaudos panaikinimo) jis patyrė kokių nors teisių suvaržymų ar nepatogumų. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tam, kad pareiškėjas galėtų naudotis savo skunde nurodytomis įstatymuose įtvirtintomis teisėmis bausmę atlikti lengvosios grupės sąlygomis bei naudotis tai grupei suteiktomis teisėmis, būti perkeltas į atvirąją koloniją, pusiaukelės namus ar būti lygtinai paleistas, pareiškėjas turi atitikti teisės aktuose nurodytus imperatyvius reikalavimus (pvz., nepriekaištingai elgtis, būti iniciatyvus, aktyvus dalyvaujant socialinės reabilitacijos priemonėse ir t. t.). Kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti režimo laikymosi reikalavimus, be to, yra konfliktiškas ir, galbūt nelinkęs taisytis, rodyti gerą ir pavyzdingą elgesį, aktyvų dalyvavimą socialinėje reabilitacijoje ir siekti asmenybės pasikeitimo, kad ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų, pareiškėjas, net jei byloje iš karto būtų buvęs įsegtas teismo sprendimas panaikinantis nuobaudą, vis tiek neatitiktų keliamų reikalavimų. Taigi, vien dėl to, kad teismo sprendimas, panaikinantis pareiškėjui skirtą nuobaudą, nebuvo įsegtas į asmens bylą, pareiškėjui iš esmės nekilo jokių pasekmių ar neigiamų išgyvenimų, todėl, nesant žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, pareiškėjo skundas pagrįstai atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad dėl Šiaulių TI direktorius 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 25/04-90 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ jam paskirtos nuobaudos, kuri panaikinta teismo sprendimu, jis du metus negalėjo naudotis Bausmių vykdymo kodekse numatytomis lengvatomis, neturėjo galimybės būti perkeltas į atvirąją koloniją ar pusiaukelės namus, negalėjo tikėtis lygtinio paleidimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė būtinų sąlygų viešajai atsakomybei kilti pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pripažino, kad Šiaulių TI direktoriui priėmus vėliau neteisėtu pripažintą ir teismo panaikintą 2018 m. sausio 26 d. nutarimą skirti pareiškėjui nuobaudą – papeikimą, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, tačiau Šiaulių TI neteisėti veiksmai nesukėlė pareiškėjui tokių pasekmių, kokias pareiškėjas nurodo skunde, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui kilo jo nurodyta neturtinė žala ir kad tarp jo skunde dėstomų pasekmių ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino Šiaulių TI neteisėto neveikimo, teismo sprendimo nevykdymo. Nei Šiaulių TI, nei Kalėjimų departamentas iki pat 2020 m. kovo 5 d. (net gi iki 2020 m. liepos 14 d.) neįvykdė teismo sprendimo ir nepanaikino įrašo apie skirtą nuobaudą jo asmens byloje individualaus darbo su nuteistuoju knygelės 23 punkte „Nuobaudos, skirtos įsakymais arba nutarimais“, to nepadarė ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė, kurioje šiuo metu pareiškėjas yra.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

18. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinės pareiškėjo tik apeliaciniame skunde nurodytų reikalavimų – įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo nutarties gavimo pareiškėjo asmens byloje individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje panaikinti įrašą apie 2018 m. sausio 26 d. nutarimą – nuobaudos skyrimą, arba padaryti prierašą, kad teismo sprendimu nuobauda pripažinta neteisėta nuo jos paskyrimo, neįvykdžius teismo nutarties ir skirti Šiaulių TI direktoriui teismo nustatytą baudą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių dėl neva netinkamai tvarkomos jo asmens byloje esančios individualaus darbo su nuteistuoju knygelės, t. y. nepanaikinto įrašo dėl 2018 m. sausio 26 d. nutarimu pareiškėjui skirtos nuobaudos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl to nepasisakė, todėl apeliaciniame skunde šiuo aspektu nurodytos aplinkybės taip pat nevertinamos.

21. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

23. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

25. Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą skunde pirmosios instancijos teismui grindė aplinkybėmis, kad dėl Šiaulių TI direktorius 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 25/04-90 jam paskirtos nuobaudos, kuri panaikinta teismo sprendimu, jis du metus negalėjo naudotis Bausmių vykdymo kodekse numatytomis lengvatomis, neturėjo galimybės būti perkeltas į atvirąją koloniją ar pusiaukelės namus, negalėjo tikėtis lygtinio paleidimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis buvo iniciatyvus, aktyviai dalyvavo socialinės reabilitacijos priemonėse ir kt., tačiau nebuvo perkeltas į lengvąją grupę vien dėl turimos Šiaulių TI direktorius 2018 m. sausio 26 d. nutarimu paskirtos nuobaudos, taip pat nepateikė duomenų, kad buvo sąlygos pareiškėją perkelti į pusiaukelės namus ar lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, kad buvo svarstomi jo prašymai, tačiau jie nebuvo patenkinti tik dėl to, kad pareiškėjas turėjo minėtu nutarimu paskirtą nuobaudą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepaneigė, iš esmės jokių konkrečių argumentų dėl to nenurodė. Įvertinęs šias ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nenustatytas priežastinis ryšys tarp skunde dėstomų pasekmių ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 25/04-90 nepagrįstai pareiškėjui paskirtos nuobaudos). Nenustačius vienos iš sąlygų viešajai atsakomybei kilti, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė