2016-11-22 Nr. BB-4793-1-81-1-00482-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-348-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00482-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,

gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

išteisintajam A. J.,

nukentėjusiosios A. R. atstovui advokatui Daliui Poviliui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės ir nukentėjusiosios A. R. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio dalis, kuria A. J. (A. J.) ir M. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį, panaikinta ir priimta nauja šio nuosprendžio dalis, kuria A. J. ir M. R. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria solidariai iš A. J. ir M. R. priteista A. R. 6500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 22,50 Eur proceso išlaidų valstybei. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-495/2016 perduota prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis).

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu A. J. buvo nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, o pagal 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu M. R. buvo nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, o pagal 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priteista solidariai iš A. J. ir M. R. nukentėjusiajai A. R. atlyginti 6500 Eur neturtinę žalą bei 22,50 Eur proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo A. J. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. ir M. R. pagal 150 straipsnio 4 dalį buvo nuteisti už tai, kad 2014 m. balandžio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, nuo 23.00 iki 01.00 val., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiosios mažametės A. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) būkle dėl mažametystės ir neįgalumo, panaudodami fizinį smurtą, t. y. A. J. sugriebus už juosmens gatve einančią mažametę A. R. ir nunešus ją į (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), M. R. surišus virve nukentėjusiajai A. R. rankas ir kojas bei numovus kelnes ir kelnaitės, A. J. pagrasinus nužudyti, jei nukentėjusioji šauks, ir taip atėmus galimybę jai priešintis, A. J. tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu su A. R. prieš jos valią – savo lytiniu organu liesdamas jos lytinius organus, taip seksualiai prievartavo mažametę A. R. ir sutrikdė nukentėjusiosios A. R. sveikatą, nes A. R. nustatyti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai F 92.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl patirtos seksualinės prievartos, t. y. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes po nusikalstamų veiksmų mažametės A. R. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliacinės instancijos teismas A. J. ir M. R. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisino neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Sigutė Borščienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nepripažino įrodymais duomenų, fiksuotų įtariamojo M. R. ir nukentėjusiosios A. R. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, nelygino tarpusavyje kitų byloje esančių įrodymų – 2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 9 d., 2014 m. birželio 11 d.

M. R. apklausų metu duotų parodymų, liudytojos I. P. parodymų bei Šiaulių AVPK Radviliškio r. PK 2014 m. gegužės 6 d. administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotų duomenų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs nukentėjusiosios A. R. parodymais, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, t. y. neapklausė A. R. teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę atlikusių ekspertų. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip nepatikimus įtariamojo M.

R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad jis matė, kaip A. J. (duomenys neskelbtini) atliko lytinį aktą su mergaite. M. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tris kartus (2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 9 d. ir 2014 m. birželio 11 d. (ikiteisminio tyrimo teisėjo), taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad jie kartu su kaltinamuoju A. J. padarė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją. Pasak kasatorės, M. R. parodymai yra detalūs, vieni kitus papildantys, juose nurodomos detalės, kurios ikiteisminio tyrimo pareigūnams negalėjo būti žinomos.

Pagal nukentėjusiosios A. R. žodžius, 2014 m. gegužės 28 d. surašytame paaiškinime įvykis yra mažiau detalizuotas lyginant su M. R. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima vadovautis pirmiau M. R. duotais parodymais, nes vėliau M. R. juos paneigė tvirtindamas, jog jam buvo daromas psichologinis spaudimas, nors byloje apie tai nėra jokių duomenų. Visų apklausų metu dalyvavo gynėjai, nei jie, nei pats M. R. jokių skundų dėl psichologinio spaudimo nepateikė. 2014 m. rugpjūčio 21 d. vykusioje apklausoje pakeitęs parodymus, nurodydamas, kad 2014 m. balandžio mėn. jis buvo Tauragėje, (duomenys neskelbtini) pas R.

B., įtariamasis M. R. teigė, kad nusikaltimo aplinkybes jis išgalvojo. 2014 m. lapkričio 6 d. vykusioje apklausoje įtariamasis M. R. nurodė, kad įtarimas surašytas remiantis jo išgalvotais parodymais, kuriuos jis anksčiau davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes tikėjosi greičiau išeiti į laisvę. Kasatorės manymu, apeliacinio teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas prieštaravimų M. R. parodymuose nepašalino, yra visiškai nepagrįsta ir klaidinanti. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik tą M.

R. parodymų dalį, kurioje jis neigė savo kaltę ir kaltino tyrėją dėl neteisingo įvykio vietos ir nusikaltimo aplinkybių nurodymo, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. R. parodymų pasikeitimą 2014 m. rugpjūčio 21 d., 2014 m. spalio 23 d. ir 2014 m. lapkričio 6 d. vykusių įtariamojo apklausų metu ir jį apklausiant teisme, visiškai pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją ir siejo su ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos 2014 m. rugpjūčio 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybe, jog prieš apklausą Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2014 m. rugpjūčio 25 d.

A. J. pasakė, kad ilgai čia nesėdės, kad pasikalbėjo su M. R. ir šis pakeis parodymus. Kasatorė pažymi, kad būtent iki šios informacijos gavimo, t. y. 2014 m. rugpjūčio 21 d., įtariamuoju apklausiamas M. R. iš esmės pakeitė savo ankstesnius parodymus ir pradėjo neigti savo bei A. J. kaltę. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta tyrėja S. M. parodė pati girdėjusi, kaip A. J. liepė M. R. pakeisti parodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog M. R. ikiteisminio tyrimo metu pakeitė parodymus paveiktas kito kaltinamojo taip siekdamas palengvinti savo bei A.

J. teisinę padėtį. Pasak kasatorės, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes neatsižvelgta į byloje esantį tarnybinį pranešimą, tyrėjos S. M. ir įtariamojo M. R. 2014 m. lapkričio 6 d. duotus parodymus, kurie dėl parodymų pakeitimo sutapo tarpusavyje.

Taip pat kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2014 m. birželio 5 d. atliekant M. R. parodymų patikrinimą vietoje nesilaikyta BPK 196 straipsnio nuostatų. Šiame procesiniame veiksme dalyvavo įtariamojo M. R. gynėja advokatė E. K., o pats procesinis veiksmas pradėtas Šiaulių apskrities VPK patalpose pasiūlymu duoti parodymus vietoje apie A. J. padarytą nusikaltimą. Papildomai įvykio vieta nebuvo apžiūrima, nes įtariamojo M. R. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog parodymų patikrinimo vietoje metu nieko nebuvo rasta ir paimta.

Be to, kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nepaneigti nuteistųjų A. J. ir M. R. parodymai, kad nusikaltimo padarymo metu jie nebuvo (duomenys neskelbtini), nes jų buvimo vieta nebuvo tikrinama pagal telekomunikacijų bendrovių informaciją. Pasak kasatorės, M. R. parodymai, kad galimu nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo (duomenys neskelbtini), nes tuo metu dirbo Tauragės r. pas R. B. ir E. P., nebuvo grįžęs į (duomenys neskelbtini), vyko tikrintis sveikatos į Tauragės PSPC, paneigti liudytojų R. B. ir E. P. parodymais, taip pat byloje esančiais medicininiais dokumentais. Be to, iš byloje esančių duomenų apie M. R. padarytus administracinius teisės pažeidimus matyti, kad jis administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 180 straipsnį yra baustas už tai, kad 2014 m. balandžio 21 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. girtavo su nepilnamete I. P. Kasatorė pažymi, kad A. J. pateikta versija dėl D. E. dalyvavimo A. R. išžaginime buvo patikrinta apklausiant D. E. ir M. R., atliekant A. J. akistatą su M. R. ir D. E. Siekiant patikrinti liudytojos I. P. buvimo vietą bei apklausos metu nurodytas aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas V. G. Ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių nustatyti tikslų įvykio laiką apklausiant liudytojus, nukentėjusiąją, įtariamuosius, užklausiant bendrąjį pagalbos telefoną 112 dėl nukentėjusiosios motinos skambučio šiuo numeriu (gauta informacija, kad nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. toks skambutis neregistruotas), galutiniame įtarime buvo nurodyta data – 2014 m. balandžio mėnuo.

Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios A. R. parodymus pripažino prieštaringais, o jos parodymų patikrinimą vietoje nepripažino įrodymu dėl neva BPK 196 straipsnio nuostatų pažeidimo atliekant šį procesinį veiksmą. Parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas laikantis BPK 196 straipsnio nuostatų kiek tai leido nukentėjusiosios neįgalumas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nukentėjusiosios A. R. parodymų patikrinimą vietoje, dalyvaujant jos atstovei pagal įstatymą R. G. ir gynėjui, atliko 2014 m. rugpjūčio 14 d., nes nukentėjusioji A.

R. sunkiai leidosi į kontaktą, bet koks procesinis veiksmas ją vargindavo, ji darydavosi agresyvi, neatsakinėdavo į klausimus, o nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. gydėsi (duomenys neskelbtini). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. R. savarankiškai parodė įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Ambulatorinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-127/2014 išvadoje buvo rekomenduota nukentėjusiosios toliau neapklausti, nes ilgesnis laiko tarpas tarp įvykių ir apklausos trikdo tikslų įvykio aplinkybių atgaminimą; skatinimas prisiminti įvykius jai kelia neigiamas emocijas ir elgesio reakcijas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į ambulatorinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto išvadas, nukentėjusiajai nustatytą vidutinį neįgalumo lygį, į tai, kad pagal nukentėjusiosios žodžius 2014 m. gegužės 28 d. surašytame paaiškinime ir 2014 m. birželio 10 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji detaliai nenurodė įvykio vietos, tačiau įtariamojo M. R. parodymų patikrinimo vietoje nurodyta įvykio vieta – (duomenys neskelbtini), sutapo su nukentėjusiosios nurodyta įvykio vieta. 2016 m. sausio 27 d. vykusiame Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje, naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones, nukentėjusioji patvirtino šią įvykio vietą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės išvadas (kad nukentėjusiosios nerekomenduotina daugiau apklausinėti), apklausos metu garsino ir liepė paaiškinti jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o po to padarė išvadą, kad nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog buvo užpulta nepažįstamų vyrų naktį prie (duomenys neskelbtini) ir visiškai nevertino tos pačios apklausos metu jos duotų parodymų, kad įvykio vieta buvo (duomenys neskelbtini).

Pasak kasatorės, jeigu apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl nukentėjusiosios A. R. parodymų prieštaringumo, šis teismas turėjo imtis priemonių abejones pašalinti apklausiant teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę nukentėjusiajai atlikusius ekspertus, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad šioje byloje įrodymai yra prieštaringi ir kad abejonių dėl A. J. ir M. R. kaltės yra labai daug, bei deklaratyviai nurodydamas, jog visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nepaisė kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios A. R. atstovas advokatas Dalius Povilius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminius materialinės ir proceso teisės pažeidimus.

Kasatorius visų pirma pažymi, kad A. J. ir M. R., teigę, jog nedalyvavo nusikaltimo padaryme, ne tik žinojo, kad prieš mažametę buvo panaudota seksualinė prievarta, bet ir disponavo gausia medžiaga apie įvykio detales (žinojo net tai, kad nukentėjusioji turi kalbos defektą), kurių negalėjo žinoti, jeigu nusikaltimo nepadarė. Nors M. R. ikiteisminio tyrimo pradžioje prisipažino kartu su A. J. padaręs nusikaltimą (šias aplinkybes jis patvirtino dvejose apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją), tačiau vėliau savo parodymus pakeitė teigdamas, kad įvykio metu buvo Tauragėje ir nieko nežino. Tai, kad M. R., pakeisdamas parodymus sakė netiesą, buvo įrodyta pirmosios instancijos teisme tiek remiantis liudytojų (M. R. draugės, darbdavių, pas kuriuos jis tariamai dirbo) parodymais, tiek rašytiniais duomenimis ((M. R. sveikatos tikrinimo dokumentai, administracinės teisės pažeidimo protokolai). Be to, net A. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad M. R. meluoja, jog nurodytu laiku buvo išvykęs į Tauragę, nes tuo metu jis buvo (duomenys neskelbtini). M. R., apklaustas pirmosios instancijos teisme iš kur gavo informacijos apie įvykusi įvykį, pateikė neįtikėtiną paaiškinimą – kad viską sugalvojo, tyrėja jam nesakė, kaip reikia sakyti. Kasatoriaus manymu, jei M. R. nebūtų dalyvavęs nusikaltimo padaryme, jis nebūtų žinojęs tiek įvykio detalių. Kasatorius pažymi, kad visose M. R. apklausose dalyvaudavo ir gynėjas, todėl M. R. negalėjo nesuprasti, kad pasakodamas apie nusikaltimą duoda parodymus prieš save. Be to, tikint M. R. iškelta versija, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam nurodė, kokius reikia duoti parodymus, duoti parodymai būtų buvę nuoseklesni, juose nebūtų prieštaravimų ir teiginių, kad kažko nepamena.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai siekė sumenkinti tuos M. R. parodymus, kur jis prisipažino padaręs nusikaltimą, pažymėdamas, jog šiuose parodymuose yra prieštaravimų, pagal juos sunku nustatyti įvykio laiką ir vietą. Tuo tarpu tai, kad M. R. ir A. J. žinojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes tiek, kiek gali žinoti tik nusikaltime dalyvavę asmenys, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nevertino. Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino surinktą bylos medžiagą, kryptingai siekė sumenkinti kaltinamųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų reikšmę, dėl to priėmė neteisingą išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius pažymi, kad nusikaltimo padarymo metu M. R. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o tai paaiškina, kodėl jo parodymai dėl kai kurių nusikaltimo padarymo aplinkybių buvo prieštaringi ar neišsamūs. Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir A. J. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jis, neva nedalyvavęs nusikaltimo padaryme, gerai žinojo nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna, o svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir pan.), taip pat asmenų, su kuriais mažametis bendravo ir kuriems pasakojo apie patirtą prievartą parodymai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusioji gali duoti parodymus, nėra jokių priežasčių jos parodymais netikėti, natūralu, kad nukentėjusioji įvykio metu galėjo neįsidėmėti kai kurių mažiau reikšmingų detalių, o laikui bėgant jas prisiminti vis sunkiau, be to, apklausiama nukentėjusioji patiria didelį stresą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepilnamečių, o juo labiau – mažamečių, parodymai seksualinės prievartos bylose negali būti vertinami taip griežtai ir kategoriškai kaip suaugusio asmens parodymai. Tam tikri prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, ypač patyrusio prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami asmens amžiumi, socialine branda, fiziniu ir psichiniu išsivystymu, patirto šoko padariniais, tačiau jie nėra pagrindas netikėti tokio mažamečio parodymais. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neatsižvelgė į ekspertų išvadas ir suabejojo nukentėjusiosios parodymais, nes juose buvo netikslumų dėl įvykio vietos, dėl fakto, ar ji buvo surišta bei kokias veikas atliko kaltinamieji (ar išžagino, ar seksualiai prievartavo), neįvertindamas to, kad kai kuriuos netikslumus nukentėjusiosios parodymuose galėjo lemti tamsus paros metas, išgąstis, žinių apie seksualinius santykius stoka.

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės ir nukentėjusiosios A. R. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, įrodymų vertinimo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. R. ir A. J.s pagal BK 150 straipsnio 4 dalį buvo nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2014 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, nuo 23.00 iki 01.00 val., pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiosios mažametės A. R. būkle ir panaudodami fizinį smurtą, (duomenys neskelbtini) seksualiai ją prievartavo: M. R. virve surišus nukentėjusiajai rankas ir kojas, numovus jai kelnes ir kelnaites, A. J. tenkino lytinę aistrą savo lytiniu organu liesdamas nukentėjusiosios lytinius organus.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal M. R. ir nuteistojo A. J. gynėjo advokato P. Jablonsko apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad byloje ištirtų įrodymų visuma neleidžia neabejotinai konstatuoti, jog būtent M. R. ir A. J. seksualiai prievartavo nukentėjusiąją A. R., kad jų dalyvavimas padarant minėtą nusikalstamą veiką byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei kitais bylos duomenimis neįrodytas.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios A. R. atstovas advokatas D. Povilius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, o prokurorė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorių prašymai bei juos, kasatorių nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžiu ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.).

BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ir (ar) nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos reikėjo tai daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, pasisako tik teisės taikymo aspektu.

Prokurorė kasacinį skundą padavė BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 2 dalį nepagrįstai nepripažino įrodymais duomenų, fiksuotų įtariamojo M. R. ir nukentėjusiosios A. R. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, ir jų nevertino, nelygino kitų byloje esančių įrodymų – 2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 9 d. ir 2014 m. birželio 11 d. M. R. apklausų metu fiksuotų parodymų, I. P. parodymų bei Šiaulių AVPK Radviliškio r. PK 2014 m. gegužės 6 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 81P-11754485-14 užfiksuotų duomenų, tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais, taip, neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, skunde teigiama, kad teismas, suabejojęs nukentėjusiosios A. R. parodymais, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo – neapklausė A. R. teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę atlikusių ekspertų.

Nukentėjusiosios A. R. atstovo advokato D. Poviliaus kasaciniame skunde (nenurodant BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo pagrindų) teigiama, kad apeliacinis teismas priimdamas 2016 m. kovo 15 d. nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus: neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, jų neaptarė, nevertino ir ignoravo, kryptingai menkino kaltinamųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų svarbą ir tai aiškiai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde nenurodoma, kokie BPK reikalavimai buvo pažeisti, tačiau iš paties skundo turinio galima spręsti, kad kasatorius iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, padarytų išvadų pagrindimą nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-228/2014 ir kt.).

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

BPK 329 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, kad jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad M. R. ir A. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, nurodė, jog „darydamas tokią išvadą teismas pirmiausia remiasi nukentėjusiosios A. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kai ji nuosekliai, įvertinus jos mažametystę bei nustatytą lengvą protinį atsilikimą paaiškino, kad kaltinamiesiems ją nusinešus į (duomenys neskelbtini), M. R. surišus virve jai rankas ir kojas bei numovus kelnes ir kelnaitės, o A. J. pagrasinus nužudyti, jei nukentėjusioji šauks ir taip atėmus galimybę jai priešintis, A. J. tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu su A. R. prieš jos valią – savo lytiniu organu liesdamas jos lytinius organus.“ Taip pat šis teismas nurodė, kad nors kaltinamieji A. J. ir M. R. neprisipažino dalyvavę padarant nusikalstamą veiką, jų kaltė įrodyta nukentėjusiosios parodymais bei visuma kitų byloje surinktų įrodymų: ikiteisminio tyrimo metu M. R. buvo apklaustas tris kartus (iš jų vieną kartą ikiteisminio tyrimo teisėjo), parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kaip jie kartu su A. J. padarė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją; kad „vertinant šiuos parodymus, teismas konstatuoja, jog jie yra detalūs, nuoseklūs, vieni kitus papildantys, juose nurodomos detalės, kurios ikiteisminio tyrimo pareigūnams negalėjo būti žinomos“, kad nukentėjusiosios A. R. parodymų patikrinimo vietoje metu jos duoti paaiškinimai visiškai sutapo su kaltinamojo M. R. paaiškinimais jo parodymų patikrinimo vietoje metu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje iš esmės apsiribojo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų išdėstymu, nepateikė išsamaus kiekvieno įrodymų atskirai ir jų visumos vertinimo, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Iš apeliacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. protokolo turinio matyti, kad, išklausius proceso dalyvių nuomones, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą – apklausti nepilnametę nukentėjusiąją A. R. (kuri pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta), kviesti į teismo posėdį jos motiną R. G. bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovę; apklausti šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją S. M.; apklausti nuteistuosius A. J. ir M. R. Kituose teismo posėdžiuose buvo apklausti nuteistieji M. R. ir A. J., tyrėja S. M., parodymus davė ir nukentėjusiosios motina R. G., vaizdo konferencijos būdu buvo apklausta ir nukentėjusioji A. R.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi byloje surinkti duomenys, visi ištirti įrodymai yra išdėstyti, išanalizuoti, tarpusavyje palyginti ir, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, neleidžia daryti išvados, jog A. J. ir M. R. dalyvavo jiems inkriminuotos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, padaryme.

Pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų kaltę grindė nukentėjusiosios mažametės A. R. parodymais, įvertinęs juos kaip nuoseklius bei patikimus, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokia išvada nepagrįsta, nes nukentėjusioji prieštaringai aiškino esmines įvykio aplinkybes (dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko, nusikaltime dalyvavusių asmenų skaičiaus ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A.

R., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, jog buvo išprievartauta 2014 m., prieš šv. Velykas, balandžio mėnesį, vakare, apie 23 val. Ją užpuolė prie (duomenys neskelbtini) sutikti keturi vyrai, nuo kurių ji, bandydama pasprukti, įbėgo į (duomenys neskelbtini), esančią prie (duomenys neskelbtini), tačiau jų buvo pagauta prie (duomenys neskelbtini). „M“ numovė kelnes ir kelnaites, paguldė ant pilvo, atėmė iš jos telefoną, surišo jai rankas už nugaros virve, juoda lipnia juosta užklijavo burną, po to pervertė ją ant nugaros ir tada senis ją išprievartavo.

Kol senis ją prievartavo, „M“ buvo šalia ir žiūrėjo. Tuo metu jos rankos ir kojos buvo surištos. Vyresnis vyras įkišo savo lytinį organą, jai skaudėjo. Tam vyrui išbėgo skysčiai. Po to senis atidavė jai kelnes, o kelnaites suplėšęs numetė ant žemės, suplėšytų kelnaičių ji nepasiėmė, jos liko ant žolės. „M“ ir tą vyresnį vyrą tada matė pirmą kartą. Galbūt tuos vyriškius galėtų atpažinti. „M“ apie 25 metų, truputį stambus, juodi, tamsūs, trumpi garbanoti plaukai, su ūsiukais. Vyresnis vyras buvo stambus, aukštesnis už „M“, su barzda ir ūsais.

Nukentėjusiosios parodymams patikrinti 2014 m. rugpjūčio 14 d. buvo atliktas jos parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu ji parodė kitą nusikaltimo vietą, nei užfiksuota jos apklausos protokole, t. y. (duomenys neskelbtini), ir paaiškino, kad ją, einančią (duomenys neskelbtini) gatve, sugriebė nepažįstamas vyriškis ties prekybos centru (duomenys neskelbtini), ir nunešė į (duomenys neskelbtini), kur ties (duomenys neskelbtini), tikslios vietos nurodyti negali, ją vienas vyriškis prievartavo, o kitas ją laikė ir surišo rankas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones, apklausta nukentėjusioji A. R. patvirtino, kad buvo užpulta nepažįstamų vyrų naktį prie (duomenys neskelbtini). Bėgdama nuo ją užpuolusių vyriškių, ji nubėgo gatvele link (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš nukentėjusiosios parodymų turinio matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu ji parodė dvi visiškai skirtingas nusikaltimo vietas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duodama parodymus ji aiškiai parodė, jog ėjo (duomenys neskelbtini), o prie jos priėjus keturiems vyriškiams, ji bėgo (duomenys neskelbtini) gatve link geležinkelio, kur buvo pagauta ir išprievartauta.

Tuo tarpu parodymų patikrinimo vietoje metu (beje, atlikto po dviejų mėnesių po jos apklausos) ji parodė (duomenys neskelbtini) gatvę ir joje esančią (duomenys neskelbtini) teritoriją, kuri yra visiškai kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje, netoli plento, t. y. priešingoje pusėje nei geležinkelis. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji A. R., perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat tvirtino, jog įvykio naktį ji ėjo iš sesers, gyvenančios (duomenys neskelbtini), pro (duomenys neskelbtini) (kuri, kaip nustatyta yra (duomenys neskelbtini) gatvėje), o bėgdama nuo užpuolikų bėgo link geležinkelio (tai yra (duomenys neskelbtini) gatvė, einanti iš pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės).

Nukentėjusioji teismui nepaaiškino, kodėl parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė kitą nusikaltimo vietą. Pradedant ikiteisminį tyrimą buvo pateiktas Vaiko teisių apsaugos skyriaus paaiškinimas, kuriame užfiksuoti mažametės A. R. paaiškinimai, taip pat nurodyta, jog ji buvo užpulta ir išprievartauta būtent (duomenys neskelbtini) gatvėje, esančioje netoli geležinkelio. Teismas konstatavo, kad esant tokiems prieštaringiems nukentėjusiosios parodymams, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, nėra galimybės nustatyti nusikaltimo vietos. (duomenys neskelbtini) gatvė, vedanti link (duomenys neskelbtini) ir esanti prie (duomenys neskelbtini) pagrindinėje miesto gatvėje – (duomenys neskelbtini), yra visiškai kitoje miesto vietoje nei (duomenys neskelbtini) gatvėje plento link esanti (duomenys neskelbtini).

Be to, teisėjų kolegija pripažino, kad A. R. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas nesilaikant BPK 196 straipsnio nuostatų. BPK 196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, savarankiškai parodo vietą, apie kurią davė parodymus, paaiškina savo ankstesnius parodymus akivaizdžiai juos susiedamas su aplinkybėmis vietoje ir atsako užduodamas klausimus <...>. Nagrinėjamu atveju, galima daryti išvadą, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. buvo tikrinami 2014 m. birželio 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiosios A. R. duoti parodymai. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo turinio akivaizdžiai matyti, kad jame nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, įvykio vieta, visiškai skiriasi nuo nurodytųjų 2014 m. birželio 10 d. apklausos metu.

Parodyta vieta visiškai nebuvo siejama su vieta, nurodyta minėtos apklausos metu, nustatyti prieštaravimai nebuvo pašalinti, nukentėjusioji apie naujai jos nurodytas aplinkybes nebuvo apklausta. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje metu gautus duomenis pripažino kaltinančiu įrodymu, darydamas išvadą, kad gauti paaiškinimai sutampa su kaltinamojo M. R. parodymais. Taigi lieka visiškai neaišku, kokie nukentėjusiosios parodymai buvo patikrinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog „teismas pirmiausia remiasi nukentėjusiosios A.

R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur ji nuosekliai, įvertinus jos mažametystę bei nustatytą lengvą protinį atsilikimą paaiškino, kad kaltinamiesiems ją nusinešus į (duomenys neskelbtini) <....> tenkino lytinę aistrą“, tačiau tokių parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusioji nedavė. Ji aiškiai parodė, kad ėjo prie (duomenys neskelbtini), pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve; vyrai atėjo nuo centro, pagavo prie (duomenys neskelbtini). Šioje apklausoje nukentėjusioji jokių parodymų apie (duomenys neskelbtini) nedavė, (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta tik po dviejų mėnesių atliekant nukentėjusiosios parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu gauti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažinti vienu iš įrodymų, leidžiančių nustatyti svarbią įrodinėtiną aplinkybę – nusikaltimo padarymo vietą.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad A. R. konstatuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai bei lengvas protinis atsilikimas, netrukdantys suprasti konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, tačiau <...> ilgesnis laiko tarpas tarp įvykių ir apklausos trikdo tikslų aplinkybių (ypač periferinės informacijos, kuri yra labiau susijusi su tikslios įvykių sekos, mažiau reikšmingų detalių įvardijimu) atgaminimą; skatinimas prisiminti įvykius jai kelia neigiamas emocijas ir elgesio reakcijas. Ekspertizės išvados patvirtina, kad nukentėjusioji turi psichikos sveikatos sutrikimų, tačiau ji pagal savo psichinį išsivystymo lygį, supranta konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes, tik jas gali paaiškinti nevisiškai nuosekliai, kaip nurodė ekspertai, daugiau tai susiję su įvykių seka, mažiau reikšmingų detalių įvardijimu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad nukentėjusiosios apklausos metu taip pat nustatė, jog A. R. turi kalbos defektą, nerišliai atsakinėja į užduodamus klausimus, tačiau, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad neturi pagrindo nukentėjusios A. R. parodymus vertinti selektyviai, išskirtinai akcentuojant tik jos mažametystę bei psichinę sveikatą, nevertinant byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto.

Teisėjų kolegija konstatavo ir tai, kad byloje objektyviai nenustatyta, kur tą naktį buvo A. R., išėjusi iš sesers „K“, ir kokie konkretūs asmenys galėjo prieš ją įvykdyti lytinę prievartą. Tokią išvadą šis teismas padarė įvertinęs jos sesers „K“, pas kurią ji buvo tą vakarą, parodymus, jog „A“ su drauge I. P. iš jos namų išėjo apie 22 val.; liudytojos sesers V. G. parodymus, kad vakare, kai pasigedo „A“, telefonu skambino seseriai „K“, kuri pasakė, kad „A“ su „I“ išėjo pas pastarosios draugus; paskambinusi „I“, ji girdėjo „bernų balsus“.

Pati nukentėjusioji A. R., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad „I“ ją nusivedė pas kažkokius bernus<...>, naktį ėjo 12 val. namo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atliekant teismo medicinos ekspertizę, nukentėjusioji psichologinio tyrimo metu apie įvykių aplinkybes ekspertei paaiškino, kad „prieš Velykas aš ėjau namo iš tokio vyro. Ėjau su drauge. Ji mane palydėjo, o po to pabėgo. Jos vardas „I“, su kuria buvo pas jos draugą „M“. Ten buvo 3 vaikinai. Anksčiau prieš tai tą dieną buvau pas sesę „K“.

„I“ irgi buvo. Apie 11.30 val. ėjome pas draugus. Pabuvome apie valandą. Aš tada išėjau, nuėjau į kitą gatvę, jie irgi iš paskos. Jų buvo trys. „M“ tarp jų buvo. Jie mane pagavo, nusitempė į kažkokią pievą <...>. Tos pačios ekspertizės metu A. R. apie byloje nagrinėjamą įvykį pasakojo: „<...> iš sesers „I“ nusitempė pas jos draugą į namus <...> norėjau pabėgti, „I“ užrakino duris, paskui išleido, ėjau link namų. „M“ ir dar keli pagavo už rankų ir kojų čiupo <...>. Pagal nukentėjusiosios A.

R. sesers liudytojos R. S. parodymus, „A“ jai pasakojo, kad buvo su drauge „I“ pas seserį „K“, po to jos abi išėjo, kažkokie vyrai ją buvo išsivedę į mišką; I. P., jos pasikviesti keturi draugai ir ji buvo kažkokioje pamiškėje; sakė, kad kažkoks vaikinas ją pradėjo vytis, ji pargriuvo, tas vaikinas kabinėjosi prie jos, ji priešinosi, bet ją vis tiek išprievartavo; sakė, kad prievartavo vienas vaikinas. Liudytoja I. P. tvirtino, jog iš „K“ namų tą vakarą išėjo apie 20 val., tačiau neigė buvusi su A. R. kartu pas savo draugus, palydėjo ją iki (duomenys neskelbtini), esančios prie plento (tai yra dar kita vieta, nei nurodė nukentėjusioji atliekant parodymų patikrinimą vietoje).

Nukentėjusioji tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad tuo metu, kai ji buvo žaginama, šalia buvo ir pati „I“ ir viską matė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje neatlikti jokie tyrimo veiksmai siekiant išsiaiškinti I. P. ir A. R. buvimo vietą ir laiką tiriamo įvykio naktį bei kitas reikšmingas bylai aplinkybes, nesiimta jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų nustatyti kitus asmenis, kurie, pasak A. R., ją užpuolė ir dalyvavo ją seksualiai prievartaujant.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog vienas iš ją užpuolusiųjų vyriškių buvo apie 25 metų, truputį stambus, juodi, tamsūs, trumpi garbanoti plaukai, su ūsiukais, kaip girdėjo, jį vadino „M“. Vyresnis vyras buvo stambus, aukštesnis už „M“, su barzda ir ūsais. Juos matė pirmą kartą. Ikiteisminio tyrimo metu nei asmenų atpažinimas, nei atpažinimas pagal asmenų nuotraukas atliktas nebuvo. Nukentėjusiosios A. R. nurodytų asmenų požymiai iš esmės neatitinka nuteistųjų M. R. ir A. J. išorinių požymių. A. R. „M“ įvardytas M. R. pagal kūno sudėjimą nėra stambus, vidutinio ūgio, plaukai tiesūs, netamsūs, jis yra be ūsų. Byloje nėra nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu jis būtų buvęs su ūsais. A. J., A. R. įvardytas kaip „senis“, yra gerokai žemesnis už M. R., mažesnis nei vidutinio ūgio, smulkesnio kūno sudėjimo už pastarąjį, be ūsų ir barzdos. Taigi, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, vertinant nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, nėra pagrindo išvadai, kad prieš A. R. nusikaltimą įvykdė būtent A. J. ir M. R.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis A. J. nuo pirmos jo apklausos neigė padaręs nusikaltimą, aiškino, kad balandžio mėnesį naktimis būdavo namuose (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, kad balandžio mėnesį (duomenys neskelbtini) buvo nuvykęs į darbo biržą ir paėmė pinigus iš sugyventinės banko sąskaitos. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šie A. J. parodymai nebuvo tikrinami, nenustatyta, kada jis registravosi darbo biržoje, ar buvo atliktos bankinės operacijos, nebuvo nustatyta jo buvimo vieta ir pagal mobiliojo ryšio telefono duomenis, netikrinti telekomunikaciniai įvykiai, neatlikti jokie kiti tyrimo veiksmai, siekiant paneigti ar patvirtinti A. J. galimą buvimo vietą jam inkriminuojamo nusikaltimo metu. Byloje nepaneigti nuteistojo A. J. parodymai, kad šio jam inkriminuojamo nusikaltimo metu jis nebuvo (duomenys neskelbtini). Juo labiau kad ir kaltinime nurodytas abstraktus inkriminuoto nusikaltimo laikas – 2014 metų balandžio mėnuo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis M. R. ikiteisminio tyrimo metu pakeitęs parodymus tvirtino, jog inkriminuojamo nusikaltimo metu jis buvo Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, dirbo pas E. P., pjovė mišką, o balandžio mėnesio pabaigoje tikrinosi sveikatą (duomenys neskelbtini). Šie nuteistojo parodymai taip pat nebuvo paneigti, tačiau pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog 2014 m. balandžio 30 d. M. R. (duomenys neskelbtini) ligoninėje buvo atliekami tyrimai; kaip liudytoja apklausta E. P. bei R. B. patvirtino, kad 2014 m. balandžio mėnesį M. R. dirbo pas juos; liudytojai konkretaus jo darbo laiko nenurodė, tačiau tai savaime nepaneigia nuteistojo M. R. parodymų.

Pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų paaiškinimus apie tai, kur jie buvo 2014 m. balandžio mėn., vertino kritiškai, konstatavo, jog nusikaltimo padarymo metu jie buvo (duomenys neskelbtini), todėl gynybos versiją, jog jie negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, nes buvo kitoje vietoje, atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tokios išvados padarytos neatsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta esminė faktinė aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymo laikas. Šis teismas pažymėjo, kad apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, jog M. R. ir A. J. nusikaltimą padarė 2014 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, nuo 23.00 iki 01.00 val. Tačiau, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, paaiškinime Vaiko teisių apsaugos skyriui, taip pat ir apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji A. R. parodė, kad įvykis buvo balandžio mėnesį, prieš šv. Velykas, kaip liudytojos apklaustos nukentėjusiosios motina ir seserys nurodė tik balandžio mėnesį. 2014 m. šv. Velykos buvo balandžio 20-21 d., šeštadienis prieš šv. Velykas – balandžio 19 d., tačiau byloje nėra nustatyta, kur tą dieną buvo nukentėjusioji A. R., kur buvo abu nuteistieji, liudytoja I. P. ir kiti asmenys. Be to, nukentėjusiosios motina R. G. bei sesuo V. G. parodė, kad tą naktį, kai ieškojo „A“, kreipėsi į policiją, apie jos dingimą pranešė Bendrajam pagalbos centrui telefonu, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje negauta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos laikas turi būti nustatytas kiek galima tiksliau, t. y. nurodant metus, mėnesį, dieną, valandą, o kartais ir minutes. Neapibrėžtai nurodant nusikaltimo padarymo laiką, pažeidžiama kaltinamojo teisė į gynybą. Nagrinėjamoje byloje M. R. ir A. J. buvo kaltinami ir nuteisti už nusikalstamą veiką, padarytą balandžio mėnesį. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. J. gynėjas pagrįstai teigė, kad toks nekonkretus nusikalstamos veikos laikas apsunkina gynybai pateikti įrodymus, kad inkriminuojamu laiku jo ginamasis negalėjo padaryti veikos, kuria yra kaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas nustatytas abstrakčiai, ištęsiant jį iki mėnesio laiko, pripažino, jog nuteistųjų parodymai dėl jų buvimo vietos įvykio metu nepaneigti, juolab kad ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama ir nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiosios nurodytu prieš ją padaryto nusikaltimo laiku – 2014 m. balandžio 19 d. – M. R. ir A. J. buvo (duomenys neskelbtini).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015 m. balandžio 13 d. Ekspertizės akte Nr. EKG 112/15(01) konstatuota, jog A. R. apžiūros metu mergystės plėvėje pažeidimų nėra. Atsižvelgiant į A. R. apžiūros metu nustatytą mergystės plėvės formą bei anatominę sandarą (aukšta, vidutinio storumo, visiškai išsiskleidžianti, nedidelio angos diametro, juntamas susitraukimo žiedas), lytinis aktas nepažeidžiant mergystės plėvės yra neįmanomas. Gavus ekspertizės akto išvadas, prokuroras teismui pateikė prašymą pakeisti kaltinimą A. J. ir M. R. iš BK 149 straipsnio 4 dalies į 150 straipsnio 4 dalį. Pagal pakeistą kaltinimą kaltinamieji pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti. Apeliacinės instancijos teisme apklausiami dėl šio jiems inkriminuoto kaltinimo nuteistieji savo kaltę neigė. Šis teismas konstatavo, kad byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, jog nuteistieji seksualiai prievartavo nukentėjusiąją, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad jis matė, kaip A. J. (duomenys neskelbtini), šviesiu paros metu atliko lytinį aktą su mergaite, kuri stovėjo nugara pasilenkusi prieš A. J., padarė išvadą, jog jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys; byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų šiuos M. R. parodymus vertinti kaip patikimus. Jie neatitinka nei pačios nukentėjusiosios parodymų, nei nukentėjusiosios motinos, atstovės pagal įstatymą R.

G. parodymų, nei ekspertizės akto išvadų. Teismas nurodė, kad M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu leidžia abejoti ir jo parodymų patikrinimas vietoje bei vėlesnės apklausos. Antai apklaustas kaip įtariamasis 2014 m. birželio 5 d. M. R. parodė, kad po išgertuvių su A. J., apie 19.00 val., eidamas link autobusų stoties, tikslios vietos nurodyti negali, matė, kad „“A“ stovi nusimovęs kelnes ir su mergaite, pusiau stovinčia, santykiavo, mergaitė buvo pasilenkusi į priekį, mergaitei buvo numautos kelnės. Tai vyko netoli kažkokių (duomenys neskelbtini).

Tačiau jau tą pačią dieną (2014 m. birželio 5 d.) atliekamo parodymų patikrinimo vietoje metu M. R. konkrečiai nurodė įvykio vietą (duomenys neskelbtini), kur pamatė A. J., santykiaujantį su mergaite, kuri buvo numautomis kelnėmis kaip ir A. J. Mergaitė stovėjo kūnu pasilenkusi į priekį, o A. J. buvo jai už nugaros. Toliau analizuojant įtariamojo parodymus matyti, kad, praėjus keturioms dienoms po parodymų patikrinimo vietoje, 2014 m. birželio 9 d. įtariamasis M. R. vėl parodė, kad įvykio vietos neatsimena, ir nurodė naujas aplinkybes – su A.

J. jiems išėjus iš baro „(duomenys neskelbtini)“, „A“ sugriebė kelkraščiu einančią nepažįstamą mergaitę, apie 16 metų amžiaus. „A“ nusinešė mergaitę toliau nuo gatvės tarp pastatų. Jį pašaukė padėti jai palaikyti rankas. Jis suėmė mergaitei už rankų, kurios buvo priekyje, o „A“ mergaitės rankas surišo, tačiau nežino kuo. „A“ pervertė mergaitę ant žemės ir ėmė mauti jai kelnes ir kelnaites. 2014 m. birželio 11 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, M. R. parodė, kad tą dieną, kai su A.

J. išėjo iš baro „(duomenys neskelbtini)“, dar buvo pakankamai šviesu, gatvėje „A“ pasigavo mergaitę ir nusinešė ją prie (duomenys neskelbtini). Vietos neatsimena. Tai įvyko apie 19.00 val. 2014 m. rugpjūčio 21 d. 2014 m. spalio 23 d. ir 2014 m. lapkričio 6 d. apklausiamas kaip įtariamasis M. R. parodė, kad visas įvykio aplinkybes išgalvojo, nusikaltimo nepadarė, kad ankstesnėse apklausose davė neteisingus parodymus, tikėdamasis greičiau išeiti į laisvę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. R. taip pat savo kaltę neigė, aiškino, kad tyrėja apklausų metu jam pasakė apie įvykio vietą prie (duomenys neskelbtini), kad į parodymų patikrinimą jį vežė po to, kai buvo pateiktas pirminis įtarimas, jį nuvežė prie (duomenys neskelbtini), esančios prieš (duomenys neskelbtini), ir liepė rodyti; vedė prie (duomenys neskelbtini), nes tyrėja jam pasakė, kad „A“ prisipažino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. R. savo kaltę taip pat neigė, motyvuodamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė netiesą, norėdamas greičiau išeiti į laisvę ir verčiamas tyrėjos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus nuteistojo M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, nėra pagrindo pripažinti, jog jie yra patvirtinantys nukentėjusiosios parodymus bei kitą bylos medžiagą, kaip tai vertino pirmosios instancijos teismas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad M.

R. nurodytos esminės aplinkybės visiškai nesutampa su nukentėjusiosios parodymais. Nusikaltimo vieta – nukentėjusiosios parodymuose (duomenys neskelbtini) gatvė, šalia (duomenys neskelbtini), vedanti link (duomenys neskelbtini); M. R. parodymuose – vieta nenurodyta, įvardyti negali, tą pačią dieną atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu (kuris atliktas analogiškai pažeidžiant BPK 196 straipsnio nuostatas kaip ir nukentėjusios parodymų patikrinimo vietoje metu) nurodyta konkreti vieta – (duomenys neskelbtini) gatvėje esanti (duomenys neskelbtini); vėlesniuose parodymuose – vietos nurodyti vėl negalėjo, parodė, kad sutiko A.

R. miesto centre prie baro „(duomenys neskelbtini)“ (tai vieta, visiškai neatitinkanti anksčiau nurodytų miesto vietų). Nusikaltimo laikas: nukentėjusioji A. R. tvirtino, kad nusikaltimas buvo įvykdytas naktį, kai buvo tamsu, apie 23-24 val., M. R. ikiteisminio tyrimo parodymuose užfiksuota, kad buvo šviesu, apie 19 val. Iš esmės nesutampa M. R. bei nukentėjusiosios A. R. parodymai ir dėl kitų aplinkybių: A. R. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad su ja buvo atliktas lytinis aktas, jai gulint ant nugaros, ją užgulus jos įvardintam „seniui“, jos rankos ir kojos buvo surištos virve, burna užklijuota lipnia juosta.

M. R. pirminiuose parodymuose nurodė, kad su mergaite A. J. atliko lytinį aktą jiems stovint; vėlesnėse apklausose – kad gulint ant žemės. Apie mergaitės kojų surišimą, burnos užklijavimą lipnia juosta M. R. jokių aplinkybių nenurodė. Ekspertizės aktu nustatyta, jog lytinis aktas atliktas nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios A. R. ir kaltinamojo M. R. parodymai sutampa bei papildo vieni kitus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje M. R. parodymų keitimo aplinkybės, tyrėjos S. M. teisme duoti parodymai, jos surašyto tarnybinio pranešimo turinys taip pat yra išanalizuoti ir įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad in dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejones pašalinti, o nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-694/2012, 2K-110/2013), konstatavo, kad byloje trūksta įrodymų, kurių pakaktų neabejotinai konstatuoti, jog M. R. ir A. J. padarė jiems inkriminuotą veiką, kad jų dalyvavimas seksualiai prievartaujant nukentėjusiąją A. R. neįrodytas.

Prokurorės kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendį abejonės teismui kilo dėl nukentėjusiosios A. R. prieštaravimų parodymuose, tačiau šis teismas nesiėmė priemonių konstatuotiems įrodymų prieštaravimams pašalinti apklausiant teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę A. R. atlikusius ekspertus, jų neiškvietė į teismą ir neapklausė, t. y. neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti. Toks prokurorės argumentas atmestinas. Pagal BPK 285 straipsnį jeigu ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir teismui pateiktas ekspertizės aktas yra pakankamai aiškus ir išsamus, jis teismo posėdyje paskelbiamas ekspertui nedalyvaujant. Ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Nagrinėjamoje byloje dėl ekspertizės akto pakankamumo, aiškumo ir išsamumo nei teismui, nei kitiems proceso dalyviams nekilo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, tenkinti kasatorių prašymus – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, kaip prašo nukentėjusiosios A. R. atstovas, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba, kaip prašo prokurorė, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės ir nukentėjusiosios A. R. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė