2015-12-16 Nr. AB-24469-3-63-3-01066-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1210-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01066-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei R. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės R. K. (toliau – ir atsakovė) 761 Lt (220,4 Eur) už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. už turto objektą – gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Prašyme nurodoma, kad pagal 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti tą įmoką nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu jam suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovės pareiškėjui priteisė 321 Lt (92 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Spręsdamas dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Nuostatų (Nuostatų redakcijos: 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. gegužės 6 d. Nr. T2-114; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330; 2011 m. spalio 27 d. Nr. T2-345; 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-86; 2012 m. liepos 26 d. Nr. T2-200; 2012 m. spalio 23 d. Nr. T2-251) 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), ir pažymėjo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto objektas – pastatas – Gyvenamasis namas, kurio bendras plotas 52,99 kv. m., pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2007 m. kovo 8 d. iki 2014 m. kovo 18 d. priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei, prieš tai nuo 2006 m. vasario 9 d. iki 2007 m. kovo 8 d. priklausė Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai (b .l. 8–10). Iš 2004 m. spalio 4 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. J3-1732 teismas nustatė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išnuomojo šį butą atsakovei R. K. ir jos šeimos nariams (b. l. 14–16).

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu atsakovė ir jos šeimos nariai pripažinti netekę teisės į išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nutraukta su atsakove 2004 m. spalio 4 d. sudaryta minėtos gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (b. l. 48–51). VšĮ „Klaipėdos butai“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 663 nurodė, jog gyvenamoji patalpa, esanti adresu (duomenys neskelbtini), tuščia, joje niekas negyvena. Iš Gyventojų registro tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos išrašo apie asmenį teismas nustatė, jog atsakovė 1993 m. vasario 13 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą tuo adresu – (duomenys neskelbtini) (b. l. 11).

Teismas konstatavo, jog aukščiau nurodytais įrodymais nustatyta, jog atsakovė nuomos sutarties pagrindu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., naudojosi nekilnojamojo turto objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja už pareiškėjo nurodytą laikotarpį. 2014 m. rugsėjo 11 d. pažymoje teismui apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1794 nurodyta, jog atsakovė nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. apmokestinta 761 Lt vietine rinkliava (220,4 Eur), sumokėta – 0,00 (b. l. 7).

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012; Nr. A438-2405/2012), teismas nurodė, kad Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.

Atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis bei į aktualias Nuostatų teisės normas, teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi suėjus priverstino išieškojimo senaties terminui, todėl konstatavo, jog vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą, kitą pareiškėjo reikalavimo dalį tenkino ir priteisė pareiškėjui 321 Lt (92 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ įtvirtintą senaties terminą, bendruosius senaties terminus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo litus į eurus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 761 Lt (220, 4 Eur) vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovės R. K.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovės pareiškėjui priteisė 321 Lt (92 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą užnekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjas teismą kreipėsi praleidęs Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje nustatytą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymu ir teigia, kad turėjo būti taikomos Civiliniame kodekse įtvirtintos teisės normos, kurios reglamentuoja senaties terminų taikymą, o ne specialios teisės normos – Mokesčių administravimo įstatymo, pagal analogiją, nuostatos. Pareiškėjas taip mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo priteistiną sumą, versdamas litus į eurus.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta.

Kita vertus, iš Rinkliavų įstatymo matyti, kad jis reglamentuoja pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, panašius teisinius santykius – valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 15 punktą ir 68 straipsnį, valstybės rinkliavai yra taikomos Mokesčių administravimo nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.

Atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymas nėra tiesiogiai taikomas vietinės rinkliavos teisiniuose santykiuose (Mokesčių administravimo įstatymo 13 str.). Todėl darytina išvada, kad nėra tvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje.

Tokiais atvejais, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis, tenka spręsti teisės analogijos taikymo klausimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, teisės analogijos klausimas turi būti sprendžiamas, visų pirma, taikant tą teisės normą (įstatymą), kuri reglamentuoja panašius teisinius santykius, o jei ir tokių teisės normų nėra, įpareigoja teisės analogijos klausimą spręsti taikant bendruosius įstatymų pradmenis ir jų prasmę, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, yra artimiausi vienas kitam bei panašiausi teisiniai santykiai, kas savo ruožtu lemia, kad vietinės rinkliavos atžvilgiu turi būti taikomos tos įstatyminės normos, kurios taikomos ir valstybės rinkliavos atžvilgiu.

Pažymėtina, kad senaties terminų klausimas šioje srityje tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis bei kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/ 2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sprendžiant teisės analogijos klausimą turėjo būti taikomos Civilinio kodekso, o ne Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, akcentuotina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konstatuota, kad „Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). <...> Tiek mokestinių santykių teisinio reguliavimo metodas (imperatyvus, subordinacinis), tiek ir šio reglamentavimo dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia tai, kad šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. <...> Tačiau susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas.

Tai tiesiogiai numato Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Subsidiarus Civilinio kodekso normų taikymas pildant viešosios teisės spragas leidžia tiksliau prognozuoti galimą susiklosčiusių teisinių santykių įvertinimą, nei teisės spragas šalinant kitu būdu – įstatymų arba teisės analogijos pagalba.

Tačiau kartu konstatuotina, kad, susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. Atsižvelgiant į šį mokesčio administratoriaus veikloje taikytinų teisės šaltinių eiliškumą turi būti sprendžiamas ginčas nagrinėjamoje byloje.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Visa tai apibendrinus spręstina, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą.

Pastebėtina, kad į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 22 d. (b. l. 2), prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, susidariusią nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. Kaip jau buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas vietinę rinkliavą priteisė už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. Tačiau, vadovaujantis šiuo atveju taikytinomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1681-556/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1678-442/2015; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-602/2015), vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina, nurodant, jog, vadovaujantis pareiškėjo pateikta pažyma apie skolą Nr. (8.2)5R-1794 (b. l. 7), pareiškėjui iš atsakovės priteistina suma už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. spalio 31 d. (atsižvelgus į byloje nustatytus duomenis, kad gyvenamoji patalpa yra tuščia nuo 2010 m. spalio 26 d., pareiškėjui apskaičiuota suma priteistina už visą 2010 m. spalio mėnesį), t. y. 596 Lt (172,61 Eur).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priteistina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma į eurus perskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi bei yra apvalinama iki cento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1055-442/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, aktualias nagrinėjamu atveju, tačiau neteisingai pritaikė senaties terminą, dėl ko nepagrįstai pareiškėjo naudai nepriteisė vietinės rinkliavos nepriemokos už visus 2009 metus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovės priteisiama 172,61 Eur vietinės rinkliavos nepriemoka, susidariusi nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei„Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės R. K. priteisti 172,61 Eur (šimtą septyniasdešimt du eurus šešiasdešimt vieną euro centą) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė