2018-04-26 Nr. AB-8469-3-61-3-00455-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-302-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00455-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašydamas uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) reikalauti iš jo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2018 m. vasario 5 d. siuntimo Nr. 825(2.11.4.36) galiojimą. Taip pat pareiškėjas prašė pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo ir viešojo intereso gynimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. vasario 23 d. pašalinti nutartyje nustatytus skundo trūkumus ir pateikti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus atitinkantį skundą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nėra suformuluotas materialinio pobūdžio reikalavimas, kartu išaiškino, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas galimas tik tada, kai teisme yra priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo ar įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. pateikė raštą, kuriame nurodė, jog nesutinka su teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi, kadangi ji yra neteisėta, nepagrįsta, niekinė, nemotyvuota ir negaliojanti nuo pat jos priėmimo momento. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė trukdo jam naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautiniuose susitarimuose įtvirtinta teise į teisminę gynybą. Pažymi, kad prašyme aplinkybės nurodytos tiksliai ir aiškiai, todėl tikslinto jų, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, nėra būtina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo S. F. prašymą laikė nepaduotu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. rašte teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi nustatytų prašymo trūkumų nepašalino, dėl ko prašymą laikė nepaduotu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės neprocesiniais veiksmais, su skundu turi teisę kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas S. F. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį, perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Jolantos Malijauskienės nusikalstamai aplaidžiai priimtų procesinių sprendimų ir šiukščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų bei teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai Jolantai Malijauskienei.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėta, nemotyvuota ir pažeidžianti bendruosius teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Protokolų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos įtvirtintas nenusavinamas, prigimtines žmogaus teises ir laisves bei teisėtus interesus.

Pareiškėjo įsitikinimu, teisėja Jolanta Malijauskienė vykdo nusikalstamas veikas procesinių veiksmų priedangoje, o dėl šios teisėjos įvykdytų nusikalstamų ir neteisėtų veikų neišvengiamai kyla baudžiamoji ir visų kitų rūšių atsakomybė.

Pareiškėjas teigia, kad teisėja privalėjo priimti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pagal prašyme nurodytas vienareikšmiškas aplinkybes, bet to nusikalstamai aplaidžiai neįvykdė, pažeisdama įstatymo nuostatas. Pažymi, kad teisėja nusikalstamai išgalvojo, kad pareiškėjas turi pateikti skundą, suformuluoti materialinio pobūdžio reikalavimą.

Pareiškėjas prašo pranešti prokurorui apie šios teisėjos nusikalstamų veikų vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo S. F. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.

Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. ABTĮ 25 straipsnyje yra nurodyti skundo priedai, kuriuos privaloma pateikti kartu su skundu.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015). Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-1164-502/2015 ir kt.). Teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ne su skundu, kuris atitiktų ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus ir kuriame būtų suformuluotas reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto, o su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti iš jo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2018 m. vasario 5 d. siuntimo Nr. 825(2.11.4.36) galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio, reglamentuojančio užtikrinimo priemonių administracinėse bylose taikymą, nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-366-756/2017 pateiktu išaiškinimu, 2018 m. vasario 9 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi paduoti skundą, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik tuomet, kai yra teisme jau pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas.

Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, tačiau atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Atskirojo skundo abstraktūs argumentai apie bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Protokoluose, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidimą nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pagal ABTĮ 70 straipsnį prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gali būti nagrinėjamas tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas skundas, kuriame suformuluotas konkretus materialinio pobūdžio reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnyje nėra įtvirtintos tokios pat nuostatos kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas galimas tik tada, kai teisme yra priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo ar įpareigojimo atlikti veiksmus, ir sudarė galimybę pareiškėjui pateikti skundą, atitinkantį ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo suteikta galimybe pateikti skundą nepasinaudojo, 2018 m. vasario 9 d. nutartyje nurodyto trūkumo netaisė, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo prašymą laikė nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.). Pažymėtina, kad nutartis yra tinkamai ir išsamiai motyvuota, todėl nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad nutartis nemotyvuota.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pranešti prokurorui apie teisėjo, priėmusio skundžiamą nutartį, atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymius (ABTĮ 111 str. 1 d.).

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui išspręsti, teisingai pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė