2016-06-21 Nr. AB-13036-3-62-3-00037-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-692-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00037-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. J. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas:

1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Marijampolės apksr. VPK) 2014 m. gruodžio 9 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 64-IS-133 (toliau – ir Išvada);

2) įpareigoti Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreiptis į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją ir prašyti nustatyti pareiškėjo Ž. J. patirto sveikatos sužalojimo laipsnį bei įpareigoti atsakovą Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui Ž. J. priklausančią kompensaciją.

Nurodė, taip pat pareiškėjas ir jo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2014 m. spalio 27 d. Marijampolės apskrities vyliausiajame policijos komisariate buvo gautas Marijampolės apskr. VPK Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Marijampolės apskr. VPK VTS) Patrulio būrio vado tarnybinis pranešimas Nr. 64-11-5667, kuriame nurodyta, jog 2014 m. spalio 27 d. Marijampolės sav. Uosinės k. gyvūnų globos namuose, tarnybos metu, Marijampolės apksr. VPK VTS Mobilaus būrio vyresnysis patrulis (pareiškėjas) buvo apkandžiotas šuns ir dėl to patyrė įvairių kūno sužalojimų. Atlikus tyrimą dėl pareiškėjo sužalojimo, 2014 m. lapkričio 27 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 64-V-857 konstatuota, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, o pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritorinį skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokai gauti. 2014 m. gruodžio 9 d. buvo surašyta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 64-IS-133, kurioje atsakovas pripažino, kad pareiškėjas sužalojimą patyrė tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat nustatyta Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė, jog yra pagrindai atsisakyti išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją. Be to, atsakovas nusprendė, kad atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjui neišduotinas siuntimas į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – CMEK) sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti.

Teigė, jog tokia atsakovo Išvada nepagrįsta ir naikintina. 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjas dirbo ekipaže su patrule A. M., tačiau laikotarpiu nuo 8 val. 30 min. iki 9 val. 30 min. pareiškėjas ekipaže dirbo vienas. Apie 8 val. 59 min. buvo gautas pranešimas dėl Gedimino g. 41, Marijampolėje, kieme bėgiojančio svetimo šuns. Patikrinti aplinkybių buvo nusiųstas vienas pareiškėjas. Nuvykus į įvykio vietą, kieme buvo rastas didelis šuo, kurį pareiškėjas patalpino į tarnybinio automobilio galinę dalį. Marijampolės apskr. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojas nurodė šunį nuvežti į UAB „Mindraja“ gyvūnų prieglaudą. Atvykus į budėtojo nurodytą vietą, pareiškėją pasitiko prieglaudos darbuotoja L. V., kuri jam paaiškino, kad šunį reikia uždaryti į voljerą, bet ji šiuo metu neturi specialaus įrankio šunims gaudyti. L. V. paklausė, ar šuo yra agresyvus. Pareiškėjas atsakė, kad šuo nebuvo agresyvus ir elgėsi ramiai. L. V. parodė voljerą, į kurį reikėjo šunį patalpinti. Pareiškėjas prie šio voljero tarnybiniu automobiliu privažiavo atbula eiga ir atidarė galines dureles. Šuo iššoko į lauką. Tuo metu L. V. norėjo šuniui uždėti antkaklį, bet jis nesidavė, pribėgo prie pareiškėjo ir jį apkandžiojo bei sužalojo. Pareiškėjas nuo šuns įkandimų jautė stiprų skausmą, į įvykio vietą buvo iškviesti medikai ir jį dėl patirtų sužalojimų pristatė į Marijampolės ligoninės priėmimo skyrių. 2014 m. spalio 27 d. – 2014 m. gruodžio 5 d. įskaitytinai pareiškėjui buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai. Nedarbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas darbe. Diagnozė pagal TLK – S 360 (dešinio sėdmens ir kairio dilbio kastinės žaizdos).

Pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdamas į įvykio vietą, o vėliau ir į gyvūnų prieglaudą, vykdė privalomus jam nurodymus, be to, atsakovas savo neteisėtais veiksmais paskirdamas darbui į ekipažą tik vieną pareiškėją, prisidėjo prie to, kad pareigūnui buvo sutrikdyta sveikata dėl jo tarnybinių pareigų atlikimo. Akivaizdu, kad pareiškėjas veikė ekstremaliomis, normalioms gyvenimo sąlygoms neįprastomis (nebūdingomis) aplinkybėmis ir tai pareigūnui kėlė padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai ir / ar gyvybei. Priešingai, nei teigia atsakovas, pareiškėjas, atvykęs į gyvūnų prieglaudą, privalėjo tęsti jam duotus nurodymus ir patalpinti bešeimininkį gyvūną į tam skirtą vietą. Aplinkybė, kad L. V. neturėjo tam tikrų prietaisų šunį pristatyti į voljerą, negali būti siejama su pareiškėjo neatsargumu, o su UAB „Mindaraja“ netinkamu pasiruošimu vykdyti savo funkcijas. Pareiškėjas pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, privalėjo reaguoti į pranešimą ir pašalinti klaidžiojančio bešeimininkio šuns keliamą grėsmę žmonėms. Tai lemia, kad pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, nes jų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir rizika pareigūno sveikatai, todėl atsakovo 2014 m. gruodžio 9 d. Tarnybinio patikrinimo išvada yra naikintina ir atsakovas įpareigotinas siųsti pareiškėją į CMEK.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 3-7) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė taip pat atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas suvokė, jog šunį iš automobilio paleisti be specialaus įrankio yra nesaugu, tačiau sąmoningai ir savo rizika priėmė sprendimą šunį paleisti. Dėl to buvo šuns apkandžiotas ir patyrė kastines dešinio sėdmens bei kairio dilbio žaizdas. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu epizodu – t. y. gyvūnų prieglaudos teritorijoje šuniui būnant tarnybiniame automobilyje, nebuvo situacijos, kuri keltų grėsmę viešajam saugumui, taip pat nebuvo jokio tarnybinio būtinumo šunį paleisti iš automobilio, tuo pačiu nesilaikant elementarių saugumo taisyklių reikalavimų (prieglaudoje buvo šunų gaudymui apmokytas darbuotojas, kuris pats be specialaus įrankio nesiėmė veiksmų paimti šuns iš automobilio). Šiuo konkrečiu atveju, paleisdamas šunį iš automobilio ir vėliau jo apkandžiotas, pareigūnas patyrė sužalojimą, kuris buvo sąmoningo, su tarnybiniu būtinumu nesusijusio saugumo taisyklių pažeidimo pasekmė. Sužalojimą pareiškėjas patyrė tarnybos metu atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tarnybinio patikrinimo metu nustatyta Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė, kas yra pagrindai atsisakyti išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Mobilaus būrio vyresnysis patrulis. 2014 m. spalio 27 d. Marijampolės apskr. VPK gavo Marijampolės apskr. VPK Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vado tarnybinį pranešimą Nr. 64-IL-5667, kuriame buvo nurodyta, kad 2014 m. spalio 27 d. Marijampolės sav. Uosinės km., gyvūnų globos namuose, tarnybos metu Marijampolės apskr. VPK VTS Mobilaus būrio vyresnysis patrulis (pareiškėjas) buvo apkandžiotas šuns ir dėl to patyrė įvairių kūno sužalojimų. Marijampolės apskr. VPK viršininko 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 64-V-857 buvo sudaryta komisija dėl nelaimingo atsitikimo tyrimo (toliau – ir Komisija). Komisija, ištyrusi nelaimingą atsitikimą, 2014 m. lapkričio 27 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 64-13-128 pripažino, kad pareiškėjo sužalojimas priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba. Atlikusi tyrimą, Komisija surašė 2014 m. lapkričio 27 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 64-NA1-18. Siekiant nustatyti, ar pareigūno sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, Marijampolės apskr. VPK Vidaus tyrimų grupėje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. 2014 m. gruodžio 9 d. buvo surašyta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 64-IS-133, kurioje buvo pripažinta, kad pareiškėjas sužalojimą patyrė tarnybos metu atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat nustatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė, kas yra pagrindas atsisakyti išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją, bei nutarta pareiškėjui neišduoti siuntimo į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (prijungtos Tarnybinio patikrinimo medžiagos Nr. TM-119 dokumentų duomenys).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog administracinėje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė sužalojimą, įvyko tarnybos metu, pareiškėjui atliekant tarnybines pareigas. Tačiau pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo padarytos išvados, jog šioje situacijoje nebuvo būdingų padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktorių Statuto 40 str. 3 d. prasme bei buvo Statuto 40 str. 6 d. 6 p. numatyta aplinkybė, sąlygojanti Statuto 40 str. 3 d. nustatytos kompensacijos nemokėjimą.

Remdamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio, Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies garantijos įtvirtinimas siejamas su ypatingu policijos pareigūnų statusu ar pareigų, kurioms būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, atlikimu. Teisminėje praktikoje yra suformuluotas aiškinimas, jog vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas pripažįstamas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, jeigu pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes yra nustatoma, jog tarnybos metu buvo atliekamos tokio pobūdžio tarnybinės užduotys, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad būtina nustatyti, ar situacija pareigūno susižalojimo metu pagal jo atliekamų pareigų pobūdį buvo įprasta užimamoms pareigoms, ar, priešingai – ji buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taigi, aplinkybės, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, buvimas ar nebuvimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kuriomis buvo vykdomos tarnybinės funkcijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1149/2010, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1489/2012).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sužalojimo aplinkybės abejonių nekelia ir dėl jų ginčo tarp šalių iš esmės nėra. Ginčijamoje išvadoje nustatyta, kad Marijampolės apskr. VPK Operatyvaus valdymo skyrius 2014 m. spalio 27 d. 8 val. 59 min. gavo telefoninį pranešimą dėl Gedimino g. 41, Marijampolėje, kieme bėgiojančio didelio svetimo šuns. Patikrinti pranešimo aplinkybių 2014 m. spalio 27 d. 9 val. pasiųstas patrulių ekipažas „Sūduva 38“, kurį sudarė vienas pareigūnas (pareiškėjas). Nuvykus į įvykio vietą, kieme buvo rastas didelis šuo, kuris pareiškėjo buvo patalpintas į tarnybinio automobilio galinę dalį bei nuvežtas į UAB „Mindraja“ gyvūnų prieglaudą. Nuvežus šunį į prieglaudą ir jį paleidus iš automobilio, šuo tapo agresyvus, puolė pareiškėją ir jį sužalojo. Dėl to šuo buvo nušautas. Pareiškėjui buvo diagnozuotos dešino sėdmens ir kairio dilbio kastinės žaizdos.

Įvertinęs pareiškėjo sužalojimo aplinkybes, teismas konstatavo, kad šioje situacijoje nebuvo būdingų padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktorių Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. Tokie faktoriai Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme – pareigūnas trečiųjų asmenų sužalojamas dėl to, kad tinkamai / netinkamai atliko savo, kaip policijos pareigūno, pareigas, patyrė sveikatos sužalojimą sulaikymo, kurio metu prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, metu, autoįvykio, kuris įvyko neįprastomis, ekstremaliomis aplinkybėmis (pavyzdžiui – transporto priemone persekiojant pažeidimą padariusį asmenį) ar pan.

Situacijų, kurioms nėra būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos būtent vidaus reikalų sistemos pareigūno, o ne bet kurio kito tarnautojo ar darbuotojo, gyvybei ar sveikatai faktoriai, atveju sveikatos sutrikdymą patyręs pareigūnas, kaip ir bet kuris kitas dirbantis ir apdraustas asmuo kitų teisės aktų nustatyta tvarka, įgyja teisę į draudimo išmoką, numatytą Statuto 49 straipsnyje. Šiuo atveju pareiškėjas buvo sužalotas, kai pristatęs šunį į UAB „Mindraja“, paleido jį iš tarnybinio automobilio bagažinės. Bylos duomenys patvirtina, kad atvežęs šunį į UAB „Mindraja“ gyvūnų prieglaudą, pareiškėjas bendravo su prieglaudos darbuotoja L.

V., kuri informavo pareiškėją, jog neturi specialaus įrankio pervesti šuniui. Nežiūrint to, net ir įmonės, kuri pagal savo veiklos specifiką užsiima beglobių gyvūnų gaudymu, specialistei nesiimant pervesti šuns iš pareiškėjo tarnybinio automobilio be specialių priemonių, pareiškėjas, nors ir turėdamas galimybę bei privalėdamas suvokti, kad nepažįstamas šuo gali bet kuriuo momentu pradėti elgtis agresyviai, išleido šunį iš automobilio bagažinės. Byloje nėra duomenų, kad šioje situacijoje (būdamas uždarytas automobilio bagažinėje) šuo būtų kam nors kėlęs grėsmę, taip pat nėra duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjas privalėjo šunį nedelsiant paleisti iš automobilio bagažinės. Šuo buvo izoliuotas ir paleisti jį iš automobilio bagažinės pareiškėjas galėjo tik įsitikinęs, kad gyvūnas nekels grėsmės aplinkiniams, taip pat ir pačiam pareiškėjui.

Pareiškėjas, vykdydamas savo pareigas, privalėjo pašalinti šuns keliamą grėsmę aplinkiniams, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjui paleidus šunį iš tarnybinio automobilio bagažinės galėjo kilti grėsmė ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims. Dėl to konstatuota, kad pareiškėjas, sąmoningai paleisdamas šunį iš tarnybinio automobilio bagažinės, nesilaikė saugumo reikalavimų ir tai lėmė Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatytos sąlygos atsiradimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Visus likusius pareiškėjo patikslinto skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas Ž. J. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, tačiau nurodė, kad pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi. Pareiškėjas nesutinka su šiomis teismo išvadomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1346/2014 yra nurodęs, kad aiškinantis aplinkybę, ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, bei kad atliekamų tarnybinių pareigų sąsajos su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimas ar nebuvimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios susiklosto atliekant atitinkamą tarnybos funkciją. Tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra sąlygotas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad paminėtoje situacijoje nebuvo būdingų padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktorių Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į įvykio vietą buvo išsiųstas vienas (nors pagal policijos patrulių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, ekipažą visada turi sudaryti ne mažiau kaip du pareigūnai). Taigi, pats atsakovas, savo neteisėtais veiksmais sukėlė rizikingesnę ir pavojingesnę tarnybos pareigų atlikimo situaciją. Akivaizdu, kad jei atsakovas į ekipažą būtų paskyręs du asmenis, tokios situacijos nė nebūtų atsitikę arba kilę padariniai būtų ne tokie sunkūs. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas pripažįstamas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, jeigu pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes yra nustatoma, jog tarnybos metu buvo atliekamos tokio pobūdžio tarnybinės užduotys, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad būtina nustatyti, ar situacija pareigūno susižalojimo metu pagal jo atliekamų pareigų pobūdį buvo įprasta užimamoms pareigoms, ar, priešingai – ji buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tačiau teismas savo teiginių dėl to, kodėl vertina, kad pareiškėjo tarnybos aplinkybės nebuvo nei neįprastos, nei susijusios su padidėjusia rizika ar pavojumi, neargumentavo, nei bylos medžiaga, nei kitais būdais. Todėl teismas pažeidė pareigą įvertinti visas konkrečias bylos aplinkybes, bei argumentuotai atsakyti į pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytas abejones dėl atsakovo priimto sprendimo. Teismas, nepagrįstai suabsoliutino pareiškėjo elgesį gyvūnų prieglaudoje, nevertindamas kitų bylai teisingai išspręsti svarbių aplinkybių. Taigi, nors teismas pareiškėjo nuomone, teisingai nustatė bylos aplinkybes, tačiau savo vertinimų praktiškai neargumentavo, todėl neteisingai pritaikė susidariusiai situacijai Statuto 40 straipsnio 3 dalį.

3. Pareiškėjas, jo sužalojimo dieną, ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir pagal jo pareigas reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti būtent taip, kaip jam nurodė atsakovo budėtojas. Atsakovas, žinodamas, kad pareiškėjas tuo metu budi vienas, galėjo pasiųsti ekipažą, susidedantį iš kelių patrulių, tačiau to nepadarė. Taip pat svarbi yra ir ta aplinkybė, kad patrulių darbo tempas yra intensyvus, todėl pareiškėjas negalėjo gyvūnų prieglaudoje laukti neribotą laiką. Pirmosios instancijos teismas visų šių aplinkybių neįvertino, todėl padarė neteisingą išvadą dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo. Pareiškėjo sužalojimo momentu egzistavo visos įstatymų leidėjo suformuluotos aplinkybės (bei gausiai išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo), siekiant pripažinti, kad pareiškėjo darbas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir, priešingai nei sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, nebuvo įprastos.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visais Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais trimis atvejais kompensacija pareigūnui mokama tik nustačius priežastinį ryšį tarp tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso ir susižalojimo arba jo sveikatos sutrikdymo, o pirmaisiais dviem atvejais ir nustačius, ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pagal teleologinį aiškinimą, Statute numatytų vidaus tarnybos pareigūnams mokamų kompensacijų paskirtis, atsižvelgiant į jų dydį (palyginus su draudimo išmokomis, jos yra keletą kartų didesnės) ir skyrimo sąlygas, yra kompensuoti galimų sveikatos ar gyvybės praradimų, atsiradusių dėl tarnybos ypatumų, o ne dėl įprastų (normalių) tarnybos sąlygų, kuriomis savo pareigas atlieka visi kiti valstybės tarnautojai. Sąvoka „atliekant tarnybines pareigas“ reiškia, jog kompensacija pareigūnui mokama, kuomet jis sužalojamas, susižaloja ar jo sveikata sutrikdyta dėl tiesiogiai tarnybinių pareigų atlikimą reglamentuojančiame teisės akte (įstatymas, statutas, pareigybės parašymas, tarnybinė užduotis ir pan.) įsakmiai nurodytų pareigų vykdymo, t. y. tiesioginio pareigų atlikimo. Sąvoka „dėl tarnybinių pareigų atlikimo ir pareigūno statuso“ reiškia, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareigūno tarnyboje atliktų ar atliekamų tiesioginių pareigų (statuso) ir jo sveikatos sutrikdymo, pvz., kuomet trečiųjų asmenų neteisėtos veikos prieš pareigūną motyvas yra pareigūno statusas ar jo tarnyboje atliekami veiksmai, o įvykio laikas (atostogų metu, po tarnybos, tarnybos metu ar pan.) teisinės reikšmės neturi. Sprendžiant klausimą šiuo kompensacijos skyrimo atveju, būtina nustatyti įvykio, kurio metu pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, aplinkybes, kurios įrodytų, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo motyvai yra tiesiogiai susiję su atliekamomis pareigomis ar pareigūno statusu. Analogiškai Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos yra aiškinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1987/2008.

2. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindiniai policijos uždaviniai: 1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; 3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; 4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; 5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; 6) saugaus eismo priežiūra. Marijampolės apsk. VPK Viešosios tvarkos skyriaus Mobilaus būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Marijampolės apsk. VPK viršininko 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 64-V-729, nustatyta šias pareigas einančio valstybės tarnautojo veiklos sritis – viešasis saugumas. Pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatyta šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui vykdyti viešosios tvarkos bei visuomenės rimties užtikrinimo funkcijas. Su Pareigybės aprašymu pareigūnas Ž. J. susipažinęs pasirašytinai.

3. Pareiškėjas suvokė, kad šunį iš automobilio paleisti be specialaus įrankio yra nesaugu, tačiau sąmoningai ir savo rizika priėmė sprendimą šunį paleisti, dėl ko buvo jo apkandžiotas ir patyrė kastines dešinio sėdmens ir kairio dilbio žaizdas. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu epizodu, t. y. gyvūnų prieglaudos teritorijoje šuniui būnant tarnybiniame automobilyje, nebuvo situacijos, kuri keltų grėsmę viešajam saugumui ir taip pat nebuvo jokio tarnybinio būtinumo šunį paleisti iš automobilio, tuo pačiu nesilaikant elementarių saugumo taisyklių reikalavimų (prieglaudoje buvo šunų gaudymui apmokytas darbuotojas, kuris pats be specialaus įrankio nesiėmė veiksmų paimti šuns iš automobilio). Šiuo konkrečiu epizodu paleisdamas šunį iš automobilio ir vėliau jo apkandžiotas, pareigūnas patyrė sužalojimą, kuris buvo sąmoningo, su tarnybiniu būtinumu nesusijusio saugumo taisyklių pažeidimo pasekmė. Taigi, nors sužalojimą pareigūnas Ž. J. patyrė tarnybos metu atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tarnybinio patikrinimo metu nustatyta Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė, kas yra pagrindai atsisakyti išmokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, Marijampolės apsk. VPK priimtas sprendimas pareiškėjui neišduoti siuntimo į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamus ir objektyvus, materialinių teisės normų pažeidimų nebuvo padaryta ir naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl, iš naujo jų nekartodamas, tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui išmokama kompensacija, jei sveikata sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Kompensacija yra papildomo draudimo išmoka, kuri mokama, esant minėtoms sąlygomis ir nesant aplinkybių, numatytų Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalyje, dėl kurių kompensacija nemokama. Todėl kompensacija nėra darbdavio deliktinės atsakomybės rūšis, dėl ko pareiškėjo argumentai dėl atsakovo netinkamai organizuotos tarnybos šio ginčo apimtyje nevertinami. Pareiškėjo teisė reikšti reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo dėl netinkamai organizuotos tarnybos išlieka pareiškėjui nepriklausomai nuo šios bylos baigties.

Vertinant pareiškėjo teisę į kompensaciją pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, kad ginčo atveju pareiškėjas, vykdydamas pareigas, veikė neįprastomis tarnybai sąlygomis, kurias sukėlė šuns pristatymas į prieglaudos įstaigą, ir tai buvo susiję su didesne rizika pareigūno sveikatai nei standartinės tarnybos sąlygos. Tačiau kartu pažymėtina, kad rizika pareigūno sveikatai nebuvo netikėta ir iš anksto neišvengiama. Pareiškėjas, vykdydamas tarnybines funkcijas, galėjo pašalinti kilusią riziką, veikdamas apdairiai bei atsargiai, paisydamas elgesio su šunimis saugumo taisyklių, kurių ginčo situacijoje nepaisyti nebuvo būtinumo.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčui pagrįstai pritaikyta kompensacijos nemokėjimo sąlyga, numatyta Statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punkte (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 3 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė