2020-04-15 Nr. AB-7676-3-61-3-00012-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3937-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00012-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. S. (H. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-5)15PR-376 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui 2019 m. gruodžio 16 d. pateikė paskesnį prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir 2019 m. gruodžio 16 d. prašymas), kadangi po pareiškėjo pirminio 2017 m. birželio 29 d. prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pateikimo paaiškėjo naujos aplinkybės dėl religinių mažumų padėties (duomenys neskelbtini), kurios nebuvo įvertintos atsakovui priimant 2018 m. kovo 19 d. sprendimą. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. prašyme nurodė, kad jis iš savo kilmės valstybės su tėvais į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini) metais, dar būdamas nepilnamečiu, Lietuvoje lankė (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, išmoko lietuvių kalbą ir puikiai integravosi į visuomenę. Nuo 2014 m. birželio 14 d. tapo (duomenys neskelbtini) bažnyčios (duomenys neskelbtini) nariu. Pareiškėjo teigimu, būtent dėl savo religinių įsitikinimų bei priklausymo religinei mažumai kilmės valstybėje jis patirs plataus masto diskriminaciją ir žeminantį elgesį. Atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. prašymo, nurodydamas, jog pareiškėjas nepateikė naujų esminių motyvų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti priimant 2018 m. kovo 19 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-52 (toliau – ir 2018 m. kovo 19 d. sprendimas) ir paskesnius.

3. Pareiškėjas teigė, kad iš skundžiamo Sprendimo turinio nėra aišku, kuo grindžiant padaryta išvada, jog pareiškėjas nepateikė naujų esminių motyvų, todėl toks Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Dauguma Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendime pateiktų išvadų yra padarytos remiantis senais duomenimis, t. y. surinktais ir apibendrintais dar iki 2018 metų, o Paskesniame prašyme yra pateikti nauji duomenys (pvz., „The human freedom index 2018“ ataskaita, Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuro 2018 m. gegužės 29 d. pristatyta „Religijos laisvės“ ataskaita, Norvegijos-Helsinkio komiteto apžvalga ir kt.), kurie minėto sprendimo priėmimo metu neegzistavo ir jų Migracijos departamentas nevertino. Be to, prieš Migracijos departamentui priimant 2018 m. kovo 19 d. sprendimą vykusioje pareiškėjo apklausoje jis apskritai nebuvo klausiamas apie religinių mažumų (duomenys neskelbtini) patiriamą diskriminaciją; daugiausiai buvo kalbama apie pareiškėjo galimybes atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjo ir jo šeimos padėtį Lietuvoje, dėl to negalima daryti išvados, kad 2019 m. gegužės 23 d. apklausoje pareiškėjas nepateikė naujų esminių motyvų.

4. Pareiškėjas nurodė internetinės svetainės „YouTube“ įrašus apie galimą kilsiančią grėsmę jam kaip būsimam kareiviui, šiuo metu priklausančiam (duomenys neskelbtini) bažnyčiai. Nurodyti įrašai patvirtina argumentus ir pateiktus oficialius straipsnius, kurie susiję su konkrečia situacija.

5. Pareiškėjas teigia, kad priimant Sprendimą buvo išanalizuota tik dalis pateiktų duomenų, o daugelis šių duomenų buvo interpretuojami, iškraipant jų esmę. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento teiginiu, kad 2019 m. gruodžio 16 d. prašyme pateikta informacija yra neobjektyvi ir neatspindi Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuro 2018 m. gegužės 29 d. pristatytos „Religijos laisvės“ ataskaitos (toliau – ir Ataskaita) esmės, o iš kartu pateiktų duomenų galima spręsti, jog religijos laisvės padėtis kilmės valstybėje iš esmės gerėja. Norvegijos-Helsinkio komiteto apžvalgoje yra išdėstytas konstatuojamojo pobūdžio teiginys, nurodantis, jog religinių mažumų diskriminacija yra viena esminių žmogaus teisių problemų (duomenys neskelbtini). Nurodytoje apžvalgoje pateikiama informacija yra laikytina išvada, o ne abstrakčiu teiginiu, kaip neteisingai nurodoma Migracijos departamento parengtoje Išvadoje.

6. Pareiškėjo teigimu, nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), nenumato apklausos procedūros ar pačios apklausos sąvokos, tačiau tai turėtų būti suprantama kaip aktyvus ir nuodugnus klausinėjimas, tačiau 2019 m. gegužės 23 d. apklausa buvo vykdyta formaliai. Pareiškėjui buvo suformuluoti keli iš esmės besikartojantys klausimai, nebuvo domimasi pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, nebuvo prašoma patikslinimų. 2019 m. gruodžio 16 d. ir 18 d. apklausos metu buvo užduoti pasikartojantys klausimai, kuriais visiškai nebuvo įsigilinta į susidariusią probleminę situaciją dėl religijos (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, jis 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą pateikė todėl, kad dėl savo priklausymo (duomenys neskelbtini) tikėjimui, kurio atstovai (duomenys neskelbtini) priklauso religinėms mažumoms, visiškai pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, kadangi joje patirs didelio mąsto diskriminaciją ir persekiojimą įvairiose gyvenimo srityse. Pareiškėjo baimė pagrįsta dėl jo kilmės valstybėje vyraujančios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pozicijos, smerkiančios kitus religinius mokymus, o taip pat valdžios institucijų bei gyventojų nepalankaus ir niekinančio požiūrio į asmenis, kurių tikėjimas ar įsitikinimai nesutampa su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skleidžiama religine filosofija. Kilmės valstybės valdžios institucijų iniciatyva leidžiami teisės aktai, apribojantys religijos laisvę, valstybiniu mastu propaguojama išskirtinai viena religinė filosofija. Religinėms mažumoms priklausantys asmenys bijo išsiduoti ir nuolatos slepia savo tapatybę. Pareiškėjas teigė, kad kaip (duomenys neskelbtini) konfesijos atstovas kilmės valstybėje negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo, nes dėl išpažįstamo kitokio tikėjimo, nei dauguma (duomenys neskelbtini) gyventojų jis bus diskriminuojamas, negalės mokytis ar įsidarbinti bei gyvens nuolatinėje baimėje dėl galimų išpuolių prieš jį. Pareiškėjo baimė patirti aukščiau nurodytus veiksmus jo kilmės valstybėje atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų, nes remiamasi ne tik pareiškėjo įsitikinimu, tačiau ir konkrečiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas, nors ir yra (duomenys neskelbtini) tautybės, tačiau iš savo kilmės valstybės išvyko dar būdamas vaikas, todėl yra nesusipažinęs su (duomenys neskelbtini) kultūra ir papročiais, (duomenys neskelbtini) neturi draugų ar kitokių socialinių ryšių. Pareiškėjas šeimoje bendrauja rusų kalba, o viešumoje stengiasi bendrauti lietuvių kalba.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. pateikė antrą paskesnį prašymą suteikti jam prieglobstį, kurį motyvavo tuo, jog jis priklauso (duomenys neskelbtini) bažnyčiai (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) dėl išpažįstamos religijos patirtų plataus mąsto diskriminaciją ir persekiojimą visose gyvenimo srityse. 2019 m. gruodžio 18 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa. Paprašius nurodyti, dėl kokių naujų esminių motyvų jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), jis nurodė, kad jie nepakito – tai karinė tarnyba ir priklausymas tautinei mažumai. Pareiškėjas teigė, kad internete pastaruoju metu pradėta daugiau ir dažniau rašyti apie tai, o tai parodo, kad diskriminacija išties vyksta. Be to, jis nebekalba (duomenys neskelbtini) kalba, todėl patirs didelių sunkumų integruojantis. Paprašius įvardinti konkrečius situacijos pasikeitimus, susijusius su alternatyvia karine tarnyba, jis paaiškino, jog tokių nežino, be to, jis negyvena (duomenys neskelbtini), todėl negali pateikti „kažkokių naujų dokumentų“.

10. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs surinktus duomenis nustatė, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą suteikti prieglobstį grindžia tais pačiais motyvais, kuriais buvo grindžiami abu jo ankstesni prašymai bei kuriuos jau įvertino tiek Migracijos departamentas, tiek dviejų instancijų administraciniai teismai. Naujos informacijos ar duomenų, pagrindžiančių tikimybę, jog tie patys motyvai, vertinant juos prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste, sąlygotų kitas išvadas, pareiškėjas nepateikė. Aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pakartotinis tų pačių motyvų nagrinėjimas sąlygotų kitą rezultatą, tyrimo metu nenustatyta, todėl atsakovas Sprendime darė išvadą, kad 2019 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nėra naujų esminių motyvų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti priimant 2018 m. kovo 19 d.

Migracijos departamento sprendimą, ir todėl ginčijamu Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, jame nurodytos ne tik teisės aktų nuostatos, bet ir individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi Paskesniame prašyme suteikti prieglobstį jis nepateikė naujų esminių motyvų. Pareiškėjas savo pirminį 2017 m. liepos 19 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten bus priverstas atlikti privalomąją karinę tarnybą.

Kartu Migracijos departamentas vertino, ar pareiškėjui gresia persekiojimas dėl religijos. Paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas taip pat grindžia tuo, kad bus diskriminuojamas kilmės valstybėje dėl savo išpažįstamos religijos. Migracijos departamentas, įvertinęs paskesnį prašymą suteikti prieglobstį ir palyginęs su 2017 m. liepos 19 d. prašymu suteikti prieglobstį, konstatavo, jog jokių naujų motyvų, kurie nebuvo nagrinėti, pareiškėjas nepateikė. Be to, pareiškėjas tiek savo Paskesniame prieglobsčio prašyme, tiek 2019 m. gruodžio 18 d. vykusios apklausos metu pateikė informaciją, kuri grindžiama ne jo asmenine patirtimi, bet tuo, ką perskaitė internete. 2019 m. gruodžio 16 d. prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija pateikiama neobjektyviai bei neatspindi Ataskaitos esmės, o Norvegijos-Helsinkio komiteto apžvalgoje apie religinių mažumų atstovus parašytas tik abstraktus sakinys apie esančią netoleranciją religinėms mažumoms, kuris nepatvirtina to, ką sakė pareiškėjas, t. y., kad dėl išpažįstamo tikėjimo jam gresia persekiojimas.

Be to, aukščiau nurodytus dokumentus jau vertino tiek Migracijos departamentas, tiek teismai, nagrinėdami pareiškėjo skundus dėl Migracijos departamento sprendimų, priimtų išnagrinėjus pareiškėjo ankstesnius prašymus dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas pateikdamas svetainės „YouTube“ vaizdo įrašus apie neva jam kylančią grėsmę kaip būsimam kareiviui, nedetalizavo ir nenurodė, kaip šie vaizdo įrašai susiję su jam galbūt kylančia individualia grėsme kilmės valstybėje. Atsakovo nuomone, pateiktų vaizdo įrašų turinio apskritai negalima laikyti patikimais įrodymais atsižvelgiant į tai, kad įrašų autoriai yra (duomenys neskelbtini) žurnalistai.

Įvertinus tai, kad tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) jau keletą dešimtmečių vyksta nesutarimai dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos, galima teigti, kad šių valstybių dvišaliai santykiai yra komplikuoti, todėl pareiškėjo skunde nurodyti vaizdo įrašai negali būti laikomi patikimais šaltiniais, galinčiais patvirtinti jo baimės patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl savo išpažįstamos religijos pagrįstumą. Pareiškėjo pateikta kilmės valstybės informacija nepatvirtina fakto, jog jis kilmės valstybėje patirtų plataus masto diskriminacinį elgesį, nes šiuo atveju nebuvo pateiktas individualus pareiškėjo padėties vertinimas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo H. S. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai 2017 m. liepos 19 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Prašymas be kita ko buvo grindžiamas ir tuo, kad pareiškėjas kilmės valstybėje bus baudžiamas dėl religinių įsitikinimų, kadangi jie trukdys atlikti privalomąją karinę tarnybą. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2018 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2579-484/2018 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5014-525/2018 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o minėtą VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

13. Pareiškėjas 2019 m. sausio 21 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdybai pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad dėl religinių įsitikinimų kilmės valstybėje jam kyla persekiojimo grėsmė. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 15PR-21 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo“. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VAAT, kuris 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2238-809/2019 pareiškėjo skundą patenkino, Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo spręsti pareiškėjo pakartotinį 2019 m. sausio 21 d. prašymą. VAAT sprendimą grindė tuo, kad nebuvo atlikta pareiškėjo apklausa.

14. Teismas nustatė, kad atsižvelgdamas į VAAT sprendimą, Migracijos departamentas 2019 m. gegužės 23 d. atliko pareiškėjo apklausą bei parengė Išvadą Nr. (15/6-8) 19PR-97RN „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo“. Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2019 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 15PR-97 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo“, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį, kadangi jis nepateikė naujų esminių motyvų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti priimant Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-52. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VAAT, kuris 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4039-815/2019 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o minėtą VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

15. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. Migracijos departamentui pateikė dar vieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) bažnyčiai (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) dėl išpažįstamos religijos patirtų plataus mąsto diskriminaciją ir persekiojimą visose gyvenimo srityse. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, 2019 m. gruodžio 19 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (15/6-5)15PR-376 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo“, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi jis nepateikė naujų esminių motyvų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti priimant Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-52.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad jis 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pateikė, nes paaiškėjo naujos aplinkybės dėl religinių mažumų padėties (duomenys neskelbtini), kurios nebuvo įvertintos atsakovui priimant 2018 m. kovo 19 d. sprendimą, pažymėjo, jog pareiškėjas savo 2017 m. liepos 19 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten bus priverstas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Taip pat jis nurodė, kad bus baudžiamas dėl religinių įsitikinimų, nes jis priklauso (duomenys neskelbtini) bažnyčiai. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įvertino jo prašymo motyvus.

17. Teismas nustatė, kad remdamasis aktualiausia kilmės šalies informacija, Migracijos departamentas vertino pareiškėjui gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei konstatavo, kad jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, įtvirtinto Aprašo 116.1.1 punkte. Taigi, Migracijos departamentas ankstesnėse administracinėse procedūrose vertino, ar pareiškėjui gresia persekiojimas dėl religijos. 2019 m. sausio 21 d. paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas taip pat grindė tuo, kad jis bus diskriminuojamas kilmės valstybėje dėl savo išpažįstamos religijos, kaip ir 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą. Taigi, visų prašymų pagrindai tie patys. Tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019, 44 punkte.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas neįvertino naujų duomenų apie kilmės valstybę. Nors pareiškėjas papildomai pateikė svetainės „YouTube“ vaizdo įrašus apie neva jam kylančią grėsmę kaip būsimam kareiviui, tačiau, pateikęs šiuos įrodymus, nedetalizavo ir nenurodė, kaip šie vaizdo įrašai susiję su jam kylančia individualia grėsme kilmės valstybėje. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, jog pareiškėjo pateiktų vaizdo įrašų turinio apskritai negalima laikyti patikimais įrodymais atsižvelgiant į tai, kad įrašų autoriai yra (duomenys neskelbtini) žurnalistai ir įvertinus tai, kad tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) jau keletą dešimtmečių vyksta nesutarimai dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos, o šių valstybių dvišaliai santykių yra komplikuoti. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti vaizdo įrašai negali būti laikomi patikimais šaltiniais, galinčiais patvirtinti jo baimės patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl savo išpažįstamos religijos pagrįstumą.

19. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 18 d. apklausos metu pateikė informaciją, kuri grindžiama ne asmenine patirtimi, bet tuo, ką jis perskaitė internete. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4295-525/2019 nurodė, kad nors tarptautinių organizacijų pateikta nuomonė dėl žmogaus teisių padėties atitinkamose valstybėse yra reikšminga, vien tokia nuomonė nagrinėjamu atveju per se negali būti pagrindu pripažinti, jog egzistuoja objektyvūs duomenys ir įrodymai, sudarantys pagrindą pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą.

20. Teismas, įvertinęs asmens byloje surinktus duomenis (2017 m. liepos 19 d. prašymą suteikti prieglobstį, pirminės apklausos protokolą, 2018 m. vasario 23 d. apklausos transkripciją, 2018 m. kovo 19 d. išvadą Nr. (15/6-8) 12PR-52RN, 2019 m. sausio 21 d. paskesnį prašymą suteikti prieglobstį ir pirminės apklausos protokolą, 2019 m. gruodžio 16 d. pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį), sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą suteikti prieglobstį grindžia tais pačiais motyvais, kuriais buvo grindžiami abu jo ankstesni prašymai bei kuriuos jau įvertino tiek Migracijos departamentas, tiek dviejų instancijų administraciniai teismai. Naujos informacijos ar duomenų, pagrindžiančių tikimybę, jog tie patys motyvai, vertinant juos prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste, sąlygotų kitas išvadas, pareiškėjas nepateikė.

21. Teismas vertino, kad pareiškėjas, argumentuodamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, nenurodė individualių aplinkybių, praeityje patirtų persekiojimo veiksmų, susijusių būtent su jo asmeniu dėl jo individualių savybių. Pareiškėjas kelia hipotetines situacijas, vadovaujasi tik bendra kilmės valstybės informacija. Byloje nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčija sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, o ne dėl išsiuntimo, taigi jo argumentai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimo nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

22. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo; taip pat nėra jokio teisinio pagrindo ir įpareigoti Departamentą nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, teismas netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 23. Pareiškėjas H. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo

24. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, nes jame nenurodyti konkretūs pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. prašymo nenagrinėjimo motyvai, o Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. prašyme nepateikė naujų esminių motyvų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti priimant 2018 m. kovo 19 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-52, neatitinka faktinių susidariusios situacijos aplinkybių. Migracijos departamentas pateikė tiktai teisinį sprendimo priėmimo pagrindą, t. y. lakoniškai pateikė Įstatymo bei Aprašo nuostatas, kuriomis remiantis buvo priimtas Sprendimas, todėl jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Sprendimas grindžiamas senais duomenimis, negalima teigti, jog naujai atliktoje apklausoje pareiškėjas nepateikė naujų esminių motyvų. Atsakovas pareiškėjo pateiktus duomenis vertino netinkamai, iškraipė jų esmę, o kai kurių užsienio informacijos šaltinių apskritai nevertino. Pareiškėjo apklausa buvo atlikta formaliai, užduodant pasikartojančius klausimus, kuriais buvo neįsigilinta į probleminę situaciją (duomenys neskelbtini) dėl religijos.

25. Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą pateikė todėl, kad dėl savo priklausymo (duomenys neskelbtini) tikėjimui, kurio atstovai (duomenys neskelbtini) priklauso religinėms mažumoms, visiškai pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, kadangi joje patirs didelio mąsto diskriminaciją ir persekiojimą įvairiose gyvenimo srityse. Tokia pareiškėjo baimė pagrįsta dėl jo kilmės valstybėje vyraujančios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pozicijos, smerkiančios kitus religinius mokymus, o taip pat valdžios institucijų bei gyventojų nepalankaus ir niekinančio požiūrio į asmenis, kurių tikėjimas ar įsitikinimai nesutampa su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skleidžiama religine filosofija. Pareiškėjas remiasi Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuro 2018 m. gegužės 29 d. pristatytoje „Religijos laisvės“ ataskaita dėl diskriminacinės situacijos (duomenys neskelbtini) asmenų, kurie nepriklauso minėtai bažnyčiai atžvilgiu bei kitais viešai skelbiamais duomenimis. Pareiškėjas pažymi, kad yra augęs Lietuvoje, kilmės valstybėje būtų vertinamas kaip svetimšalis, dėl ribotų (duomenys neskelbtini) kalbos žinių nesusirastų darbo, neužmegztų socialinių ryšių. Šios papildomos aplinkybės dar labiau apsunkintų jo padėtį kilmės valstybėje. Diskriminacinių ir žeminančių veiksmų, kurį (duomenys neskelbtini) savo atžvilgiu patirtų pareiškėjas, pobūdis yra pakankamai rimtas tam, kad sudarytų sunkų žmogaus teisių pažeidimą (įskaitant teisės nebūti kankinam ir žeminamam dėl priklausymo religinei mažumai), todėl pareiškėjo baimė būti persekiojamu savo kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta. Pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. prašyme išdėstytos naujai paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, kad jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus papildomai apsaugai gauti, todėl Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

26. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santykius dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingai aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams, to motyvuotai nepagrįsdamas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka faktinių aplinkybių ir tinkamai neįrodo grėsmės jo interesams (duomenys neskelbtini). Atmetus pareiškėjo skundą būtų iš esmės pažeista užsieniečio teisinių santykių ir interesų Lietuvos Respublikoje interesų pusiausvyra. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas nurodė Sprendime, jog H. S. neatitinka Įstatymo sąlygų ir prieglobstis Lietuvos Respublikoje yra nesuteikiamas, savaime nereiškia, jog yra pagrindas nenagrinėti pateikto pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, neatsižvelgiant į teisėtus jo interesus ir pateiktus tinkamus ir teisėtus argumentus.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas laikosi pozicijos, kad naujos informacijos ar duomenų, pagrindžiančių tikimybę, jog tie patys motyvai, vertinant juos prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste, sąlygotų kitas išvadas, pareiškėjas nepateikė. Suteikiant prieglobstį turi būti įvertinamos individualios aplinkybės susijusios su prieglobsčio prašytoju, o ne bendra kilmės valstybės informacija, t. y. baimė patirti persekiojimą turi būti reali, o ne hipotetinė. Pareiškėjas jokių individualių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti jo baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje, nei prieglobsčio prašyme, nei skunduose nenurodė. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas ne tik Migracijos departamentui, bet ir teismams nenurodė jokių objektyviai egzistuojančių individualių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti jo baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje, savo skundus grindė išimtinai bendro pobūdžio teiginiais. Todėl Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Apeliaciniame skunde jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas nenurodė, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-5)15PR-376 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo“, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nenurodžius naujų esminių motyvų, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

32. Atsakovas Migracijos departamentas skundžiamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas, teikdamas 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jį grindžia tais pačiais motyvais, kuriais buvo grindžiami jo du ankstesni prašymai, ir kuriuos jau įvertino tiek atsakovas, tiek dviejų instancijų administraciniai teismai. Naujos informacijos ar duomenų, pagrindžiančių tikimybę, kad tie patys motyvai, vertinant juos prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste, sąlygotų kitas išvadas, pareiškėjas nepateikė.

33. Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuomet Migracijos departamento sprendimu prašymas suteikti prieglobstį yra nenagrinėjamas. Vienas iš nustatytų pagrindų yra tuomet, kai prieglobsčio prašytojas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų (Įstatymo 77 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 yra pasisakęs, kad „esminis motyvas“ aiškinant šią teisės normą turėtų būti suprantamas kaip naujas prašymo pagrindas, ar didelę reikšmę turintys nauji įrodymai, sudarantys pagrindą skirtingoms išvadoms nuo ankstesnių, ar pan.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nors ir pateikia tam tikrų naujų įrodymų ar duomenų, kurie atsirado vėliau, nei Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jie Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto kontekste negali būti vertinami kaip nauji esminiai motyvai. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 16 d. paskesniame prašyme rėmėsi tapačiomis aplinkybėmis ir motyvais, t. y. jam kylančia grėsme tarnaujant (duomenys neskelbtini) kariuomenėje bei grėsme dėl religinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė individualių aplinkybių, praeityje kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini), patirtų persekiojimo veiksmų, susijusių būtent su jo asmeniu dėl jo individualių savybių. Pareiškėjas savo paaiškinimus grindžia iš esmės bendra informacija apie kilmės valstybę, jo pateikiami įrašai iš interneto tinklalapio youtube.com yra nesusiję su jo asmeniu. Pareiškėjo teikta esminė informacija apie jo kilmės valstybę, religinių mažumų padėtį, ir prieglobsčio suteikimo esminiai motyvai atsakovo jau buvo vertinti Migracijos departamento 2018 m. kovo 19 d. sprendime.

35. Skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. gruodžio 16 d. paskesnį prašymą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 181 dalį paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas. Taigi Migracijos departamento pareigūnai apklausos metu pagrįstai siekė išsiaiškinti, kokius naujus esminius motyvus dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas gali nurodyti.

36. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) m. gyveno Lietuvos Respublikoje, čia yra baigęs mokyklą, bendrauja rusų ir lietuvių kalba. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčija sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teisinio reglamentavimo ar netinkamai vertino, ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir savo sprendimo nemotyvavo.

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

39. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė